Pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Vilniaus apygardos teismo teisėjų Rositos Patackienės, Virginijos Švedienės ir Stasio Punio atžvilgiu
Generaliniam prokurorui
Pareiškėjas Aurimas Drižius , a.k. 36808110026,
Adresas: Konstitucijos pr. 23b, Vilnius
2016 m. birželio 14 d.
Pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Vilniaus apygardos teismo teisėjų Rositos Patackienės, Virginijos Švedienės ir Stasio Punio atžvilgiu
Minėti Vilniaus apygardos teismo teisėjai, išnagrinėję baudžiamąją bylą Nr. 1A-424-562/2014, nuteisė mane įkalinti 45 paroms vien už tai, kad parašiau straipsnį „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“.
Ši kolegija mane pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 245 straipsnį už 2012-08-18 teismo sprendimo, nesusijusio su bausme nevykdymą, dvidešimt dviejų parų arešto bausme; pagal BK 245 straipsnį už 2012-11-10 teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą.
Nors minėtai teismo kolegijai buvo išaiškinta, kad minėtas teismo sprendimas, kuriuo nevykdymu aš buvau nuteistas, yra neteisėtas, nes jis įvedė neteisėtą cenzūrą, ir pats teismo sprendimas buvo priimtas pagal A.Sadecko skundą, dėl kurio prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, suėjus senaties terminui, tačiau minėta teisėjų kolegija nusispjovė ant Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimu, ir mane nuteisė įkalinimo bausme.
Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija šioje byloje 2015 m. spalio 1 d. nutartimi visiškai išteisino, nurodžiusi, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. LAT kolegija nurodė, kad minėtas teismo draudimas „yra bendro pobūdžio, jame aiškiai neįvardytos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iš BK 2 straipsnio nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečią nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintas nuostatas prevencinis ieškinys ir sprendimas dėl jo yra priemonė ginti civilines teises ir toks sprendimas priimamas užkertant kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžiant atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti. Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 1.138 straipsnio 3 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paprastai tenkinant prevencinį ieškinį turi būti įrodoma realios žalos atsiradimo tikimybė (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-147/2013, 3K-3-11-248/2015), o prevencinio ieškinio tenkinimas yra ketinimas užkirsti kelią potencialiai žalai; atsižvelgiant į tai, draudimai asmenims, jų įgyvendinimo sąlygos, ribos paprastai teismų praktikoje įvardijami konkrečiau: įpareigojant atsakovą atlikti ar ne tam tikrus veiksmus, sustabdyti kokią nors ūkinę veiklą (pvz. prekybą) ir pan. (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2009, 3K-3-82/2012). Reikšminga tai, kad prevencinio reikalavimo objektas yra būsimi neteisėti veiksmai; prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008).
LAT kolegija taip pat nurodė, kad „bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką žmogaus sveikatą garbę ir orumą privatų gyvenimą dorovę; to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad įsitikinimų išraiškos laisvė, informacijos laisvė nėra absoliučios, jomis negali būti piktnaudžiaujama, tačiau ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, šiai bylai aktualaus teismo sprendimo negalima būtų traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve… informacijos, nuomonės skleidimas, pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant tokias bylas, savaime nereiškia teisės pažeidimo ir teismo sprendimo civilinėje byloje, kuriuo uždrausta publikuoti rašinius apie A. Sadecką (siejant jį su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu), nevykdymo, t. y. nusikalstamos veikos BK 245 straipsnio prasme objektyviųjų požymių buvimo. Pažymėtina, kad skundžiamuose teismų sprendimuose – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje – iš esmės formaliai nurodyta, kad A. Drižius rašiniuose siejo A. Sadecką su akcine bendrove „Mažeikių nafita“, su šios bendrovės privatizavimu, tačiau nevertintas straipsnių kontekstas, turinys, jų tematika. Atsižvelgus į Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo prasmę ir tikslus bei įvertinus jame suformuoto draudimo abstraktumą, darytina išvada, kad šiuo atveju A. Drižiaus veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties“.
T.y. LAT kolegija pripažino, kad minėtas teismo sprendimas, įvedęs neteisėtą cenzūrą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ir Vilniaus apygardos teismo kolegija, mane nuteisusi, puikiai žinojo, kad nuteisia nekaltą žmogų.
Teismų įstatymo 2 punktas skelbia, kad „teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų“. Šiuo atveju teisėjai R.Patackienė, V.Švedienė ir S.Punys ne tik kad neklausė įstatymo, bet priešingai – dar ir patys sugalvojo būdą, kaip jį apeiti ir nuosprendyje man paaiškino, kad „Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai neribotos saviraiškos laisvės spaudai net dėl rimtų viešojo intereso klausimų. Įgyvendindami savo teisę Į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės, kaip reikalaujama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Be to. pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais…Taigi nagrinėjamu atveju A. Drižiaus teisė skleisti informaciją apibrėžta Įstatymų nustatyta tvarka priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl kurio nevykdymo jis ir yra nuteistas. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei. Priešingas sprendimas iš esmės reikštu, kad naudojantis saviraiškos laisve galima nepaisyti, vykdant pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį priimtų teismo sprendimų dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Tokia situacija būtu nesuderinama su teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnyje garantuojamų teisių pusiausvyra“.
