Aukščiausiojo teismo teisėjai Gražina Davidonienė, Egidijus Laužikas ir Janina Stripeikienė padarė valstybei 18770 eurų žalą

 Aukščiausiojo teismo teisėjai Gražina Davidonienė, Egidijus Laužikas ir Janina Stripeikienė padarė valstybei 18770 eurų žalą

 

LAT teisėja Gražina Davidonienė su „tapkiniu“

 

Jei galite, paskelbkite LL kaip dirba taip vadinamieji teisingumo tarnai –   Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja Jūratė Ramanauskienė (Bučmienė)  ir Lietuvos aukščiausias teismas (LAT). Linkime   Jums   nepasiduoti   jokiai   taip   vadinamai   teisėsaugai,   kuri   nuolat   Jums suklastoja bylas ir neteisėtai Jus persekioja.

Jonavos gyventojas Antanas Šidlauskas dėl sveikatos sutrikimų ir sunkios finansinės būklės įsiskolino UAB „Jonavos paslaugos“ 2861,10 Lt sumą už nesumokėtus komunalinius patarnavimus. Dėl šio įsiskolinimo 2000-04-18 Jonavos rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą, kuris 2003-01-01 buvo perduotas vykdymui į atsakovo antstolio kontorą. Vykdydamas išieškojimą, antstolis 2004-10-06 įvykusiose varžytynėse ieškovui priklausantį butą, esantį Panerių g. 29-28, Jonavoje, pardavė už 3390 Lt.

Butą A.Šidlauskas nuosavybės teise valdė ir jame gyveno nuo 1994-09-26. Butas buvo vienintelė ieškovo gyvenamoji vieta. Varžytynių metu buto vertė buvo apie 6500 Lt, o šiuo metu – yra apie 51000 Lt. Be to, ieškovas nuosavybės teise nuo 1998-01-16 valdo ir 0,05 ha žemės sklypą, esantį Jonavos r. SB „Lokys“,  kurio vidutinė rinkos vertė varžytynių metu buvo apie 2500 Lt. Antstolis į šį turtą galėjo ir turėjo nukreipti skolos išieškojimą, tačiau net nebandė realizuoti šio sklypo.

A.Šidlauskas padavė valstybę į teismą ir pareikalavo atlyginti žalą. 2009-06-17   Jonavos   rajono   apylinkės   teismo   teisėja Jūratė   Ramanauskienė (Bučmienė) (Nuotr. viršuje) leido parduoti Antano Šidlausko butą ir netenkino ieškinio, tuo padarydama didelę žalą valstybei ir žmogui,  pakirto pasitikėjimą Lietuvos Respublika, tai yra atliko neteisėtus veiksmus,   netgi   prirašė,   kad   ieškovo   Antano   Šidlausko   reikalavimas  vertintinas   kaip siekimas nepagrįstai praturtėti ( 2017-07-11 EŽTT sprendimas Nr. 51755/10, 12 p.)

Ši   teisėja   visiškai   nesivadovavo   LR   Konstitucijos   138   straipsnio  3  dalimi (Tarptautinės   sutartys,   kurias   ratifikavo   Lietuvos   Respublikos   Seimas,   yra   sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis) ir ją išėmė iš teisinio proceso.

         2009-10-01 Kauno apygardos teismas (kolegijos pimininkė Neringa Venckienė) pripažino Jonavos rajono apylinkės teismo veiksmus neteisėtais ir priteisė ieškovo  Antano Šidlausko  naudai 51 000 litų  (14770 EURŲ) žalos, kurią atliko valstybėje esantys asmenys.

2010-02-08  Lietuvos Aukščiausiasis teismas  veikdamas LR vardu ir neatsižvelgdamas į Konvencijos reikalavimus sumažino žalą iki  8 698 litų  (2519 EURŲ). 

LR Pilietis Antanas Šidlauskas  apskundė taip vadinamą  neskundžiamą LAT nutartį EŽTT, nors LAT nurodė, kad nutartis neskundžiama. Jei nebūtų apskundęs, būtų patyręs dar didesnį pažeminimą ir neteisėtai suteiktas privilegijas antstoliui Jurijui Kolyško 

2017-07-11  EŽTT (Strasbūro teismo) 2017-07-11 galutiniu ir neskundžiamu Europos Sąjungos teritorijoje sprendimu (peticija Nr. 51755/10)  konstatuota atlikta žala:  

http://lrv-atstovas-eztt.lt/uploads/SIDLAUSKAS_2017_judgment.pdf

 

I) 11 580 EURŲ turtinės žalos

 II) 6 500 EURŲ neturtinės žalos

 III) 690 EURŲ išlaidoms padengti

 

Viso  žala atlikta valstybei dabartiniu metu siekia 18770  EURŲ (64 809 litų)

http://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-175137

 

Tai yra   valstybei atlikta  didelė žala (490 MGL) su teismų pagalba (Jonavos r. apylinkės   teismo   teisėjos   Jūratės   Ramanauskienės   (Bučmienės)   ir   LAT),   kurią   privalės sumokėti valstybė, tiksliau tie asmenys, kurie dirba.

Visi   šie   asmenys   gavo   privilegijas,   jiems   pakelti   atlyginimai   ir   jie   toliau   dirba Lietuvos Valstybės naudai taip suprasdami savo paskirtį.

LR CK 6.272 str. 4 d. numato, kad žalą atlyginti turėtų atlikę asmenys (Jeigu žala atsirado   dėl   ikiteisminio   tyrimo   pareigūnų,   prokuratūros   ar   teismo   pareigūnų   ar   teisėjų tyčinių   veiksmų,   tai   valstybė,   atlyginusi   žalą,   įgyja   atgręžtinio   reikalavimo   teisę   iš atitinkamų pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas). 

Tačiau iš jų nieko neatskaičiuota.

Be   to   LL   yra   ir   anksčiau   paminėta   teisėja   Jūratė   Ramanauskienė     (Bučmienė) A.Džiuvienės byloje, kuri paskelbta LL  (publikacija pridedama).

Kaip visada nesudomino ir prokurorų tokie sprendimai dėl kurių dabartiniu metu atlikta didelė žala dėl netinkamų   savo pareigų atlikimo (LR BK 229 str.), nors Kauno apygardos teismas iš esmės viską padarė teisingai.

Tokie teisėjai kelia visišką nepasitikėjimą, kaip Jūratė Ramanauskienė (Bučmienė) ir LAT teisėjai. Ne kartą apie tai pasisakęs ir LR Konstitucinis teismas.

Valstybės   institucijos,   pareigūnai  jokiomis   aplinkybėmis   negali  veikti  ultra   vires, neteisėtais veiksmais     pažeisti žmogaus teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstituciniai   teisėtų   lūkesčių   apsaugos,   teisinio   tikrumo,   teisinio   saugumo principai suponuoja  valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti   asmenų     teises,   gerbti   teisėtus   interesus   ir   teisėtus   lūkesčius    

(Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d.,

2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Valstybės   pareigūnai   turi   turėti   piliečių   –   valstybinės   bendruomenės   pasitikėjimą

(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Tačiau, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais,     kad   būtų   galima   įsitikinti,   jog   visos   valstybės   institucijos,   visi   valstybės pareigūnai       vadovaujasi   Konstitucija,   teise   ir   joms   paklūsta,   o   Konstitucijai,   teisei nepaklūstantys       asmenys     neitų   tokių   pareigų,   kurioms   būtinas   piliečių   –   valstybinės bendruomenės pasitikėjimas,  yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei  (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m.  gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją valstybės tarnyba  – tai tarnyba  Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai,   todėl   valstybės   tarnyba   turi   būti   lojali   Lietuvos   valstybei   ir   jos   konstitucinei santvarkai; viena iš stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų yra lojalumas   Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

 Valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių  

(Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai, Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas).

 

Civilinė byla Nr. 3K-3-33/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 44.2.4.1; 44.5.2.1;

44.5.2.14; 129.2; 129.17

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. vasario 8 d.

Vilnius             

 

 

 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės(kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 n. spalio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovams antstoliui Jurijui Kolyško, S. B., L. M., UAB DK „PZU Lietuva“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, UAB „Jonavos paslaugos“, T. L., Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

 Nagrinėjamas ginčas yra dėl civilinės atsakomybės taikymo už neteisėtą buto pardavimą iš varžytynių ir antstolio profesinę civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką.

 Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti 2004 m. spalio 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu; 2) priteisti solidariai iš atsakovų antstolio J. Kolyško ir UAB DK „PZU Lietuva“ 51 540 Lt nuostolių bei procesinių palūkanų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad dėl ieškovo 2861,10 Lt skolos trečiajam asmeniui UAB „Jonavos paslaugos“ už komunalines paslaugas Jonavos rajono apylinkės teismas 2000 m. balandžio 18 d. išdavė vykdomąjį raštą. Pagal jį antstolis J. Kolyško 2004 m. rugpjūčio 16 d. areštavo ieškovo butą (duomenys neskelbtini), nustatė jo vertę – 4000 Lt. Turto arešto mastas nurodytas 3521,10 Lt (skola ir vykdymo išlaidos). 2004 m. spalio 6 d. varžytynėse butas parduotas už 3390 Lt atsakovei S. B. Skolininkas (ieškovas) su varžytynių protokolu supažindintas. Jonavos rajono apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 18 d. rezoliucija patvirtino turto pardavimo iš varžytynių aktą. Butas buvo ieškovo vienintelė gyvenamoji vieta. Ieškovas nuosavybės teise taip pat turi 0,05 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

 Jonavos rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas nepraleido sutrumpinto ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, nes ieškinį padavė paskutinę termino dieną, skaičiuojant nuo turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo dienos, t. y. 2004 m. lapkričio 18–iosios (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas konstatavo, kad antstolis, vykdydamas išieškojimą iš ieškovo turto ir parduodamas varžytynėse ginčo butą, nepažeidė CPK 664 straipsnioir 634 straipsnio 2 dalies. Teismas pabrėžė, kad varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu galima tik CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais. Teismas nurodytų pagrindų byloje nenustatė. Teismas sprendė, kad antstolis, įtraukdamas į išieškotiną sumą apskaičiuotas vykdymo išlaidas, ir taip be pagrindo padidindamas turto arešto mastą iki 3521,10 Lt, pažeidė CPK 663 straipsnio 3 dalį, bet  šio pažeidimo nepripažino  esminiu, kuris būtų pagrindas pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą, nes tokio nenustatyta CPK 602 straipsnyje, nukrypimas nuo įstatymo  nustatytos minimalios išieškomos sumos (3000 Lt) buvo nedidelis (138,90 Lt). Ieškovo argumentus, kad antstolis privalėjo nukreipti išieškojimą į ieškovo turimą 0,05 ha sodo žemės sklypą SB „Lokys“, teismas atmetė, nes sklypo vertės neužteko išieškomai sumai padengti, todėl antstolis turėjo teisę išieškojimą nukreipti į pirmesnės eilės turtą, t. y. ginčo butą (CPK 662 straipsnio 4 dalis, 664 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vykdomojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad skolininkas kreipėsi į antstolį su prašymu nukreipti išieškojimą į kitą jo turtą. Teismas konstatavo, kad antstolis, neišaiškindamas skolininkui teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą (draudimą nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą), nepažeidė imperatyviosios CPK 634 straipsnio 2 dalies, nes nebuvo vienos iš privalomų trijų CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, t. y. išieškojimo metu ieškovas (skolininkas) nebuvo socialiai remtinas asmuo. Nagrinėjamu atveju teismas netaikė restitucijos, nes ji galima tik pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovo reikalavimą antstoliui taikyti civilinę atsakomybę teismas vertinto kaip siekimą nepagrįstai praturtėti, nes ieškovas atsisako restitucijos taikymo, dalyvavo varžytynėse, žinojo buto pardavimo aplinkybes ir sąlygas, bet į teismą kreipėsi tik praėjus trejiems metams – paskutinę ieškinio senaties dieną, t. y. tuo metu, kai keletą kartų padidėjo gyvenamojo būsto rinkos kainos. Teismas nenustatė antstolio neteisėtų veiksmų, todėl sprendė, kad neatsirado ir pareigos  atlyginti žalą, t. y. civilinės atsakomybės.

 Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 1 d. sprendimu patenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį iš dalies patenkino: 1) pripažino 2004 m. spalio 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu; 2) priteisė ieškovui iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 48 678,90 Lt nuostolių; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kauno apygardos teismas pripažino, kad antstolis, nukreipdamas išieškojimą, neviršijantį 3000 Lt, į paskutinį ieškovo gyvenamąjį būstą, padarė esminį pažeidimą – pažeidė imperatyviąją CPK 663 straipsnio 3 dalį. Teismas nurodė, kad antstolis privalėjo nukreipti skolos išieškojimą į 0,05 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įvertinti jį ir suorganizuoti bent vienerias varžytynes, nes išieškojimas iš paskesnės eilės turto galimas tik nesant pirmesnės eilės turto (CPK 662 straipsnio 4 dalis). Teismas padarė išvadą, kad antstoliui kilo civilinė atsakomybė, nes nustatytos visos jos sąlygos, t. y. antstolis neteisėtais veiksmais, parduodamas turtą iš varžytynių, padarė ieškovui žalos, kurią pagal antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį privalo atlyginti draudikas UAB DK „PZU Lietuva“. Teismas pabrėžė, kad ieškovo prašoma priteisti žala neviršija antstolio ir draudiko sudarytoje draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos (51 540 Lt), todėl ją visą privalo atlyginti draudikas. Teismas sutiko su ieškovo nurodytu žalos dydžiu, bet jį sumažino 2861,10 Lt, kurie buvo išieškoti vykdant išieškojimą už komunalinius patarnavimus UAB „Jonavos paslaugos“ naudai. Dėl to teismas ieškovui priteisė 48 678,90 Lt nuostolių.

 

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

 Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl draudžiamojo įvykio ir draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.987 straipsnio, Draudimo įstatymo 2 straipsnio, 82 straipsnio 3 dalies, Vyriausybės patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (toliau – Draudimo taisyklės), todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriui kilo pareiga mokėti draudimo išmoką. Kasatoriui nekilo tokios pareigos, nes neįvyko jo ir antstolio J. Kolyško sudarytoje draudimo sutartyje, taip pat Draudimo taisyklėse (8.1–8.5 punktuose) nustatyto draudžiamojo įvykio.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino antstolio ir kasatoriaus draudimo teisinius santykius, nepagrįstai draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką susiejo tik su civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymo faktu, nors turėjo sieti su draudžiamojo įvykio kilimo faktu.

Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad ne jis parengė Draudimo taisykles, jas patvirtino Vyriausybė, todėl pagal CK 6.988 straipsnio 3 dalį privalomojo draudimo specifika lemia, kad, aiškinant draudimo sutarties sąlygas, netaikoma contra proferentem taisyklė.

Pagal nurodytas Draudimo taisyklių nuostatas antstolio neteisėti veiksmai yra tik prielaida draudžiamajam įvykiui nustatyti ir draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką atsirasti. Šio ginčo atveju kasatoriui nekilo tokios pareigos, nes apdraustajam pateiktas reikalavimas neatitinka Draudimo taisyklėse nustatytų sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudžiamasis įvykis įvyko ir atsirado kasatoriaus pareiga mokėti draudimo išmoką, neatitinka kasacinio teismo praktikos, jog draudžiamasis įvykis yra aplinkybė, atitinkanti konkrečią sutarties sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB ,,Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-98/2008). Ieškovas ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikė pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui ir šalių nustatytam terminui. Be to, ieškinys pareikštas dėl žalos, kuri atsirado ne draudimo sutarties galiojimo metu, nes laikytina, kad žala atsirado 2009 m. spalio 1 d., jeigu ieškovas ją įrodytų.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Draudimo priežiūros komisijos 2008 m. gegužės 15 d. išaiškinimą Nr. (4.2)S-1408 „Dėl antstolių ir notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių“, kad draudžiamasis įvykis yra būtina sąlyga draudimo išmokai išmokėti; jeigu nustatomi visi draudžiamojo įvykio sudėties elementai, bet jeigu jie įvyko ne draudimo sutartyje nustatytu laikotarpiu, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda.

Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

Panaikinęs varžytynių aktą CPK 662 straipsnio 4 dalies ir 663 straipsnio 3 dalies pagrindais, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas tik CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v.  antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009).

Dėl CPK 725 nustatytos teismo pareigos patvirtinti varžytynių aktą

Bylą nagrinėję teismai nesprendė klausimo dėl turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtinusio teisėjo veiksmų teisėtumo, nors apeliacinės instancijos teismas panaikino nurodytą turto pardavimo iš varžytynių aktą dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, todėl nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos: kad varžytynių aktą tvirtinantis teisėjas privalo kruopščiai patikrinti CPK 725 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų buvimą, o šios pareigos neįvykdymas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas; kad varžytynių aktą tvirtinusio teisėjo veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti patikrinamas nagrinėjant ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu; kad nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą teismai privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti, veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centas ir kt., byla Nr. 3K-7-59/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v.  antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. J. Č. v. A. R. ir kt., byla Nr. 3K-3-292/2009; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-157/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-448/2006; 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. VĮ Registrų centras ir kt., byla Nr. 3K-3-295/2006).

Dėl nuostolių dydžio pagrįstumo

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo ir neteisėtai priteisė ją iš kasatoriaus, nes, pripažinęs varžytynių aktą negaliojančiu, netaikė restitucijos, nors privalėjo tai padaryti ex officio. Kauno apygardos teismo sprendimas priteisti žalą iš kasatoriaus nepagrįstas, nes neatitinka kasacinio teismo suformuotos praktikos restitucijos taikymo klausimais, t. y. kad restitucija taikoma sandorio šalims, o turto pardavimo iš varžytynių atveju antstolis nėra sandorio šalis, todėl iš jo negalima restitucijos būdu priteisti parduoto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v.  antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009). Kasatorius nurodo, kad iš jo taip pat negalima restitucijos būdu priteisti iš varžytynių parduoto turto vertės, nes jis nėra turto pardavimo iš varžytynių sandorio šalis.

Ieškovas atsisakė teisės į restituciją, neįgyvendino teisės atgauti turtą iš nesąžiningos įgijėjos atsakovės S. B., todėl prisiėmė riziką, ir negalima laikyti, kad patyrė žalos.

Kasatorius nurodo, kad ieškovas neįrodė žalos ir jos dydžio. Nepaisant to kad, jeigu vis dėlto kasacinis teismas pripažintų, jog ieškovas patyrė žalos, tai taikytinos kainos, galiojusios žalos padarymo dieną, t. y. turto pardavimo iš varžytynių metu, kai turto vertė buvo 3390 Lt. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nesiekia atgauti ginčo turto, ieškinį pateikė po trejų metų nuo varžytynių akto patvirtinimo, kai buvo pačios didžiausios nekilnojamojo turto kainos, o apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovo apskaičiuotu žalos dydžiu ieškinio padavimo dieną ir nenustatė žalos dydžio sprendimo priėmimo dieną. Tai, kasatoriaus vertinimu, neatitinka CK 6.249 straipsnio 5 dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes priteisė iš kasatoriaus žalos atlyginimą, kurios sudedamoji dalis yra 540 Lt vykdymo išlaidų atlyginimas antstoliui, bet pagal kasacinio teismo praktiką vykdymo išlaidos antstoliui už jo neteisėtus veiksmus neatlyginamos.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnį, nes nepakankamai ištyrė ir įvertino įrodymus ir bylos faktus, t. y. nevertino kasatoriaus procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų dėl draudžiamojo įvykio aiškinimo, bet rėmėsi tik draudimo sutarties sudarymo faktu. Teismas neišdėstė jokių motyvų dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju.

 

 Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Su kasacinio skundo argumentais, kad ieškovas praleido pretenzijos pateikimo terminą, ieškovas nesutinka, nes Draudimo taisyklių 6 punkte nustatytas vienerių metų laikotarpis yra draudimo sutarties šalių susitarimą (jeigu toks būtų) ribojanti nuostata, bet ne nustatytas maksimalus terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsiliepime pabrėžiama, kad, net ir pripažinus Draudimo taisyklių 6 punkte nustatyta laikotarpį terminu pretenzijai pareikšti, ieškovas negalėtų būti laikomas jį praleidusiu, nes trejų metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo yra ne trumpiau kaip vieneri metai. Be to, Draudimo taisyklių 6 punkte nustatytą terminą taikyti būtų neteisėta, nes jis yra be pabaigos, tai neatitiktų ir antstolio interesų apsaugos teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovo vertinimu, kasatorius neteisingai aiškina nurodytą terminąkaip maksimalų pretenzijai pateikti. Ieškovas mano, kad šis terminas yra ribojantis.

Turto pardavimo iš varžytynių aktas panaikintas dėl CPK 725 straipsnio 4 dalies pažeidimo, todėl kasatoriaus argumentai, kad sprendime  neįvertinti rezoliuciją priėmusios teismo veiksmai, bet aktas panaikintas kitais pagrindais, yra nepagrįsti. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus vertinimu, kad pripažįstant negaliojančiu varžytynių aktą galima tik CPK 602 straipsnio pagrindu, nes tai neatitinka bendrojo principo ex injuria ius non oritur. Tvirtindamas varžytynių aktą teisėjas turi patikrinti antstolio veiksmus ne tik CPK 602 straipsnioaspektu, bet ir kitais, taip pat ir dėl galimybės nukreipti išieškojimą į vienintelį skolininko gyvenamąjį būstą.

