Policininkas M.Gušauskas liudijo teisme : “Sužaloti N.Venckienę liepė policijos vadovai“ (pildoma)

Policininkas Gušauskas liudijo teisme : “žaloti N.Venckienę liepė policijos vadovai“

Jurgis Plunska

Redakcija pateikia garso įrašą iš gegužės 25 d. Panevėžio apygardos teismo posėdžio, kuriame teisiama Neringa Venckienę. Didžiąją šio posėdžio laiko dalį sudaro policinos pareigūno Mindaugo Gušausko apklausa. Šis pareigūnas brutaliai užpuolė namuose esančią ir imunitetą turinčią teisėją, užlaužė jos dešinią ranką, kai kitas policininkas užlaušė kairę ranką. Tada pavyko užlaušti ranką ir mergaitei, kuri rėkianti buvo atplėšta nuo globėjos.

Teisme paaiškėjo, kad policininkas visiškai nesuprato, kad jis padarė sunkią nusikalstamą veiklą – fiziškai užpuolė pareigas einančią teisėją. Mat pagal nuo 2008 metų be pakeitimų galiojusią Teismų įstatymo 47 str. 2 dalį draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas [čia ir kitur tekste paryškinimai autoriaus], daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kovo 9 d. Nutarime ši nuostata pripažinta neatitinkanti Konstitucijos, todėl nuo š.m. kovo 9 d. ji nustojo galioti (KT priimti teisės aktai atgaline data juk neveikia). Nuo šiol „procesinė prievarta“ įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikoma teisėjui lygiai kaip ir bet kuriam kitam piliečiui. Tam nebereikės jokio papildomo nei Seimo, nei Prezidento, nei kokio kito „specialaus sutikimo“.

Mat Teismų įstatymo 47 str. 2 dalis iki kovo 9 d. veikė kartu su šio straipsnio 1 dalimi, taip pat nekitusia nuo 2008 m., kuri nustatė, kad Teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Lietuvos Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). Negana to, paaiškėjo, kad visą šią nusikalstamą policijos operaciją suplanavo ir įvykdė tuometis policijos vyr. komisaro S.Skvernelio pavaduotojas R.Požėlą (dabartinis policijos šefas) ir Kauno rajono policijos komisariato viršininkas Romas Oželis.

Įvyko policininko Mindaugo Gušausko (nuotr. viršuje) apklausa. Policininkas atsakinėjo į prokuroro Jakučio, N.Venckienės ir jos advokato Daniaus Svirinavičiaus klausimus:

Dalyvavome policijos operacijoje, kurios tikslas buvo teismo nutarties įvykdymas, t.y. vaiko perdavimas mamai. Mes buvome kliūčių šalinimo grupės pareigūnai. Atvykę į įvykio vietą, pamatėme namo kieme žmonių minią, kuri stovėjo prie namo. Antstolė Vaicekauskienė prašė jų pasitraukti, tačiau jie nesitraukė. Tada mūsų paprašė patraukti kliūtį, įeinant į kiemą. Antstolė paprašė, kad mes patrauktume kliūtį – žmones, stovinčius prie namo, ką mes ir padarėme. Į namą bandėme patekti per duris, kurios buvo užrakintos, mačiau, kaip jas pjovė “ugniagesiai”. Tuomet negalėjome patekti į kambarį, kuriame buvo mano minėtas vaikas. Tada buvo priimtas sprendimas patekti per vitrinines duris, “gelbėtojai” bandė jas atidaryti, nepavyko, tada, išdaužus stiklą, mes patekome į kambarį. Tada antstolė paprašė patraukti iš kambario kliūtis – pašalinius asmenis. Tie nenorėjo trauktis. Tada antstolė mums nurodė pašalinti kliūtis, žmones buvo patraukti, ir tada kambaryje liko tik Venckienė su vaiku. Tada antstolė pakartojo, kad bus vykdomas teismo sprendimas, ir paprašė perduoti vaiką geranoriškai. Tada S.Vaicekauskienė kreipėsi į Romą Oželį, kliūčių šalininimo grupės vadovą, ko pasėkoje jis pasakė mums, kad reikia “pašalinti kliūtį” – t.y. Venckienę. Tada aš, pamatęs, kad dešinė Venckienės ranka nuleista, priėjau, ir savo ranka paėmiau Venckienei už riešo ir alkūnės, ir prisispaudžiau prie savęs, siekdamas, kad ji negalėtų judėti ir pakenkti perdavimui. O mano kolega Stašinskij paėmė už jos kairės rankos. Aš tą ranką laikiau, ir po to prasidėjo visokie pavadinimai negražūs : “Išgamos” ir pan. Ko pasėkoje kažkas iš aplinkos pasakė, kad vaikas paimtas, ir tada aš pajutau du smūgius į savo dešinį skruostą. Tada aš jai pasakiau, kad be reikalo jūs taip padarėte.

