Po nepavykusio mitingo vietoj susivienijimo - "opozicijos" rietenos ir "rožinis"

Šeštadienį Vilniuje įvyko „Šeimų maršo“ mitingas, kuris buvo labai nesėkmingas, nes į jį atėjo labai nedaug žmonių, buvo sakomos itin nuobodžios kalbos, o „Šeimų maršas“ neprileido prie tribūnos kitų opozicionierių, nors ir skelbiasi „vienijantis“ opoziciją. Kalbėti neleista buvo niekam, kas sutraukdavo daugiausia dėmesio ir kalbėdavo aštriausiai – nei Nidai Vasiliauskaitei, nei Eduardui Vaitkui, o nuo „Draugiškos kaimynystės“ ŠM apskritai atsiribojo, nes „mes ne vatnykai“. Todėl mitinge nebeliko apie ką kalbėti, tik apie gėjus.

Kai kurių stebėtojų pastabos:

Diana Karaliūtė

Kaip matau iš komentarų ir postų – mitingas savo misiją atliko – nukanalizavo emocijas, kaip kad teigia vienas Lietuvoje gerai žinomas žmogus.

Žmonės atvyko, atstovėjo ir grįžo su ramia sąžine, jog reikalas atliktas, nekankina jausmas, jog „reikiakažkądaryti“, nes tas „kažkas“ jau padaryta.

Dar labiau visus supriešino, nes atėjo ir pasisakė ne tie, o tie, kurie turėjo pasisakyti, net nebuvo prileisti prie scenos.

Jau nekalbant apie tai, kad tie, kurie prie scenos buvo prileisti, net nepaminėjo pagrindinių dalykų, t.y. – priežasties, o kalbėjo tik apie antrinius dalykus – pasekmes.

….

Be to buvo pasirinkta ne ta mitingo vieta – reikėjo protestuoti prie centrinio banko pastato. Nes tik aklas gali nepastebėti, jog pasaulį dabar (visiškai to neslėpdamas) valdo finansinis kapitalas per atskirų valstybių centrinius bankus. Ankščiau bent turėjome iliuziją, kad šalis valdo išrinkti politikai, dabar net to nebeliko, nes tie visi idiotai, susodinti į aukštus postus visiškai nieko nespręndžia.

Jie juk ir pasodinti tam, kad visiškai nieko nespręstų, ir ne tik pas mus – taip yra visoje Europoje.

Todėl, kad ją reikia grąžinti į viduramžius, ir tai bus padaryta, patinka tai kam nors, ar ne.

Tiesiog Europa pati pasirinko todėl kaltų čia kaip ir nėra. Nes daugumai akys atsivėrė tik tada, kai buldozerį sustabdyti yra per vėlu.

…

Žinau, kad komentaruose sulauksiu daugybės kritikos ir priekaištų, jog „reikiakažkądaryti“, t.y. ir toliau daužyti galva mūrinę sieną.

…

Žinoma, kad reikia daryti, bet ne „kažką“, o visiškai konkretų dalyką – prisiimti visišką atsakomybę už save. Tai yra labai plati sąvoka, pradedant nuo to, kad reikia prisiimti atsakomybę už savo mintis ir baigiant atsakomybe už savo šalį ir netgi už visą planetą, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų. Ir tai yra nepalyginamai sunkiau, nei ruoštis mitingui, nueiti į jį ir išdeklaruoti tai, kas skauda.

…

Žinau, kad yra daug žmonių, kurie supranta kas yra prisiimti visišką atsakomybę ir tai daro, taip pat yra daugybė žmonių, kuriems tai yra tik kažkomia filosofija bei tušti paistalai.

Kiekvienam savo.

…

O mitingai yra visai nebloga atrakcija – pasibūni tarp gyvų žmonių gryname ore. Bet jie niekada nėra išsprendę jokios problemos.

Gal turite priešingų pavyzdžių ( be feikinės Islandijos revoliucijos, aišku) ?

Nida Vasiliauskaitė

Pamenate, pernykščių LŠS mitingų pabaigoje ant scenos pakviesdavo vyrų maldos grupę, kuri imdavo kalbėti rožinį – ilgai ilgai?

Kodėl? Kad pasimelstų už mus visus? Ne. Kad sukeltų nuobodulį ir išsklaidytų minią. Ne, čia ne „mano interpretacija“ – čia organizatorių atviras ir tiesus paaiškinimas man. Jie tyčia sąmoningai tam tą grupę atsiveždavo.

Galima juk buvo pasakyti susirinkusiems: ačiū, kad atvykote, leidimą turime tik iki 15 h, tad mitingą baigiame ir skirstomės (žinote, kad iš mūsų tikimasi riaušių – nepasiduokime provokacijoms; nesisklaidanti minia po 15 h taps nelegalia, tad nesuteikime pagrindo).