Kitaip sakant, minėta kolegija nusprendė, kad „asmenis orumas yra aukščiau spaudos laisvės“, nors niekur teisės aktuose to nėra nustatyta, tai yra gryna minėtų teisėjų savivalė, norint pateisinti savo nusikalstamą veiką.
Nors Teismų įstatymas numato, kad „niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo“, tačiau jis taip pat numato, kad „teisėjas klauso tik įstatymo“. Jeigu jis to įstatymo neklauso, o priešingai – jį pažeidžią ir sugalvoja visiškai neteisėtą formuluotę, kaip pateisinti tokią neteisėtą veiklą, jis padaro nusikaltimą, įvardijamą kaip dokumento klastojimas ir tarnybos pareigų neatlikimas.
Jau daugiau nei dešimt metų esu persekiojamas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Sadecko, kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių naftą“ ir jos privatizavimu. Nors pats tuo metu buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas ir asmeniškai vadovavo visam šios įmonės privatizavimo procesui.
Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios cenzūros. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.
Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
Išplėstinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegijos (toliau – Teisėjų kolegija) 2015 10 01 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 nutartyje yra konstatuotos svarbios esminės aplinkybės ir įstatymo aiškinimo nuostatos, reikšmingos civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. priimtam sprendimui (toliau – Sprendimas).
Nors Teisėjų kolegija nekvestionavo įsiteisėjusio teismo Sprendimo, tačiau pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, reikšmingos aplinkybės yra tai, koks sprendime suformuluoto draudimo konkretus turinys, kokios to draudimo nevykdymo galimybės – „Iš aptariamojo teismo Sprendimo matyti, kad draudimas yra bendro pobūdžio, jame aiškiai neįvardintos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iš BK 2 straipsnio nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečią nusikalstamą veiką.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 d.). Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę; to paties Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse.
Atkreipiu teismo dėmesį, kad tai nėra mano nuomonė, o Lietuvos Konstitucijos 25 str., 44 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo 10 str. aiškiai nurodo, kas yra cenzūra, ir kad ji yra uždrausta.
Pagal BK 229 straipsnį („Tarnybos pareigų neatlikimas“) atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas patyrė didelės žalos. Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado padarinių – šiame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalą; kad tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys.
Netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008). Teismų praktikoje savo pareigų neatlikimas aiškinamas kaip neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas, o netinkamas savo pareigų atlikimas – aplaidus, atmestinas ir pan. savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10/2008, 2K-7-228/2008, 2K-419/2012 ir kt.).
Atsakant į klausimą, ar kaltinamas asmuo tinkamai atliko jo kompetencijai priskirtas pareigas, būtina tai pagrįsti ne tik jų veiklą reglamentuojančiomis taisyklėmis, bet ir įvertinti būtinumą veikti tarnybos ir kitų asmenų interesams užtikrinti, atsižvelgiant į konkrečią situaciją.
T.y. teisėjai Patackienė, Švedienė ir Punys, žinodamas, kad palaiko melagingą A.Sadecko skundą, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizavimu, tyčia palaikė šią nusikalstamą veiką, ko pasėkoje aš buvau ne kartą nuteistas, ir patyriau didelę žalą.
„Oficialaus dokumento suklastojimas ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimas ar panaudojimas“. Šiame straipsnyje numatyta, kad „Įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių arba surašymas suklastoto dokumento, žinomai suklastoto dokumento patvirtinimas antspaudu (spaudu) ir (ar) parašu, arba kitoks oficialaus dokumento suklastojimas, taip pat žinomai suklastoto oficialaus dokumento realizavimas ar panaudojimas – baudžiami laisvės atėmimu iki trejų metų arba pataisos darbais iki dvejų metų, arba bauda.
Todėl teisėjai Patackienė, Švedienė ir Punys padarė ne tik nusikaltimą, įvardijamą kaip tarnybos pareigų neatlikimas, tačiau ir nusikaltimą, BK įvardijamą kaip 300 straipsnis. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu.
Jie tyčia, žinodami, kad neatlieka savo pareigų ir klastoja dokumentus, surašė nutartį, kuria atmetė mano skundą, ir nurodė išgalvotus motyvus, kodėl taip padarė – neva „asmens orumas yra aukščiau spaudos laisvės ir demokratijos“. Teisėjai negalėjo nesuprasti, kad minėtas teismo sprendimas dėl cenzūros yra neteisėtas ir nusikalstamas. Teisėjai negalėjo nesuprasti, kad teismo sprendimas „uždrausti rašyti straipsnius apie A.sadecką“ yra laikytinas cenzūra, nes Konstitucinis teismas aiškiai pasisakė, kad „Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos“, o Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai sako, kad c Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos tūrinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus”.