– Kada pajutote tuos smūgius?

– Kai supratome, kad vaikas paimtas, ir Venckienės nebereikia laikyti, tai truko labai trumpai. Paskui pasirodė, kad buvo trys smūgiai, tačiau vieno aš išvengiau. Tik tarnybiniame pranešime sužinojau, kad buvo trys smūgiai. Pajutau skausmą, nes man pataikė į skruostą. Tada nuvažiavau tą pačią dieną į Žalgirio kliniką, pasakiau, kad gavau smūgius, greičiausiai bus krausjosrūva. Man parašė nedarbingumą, pasakė, kad reikia pridėti šalčio. Kitą dieną skausmas praėjo, jokių mėlynių nesimatė, todėl paprašiau uždaryti „nedarbingumo pažymėjimą“. Po to mes išėjome iš to namo ir grįžome į instruktavimo vietą, ir surašėme tarnybinius pranešimus. Kai laikiau Venckienę, ji mus vadino žertvomis ir išgamomis, o paskui, kai ją paleidau, tai nieko nesakė, tik pažiūrėjo piktomis akimis.

– Kodėl jums Venckienės padarytą žalą įvertinate 2 tūkst. eurų?

– Rėmiausi teismų praktika, plius išgyvenimai. Pačios Venckienės pasisakymai, ir kiti spaudos pranešimai, ir kiti žiniasklaidos pranešimai, kad elgėmės be jokio gailesčio, ir kiti melagingai apie mane skleidžiami duomenys. Dėl to išgyvenu – ne tiek skaudėjo, kiek patyriau dvasinius išgyvenimus.

– Ar jūs matėte, ką tuo metu veikė Laimutė Stankūnaitė?

– Nemačiau, nes kai laikiau Venckienę, specialiai buvau nusisukęs, nes bijojau gauti smūgį į veidą, ir stengiausi išvengti sumušimų. Šalinant kliūtis, patraukiant žmones, mačiau, kaip mergaitė stovėjo priešais langą, ir antstolė sakė, kad patraukti vaiką. Paskui mačiau, kaip vaikas sėdi Venckienei ant kelių, o vaikas ją taip pat apkabinęs rankomis. O pačio vaiko paėmimo momento nemačiau, nes buvau nusisukęs. Mačiau, kaip kažkas sakė Venckienei ar dar kažkas, kad jūs protinga moteris, prašau išeiti, tačiau buvo daug žmonių, kurie nepaliko patalpų ir reikėjo juos fiziškai palydėti. Manau, kad viskas surašyta teisingai kaltinamajame akte.

– Ar jūs tą vaizdo įrašą kam nors rodėte?

– Ne nerodžiau, tačiau buvau labai pasipiktinęs, kad jis buvo paviešintas, ir pasipylė tikrovės neatitinkantys komentarai. Buvau labai nustebintas blogąją to žodžio prasme.

– Kodėl paėmėte Venckienei už rankos?

– Todėl, kad antstolė kreipėsi į mūsų vyresnįjį pareigūną Oželį (nuotr. apačioje – Romas Oželis, Kauno rajono policijos vyr. komisaras) ir pasakė, kad dabar reikia patraukti kliūtį. Pamačiau, kad Venckienė ranką buvo nuleidusi, todėl už jos ir paėmiau. Galvojau, kad nereikės plėšti vaiko, tačiau už rankos jai paėmiau, siekdamas, kad kaltinamoji negalėtų apkabinti vaiko ir priešintis. Tada kaltinamoji pradėjo rėkti ir vadinti mus įvairiais epitetais, jaučiau, kaip kaltinamoji bando ištrūkti iš mano gniaužtų. Jaučiau, kai ji įsitempusi, ir bando ištrūkti.