Bet ne, vietoje to pasitelkiama maldos grupė.

O tai rodo ne tik organizatorių manipuliatyvumą ir panieką savo pačių susikviestos tikslinės auditorijos atžvilgiu („kitaip nesupras“), bet ir cinizmą atžvilgiu krikščionybės, kuria, kaip ir tikinčiųjų jausmais, irgi, pasirodo manipuliuojama. Maldą naudoti kaip nuobodulio kėlimo priemonę (čia pat dedantis ultrakrikščionimis ir kviečiant į sceną vienuolius) gali tik radikalus cinikas – nereikia pačiam būti nei krikščionimi, nei religingu, jog suprastum, kaip tai amoralu.

Kodėl tai primenu? Todėl, kad po vakarykščio mitingo kyla mintis, jog lygiai taip pat minios išsklaidymui – ne tik iš mitingo, bet apskritai iš organizuotų opozicijos valdžiai gretų – panaudotos ir mitingo vinimi paverstos tos nuolatinės kalbos apie gėjus ir eksgėjus. Tyčia, sąmoningai – kad minia sklaidytųsi, kad užingridai šaipytųsi, kad žiniasklaidos naratyvas „prieš valdžią tik obsesyvūs homofobai“ būtų patvirtintas.

Tyčia: kad moka kitaip ir puikiai skiria įrodo pradinio, visai kitaip surašyto, kvietimo į mitingą ir galutinės rezuliucijos pavyzdžiais. Moka, bet nenori. Geras klausimėlis, kodėl (jame jau glūdi atsakymas – kas iš tiesų „Trojos arklys“).

Šiandieninio LŠS mitingo rezoliucija (nuoroda komentare) – visiškai priimtina ir AL, o bet tačiau įspūdžiai iš mitingo – visai kiti…. Pagrindine mitingo tema ir akcentu nuspėjamai virto „gėjai puola“ (ne „LGBT aktyvistai ir organizacijos“, o būtent gėjai, kuriuos reikia „pataisyti“ mitinge reklamuota konversijos terapija, conversion therapy) ir „nelietuviškų raidžių“ grėsmė. Apie rezoliucijoje išdėstytus dalykus – beveik nieko, jie trečiame ar dešimtame plane.

Kodėl LŠS taip? Atkakliai, nepailstamai?

Nes tiki, jog piliečiams rūpi ne gelbėtis nuo diktatūros, ne sutryptos konstitucinės teisės, ne „pandemijos valdymo“ apnuogintas the new governmentality veidelis ir net ne elektros tiekimo afera, bet nešvanki pikantika – antraip nesusirinks?

T.y. vertina visuomenę ne mažiau ciniškai nei dabartinė valdžia, laiko beviltiškai primityvia ir ja manipuliuoja? Nors realiai taip ne pritraukia žmones, o atstumia: susirinkusieji ima murmėti, šaipytis ir skirstosi, arba išbūna sukąstais dantimis, nes „bent kažkas kažką daro“.

Taip darant, deja, laimėti neįmanoma: gėjai niekur nedings – bus galima amžinai ant jų rautis nieko nepešant, tik priešiškumą ne tik LGBT (apie 10 proc gyventojų), bet ir jų giminių, draugų, o taip pat visų, kas nemano, jog reikia juos „gydyti“, o taip pat visų, kas gal ir bjaurisi jais, bet nemano, jog tai – politinė problema, ar bent kad pagrindinė dabar politinė problema. T.y. labai nemažos visuomenės dalies, atstumiant „pusę Vilniaus“ – to Vilniaus, kuris yra arba galėtų būti prieš mūsų valdžios bepročiavimus, tačiau kai alternatyva temato šiuos gėjais apsėstus keistuolius – nesijungia ir nesijungs.

Dar kartą: kodėl taip? Ne, ne iš nežinojimo ar nesupratimo. Sąmoningai. Nes, matyt, norima nelaimėti – norima likti ta opozicija, iš kurios kikenama.