Apeliacinės instancijos teismas apgynė ieškovo teises šio pasirinktu būdu (priteisdamas žalą), todėl kasatoriaus argumentai dėl restitucijos privalomumo nepagrįsti.

Kasatoriaus argumentai dėl priteistos žalos dydžio yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacijos dalykas, o šalių teisė teikti įrodymus dėl buto vertės proceso metu nebuvo suvaržyta.

 

 Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

 

 V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

 Byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, todėl kasacinio nagrinėjimo dalykas šio ginčo atveju yra kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai. Šioje byloje esminiai kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra susiję su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių antstolio profesinę civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką ir antstolio solidariąją civilinę atsakomybę (CK 6.279 straipsnis), aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių kasacinis teismas turi pasisakyti.

 

 Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką

 

 Apeliacinės instancijos teismas ieškovui nuostolių atlyginimą priteisė iš kasatoriaus – vieno iš už žalą solidariai atsakingo asmens, antstolio, profesinės civilinės atsakomybės draudiko (Antstolių įstatymo 17 straipsnio 8 dalis). Kasatorius nurodo, kad jam neatsirado pareigos išmokėti draudimo išmoką, nes nėra visos draudžiamojo įvykio elementų sudėties. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Ieškovo (draudimo išmokos gavėjo pagal antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartį) ir antstolio civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko nesieja draudimo teisiniai santykiai. Juos sieja deliktinei civiliniai teisiniai santykiai, atsiradę dėl žalos padarymo. Dėl to ieškovas turėjo teisę pareikšti reikalavimą per trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Dėl to kasatorius nepagrįstai remiasi Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8.3 punktu ir teigia, kad ieškovas turėjo pareikšti reikalavimą sutarties galiojimo metu. Nagrinėjamo ginčo atveju draudžiamasis įvykis įvyko draudimo sutarties galiojimo metu. Byloje konstatuota, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, todėl pripažintina, kad atsirado kasatoriaus pareiga išmokėti draudimo išmoką ir kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius (Antstolių įstatymo 17 straipsnio 1, 6, 8 dalys; Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 6, 8, 23, 24, 36, 38 punktai). Kasaciniame skunde nepagrįstai keliami argumentai dėl Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 6 punkte nustatyto draudiminės apsaugos termino pratęsimo po draudimo sutarties pabaigos šalių susitarimu. Nagrinėjamo ginčo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalys būtų nustačiusios tokį papildomą terminą.

 

Dėl antstolio veiksmų neteisėtumo

 

 Byloje nustatyta, kad antstolis J. Kolyško, išieškodamas iš ieškovo 2861,10 Lt skolą už komunalines paslaugas, areštavo ir iš varžytynių pardavė ieškovo butą už 3390 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo antstolio veiksmų neteisėtumą, nes šis pažeidė vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko (ieškovo) tvarką, išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę ir varžytynių metu galiojusį draudimą išieškoti iš fizinio asmens būsto, kuriame jis gyvena, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų (CPK 611 straipsnis, 663 straipsnio 3 dalis, 664 straipsnio 3, 5 dalys). Kauno apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad antstolis neturėjo teisės padidinti išieškomos skolos, pridėdamas vykdymo išlaidų sumą taip, jog išieškoma suma viršytų 3000 Lt apribojimą, nustatytą CPK 663 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusiose ginčo buto varžytynių vykdymo metu (3000 Lt riba padidina iki 7000 Lt 2006 m. birželio 22 d. įstatymo pakeitimu Nr. X-729 (Žin. 2006, 77-2973). Nurodyta teisės norma yra imperatyvioji. Antstolis negali jos pakeisti, padidindamas vykdomajame rašte įrašytą išieškomą sumą, prie jos pridėdamas vykdymo išlaidų dydį. Juolab kad tai reikštų vykdomojo rašto, kuriame pažodžiui įrašyta su išieškojimu susijusi teismo sprendimo rezoliucinė dalis, ir paties teismo procesinio sprendimo pakeitimą, t. y. vykdymo veiksmų atlikimo pagrindo pakeitimą ir draudimo be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus nepaisymą (CPK 586 straipsnis, 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad antstolis neturėjo teisės į išieškomą sumą įtraukti vykdymo išlaidų taip pat ir dėl to, jog CPK 611 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo priimta teismo nutarties dėl vykdymo išlaidų priteisimo. Be to, antstolis pažeidė išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto pirmumo eilę (CK 664 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad skolos išieškojimo metu ieškovas nuosavybės teise turėjo ne tik ginčo butą, bet ir žemės sklypą sodininkų bendrijoje. Vykdydamas išieškojimo veiksmus, antstolis privalėjo pirmiau nukreipti išieškojimą į žemės sklypą, nes pagal CPK 664 straipsnio 3 dalį iš jo išieškoma trečiąja eile, o paskutiniąja (penktąja) – iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena (CPK 664 straipsnio 5 dalis). Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju antstolis taip pat pažeidė CPK 664 straipsnio 3, 5 dalis, t. y. išieškojimo iš fizinio asmens turto pirmumo eilę. Tokie antstolio veiksmai pripažintini esminiu vykdymo proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio ieškovas patyrė žalos (CK 6.245 straipsnio 1, 4 dalys, 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247–6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl solidariosios atsakomybės

 

 Kasaciniame skunde keliamas argumentas, kad bylą nagrinėję teismai turėjo spręsti dėl neteisėtą turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinusio teismo veiksmų teisėtumo. Šis kasacinio skundo argumentas iš dalies pagrįstas.

 CPK 725 straipsnyje nustatyta varžytynių akto tvirtinimo tvarka, kurios esmė – atlikti antstolio veiksmų, parduodant turtą iš varžytynių, teisminę kontrolę, kurią įvykdžius užtikrinamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas bei šis priverstinio pardavimo veiksmas įgyja sandorio reikšmę materialiosios teisės aspektu ir sukuria materialinių teisinių padarinių – teismo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad varžytynių aktą tvirtinantis teisėjas privalo patikrinti CPK 725 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų buvimą, o šios pareigos neįvykdymas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centas ir kt., byla Nr. 3K-7-59/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje bylojeA. G. ir kt. v.  antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. J. Č. v. A. R. ir kt., byla Nr. 3K-3-292/2009; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-157/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-448/2006; 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. VĮ Registrų centras ir kt., byla Nr. 3K-3-295/2006).

 Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, kad, patvirtinęs varžytynių aktą, nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais ir nenustatęs antstolio padaryto CPK 663 straipsnio 3 dalies pažeidimo (imperatyviosios proceso teisės normos pažeidimo), t. y. neįvykdęs CPK 725 straipsnio 4 dalyje nustatytos teismo pareigos, jis netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolio padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovo interesų. Dėl toginčo atveju kilo ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CPK 6.272 straipsnį už teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, deliktinė civilinė atsakomybė. Iš varžytynių ieškovo butas neteisėtai parduotas dėl kelių asmenų veiksmų – antstolio ir teismo. Taigi šioje byloje yra skolininkų daugetas. Tokiu atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl jai padarytos turtinės žalos priteisimo, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies. Bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., byla Nr. 3K-7-345/2007; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. Levandauskas ir kt. v. VĮ Registrų centras, byla Nr. 3K-3-156/2005).

 Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad žalos ieškovui atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl šuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė. Prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik vienam iš atsakingų solidariųjų skolininkų – antstoliui ir jo profesinės civilinės atsakomybę apdraudusiam kasatoriui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo žalos priteisimo tik iš kasatoriaus klausimą ir nesprendė žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės klausimo.

 

 Dėl žalos dydžio apskaičiavimo momento

 

 Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl žalos dydžio apskaičiavimo momento, nurodoma, kad žala turėjo būti apskaičiuota pagal žalos padarymo metu buvusią ginčo buto kainą. Apeliacinės instancijos teismas žalą apskaičiavo pagal kainas, galiojusias ieškinio pareiškimo dieną. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo pozicija dėl žalos dydžio nustatymo momento nepagrįsta, o kasacinio skundo – pagrįsta. Pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Nagrinėjamu atveju žalos atsirado 2004 m. spalio 6 d. pardavus turtą iš varžytynių, todėl pagal prievolės esmę, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, žalos dydis apskaičiuotinas pagal iš varžytynių parduoto turto rinkos vertę, buvusią neteisėtų veiksmų atlikimo ir žalos padarymo momentu, t. y. turto pardavimo iš varžytynių dieną (šiuo atveju neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo momentas sutampa). Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pagal VĮ Registrų centro pateiktą informaciją ginčo buto vidutinė rinkos vertė, apskaičiuota atkuriamosios vertės (kaštų) metodu 2004 m. rugpjūčio 16 d., buvo 12 100 Lt (T. 3, b. l. 7). Tokia vertė laikytina pagrįsta, atsižvelgiant į kitus byloje ieškovo pateiktus duomenis apie tokio paties pobūdžio nekilnojamojo turto vidutines kainas, galiojusias 2004 metais, t. y. ieškovo buto pardavimo iš varžytynių metu (T. 1, b. l. 50–55; T. 2, b. l. 1–18). Nurodyta ginčo buto vertė laikytina ieškovo nuostoliais, patirtais dėl neteisėtai prarasto ginčo buto (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nuostolių dydis mažintinas vykdymo procese išieškota 2861,10 Lt skola ir 540 Lt vykdymo išlaidomis, todėl ieškovui iš kasatoriaus priteistina 8698,90 Lt.

 

 Dėl civilinių teisių gynimo būdų taikymo

 

 Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas prašė teismo apginti jo teises dviem būdais: pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu ir priteisti nuostolius (CK 1.138 straipsnio 2, 6 punktai). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M., A. K., byla Nr. 3K-3-46/2008). Asmeniui, prašant apginti jo civilines teises keliais gynimo būdais, teismas turi įvertinti, kuriam būdui ieškovas teikia prioritetą ir kuris yra tinkamiausias bei efektyviausias. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Dėl to  pripažintina, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v.  antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009). Be to, iš kasacinio teismo praktikos analizės galima daryti išvadą jeigu priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. V. ir kt. v. S. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-434/2009).

 Iš bylos duomenų matyti, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas yra atlyginti nuostolius, o reikalavimas pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą yra papildomas, pagrindžiantis neteisėtus veiksmus kaip privalomąją civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.246, 6.263 straipsniai). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas varžytynių aktas yra niekinis ir negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai – CPK 663 straipsnio 3 daliai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokio sandorio negaliojimo padarinys yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Restitucijos taisyklės nustatytos CK šeštosios knygos normose. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovo teisės bus tinkamai apgintos išieškant nuostolius civilinės atsakomybės pagrindu (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.245 straipsnis).