– Ar buvo kitų galimybių ir mažiau naudoti jėgos?

– Tuo momentu jokių kitų galimybių nebuvo, ir tiek antstolis, tiek ir Oželis ne kartą sakė, kad bus panaudota jėga, tačiau vis tiek niekas nepakluso, ir kitos išeities nebuvo.

– Ar teisiamoji Venckienė kokiu nors būdu skatino vaiką paklūsti arba priešingai ?

– Ji neragino vaiko vykdyti teismo sprendimo, ir kaip tik bandė įbauginti, kad neklausytų.

– Ar tie smūgiai jums galėjo įtakoti vaiko paėmimą?

– Ne, nes vaikas jau buvo paimtas ir jo kambaryje nebuvo?

– Tai kodėl jie buvo suduoti?

– Nežinau, gal iš pykčio. Venckienė man sudavė kumščiu. Kiek atsimenu, ji minėjo ir Oželį, nes kiek supratau, jį pažinojo.

– Jūs sakėte ikiteisminio tyrimo metu, kad Venckienė sakė, kad jokiu būdu neatiduos vaiko?

– Greičiausiai taip ir buvo.

– Kada sužinojote, kad reikės vykdyti teismo sprendimą? (advokato klausimas)

– Tai žinojome gerokai anksčiau iki vykdymo, tačiau nepamenu. Tai buvo žinoma iš anksčiau, tačiau nepamenu kada.

– Kas vadovavo konkrečiai jums?

– Mums vadovavo Romas Oželis, Kauno policijos VPK viršininkas, o instruktažą vedė ir dalyvavo ir Darius Žukauskas, ir R.Požėla, o kas konkrečiai vadovavo, nežinau.

– Ką jums reikėjo konkrečiai daryti?

– Esmė buvo tokia, kad reikėjo padėti antstolei vykdyti teismo sprendimą, ir kad negalima naudoti prievartos prieš vaiką.

– O prieš kitus žmonės buvo leista naudoti prievartą?

– Taip, mums buvo pasakyta, kad galime šalinti kliūtis, kurias įvardina antstolė, Galėjome naudoti policijos įstatyme numatytas prievartos priemones.

– Ar jums antstolė buvo nurodžiusi suimti Venckienę už riešo ir ją prispausti?

– Antstolė pasakė, kad reikia patraukti kliūtį. Ir Romas Oželis pasakė, kad reikia pašalinti kliūtį – Venckienę. O mes tą dalyką minimaliomis pastangomis ir atlikome. Užėjus į kambarį, Venckienė sėdėjo ant kėdės, o Deimantė buvo ją apkabinusi rankomis.

– Ar jūs iš karto priėjote prie Venckienės?

– Ne, ne iš karto.

– O kokia buvo vaiko nuostata, ar ji sutiko eiti su jumis?

– Aš su ja nebendravau, nežinau. Neatsimenu, kokia buvo jos nuostata. Nežinau.

– O ką nors žinojote apie tą Garliavos istoriją?

– Nežinojau ir neskaičiau.

– O ką nors žinojote apie teisėją Venckienę? Žinojote, kad ji teisėja?

– Taip.

– O jūsų vadovai žinojo, kad tame name bus teisėja?

– Nežinau.

– O ar instruktažo metu buvo tariamasi, kaip elgtis su Venckiene. Ar Oželis planavo, ką su ja daryti.

– Neprisimenu.

– Tai reiškia, kad pats savo iniciatyva ėmėte Venckienei už rankos? Niekas jums to nenurodė?

– Mes vykdėme nurodymus pašalinti kliūtis.

– Jūs sakėte, kad girdėjote, ką sakė Venckienė, kad ji prieštaravo?

– Man susidarė toks įspūdis, kad ji bandė įbauginti kitus dalyvaujančius byloje asmenis.

– O koks to įspūdžio pagrindas?

– Tam tikri pasisakymai, kurių aš dabar neatkartosiu, nes praėjo daug laiko.

– Kiek metų dirbote policijoje?

– Nuo 1996 m.

– Ar buvote per tą laiką patyrę kitų pažeidėjų pasipriešinimą?

– Smūgis buvo vienetinis atvejis, pasipriešinimo buvo daugiau. Yra skirtingi dalykai, kai nukenti nuo nusikaltėlių, ir kai traumas patyri nuo treniruočių. Tačiau sulaikant asmenis, niekada nebuvau pripažintas nukentėjusiuoju. Nuo Venckienės patyriau tris smūgius, iš kurių vieno pavyko išvengti.