Be kita ko, tokia pozicija realiai nėra ir „už šeimą“. Ji – „už valstybę“, už jos įgalinimą šeimos ir asmens sąskaita, už piliečių auklėjimą ir taisymą, už stovėjimą „prie lovos ir prie knygos su žvake“, tik auklėtojai būtų kiti nei Raskevičius…

{Įkėliau pakartotinai, nes pirmo įkėlimo su tiesiai nuoroda kažko nerodo.}

Beje, (redakcijos komentaras), ta pati Nida Vasiliauskaitė labai pyksta, kad jai nebuvo leista kalbėti mitinge, ir tai teisinga, nes ji aiškiausiai įvardina, ką daro Lietuvą valdanti chunta, tačiau visai neseniai N.Vasiliauskaitė lygiai taip pat pasielgė su Erika Švenčioniene – į pasiūlymą bendradarbiauti atsakė žiauriomis patyčiomis. Todėl neturėtų pykti, kad Rusteika neatsako į jos kvietimus kalbėtis

Arvydas Daunys

Kai kas sako, kad spalio 22 dienos mitingas prie Vilniaus Katedros nepavyko, esą mažai žmonių susirinko (buvo apie 1500). Vertinčiau kiek iš kitos pusės.

Mitingo tema buvo „Konstitucijos“ – mūsų pagrindinio įstatymo (reiškia ir mūsų visų gyvenimų) griovimas. Jos gynimas. Ir ši tema apima viską.

Taip pat mitingu siekta sukviesti pasisakyti visas opozicines partijas ir judėjimus. Surasti bendrus sąlyčio taškus mus vienijantiems tikslams.

Ir tas didžia dalimi pavyko – pasisakė daugelio partijų ir judėjimų atstovai, kiekvienas savo pasirinkta pagal Konstituciją temą. Kurie negalėjo – atsiuntė palaikymo sveikinimus ir pažadus prisidėti prie bendro darbo artimoje ateityje.

Tas darbas jau ir vyksta, tik mitingo scenoje jo pavaizduoti neįmanoma, jis nematomas, tačiau galiu užtikrinti – veiksmingas.

Nesiekėme šou, todėl dainininkų, išskyrus keletą tradicinių – nebuvo. Tiesa, buvo netradicinių – dainavo iš Maltos atvykęs specialiai į Lietuvos Šeimų Sąjūdžio organizuotą mitingą buvęs gėjus (ex-gay), šiai dienai pakeitęs orientaciją. Plačiau apie tai…

Tokių dviejų užsienio svečių atviras pasakojimas mitingo scenoje – buvo tikra revoliucija Lietuvos mitingų istorijoje. Ir apskritai istorijoje. Jie paliudijo, kad tai nėra negrįžtama.

Nė vienas iš mitingo eigą aprašiusių portalų apie tai kalbėti tiesiog neišdrįso – neįprasta ir jautri (tame tarpe ir politiškai) tema. Juk žinome, kas pas mus užima Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko postą ir ko jis siekia.

Jam asmeniškai Lietuvos Šeimų Sąjūdis nusiųs šį siužetą, liudijantį alternatyvą, kad galima, jei yra toks noras, gyventi kitaip.

Visumoje šis mitingas paliudijo, kad mitingų laikai praeina (ypač esant tokioms kelionių kainoms), pereidami į tiesioginio darbo tarp siekiančių keisti padėtį Lietuvoje grupių, partijų, organizacijų, lygmenį.

Vienijimosi vertybių pagrindu procesas jau prasidėjo, ir, peržiūrėję mitingo vaizdo įrašą, pasisakymus ir kalbėtojus bei sveikinimus ekrane tų, kurie tiesiogiai dalyvauti negalėjo – visi tuo įsitikinsite.

Šis procesas įtrauks visus, kas nori teisingos Lietuvos, ir atsijos tuos, kas siekia savo asmeninės naudos. Kompromisų jame nebus.

Jo pagrindu bus tezių sąrašas, su kuriuo sutiks kiekviena organizacija, norinti įsijungti į bendrų siekių įgyvendinimo darbo lauką ir politinę veiklą to sąrašo pagrindu.

Visi kiti tiesiog atsisijos savaime. Ne bus atstumti, o tiesiog nenorės patys, jei tie siekiai jiems bus nepriimtini.

Jie jau šiandien tai parodo savo pareiškimais mitingo atžvilgiu, nes jau suprato ką jame matė.

Tad galiu užtikrinti visus, jog Lietuvos Šeimų Sąjūdis ir būsima bendra komanda jau dirba ties sąlyčio taškais ir dokumento parengimu, kuris bus paskelbtas viešai, kai bus pasirašytas bendrame, mažiausiai 10 grupių atstovų susirinkime.

Ir dar, ko gero svarbiausias dalykas – Lietuvos Šeimų Sąjūdis nesiveržia tapti vadovu ar vadu tame – siekis – tai tikslas suburti pakankamą politinę jėgą, kuriai vadovaus tie, kas bus išrinkti, o ne paskirti ar pasiskyrę save patys. Tai yra tie, kurie bus to verti.

Lietuva bus vieninga ir pasieks to, ko trokšta absoliuti dauguma jos žmonių

nuorodą į mitingo vaizdo įrašą rasite komentare.