 Kitais kasacinio skundo argumentais keliami fakto klausimai, jie yra išvestiniai iš argumentų, dėl kurių kasacinis teismas pasisakė, todėl dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

 Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant ieškovui iš kasatoriaus priteistinų nuostolių dydį nuo 48 678,90 Lt iki 8698,90 Lt.

 

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

 Sumažinus priteistiną nuostolių sumą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnis). Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme valstybė patyrė 118,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių sprendimų įteikimu. Dėl to valstybei iš ieškovo priteistina 97,72 Lt šių išlaidų dalis, proporcinga atmestų reikalavimų daliai (82,13 proc.), o iš kasatoriaus – 21,26 Lt išlaidų dalis, proporcinga patenkintų reikalavimų daliai (17,87 proc.).

 

 

 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies  punktu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

 Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2009 m. spalio 1 d. sprendimą:

 Sumažinti ieškovui A. Š. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 11057869) priteistų nuostolių dydį nuo 48 678,90 Lt iki 8698,90 Lt (aštuoni tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt aštuonis litus 90 ct), priteistino žyminio mokesčio dydį – nuo 539,23 Lt iki 96,36 Lt (devyniasdešimt šeši litai 36 ct).

 Priteisti valstybei iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 11057869) 37,53 Lt (trisdešimt septynis litus 53 ct) iš ieškovo A. Š. (duomenys neskelbtini) 172,47 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt du litus 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, žemesniųjų instancijų teismuose.

 Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

 Priteisti valstybei iš ieškovo A. Š. (duomenys neskelbtini) 97,72 Lt (devyniasdešimt septynis litus 72 ct), iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 11057869) 21,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai

Gražina Davidonienė

 

 

 

Egidijus Laužikas

 

 

 

Janina Stripeikienė

 

 

 

BYLA 2A-1483-605/2009

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės, kolegijos teisėjų Algimanto Kukalio, Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovui A. Š., ieškovo atstovui advokatui P.Čerkai, atsakovo antstolio J. K. atstovui advokatui D. A., atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovei E. P., atsakovei L. M. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-238-559/2009 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovams antstoliui J. K., S. B., L. M., UAB DK „PZU Lietuva“, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, UAB „Jonavos paslaugos“, T. L., Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija

Nustatė

2Ieškovas A. Š. ieškiniu (patikslintu) prašė (b.l.43-49, 1t.) pripažinti 2004-10-06 turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu; priteisti solidariai iš antstolio J. K. ir UAB DK „PZU Lietuva“ 51540 Lt nuostolių ieškovo naudai; teismo sprendime nurodyti, kad solidariai iš antstolio J. K. ir UAB DK „PZU Lietuva“ turi būti išieškomos 5 procentų dydžio metinės palūkanos ieškovo naudai nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti solidariai iš antstolio J. K. ir UAB DK „PZU Lietuva“ bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.

3Ieškovas nurodė, jog dėl sveikatos sutrikimų ir sunkios finansinės būklės įsiskolino UAB „Jonavos paslaugos“ 2861,10 Lt sumą už nesumokėtus komunalinius patarnavimus. Dėl šio įsiskolinimo 2000-04-18 Jonavos rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą, kuris 2003-01-01 buvo perduotas vykdymui į atsakovo antstolio J. K. kontorą. Vykdydamas išieškojimą, antstolis 2004-10-06 įvykusiose varžytynėse ieškovui priklausantį butą, esantį Panerių g. 29-28, Jonavoje, pardavė už 3390 Lt S. B.. Butą ieškovas nuosavybės teise valdė ir jame gyveno nuo 1994-09-26. Butas buvo vienintelė ieškovo gyvenamoji vieta. Varžytynių metu buto vertė buvo apie 6500 Lt, o šiuo metu – yra apie 51000 Lt. Be to, ieškovas nuosavybės teise nuo 1998-01-16 valdo ir 0,05 ha žemės sklypą, esantį Jonavos r. SB „Lokys“ (unikalus Nr. 4628-0017-0058), kurio vidutinė rinkos vertė varžytynių metu buvo apie 2500 Lt. Antstolis į šį turtą galėjo ir turėjo nukreipti skolos išieškojimą, tačiau net nebandė realizuoti šio sklypo, raštu neišaiškino ieškovui teisės prašyti taikyti CPK 663 str. 4 d. nustatytą apribojimą. 2004-11-18 Turto pardavimo iš varžytynių aktas yra negaliojantis, nes prieštarauja imperatyvioms CPK 663 str. 3 d., 664 str., 634 str. 2 d. ir CK 1.5 str. 1 d. normoms; nesant duomenų apie butą įgijusios S. B. nesąžiningumą restitucija yra negalima, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo jo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, t.y. 51540 Lt dydžio nuostolių. Antstolis privalo atsakyti pagal bendrąsias civilinės deliktinės atsakomybės taisykles. Atsakovas pažeidė imperatyvias įstatymo teisės normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Be to, atsakovas pažeidė ir CK 6.246 str. 1 d. įtvirtintą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsiradę nuostoliai – buto praradimas – yra natūrali ir tiesioginė neteisėtų atsakovo veiksmų pasekmė.

4Jonavos rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 17 d. sprendimu (b.l.171-181, 3 t.) ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo A. Š. atsakovo J. K. naudai 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo valstybei 184,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

5Sprendime nurodyta, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju netaikytinas. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą, t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Ieškovas pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus privalėjo sumokėti UAB „Jonavos paslaugos“ 2861,10 Lt, Lietuvos Respublikai – 107,96 Lt, antstoliui vykdymo išlaidų – 674 Lt, iš viso – 3643,06 Lt. CPK 663 str. 3 d. įtvirtintos normos pažeidimas šiuo atveju negali būti laikomas esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, nes jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialioje teisės normoje (CPK 602 str.) įtvirtintais pagrindais, be to nukrypimas nuo įstatymo nustatytos minimalios išieškomos sumos (3000 Lt) šiuo atveju yra nedidelis 138,90 Lt. Ieškovas nuosavybės teise be minėto buto valdo 0,05 ha sodo žemės sklypą, SB „Lokys“, kurio vidutinė rinkos vertė varžytynių metu buvo 2500 Lt, tačiau išieškomos skolos dydis buvo 2861 Lt, o kartu su vykdymo išlaidomis – 3521,10 Lt. Vykdomojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad skolininkas kreipėsi į antstolį su prašymu nukreipti išieškojimą į kitą jo turtą. Teismas konstatavo, kad žemės sklypo vertės neužtekant išieškomai sumai padengti, antstolis turėjo teisę išieškojimą nukreipti į pirmesnės eilės turtą t.y. ginčo butą, nepažeidė LR CPK 664 str. ir 634 str. 2 d. nustatytų imperatyvių teisės normų. Ieškovas ieškinio reikalavimo negrindžia CPK 602 str. nustatytais pagrindais ir šių pagrindų neginčija, todėl panaikinti 2004-10-06 Turto pardavimo iš varžytynių aktą vykdomojoje byloje Nr. 0060/02/00187 nėra pagrindo. Sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 str. 2 d.), atsiranda tik pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, todėl restitucija šiuo atveju netaikytina. Ieškovas dalyvaudamas 2004-10-06 varžytynėse ir žinodamas buto pardavimo aplinkybes ir sąlygas, kreipėsi į teismą su ieškiniu tik praėjus trims metams – paskutinę ieškinio senaties dieną, t.y. tuo metu, kai kelis kartus padidėjo gyvenamojo būsto rinkos kainos. Teismas ieškovo reikalavimą atlyginti žalą, kurią jis įvertino būsto rinkos kainomis, galiojančiomis ieškinio pareiškimo dieną, atsisakydamas taikyti restituciją ekvivalentu pinigais, vertino kaip siekimą nepagrįstai praturtėti. Atsakovo J. K. neteisėtų veiksmų, sudarančių pagrindą pripažinti negaliojančiu 2004-10-06 turto pardavimo iš varžytynių aktą, teismas nenustatė, todėl ir pareigos atlyginti žalą nėra.

6Ieškovas apeliaciniu skundu prašo (b.l.185-194, 3 t.) panaikinti 2009 m. birželio 17 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai: pripažinti 2004-10-06 Turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu; priteisti solidariai iš antstolio J. K. ir UAB DK „PZU Lietuva“ 51540 Lt nuostolių ieškovo naudai; teismo sprendime nurodyti, kad solidariai iš antstolio J. K. ir UAB DK „PZU Lietuva“ turi būti išieškomos 5 procentų dydžio metinės palūkanos ieškovo naudai nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pakeisti priimto sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų advokato pagalbai apmokėti paskirstymo ir sumažinti priteistų iš ieškovo išlaidų antstolio J. K. advokato pagalbai apmokėti sumą iki 900 Lt, šią sumą atitinkamai mažinant proporcingai tenkintinų reikalavimų sumai.

7Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir pažeidė procesines CPK 602, 662, 664, 613 straipsnių, CK 6.246 str. 1 d. ir kitas nuostatas, nukrypo nuo LAT praktikos ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Išieškoma suma neviršijo CPK 663 str. 3 d. nustatytos 3000 Lt sumos, ieškovas nuosavybės teise valdė aukštesnės eilės turtą, todėl antstolis neteisėtai nukreipė 2861,10 Lt skolos išieškojimą į apelianto būstą, kuriame jis gyveno. Kadangi restitucija natūra ar pinigais nėra racionaliausias pažeistų teisių gynimo būdas, antstolio atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė ir priteistina žala. Teismas neteisingai taikė CPK 602 str. nuostatas, kadangi šiam ginčui nėra jos taikytinos. CPK 602 str. yra taikoma ir aktuali tuo atveju, kai varžytynes vykdantis antstolis turi teisę išvaržyti turtą, tačiau šią teisę realizuoja atlikdamas CPK 602 str. draudžiamus veiksmus. Šiuo atveju pripažinus antstoliui neturint teisės nukreipti išieškojimą į konkretų skolininko turtą (butą), CPK 602 str. nustatyti šios teisės realizavimo pagrindai yra neaktualūs ir netaikytini. Antstolis neturėjo teisės nukreipti išieškojimą į butą, todėl aktas yra pripažintinas neteisėtų veiksmų rezultatu ir dėl to negaliojančiu. Teismas neteisingai taikė CK 6.246 str. 1 d. nuostatas, kadangi antstolis atliko veiksmus, kuriuos CPK 663 str. 3 d. jam draudė atlikti, nes skolą išieškojo iš apeliantui priklausančio būsto, kuriame jis gyveno, bei išieškoma suma neviršijo 3000 Lt. Neteisingas CK 6.246 str. 1 d. pritaikymas turėjo esminės reikšmės byloje priimtam sprendimui. Teismas privalėjo nagrinėti likusias civilinės atsakomybės sąlygas (priežastinio ryšio, kaltės, žalos) pagrindžiančias faktines bylos aplinkybes. Teismas neteisingai pritaikė CPK 662 str. 4 d. ir 664 str. nuostatas, nepagrįstai ignoravo CPK 613 str. 1 d. nuostatą. Antstolis nepriėmė CPK 613 str. 1 d. nuostatą atitinkančio motyvuoto patvarkymo, taigi neteisėtai nukreipė išieškojimą į paskesnės penktos eilės turtą pažeisdamas CPK 664 str., 662 str. 4 d. nuostatas. Apeliantas dėl neteisėtų veiksmų neteko nuosavybės teise valdyto turto (buto), todėl šis praradimas, sutinkamai su CK 6.249 str. 1 d. nuostatomis, yra pripažintinas žala, o nustačius buto rinkos vertę pagal 6.249 str. 5 d. reikalavimus – nuostoliais. Byloje yra pakankamai įrodymų nustatyti visas būtinas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas. Atsakovas tyčia ar dėl didelio nerūpestingumo atliko neteisėtus veiksmus, kurių pasekmė yra apelianto patirti 51540 Lt dydžio nuostoliai. Be to, teismas neteisingai apskaičiavo ir priteisė iš apelianto išlaidas, patirtas antstolio advokato pagalbai apmokėti, neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį, nes protingomis ir įstatymą atitinkančiomis išlaidomis yra laikytina ne didesnė nei vidutinė pagal Rekomendacijų kriterijus ir taisykles apskaičiuota 900 Lt suma.

8Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 4-5, 4 t.) tretysis asmuo UAB „Jonavos paslaugos“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog komunalinės paslaugos teikiamos ir tada, kai buto savininkas jame negyvena. Buto savininkas atsakingas už buto tinkamą išlaikymą ir privalo laiku mokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Ieškovas nemokėjo už komunalines paslaugas, todėl Jonavos rajono apylinkės teismas priteisė skolas: 2000-04-03 – 2861,10 Lt; 2001-10-30 – 2159,22 Lt. Kadangi teismo sprendimai nebuvo vykdomi geruoju, vykdomieji raštai buvo perduoti antstoliams. Ieškovui priklausantis butas buvo parduotas varžytynėse 2004-10-06, nauja savininkė laiku moka už komunalines paslaugas, todėl antstolis J. K. teisingai vykdė turto varžytynes. 2004-10-01 dienai ieškovas buvo skolingas už butui teikiamas komunalines paslaugas 7323,62 Lt skolos, o 2009-07-01 dienai ieškovas UAB „Jonavos paslaugos“ dar skolingas 2689,68 Lt skolos, kuri dar nepriteista.

9Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 8-14, 4 t.) atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, jog patenkinus apeliacinį skundą bei turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu bei žalos atlyginimą priteisus iš atsakovo J. K., ieškovas nepagrįstai praturtėtų, kadangi dalį iš atsakovų prašomos priteisti sumos sudaro iš ieškovo išieškota skola. Ginčo sandoris, kaip antstolio J. K. veiksmų rezultatas, šiuo metu yra teisėtas ir galiojantis, todėl ieškovo reikalavimas atlyginti žalą yra neteisėtas. Išieškotojas UAB „Jonavos paslaugos“ vykdomąjį raštą pateikė vykdyti 2000-07-07 teismo antstolių kontorai, todėl antstolis nepažeidė bei negalėjo pažeisti CPK 663 ir 664 str. nuostatų, nes jos tuo metu negaliojo, be to išieškotina iš ieškovo suma viršijo numatytą 3000 Lt ribą. Ieškovas neįrodė, jog jam žala buvo padaryta ir kad žala yra priežastiniame ryšyje su antstolio neteisėtais veiksmais. Atsiliepime taip pat nurodyta, jog tarp UAB „NORD/LB draudimas“ (UAB DK „PZU Lietuva“ yra teisių perėmėja) ir antstolio J. K. buvo sudaryta Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31 Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (LR Vyriausybės 2002-09-05 nutarimu Nr.1395 patvirtintos „Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės“) pagrindu buvo apdrausta antstolio J. K. profesinė civilinė atsakomybė už žalą, padarytą nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir šalių nustatytu laikotarpiu, ne trumpesniu negu 1 metai nuo draudimo sutarties pabaigos, dėl draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu padarytų neteisėtų antstolių, jo atstovo ar padėjėjo, darbuotojo veiksmų atliekant antstolio funkcijas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktas sudarytas 2004-10-06, o ieškovo A. Š. reikalavimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei žalos atlyginimo pateiktas 2007-11-20, t.y. pasibaigus taisyklėse nustatytam 1 metų terminui, bei į tai, kad nenustatytos ir neįrodytos visos CK 6.245-6.249 str. civilinės atsakomybės sąlygos, draudikui atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos.

10Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 18-22, 4 t.) atsakovas antstolis J. K. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ginčydamas 2004-10-06 aktą, ieškovas nenurodė nei vieno pagrindo, atitinkančio CPK 602 str. reikalavimus, neįrodė ir kitų ieškinio pagrindų. Ginčijamo akto tvirtinimo metu galiojęs įstatymas nenumatė išieškojimo iš skolininko būsto apribojimų, jeigu išieškoma suma viršijo 3000 Lt (CPK 663 str. 3 d.). Be to, bendra iš ieškovo išieškoma suma 2004-10-06 buvo ne mažesnė kaip 5802,28 Lt, todėl antstolis, sudarydamas ginčijamą aktą, CPK 663 str. 3 d. nepažeidė. Apelianto argumentai, susiję su CPK 664 str. pažeidimu, taip pat yra nepagrįsti. Užtikrindamas sprendimo vykdymo efektyvumą, įstatymas leidžia išieškoti iš paskesnės eilės turto, jeigu pirmesnės eilės turto nepakanka visai išieškomai sumai. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad 2004-10-06 ieškovui priklausiusio 5,27 arų žemės sklypo, esančio Palokio II k., Jonavos r., vertė tesiekė 300 Lt, todėl antstolis teisėtai nukreipė išieškojimą į ieškovui priklausiusį 3390 Lt vertės butą. Apelianto argumentai dėl civilinės atsakomybės taikymo prieštarauja bylos aplinkybėms ir galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Civilinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti visus įstatyme numatytus pagrindus, tame tarpe neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų, tačiau apeliantas neįrodė nei vieno iš šių pagrindų. Konstatavus, kad aktas nepažeidžia imperatyvių teisės normų, tuo pačiu yra nustatoma, kad antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti apeliantui žalą. Apelianto argumentai dėl priteistinos žalos dydžio taip pat prieštarauja bylos aplinkybėms. 2004-10-06 ginčo buto kaina buvo 3390 Lt, o ieškinys pateiktas 2007-11-19, esant aukščiausiomis nekilnojamojo turto kainomis. Todėl, apeliantui nesiekiant atgauti turtą iš jį įgijusių asmenų, yra akivaizdu, kad apelianto tikslas ne apginti pažeistas teises, o gauti kuo didesnę turtinę naudą, keliasdešimt kartų viršijančią galimą apelianto žalą.

11Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

12Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, atsakovai – atmesti.

13Apeliacinis skundas tenkintinas.

14Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

15Bylos duomenimis nustatyta, jog dėl ieškovo 2861,10 Lt įsiskolinimo UAB „Jonavos paslaugos“ už komunalines paslaugas, 2000-04-18 Jonavos rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje 2-596/2000, kuris buvo perduotas vykdymui į atsakovo antstolio J. K. kontorą. Vykdydamas išieškojimą pagal šį vykdomąjį raštą, antstolis 2004-08-16 areštavo ieškovo butą, esantį Panerių g. 29-28, Jonavoje, nustačius jo vertę – 4000 Lt. Turto arešto mastas, nurodytas turto arešto akte, buvo 3521,10 Lt. Pranešimas apie varžytynes skolininkui įteiktas 2004-08-27. 2004-10-06 įvykusiose varžytynėse atsakovas pardavė ieškovui priklausantį butą už 3390 Lt S. B.. Ieškovas su varžytynių protokolu buvo supažindintas ir jame pasirašė. 2004-10-06 ieškovas dalyvaujant atsakovui antstoliui J. K. priėmimo-perdavimo aktu perdavė parduotą butą pirkėjai S. B.. 2004-11-18 Turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo patvirtintas Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjos rezoliucija. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo, nurodydamas, jog turto pardavimo aktas yra negaliojantis, nes prieštarauja imperatyvioms CPK ir CK normoms. Butas buvo ieškovo vienintelė gyvenamoji vieta. Ieškovas nuosavybės teise nuo 1998-01-16 valdo ir 0,05 ha žemės sklypą, esantį Jonavos r. SB „Lokys“. Antstolis į šį turtą galėjo ir turėjo nukreipti skolos išieškojimą, tačiau to nepadarė.

16CPK 663 str. 3 d. turto arešto ir pardavimo iš varžytynių metu galiojanti redakcija nustatė, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog antstolis be pagrindo padidindamas turto arešto mastą iki 3521,10 Lt, pažeidė CPK 663 str. 3 d. normos reikalavimą, nes bendra išieškotina suma, nurodyta vykdomajame rašte, faktiškai buvo 2861,10 Lt. Tačiau teismas CPK 663 str. 3 d. įtvirtintos normos pažeidimą laikė neesminiu pažeidimu, nesudarančiu pagrindą pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, kadangi jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialioje teisės normoje (CPK 602 str.) įtvirtintais pagrindais. Su tokiu teismo argumentu kolegija nesutinka. Šiuo atveju konstatuotini esminiai pažeidimai, parduodant turtą iš varžytynių (CPK 725 str. 4 d.).

17Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą, t.y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus.

18Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX-876 redakcija) 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Ieškovas nuosavybės teise valdė 0,05 ha žemės sklypą, esantį Jonavos r. SB „Lokys“. Taigi antstolis privalėjo nukreipti skolos išieškojimą į šį turtą, įvertinti jį ir suorganizuoti bent vienas varžytynes, kadangi išieškojimas iš sekančios eilės turto galimas tik nesant pirmesnės eilės turto (CPK 662 str. 4 d.). Kadangi išieškoma suma neviršijo trijų tūkstančių litų, antstolis neturėjo teisės išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame skolininkas gyveno. Vykdant tokį išieškojimą ir pardavus skolininko butą iš varžytynių, tokie antstoliai pažeidimai vykdymo procese laikytini esminiais, todėl varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu.

19Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d.). Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Taigi valstybė antstoliui suteikė įgalinimus, patikėdama jam atlikti viešąją funkciją – atliekamų vykdymo veiksmų išieškojimo metu teisėtumo užtikrinimą. Tokios funkcijos suteikimas neatsiejamai susijęs su atsakomybės antstolio profesinėje veikloje, tarp jų ir civilinės teisinės atsakomybės, atsiradimu. Pagal Antstolių įstatymo 16 straipsnio nuostatą antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi antstolio civilinė atsakomybė atsiranda už žalą, padarytą kaltais antstolio veiksmais, todėl tam, kad tam tikrą veiksmą atlikęs antstolis būtų pripažintas materialinės atsakomybės subjektu, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus antstolis atliko, vykdydamas valstybės jam pavestas funkcijas. Pakankamas antstolio atsakomybės pagrindas yra ne tik aiški klaida, bet ir paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimas, neatidumas. CPK 663 str. 3 d. turto arešto ir pardavimo iš varžytynių metu galiojanti redakcija nustatė, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų. Antstolio J. K. išieškoma suma buvo 2861,10 Lt, taigi nesiekė 3000 Lt, todėl jis neturėjo teisės išieškoti iš būsto, kuriame skolininkas gyveno. Atsakovų argumentai, kad skolininkas turėjo ir kitų skolų, kad pas antstolę R. M. taip pat buvo vykdomas išieškojimas iš to paties skolininko, laikytini nepagrįstais. Prijungta vykdomoji byla patvirtina, kad antstolis J. K. vykdė išieškojimą dėl 2861,10 Lt sumos. Prisijungimo prie išieškojimo, kurį reglamentuoja CPK 759 str., nebuvo. Taip pat antstolis neturėjo teisės į išieškomą sumą įtraukti vykdymo išlaidų, nes teismo nutarties dėl vykdymo išlaidų priteisimo nebuvo (CPK 611 str. 2 d.). Bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad ieškovui nuostoliai atsirado dėl antstolio veiksmų. Nustačius, kad antstolis išieškojimo metu savo kaltais veiksmais padarė žalos, atsiranda civilinė atsakomybė. Atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovė nepagrįstai nurodė, kad antstolio kalti veiksmai nėra nustatyti ir įrodyti, reikalavimas atlyginti žalą neatitinka antstolio civilinės atsakomybės taisyklėse numatytų sąlygų, todėl negali būti laikoma draudžiamuoju įvykiu. Šiuo atveju yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir atsiradę nuostoliai. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, daro priešingą išvadą, kad antstolis neteisėtais veiksmais, parduodant turtą iš varžytynių, padarė žalą tretiesiems asmenims, kurią pagal antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį privalo atlyginti draudikas. Civilinio kodekso 6.254 straipsnis reglamentuoja civilinės atsakomybės draudimą. Įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį (1 dalis); jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą (2 dalis). Antstolio civilinę atsakomybę buvo apdraudusi UAB DK „PZU Baltija“ (UAB „NORD/LB draudimas“ teisių perėmėja, I tomas, b.l.39). Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polise, serija ANCA, Nr. 000184, nurodyta, kad draudimas galioja nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31, draudimo suma kiekvienam draudiminiam įvykiui – 200000 Lt. Esant draudiminiam įvykiui pagal antstolių profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį trečiojo asmens patirtą žalą turi atlyginti draudimo kompanija, kurioje draudėjas (antstolis) yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Jeigu yra sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis, tai turi būti taikomos šios sutarties nuostatos, apibrėžiančios, kuris asmuo, kokio dydžio ir kokia tvarka atlygina padarytą žalą. Prievolę atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui pagal antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį turi atsakingas už žalą asmuo – draudikas, kurio atsakomybės ribas apibrėžia draudimo sutartyje numatyta draudimo suma. Antstolis, kaip atsakomybės prieš žalą patyrusį asmenį, subjektas yra tik tais atvejais, kai faktinė padaryta žala viršija draudimo atlyginimą, t.y. civilinės atsakomybės draudimo sumą. Šioje byloje prašoma priteisti žala neviršija draudimo sumos (51540 Lt). Taigi esant antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudiminio įvykio atvejui žalą neviršijant draudimo sumos privalo atlyginti draudikas.

20Analizuojant ieškovui padarytų nuostolių sumą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovo nurodyta suma. Tačiau jam priteisiant nuostolius, atima 2861,10 Lt sumą, kuri būtent ir buvo išieškota vykdant išieškojimą už komunalinius patarnavimus UAB „Jonavos paslaugos“ naudai. Ieškovui priteistina 48678,90 Lt (51540 Lt – 2861,10 Lt).

21Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 88, 93, 96 str., b.l.8, 1t.; b.l.195, 3t.).

22Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

 

 

Nutarė

23Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. Š. ieškinį patenkinti iš dalies.

24Pripažinti 2004-10-06 Turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu.

25Priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“, įmonės kodas 110057869, 48678,90 Lt (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt aštuonis litus 90 ct) nuostolių ir 539,23 Lt (penkis šimtus trisdešimt devynis litus 23 ct) žyminio mokesčio A. Š., asmens kodas ( – ) naudai.

26Priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“, įmonės kodas 110057869, 210 Lt (du šimtus dešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

FOURTH SECTION

 

 

 

 

CASE OF ŠIDLAUSKAS v. LITHUANIA

 

(Application no. 51755/10)

 

 

 

 

 

 

JUDGMENT

 

 

 

 

STRASBOURG

 

11 July 2017

 

 

FINAL

 

11/10/2017

 

This judgment has become final under Article 44 § 2 of the Convention. It may be subject to editorial revision.

 

In the case of Šidlauskas v. Lithuania,

The European Court of Human Rights (Fourth Section), sitting as a Chamber composed of:

 Ganna Yudkivska, President, Vincent A. De Gaetano, Paulo Pinto de Albuquerque, Egidijus Kūris, Iulia Motoc, Georges Ravarani, Marko Bošnjak, judges,and Andrea Tamietti, Deputy Section Registrar,

Having deliberated in private on 20 June 2017,

Delivers the following judgment, which was adopted on that date:

PROCEDURE

1.  The case originated in an application (no. 51755/10) against the Republic of Lithuania lodged with the Court under Article 34 of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms (“the Convention”) by a Lithuanian national, Mr Antanas Šidlauskas (“the applicant”), on 6 August 2010.

2.  The applicant was represented by Mr P. Astromskis, a lawyer practising in Kaunas. The Lithuanian Government (“the Government”) were represented by their Agent, Ms K. Bubnytė.

3.  The applicant alleged that he had been unlawfully deprived of his only home without receiving adequate compensation, in violation of Article 8 of the Convention and Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention.

4.  On 7 March 2016 the application was communicated to the Government.

THE FACTS

I.  THE CIRCUMSTANCES OF THE CASE

5.  The applicant was born in 1945 and lives in Jonava.

A.  Sale of the applicant’s apartment at a public auction

6.  In 1994 the applicant bought an apartment in Jonava. In 1998 he lost his regular job and was no longer able to pay for utilities.

7.  In 2000 the utility provider instituted civil proceedings against the applicant concerning his debt of 2,861 Lithuanian litai (LTL – approximately 828.60 euros (EUR)). The domestic courts allowed the claim. In 2003 the judgment was transferred to a bailiff for enforcement. The bailiff decided to direct enforcement against the applicant’s apartment. On 6 October 2004 he organised a public auction at which the apartment was sold to a third party for LTL 3,390 (approximately EUR 982). On 18 November 2004 a district court confirmed the transfer of the apartment to the third party.

8.  Since that date, the applicant has not had a permanent home. He submitted that he had been living in temporary accommodation, at times in unsuitable conditions, and often in exchange for manual work.

9.  Between 2006 and 2008 the apartment was resold and gifted to different individuals on several occasions.

B.  Court proceedings for compensation

1.  Judgment of the first-instance court

10.  In November 2007 the applicant instituted civil proceedings before the Jonava District Court, arguing that the sale of his apartment at the public auction had been unlawful. The applicant submitted that, in accordance with the domestic law, taking a person’s home in order to enforce a court judgment was only permitted when the debt in question was larger than LTL 3,000 (see paragraph  below), which had not been the case here (see paragraph  above). The applicant also submitted that he had owned 0.05 hectares of land near Jonava, so the enforcement should have begun in respect of that property and not his only home (vienintelė gyvenamoji vieta). In view of the alleged unlawfulness of the sale, the applicant claimed damages jointly from the bailiff and the bailiff’s professional liability insurer. According to the applicant, restitution in integrum was not possible because there was no indication that the third party who had bought the apartment at the public auction had acted in bad faith. Therefore, he claimed LTL 51,000 (approximately EUR 14,770) in damages, an amount corresponding to the market price of the apartment at the time of the submission of the claim.

11.  The defendants (the bailiff and his professional liability insurer) contested the applicant’s claim. They submitted that the value of the applicant’s land had been insufficient to cover his debt, so the enforcement had had to be directed against the apartment. They also argued that the applicant’s debt (LTL 2,861) and the enforcement expenses (LTL 540), taken together, had exceeded LTL 3,000, and thus the sale of his apartment had been in accordance with the domestic law. The defendants further argued that the applicant had acted in bad faith – he had not appealed against the execution writ or the results of the public auction, and he had submitted his claim at the very end of the time-limit because he had been waiting for the market price of the apartment to increase. Therefore, they argued that the applicant could not claim damages corresponding to the market price of the apartment at the time of the submission of the claim, but only the price for which the apartment had been sold at the public auction – LTL 3,390 (see paragraph  above).

12.  On 17 June 2009 the Jonava District Court dismissed the applicant’s claim. It acknowledged that his debt had been below the required threshold of LTL 3,000 and that the bailiff had erred by calculating the debt together with the enforcement expenses. However, the court considered that this breach had not been such as to warrant the annulment of the sale. Accordingly, it dismissed the applicant’s claim for damages. The court also noted that the applicant had submitted his claim three years after the sale and on the last day permitted by the time-limit, when the market price of housing was several times higher than in 2004. Therefore, his claim for damages corresponding to the market price of the apartment at the time of the submission of the claim could be regarded as an attempt at unjust enrichment (vertintinas kaip siekimas nepagrįstai praturtėti).

2.  Judgment of the appellate court

13.  The applicant appealed against the Jonava District Court’s judgment. He and the defendants presented essentially the same arguments as in their pleadings before the first-instance court (see paragraphs – above).

14.  On 1 October 2009 the Kaunas Regional Court quashed the first‑instance judgment and allowed the applicant’s claim in its entirety. The court held that the bailiff had acted in violation of domestic law, firstly by failing to direct the enforcement against the applicant’s land, but also by selling his apartment at a public auction even though his debt had been less than LTL 3,000. The court considered that the bailiff had failed to respect the balance between the interests of the debtor (the applicant) and the creditor. It held that, because of the material breaches of the relevant law, the sale of the applicant’s apartment had to be declared unlawful.

15.  Accordingly, the Kaunas Regional Court decided to award the applicant damages from the bailiff’s professional liability insurer. It stated that it “essentially agreed with the amount claimed by the applicant” (iš esmės sutinka su ieškovo nurodyta suma) and awarded him LTL 51,000 (approximately EUR 14,770), after subtracting the amount of his debt (see paragraph  above).

