Pasibaigus spektakliui galima ramiai įvertinti režisierių ir aktorių darbą

Ką gi, pasibaigus spektakliui galima ramiai įvertinti režisierių ir aktorių darbą. Puikiai padirbėta, visi tobulai atliko savo vaidmenis. Visgi kai kam teko vaidinti ekspromtu, tad liko vaidybos broko ir loginių skylių siužete. Ką dabar tiksliai žinom, o kur yra vietos spėlionėms?

Tiksliai žinom, kad triukšmas kilo dėl trąšų, kai po sankcijų įvedimo jos toliau geležinkeliais riedėjo į Klaipėdą. Žinom, kad apie šią problemą žinojo LG, susisiekimo ministras, prezidentas, Šimonytė ir visi kam tai buvo įdomu. Buvo bandoma spręsti šią problemą, bet sprendimo rasti nepavyko. Tiksliau pasakius sprendimas aiškus, bet spektaklio dalyviai nesiryžo jo įvardinti ir sulindo po antklodėm. Atėjus dienai X informacija pateko į viešumą. Kilo triukšmas. Visi aukščiau minėti asmenys, kaip yra pratę pradėjo meluoti ir išsisukinėti, versti kaltę vieni kitiems. Prasidėjo pykčiai ir apsižodžiavimai.

Ministrų melas klimpino juos vis gilyn. Prezidentas paragino trauktis ir tuoj pat gavo grąžos. Per žiniasklaidą jam pačiam buvo mesti kaltinimai, daromas spaudimas. Situacija trumpam tapo nevaldoma. Trumpam, kol Šimonytės viešųjų ryšių specialistai ir jai talkinantys prodiuseriai ir konsultantai nepaėmė kontrolę į savo rankas. Tai padaryti nebuvo lengva, reikėjo laiko. Laimėti laiko padėjo Šimonytės pareiškimas, kad jai reikia laiko apsispręsti ar priimti ministrų atsistatydinimą ir išsiaiškinti kas kaltas. Šioje vietoje intriga baigiasi. Toliau buvo įgyvendinamas planas, kuris viešojoje erdvėja pateikiamas kaip drama, nors jokios dramos ten nėra, tik rankų miklumas ir iliuzijos. Visgi tai pati stipriausia spektaklio vieta. Vaidyba patikėjo ne tik visuomenė, bet ir daugelis politikų – net prezidentas. Nepavyko apgauti tik Skvernelio, kuris aiškiai įvardijo kaip baigsis ši drama. Prezidentas pradėjo raminti Šimonytę, kad jis pajuokavo dėl ministrų atstatydinimo, o apie jos pačios išėjimą negali būti ir kalbos. Viskas gerai, nereikia nervintis. Kad vyksta vaidyba išsidavė koalicijos partneriai. Jie elgėsi nenatūraliai ramiai. Akivaizdu jie buvo informuoti apie spektaklio baigti, detalės jų visai nedomino. Lieka šioks toks neaiškumas dėl Pavilionio. Kuo jis kaltinamas? Politika čia niekuo dėta. Tai silpna spektaklio vieta. Neva jis Šimonytei parodė špygą ar liežuvį, o Gabrielius ar kažkuris iš konservatorių tai matę. Toli gražu ne visada pavyksta paaiškinti Pavilionio elgesį, bet jis į savižudį ar beprotį nepanašus. Juo labiau kad su trąšų skandalu jo istorija neturi jokių sąsajų. Baigiantis dienai, kai Šimonytė apsimetinėjo kad kažką sprendžia ir turi daug darbo, istorijos atomazga pradėjo ryškėti. Pasirodė informacija kad LG vadovas atsistatydina. Tai reiškė kad kaltininkas rastas ir tuo ši istorija baigsis. Čia dar viena silpna spektaklio vieta, kuria matome sulaukę pabaigos. Pateisindama ministrus kad jie darė ką galėjo, o LG dirbo kartu su ministrais, Šimonytė prieštarauja pati sau. Nori nenori ji turi rinktis kurioje vietoje veidmainiauja. Biudžeto svarstymas seime ir interpeliacija Dulkiui priklauso komedijos žanrui, tad kol nagrinėjam dramą į tai nesigilinam.

Vakare, kylant dirbtinai sukeltai įtampai Panorama nuosekliai primena žiūrovams dramos siužetą. Naujiena – Anušausko pasirodymas su JAV gynybos sekretoriumi, kas Lietuvos žiūrovams turėtų reikšti – nieko mes nesusimovėm, Vakarų partneriai mus remia. Kol vėlų vakarą Lietuva laukia neva premjerės sprendimo, nacionalinis transliuotojas skirtingai nuo sovietinių laikų, nerodo gulbių ežero. Vienas iš spektaklio režisierių rodo pats save. Vėliau apie 22 val. žiniasklaidoje pasirodo iš anksto parengtas pranešimas spauda. Vieni žiūrovai ploja, kiti jaučiasi kvailio vietoje. Aktoriai ir režisieriai jau senai miega. Kokia gali būti drama ir įtampa kai žiūri senai suvaidinto spektaklio vaizdo įrašą. Šimonytė net nesiteikia pasirodyti ir priimti gėles iš gerbėjų. Spės, juk viskas kontroliuojama.