Dėl melagingų A.Sadecko parodymų
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 11 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-299-989/2016 priėmė nutartį, kuria pripažino, kad mano teiginiai „Laisvame laikraštyje“, tokie kaip „..teismo teisėjai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai.„<…> Visose baudžiamosiose bylose dėl teismo sprendimo nevykdymo A. Sadeckas davė melagingus parodymus…“ atitinka tikrovę ir nešmeižia A.Sadecko.
T.y. A.Sadeckas, padavęs teismui melagingą skundą, uždraudžiantį jį sieti su „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, mano nuomone, visose baudžiamosiose bylose davė melagingus parodymus, kad jis niekaip su tuo privatizavimu nesusijęs.
Galiausiai Vilniaus apygardos teismas prejudicine nutartimi pripažino, kad A.Sadeckas dalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, ir kad „Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai klastoja savo nutartis A.sadecko naudai“.
Todėl remiantis minėta nutartimi, prašau atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. Nr. 10-9-324-13. 2013-03-15 nutartimi Vilniaus apygardos teismas buvo nurodęs pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų A.sadecko parodymų, tačiau Vilniaus apylinkės prokuratūra tą tyrimą nutraukė, neatlikusi nė vieno procesinio veiksmo, o pats A.sadeckas viešame teismo posėdyje tyčiojosi iš tokio teismo sprendimo, sakydamas, kad tai „laikinas nesusipratimas“.
Todėl remiantis Vilniaus apygardos teismo 2013 03 15 nutartimi, kuria nurodyta panaikinti prokurorų atsisakymus vykdyti ikiteisminį tyrimą, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 10 01 nutartimi Nr. 2K-7-205-222/2015 teisminio proceso Nr. 1-10-9-00213-2013-3, kuri rodo Alvydo Sadecko veiksmų tęstinumą, ir jog pasekmės jaučiamos iki šios dienos, ištisai reikia su juo bylinėtis ir civiline ir kitokia tvarka įrodinėti, jog jis „AB Mažeikių naftos“ akcininkas, yra susijęs su AB „Mažeikiu nafta“, nors jis ir mano priešingai – taip pat remiantis nauju Alvydo Sadecko skundu teismui, jog mano minėti sakiniai, dėl kurių aš išteisintas, dabar traktuotini kaip šmeižtas (pakartotinis kreipimasis į teismą tuo pačiu pagrindu, dėl tos pačios veikos, ir dar grįstas melagingais parodymais) – atnaujinti ikiteisminį tyrimą NR. 10-9-324-13.“
Tokiais savo veiksmais teisėjai Patackienė, Punys ir Švedienė padarė nusikaltimą pagal BK 229 straipsnį. Tarnybos pareigų neatlikimas. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, ir pagal 300 str. – dokumento suklastojimas.
Dėl tokių prokuratūros nusikaltimų patyriau didžiulę žalą – buvau nuteistas šešis kartus vien už tai, kad atlikau savo profesinę pareigą – rašiau straipsnius apie neteisėtą A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime.
Nuo 2008 m. jau penkis kartus kreipiaus į teismą, kad būtų panaikinta cenzūra, tačiau visus kartus Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjai jau atvirai klastoja dokumentus, norėdami atmesti mano skundą. Mano argumentų – minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“.
Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą.
Tokiu būdų teisėjai Patackienė, N.Švedienė ir Punys padarė nusikaltimą, kurį apibrėžia Baudžiamojo kodekso 300 straipsnis „Oficialaus dokumento suklastojimas ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimas ar panaudojimas“. Šiame straipsnyje numatyta, kad „Įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių arba surašymas suklastoto dokumento, žinomai suklastoto dokumento patvirtinimas antspaudu (spaudu) ir (ar) parašu, arba kitoks oficialaus dokumento suklastojimas, taip pat žinomai suklastoto oficialaus dokumento realizavimas ar panaudojimas – baudžiami laisvės atėmimu iki trejų metų arba pataisos darbais iki dvejų metų, arba bauda.
BK 300 str. numato, kad tikro dokumento suklastojimas – tai veiksmai, pakeičiantys dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai (teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ar kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) ir intelektualiai (įrašymas į dokumentą melagingos informacijos, tokios informacijos patvirtinimas parašu ar antspaudu ir pan.). Minėti teisėjai į savo nutartį įrašė melagingą informaciją, kad minėtos aplinkybės nėra nustatytos, ir patvirtino ją savo parašu, t.y. teisėjai padarė nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip „oficialaus dokumento suklastojimas“.
Remdamasis išdėstytu, ir tuo, kad tik generalinis prokuroras gali pradėti tyrimą dėl teisėjų veiklos, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų Rositos Patackienės, Virginijos Švedienės ir Stasio Punio nusikalstamų veikų pagal kaip BK 229 straipsnį („Tarnybos pareigų neatlikimas“) ir BK 300 str. (tikro dokumento suklastojimas).
Aurimas Drižius