3.  Judgment of the Supreme Court

16.  The bailiff’s professional liability insurer appealed against the Kaunas Regional Court’s judgment. It submitted, inter alia, that the amount of damages awarded to the applicant had no basis, and the court should have either ordered restitution in integrum or awarded the applicant the amount for which his apartment had been sold at the auction (see paragraph  above), but not its market price in 2007, which had increased significantly since 2004.

17.  The applicant contested the appeal, arguing that there was no legal obligation for him to ask for restitution rather than for damages, and that the amount of damages was a question of fact which the Supreme Court could not examine.

18.  On 8 February 2010 the Supreme Court amended the judgment of the Kaunas Regional Court in part. It upheld the conclusion that the sale of the applicant’s apartment had been unlawful for the reasons established by the lower court (see paragraph  above). The Supreme Court then reiterated its own case-law that, where the sale of property at a public auction is unlawful because of a bailiff’s actions, restitution in integrum should not be applied; accordingly, it considered that the most appropriate way of protecting the applicant’s rights was by awarding him damages. However, the court considered that, in line with “the nature of the obligation and the principles of equity, reasonableness and good faith” (pagal prievolės esmę, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus), the amount of damages in the applicant’s case had to be assessed at the moment of the unlawful act, that is, the sale of the apartment. According to the State Enterprise Centre of Registers, the market price of the applicant’s apartment at the time of its sale had been LTL 12,100 (approximately EUR 3,504). Therefore, the Supreme Court awarded the applicant that amount, after subtracting his debt (see paragraph  above) and the bailiff’s enforcement expenses (see paragraph  above).

II.  RELEVANT DOMESTIC LAW AND PRACTICE

A.  Constitutional and statutory provisions

1.  Constitution

19.  The relevant provisions of the Constitution of the Republic of Lithuania read:

Article 23

“Property shall be inviolable.

The rights of ownership shall be protected by law.

Property may be taken only for the needs of society according to the procedure established by law and shall be justly compensated for.”

Article 24

“A person’s home shall be inviolable.

…”

Article 30

“A person whose constitutional rights or freedoms are violated shall have the right to apply to a court.

Compensation for material and moral damage inflicted upon a person shall be established by law.”

2.  Code of Civil Procedure

20.  Article 664 of the Code of Civil Procedure establishes the following order of precedence which must be used in relation to enforcement against a debtor’s property: (1) mortgaged property, when the enforcement is for the benefit of a mortgage holder; (2) cash savings, property rights, securities, salary, scholarships or other income, or moveable property; (3) immovable property, except for farming land and the debtor’s home; (4) farming land, when farming is the debtor’s main occupation; (5) the debtor’s home (gyvenamasis būstas, kuriame jis gyvena).

21.  Article 662 § 4 provides that enforcement may be directed against property of a lower rank only if the bailiff is not aware of any property of a higher rank, or if that property may not be sufficient to cover the debt and the enforcement expenses, or if that property is not liquid, or if the debtor so requests.

22.  At the material time, Article 663 § 3 provided that enforcement could be directed against a debtor’s home only if the amount to be recovered (išieškoma suma) exceeded LTL 3,000.

23.  At the material time, Article 512 provided that an appeal against any actions of a bailiff could be submitted within ten days from the date on which the person submitting such an appeal found out or ought to have found out about the action in question, but not later than thirty days after that action had been taken.

3.  Civil Code

24.  Article 1.125 § 8 of the Civil Code establishes a three-year time‑limit for submitting a claim for damages.

25.  Article 6.146 provides that, after a transaction has been annulled, restitution shall be made in kind, except in cases where this would be impossible or would cause serious inconvenience for the parties. In such cases, restitution shall be executed by payment of the monetary equivalent.

26.  Article 6.249 § 5 provides that the amount of damages shall be assessed according to the valid market prices on the day when the court judgment was issued, unless the law or the nature of the obligation requires the application of prices which were valid on the day when the damage arose or on the day when the claim was brought.

B.  Domestic court practice

27.  In its ruling of 19 August 2006 the Constitutional Court held:

“In the course of protection and defence of human rights and freedoms … particular importance falls on the institute of compensation for damage. It is established in Article 30 § 2 of the Constitution that compensation for material and moral damage inflicted upon an individual shall be established by law. Thus, the necessity to compensate material and moral damage is a constitutional principle … [T]he Constitution does not permit to establish any exceptions when moral and/or material damage would not be compensated, for example, because it was inflicted by unlawful actions of officials or institutions of the State itself. If the law, let alone other legal acts, established such legal regulation whereby the State would be fully or partially exempt from the duty to justly compensate for material and/or moral damage inflicted by unlawful actions of State institution or officials, it would not only disregard the constitutional concept of compensation for damage and be contrary to the Constitution (inter alia, Article 30 § 2 thereof), but it would also undermine the raison d’être of the State itself …

[I]t should be particularly emphasised that the Constitution does not tolerate any legal regulation by virtue of which an individual who has sustained material and/or moral damage because of unlawful actions of State institutions and officials would be unable to claim in court just compensation for such damage, or a court … would be unable, while taking into account all relevant circumstances of the case, to establish the size of the material and/or moral damage inflicted and to award just compensation for [that damage] in line with, inter alia, the imperatives of justice, reasonableness and proportionality.”

28.  In its ruling of 21 September 2006 the Constitutional Court held:

“The constitutional imperatives that only courts administer justice [and] that the law [must be] public, as well as the requirement arising from the Constitution to examine a case in a fair manner, imply that every court judgment (or other final decision of a court) must be based on legal arguments (reasoning). The process of reasoning must be rational: a judgment … must contain sufficient arguments to [make it well-founded] … In this context, it must be noted that the requirement of legal clarity, which arises from the constitutional principle of a state under the rule of law, means, inter alia, that a court judgment … cannot contain any implicit arguments, nor any unspecified circumstances which are relevant to the issuing of a fair judgment … Court judgments … must be clear to the parties in the case, as well as to other people. If this requirement is disregarded, then this is not the administration of justice required by the Constitution.”

THE LAW

I.  ALLEGED VIOLATION OF ARTICLE 1 OF PROTOCOL No. 1 TO THE CONVENTION

29.  The applicant complained that he had been unlawfully deprived of his apartment, and that the damages awarded to him by the domestic courts had been insufficient for him to acquire a new comparable apartment. He relied on Article 8 of the Convention and Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention.

The Court, being the master of the characterisation to be given in law to the facts of a case, considers that this complaint falls to be examined solely under Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention, which reads as follows:

“Every natural or legal person is entitled to the peaceful enjoyment of his possessions. No one shall be deprived of his possessions except in the public interest and subject to the conditions provided for by law and by the general principles of international law.

The preceding provisions shall not, however, in any way impair the right of a State to enforce such laws as it deems necessary to control the use of property in accordance with the general interest or to secure the payment of taxes or other contributions or penalties.”

A.  Admissibility

30.  The Government submitted that the applicant had failed to appeal against any actions of the bailiff or other authorities during the enforcement proceedings, such as the execution writ concerning his apartment, the assessment of the apartment’s price, or the results of the public auction. The Government referred to the domestic law provisions allowing for such appeals, and submitted examples of cases where appeals had been successful.

31.  The applicant submitted that his right to appeal against the bailiff’s actions had not been explained to him, and that such appeals had to be submitted within ten days, which was too short a period (see paragraph  above). He also submitted that, because of the emotional distress and lack of legal assistance, at that time he had been unable to understand that his rights had been violated.

32.  The Court reiterates that the rule of exhaustion of domestic remedies under Article 35 § 1 of the Convention must be applied with some degree of flexibility and without excessive formalism. It has previously recognised that it would be unduly formalistic to require applicants to exercise a remedy which even the highest court of the country concerned had not obliged them to use (see D.H. and Others v. the Czech Republic [GC], no. 57325/00, §§ 116-18, ECHR 2007‑IV).

33.  In the present case, the Court observes that the domestic courts, including the Supreme Court, accepted the applicant’s civil claim and examined it on the merits. They did not find that his failure to appeal against the bailiff’s actions during the enforcement proceedings precluded him from claiming damages or affected the amount of the damages to be awarded (see paragraphs – above). In such circumstances, the Court is of the view that it would be unduly formalistic to find that the applicant did not exhaust domestic remedies. The Government’s objection is therefore dismissed.

34.  The Court further notes that the application is not manifestly ill‑founded within the meaning of Article 35 § 3 (a) of the Convention, nor is it inadmissible on any other grounds. It must therefore be declared admissible.

B.  Merits

1.  The parties’ submissions

(a)  The applicant

35.  The applicant submitted that the unlawfulness of the sale of his apartment had been acknowledged by the domestic courts at all three instances, so the State was under an obligation to provide him with redress. According to the applicant, the violation of his right to peaceful enjoyment of his possessions could have been remedied by awarding him sufficient compensation to enable him to acquire a new comparable apartment. He submitted that the rule under domestic law was to assess the amount of damages at the time a court’s judgment was issued, and only in exceptional situations could that amount be assessed at the time of the unlawful act (see paragraph  above), but the Supreme Court had not explained why such an exception existed in the applicant’s case. Furthermore, the Supreme Court had failed to examine whether the damages awarded would have put the applicant in the same situation in which he would have been had the unlawful act not occurred. The applicant argued that awarding him an amount equal to the apartment’s market price in 2004, which amounted to about one fifth of its market price at the time of the final domestic judgment, had been manifestly insufficient in terms of enabling him to acquire a new comparable apartment.

36.  The applicant also submitted that he had lodged his claim for damages three years after the sale of the apartment because until then he had not had any legal assistance and, due to his age, state of health and financial situation, he had not been able to understand that the sale had been unlawful, nor had he known how to defend his rights.

(b)  The Government

37.  The Government did not dispute that the apartment had been the applicant’s home and that the amount of damages awarded to him had been below the market price of comparable apartments at the time when that award had been made. They acknowledged that the applicant’s eviction from his home had constituted an interference with his rights, but argued that that interference had complied with the requirements of the Convention – in particular, that the applicant had not had to bear an individual and excessive burden.

38.  The Government submitted that the domestic law allowed the assessment of the amount of damages at the moment of an unlawful act, if the circumstances of a case so required (see paragraph  above). They also submitted that courts, when assessing damages, could take into account an aggrieved party’s (in this case, the applicant’s) actions which had contributed to losses or constituted acceptance of the risk of such losses. The Government argued that the applicant’s actions had demonstrated his bad faith and his wish to obtain “the greatest pecuniary gain possible”: firstly, he had lodged his claim three years after the sale, when the market price of his apartment had been several times higher than in 2004; secondly, he had not asked the domestic courts for restitution in integrum, which showed that he had not been interested in getting his apartment back, but only in a monetary award. The Government also contended that it was important to take into account the fact that the applicant’s apartment had been sold in order to cover his debts for utility services, so there had been a public interest in protecting the utility provider.

