PASVEIKINTI, KURIE ATSISAKO GYVENTI MELE

Algimantas Rusteika

Mūsų Seimas mus pasveikino suklastotu valdybos nutarimu Kovo 11-sios jubiliejinio minėjimo atsisakyti. Tą dieną visoje Lietuvoje vyko renginiai, paradai, konferencijos, minėjimai, mišios bažnyčiose be jokios ventiliacijos. Ūžė pilni barai ir kavinės, vyko koncertai ir spektakliai, parodos.

Vyko visur, tik ne Lietuvos Respublikos Seime. Nes jame užsimūriję Lietuvos valstybės didmenininkai labai labai nebijo ruso, tačiau labai labai bijo koronaviruso, kurio sostamiestyje nėra ir gal greit nebus.

Siaubingai bijo iš anksto, avansu, kad tik jiems, brangiesiems, nieko neatsitiktų. Tame pačiame pastate ir salėje, kur nebijojo už Tėvynę numirti, kai pavojus buvo tikras. Na, bet jei reikės, jie tikrai tikrai mus apgins.

“Visuomeninė“, etatinių Tėvynės mylėtojų privatizuota LRT pasveikino mus paveiksliuku su po LGBT vėliava besilaižančiais vyrais ir liūdna, su pavydu į juos žvelgiančia sovietinio kolūkiečio figūros moteriške su kūdikiu ant rankų.

Dieną regėjom sovietinius paradus pakeitusį tuščiavidurių šou su daug valdiškai dvasingų, plastmasinių pirmųjų veidų pirmosiose eilėse. LGB…, atsiprašau, LRT studijoje vyko diskusija apie tai, kaip Nepriklausomybę iškovojo vienas ponas V.Landsbergis, kuris yra Prezidentas, nors juo niekada nebuvo.

Po to orkestras pagrojo trijų natų A.Kaušpėdo priedainį, krepšinio himną “Trys milijonai“, konservatorių “Kregždutes dangaus žirkles“ ir, kad suprastume, kaip mums gera – “Mūsų dienos kaip šventė“. Minėjimas baigtas, pirmieji nuskubėjo į pirmąsias eiles Katedroje, kad juos pirmuosius parodytų.

Sotūs dvaro politologai dėžėje padiskutavo apie tai, kaip svarbu buvo ir yra suvokti Lietuvą, nors klausantis pasąmonė įkyriai piršo raidę “g“. O vakare ponai dalinosi atminimais, kaip didvyriškai tą dieną pragyveno ir baisiai rizikavo kovodami už mūsų ir jūsų laisvę, nors jų šventoji tuomet priešų irštvoje šiltai tupėjo ir laukė, kaip baigsis.

Kai šventųjų apsireiškimas baigėsi, visi su palengvėjimu iššnarėjo blizgiais automobiliais namo ar siauruose rateliuose pakilnoti taurių linksmybės. Nukabinom vėliavas, dar viena šventė baigės ir mums.

Už to celofaninio politinio spektaklio dekoracijų, tuščių kalbų, garbės kuopų žongliravimo šautuvėliais, žygiavimo ir valdiškos pompastikos yra kitas, tikras pasaulis. Jame išeinama į patriotines eitynes, draustas, o dabar iš baimės tik tebeignoruojamas patriotų, kurie iš Tėvynės meilės gana sočiai pragyvena.

Tikrumo pasaulyje gyvena nuodėmingi, netobuli, neapkenčiantys neteisybės, ne visada gražūs ir kartais pikti, tačiau dar nepaskendę susinaikinimo fiestoje žmonės. Ant jų darbo ir kantrybės laikosi Žemė ir ši valstybė. Tą dieną buvo trisdešimtoji jų dažnai prarandamos, skausmingos, tačiau visada gyvos vilties šventė.

Tiesa ir šviesa gyvena ne patarnautojų parašytose ištarmėse, o širdyse tų, kurie apie tai nekalba. Tikra yra tai, ką kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro. Kada Laisvė tampa tik švente, ji nutilus fanfaroms tiesiog pakyla ir išeina.

Vakar buvo jūsų ir mūsų šventė. Sveikinu visus, kurie atsisako gyventi mele.