– Sakote, kad dėl šių įvykių patyrėte nuolatinį stresą?

– Ilgą laiką.

– Kas jį nustatė?

– Aš pats sau jį nustačiau.

– Sakote, kad nerimavote dėl šeimos? Dėl kurios šeimos?

– Dėl savo. Nes buvo atskleista mano asmenybė.

– Kas atskleidė?

– „Laisvas laikraštis“, ieškinyje tai parašyta. Straipsniuose yra atskleista mano žmona, ir todėl man kilo nerimas (Tai melas – jokia Gušausko žmona niekur nepaminėta aut. Pastaba).

– Tai jūs manote, ką tą informaciją pateikė Venckienė?

– Arba jos šalininkai. Buvo paskleista šmeižikiška mano asmenį liečianti informacija. Dėl to aš patyriau nerimą.

– Kas buvo pasakyta instruktažo metu? (klausia N.Venckienė)

– Akcentas buvo toks, kad policija prieš vaiką prievartos nenaudoja.

– O ar tiesa, kad generalinis komisaras pasakė, kad galite elgtis kaip norite, niekas jūsų nebaus?

– Ne, tokių žodžių nebuvo.

– O kas liepė išlaužti man ranką? Ar Vaicekauskienė, ar Oželis?

– Rankos neišlaužiau, nes po kelių dienų Venckienė gestikuliavo tą ranka lyg niekur nieko. Mano tikslas nebuvo sutraumuoti rankos ar atlikti skausmingą veiksmą, ar laužimą, nebuvo. Oželis davė nurodymą patraukti kliūtį – tai yra jus.

– Jūs sakėte, kad aš sakiau, kad neatiduosiu vaiko.

– Greičiausiai taip ir buvo, kaip kaltinamoji sakė.

– O kaip Oželis davė įsakymą sulaužyti man ranką – ar žodžiu, ar davė ženklą galva?

– Man žodžiu pasakė.

– Ar jūs atėjęs į mano namus žinojote, kad turėsite naudoti prievartą mano atžvilgiu?

– Aš galvojau, kad man nereikės naudoti prievartos, ypač prieš apygardos teismo teisėją.

– O mergaitė norėjo ar ne eiti su jumis?

– Nematau pagrindo atsakyti į šį klausimą

– O kokie sužalojimai jums buvo padaryti?

– Sužalojimų nebuvo padaryta, patyriau tik skausmą. Man buvo išduotas teismo medicinos siuntimas, tačiau nedarbingumas buvo nutrauktas kitą dieną.

– Ar todėl, kad teismo medicinos ekspertas nustatė, kad tie sužalojimai buvo padaryti keturios dienos iki gegužės 17 d.?

– Po jūsų smūgių aš jaučiau skausmą, nuvažiavau į klinikas, ir man buvo konstatuotas skruostikaulio sumušimas. Kitą dieną viskas praėjo. Viskas.

– Kodėl jus laikėte mano ranką?

– Todėl, kad reikėjo pašalinti kliūtį. Nemačiau, ką darė kiti asmenys. Instruktažo metu buvo pasakyta, kad prievarta prieš mergaitę negalima.

– Ar jūs naudojote prievartą prieš mane žinojote, kad kiti asmenys naudos prievartą prieš mergaitę?

– Apie kitus asmenys apskirtai negalvojau.

– Instruktažo metu buvo nurodyta smurto vaiko atžvilgiu nenaudoti? Ar buvo nurodyta smurtą naudoti teisėjos Venckienės atžvilgiu? Klausiu todėl, nes noriu žinoti, kaip teismas verstina šią situaciją. Mano ginamojo tuo metu buvo apygardos teismo teisėja, kuriai Konstitucija numato imunitetą (Venckienės advokato klausimas – aut. Pastaba)? Tai aš klausiu – vaiko atžvilgiu smurto nebuvo galima naudoti, o kaip prieš teisėją?

– Apie fizinę prievartą buvo pasakyta, kad ji draudžiama prieš vaiką. Apie kitus žmones to nebuvo pasakyta.

– Ar nematėte, kad Deimantė sakė, kad ji nenori eiti su mama?

– To negirdėjau.

–