39.  The Government further submitted that, even though the above‑mentioned circumstances had not been explicitly stated in the Supreme Court’s judgment (see paragraph  above), that court must have implicitly taken them into account. The Government drew the Court’s attention to the fact that the arguments relating to the applicant’s behaviour had been raised by the defendants in the case (see paragraph  above), and thus the Supreme Court must have agreed with them when declining to award the applicant such damages as he had claimed.

2.  The Court’s assessment

(a)  Applicability of Article 1 of Protocol No. 1

40.  The Court notes at the outset that the applicant’s apartment was sold at a public auction in 2004, that is, more than six months before the present application was submitted to the Court (6 August 2010). Therefore, it cannot assess the compliance of that sale with Article 1 of Protocol No. 1 (see Vinniychuk v. Ukraine, no. 34000/07, § 49, 20 October 2016).However, domestic courts acknowledged that the sale had been unlawful (see paragraphs ,  and  above) and, in line with domestic law (see paragraphs – above), the applicant was entitled to compensation. Accordingly, the Court considers that the applicant’s entitlement to compensation for the unlawful sale of his apartment was sufficiently established to constitute a “possession” within the meaning of Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention. That provision is therefore applicable.

41.  As to which part of that provision applies in the present case, the Court observes that the applicant’s complaint concerned the amount of compensation awarded to him, which was insufficient for him to buy a new comparable apartment. The Court considers it most appropriate to examine this complaint under the first sentence of the first paragraph of Article 1 of Protocol No. 1, which lays down in general terms the principle of the peaceful enjoyment of property (see Kirilova and Others v. Bulgaria, nos. 42908/98 and 3 others, §§ 104-5, 9 June 2005).

(b)  Compliance with Article 1 of Protocol No. 1

42.  The Court reiterates that Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention requires a fair balance to be struck between the demands of the general interest of the community and the requirements of the protection of the individual’s fundamental rights. Such a balance will not be achieved where an individual has had to bear a disproportionate and excessive burden (see, among many other authorities, Broniowski v. Poland [GC], no. 31443/96, § 150, ECHR 2004‑V).

43.  The Court also reiterates that compensation terms under the relevant legislation are material to the assessment of whether the contested measure respects the requisite fair balance, and notably whether the measure imposes a disproportionate burden on the applicant. In this connection, the Court has held that the taking of property without payment of an amount reasonably related to its value will normally constitute a disproportionate interference (see Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, § 110, 25 October 2012, and the cases cited therein). It has also considered that, where there is “an extreme disproportion” between the value of the expropriated property and the compensation awarded to the applicants, only very exceptional circumstances can justify such a situation (ibid., § 119, and the cases cited therein).

44.  Turning to the circumstances of the present case, the Court observes that the amount of damages awarded to the applicant by the Supreme Court in its judgment of 8 February 2010 (EUR 3,504) was about four times lower than the amount he claimed (EUR 14,770). It was not disputed by the parties that the amount claimed by the applicant corresponded to the apartment’s market value at the time when he had submitted that claim, nor was it disputed that EUR 3,504 had not been sufficient for him to acquire a new comparable apartment at the time when that award was made (see paragraph  above). While the Court does not consider that the disproportion between the market value of the apartment at the time when the applicant submitted his claim and the compensation received by him was “extreme” (see paragraph  above), it is nonetheless of the view that the domestic courts needed to provide adequate reasons to justify that difference.

45.  In this connection, the Court notes that the rule established in Article 6.249 § 5 of the Civil Code was to assess the amount of damages on the basis of market prices at the time when the award for damages was made, unless there were reasons to rely on market prices at a different time (see paragraph  above). When making the award, the Supreme Court considered that “the nature of the obligation and the principles of equity, reasonableness and good faith” warranted relying on market prices at the time when the apartment had been sold at a public auction (see paragraph  above). However, the Supreme Court did not provide any explanation as to how those principles applied in the applicant’s case, nor why they justified such a decision in the particular circumstances. The Court reiterates that, according to its established case-law reflecting a principle linked to the proper administration of justice, judgments of courts and tribunals should adequately state the reasons on which they are based (see Albergas and Arlauskas v. Lithuania, no. 17978/05, § 67, 27 May 2014, and Paliutis v. Lithuania, no. 34085/09, § 45, 24 November 2015; see also the relevant practice of the Lithuanian Constitutional Court in paragraph  above). It considers that, in the present case, a reiteration of principles without any accompanying reasoning was clearly inadequate to justify the rejection of the applicant’s claim.

46.  The Government argued that the Supreme Court had implicitly based its judgment on the defendants’ submissions that the applicant had acted in bad faith because he had not asked for restitution in integrum,and because he had deliberately waited until the last day to submit his claim in order to obtain a higher monetary award than he would have received in 2004 (see paragraphs ,  and  above). However, the Court is not convinced by the Government’s argument. It firstly observes that the applicant submitted his claim within the time-limit provided in the domestic law, and his exercise of his procedural rights cannot be interpreted as evidence of bad faith (see, mutatis mutandis, Kolomiyets v. Russia, no. 76835/01, § 29, 22 February 2007). The Court further notes that the Supreme Court explicitly held that, according to its own case-law, restitution in integrum should not have been applied in the applicant’s case (see paragraph  above). Furthermore, the Supreme Court did not make any mention of the applicant’s alleged bad faith, either in relation to the reasons presented by the Government, or in relation to anything else (contrast with the judgment of the first-instance court in the applicant’s case – see paragraph  above). Therefore, in the absence of adequate reasons in the final judgment, the Court considers the Government’s position that that judgment relied on the applicant’s alleged bad faith to be purely speculative and does not accept it (see, mutatis mutandis, Albergas and Arlauskas, cited above, §§ 66-67).

47.  The Court further observes that the Supreme Court, when determining the amount of damages to be awarded to the applicant, did not assess the balance between his right to the peaceful enjoyment of his possessions and any competing interests – in fact, it did not even specify whether any such competing interests existed in the applicant’s case (see, mutatis mutandis, Tuleshov and Others v. Russia, no. 32718/02, § 47, 24 May 2007). In particular, although the applicant made it clear that he had not had a home following the unlawful sale of his apartment, and that the amount of damages which he claimed was intended to cover the purchase of a new comparable apartment (see paragraph  above), it does not appear that the Supreme Court took any account of the applicant’s ability to obtain a new home (see, mutatis mutandis, Rousk v. Sweden, no. 27183/04, § 140, 25 July 2013; compare and contrast Zrilić v. Croatia, no. 46726/11, § 69, 3 October 2013). In such circumstances, the Court considers that the domestic courts failed to strike a fair balance between the applicant’s right to the peaceful enjoyment of his property and any competing general interest, and that awarding the applicant compensation which was several times below the market value of his apartment at the time when he submitted his claim to the domestic courts and which was insufficient for him to obtain a new comparable apartment imposed an individual and excessive burden on him.

48.  It therefore concludes that there has been a violation of Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention in the present case.

II.  APPLICATION OF ARTICLE 41 OF THE CONVENTION

49.  Article 41 of the Convention provides:

“If the Court finds that there has been a violation of the Convention or the Protocols thereto, and if the internal law of the High Contracting Party concerned allows only partial reparation to be made, the Court shall, if necessary, afford just satisfaction to the injured party.”

A.  Damage

1.  The parties’ submissions

50.  The applicant claimed 11,580 euros (EUR) in respect of pecuniary damage, an amount corresponding to the market price of the apartment in November 2007 (the time when he submitted his claim to the domestic courts), after subtracting his debt to the utility service provider and the amount already awarded to him by domestic courts. The applicant relied on an estimate made by the State Enterprise Centre of Registers. He also claimed EUR 28,960 in respect of non-pecuniary damage for his emotional distress caused by the violation of his rights.

51.  The Government submitted that the applicant’s claim in respect of pecuniary and non-pecuniary damage was unsubstantiated and excessive.

2.  The Court’s assessment

52.  The Court notes that it has found a violation of Article 1 of Protocol No. 1 in this case, and considers that the applicant suffered pecuniary damage in connection with the violation found. Taking into account the documents submitted by the applicant, and noting that the estimate of the apartment’s market value at the time when the applicant submitted his claim to the domestic courts was not disputed by the Government, the Court considers it appropriate to award the applicant EUR 11,580 in respect of pecuniary damage.

53.  The Court further considers that the applicant undoubtedly suffered distress and frustration resulting from the violation of his property rights by the authorities. However, it finds the amount claimed by him excessive. Making its assessment on an equitable basis, the Court awards the applicant EUR 6,500 in respect of non-pecuniary damage.

B.  Costs and expenses

54.  The applicant also claimed EUR 690 for legal costs incurred before the domestic courts. He submitted an invoice and a bank receipt showing that he had actually paid that amount to his lawyer. He underlined that those expenses had not been awarded to him in the domestic proceedings.

55.  The Government submitted that the applicant had failed to provide a legal services agreement or an itemised list of the services provided to him, so his legal costs could not be considered as actually and necessarily incurred.

56.  According to the Court’s case-law, an applicant is entitled to the reimbursement of costs and expenses in so far as it has been shown that these have been actually and necessarily incurred and are reasonable as to quantum. In the present case, regard being had to the documents in its possession and the above criteria, the Court considers it reasonable to award the sum of EUR 690 for costs and expenses in the domestic proceedings.

C.  Default interest

57.  The Court considers it appropriate that the default interest rate should be based on the marginal lending rate of the European Central Bank, to which should be added three percentage points.

FOR THESE REASONS, THE COURT, UNANIMOUSLY,

1.  Declaresthe application admissible;

 

2.  Holdsthat there has been a violation of Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention;

 

3.  Holds

(a)  that the respondent State is to pay the applicant, within three months from the date on which the judgment becomes final in accordance with Article 44 § 2 of the Convention, the following amounts:

(i)  EUR 11,580 (eleven thousand five hundred and eighty euros), plus any tax that may be chargeable, in respect of pecuniary damage;

(ii)  EUR 6,500 (six thousand five hundred euros), plus any tax that may be chargeable, in respect of non-pecuniary damage;

(iii)  EUR 690 (six hundred and ninety euros), plus any tax that may be chargeable to the applicant, in respect of costs and expenses;

(b)  that from the expiry of the above-mentioned three months until settlement simple interest shall be payable on the above amounts at a rate equal to the marginal lending rate of the European Central Bank during the default period plus three percentage points;

 

4.  Dismissesthe remainder of the applicant’s claim for just satisfaction.

Done in English, and notified in writing on 11 July 2017, pursuant to Rule 77 §§ 2 and 3 of the Rules of Court.

 Andrea Tamietti Ganna Yudkivska Deputy Registrar President