Povilo Urbšio stilius : Panevėžyje KGB metodais „išcenzūruotas“ Mantas Leliukas, o fotografas S. Bagdonavičius išmestas iš parodos

Leliukai

Leliukai

Panevėžyje KGB metodais „išcenzūruotas“ Mantas Leliukas, o fotografas S. Bagdonavičius išmestas iš parodos

Kristina Sulikienė

Jeigu nepažinočiau Leliukų šeimos, ir nežinočiau jų turiningo laisvalaikio, tai turbūt nesuprasčiau, kas čia įvyko – kai visos spaudos ir TV priemonės pranešė, jog buvo Panevėžyje pašalintas garsus fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius iš parodos „dėl opozicijos nario veido“.

Leliukai

Jauna, graži Leliukų šeima turi rusiškų kurtų visą galybę, dar 3 sūnus, ir labai mėgsta dirbti sodyboje. Kas nepažįsta šios šeimos, tai paakcentuosiu, jog savanoriauja  gyvūnų prieglaudoje, ten talkininkauja su kita Panevėžio opozicioniere Gema Umbrasiene. Savaitgaliais važiuoja į senelių sodybą, ten bitininkauja, šienauja su  dalgiais visa šeima.

 Remontuoja senovinius baldus, brikelę, kala naujus baldus, suoliukus, staliukus, pavėsines, inkilus. Tokia moderni, bet ir senoviška šeima, mylinti gamtą, ir tradicijas.

Inga Leliukienė netgi su dalgiu pati šienauja. Kopinėja medų. Tiesiogine prasme, o matant švytinčias Leliukų poros akis – ir netiesiogine. Vis dar dega šeimoje meile, supratimu, Inga Leliukienė palaiko vyrą visuose jo sprendimuose.

„Bėda“ yra tokia, kad Mantas Leliukas yra Panevėžio miesto tarybos narys – opozicionierius, ir labai netgi nesutaria su tokiu Povilu Urbšiu.

Nors TV bandė pritempti prie Gretos Kildišienės, tačiau teisingai nusičiupo pakalbinti būtent minėtą Seimo narį, kuris į TV eterį apdrabstė Mantą Leliuką purvais, išvadino jį „iš sudegusio cirko“.

Nėra Lietuvoje dar politinės kultūros, nėra ir nebus turbūt.

Seimo narys nėra joks aukštesnis politikas už savivaldybės tarybos narį. Nemoki priimti, pripažinti, nemoki diskutuoti – pats neik į politiką.

Man labai užstrigo tas momentas, jog Povilas Urbšys ne tik manipuliuoja garsaus senelio pavarde, bet 1991 01 13 buvo Parlamento viduje, ir kaip visi pagal instrukcijas veikę asmenys, įlindo į fotoobjektyvus. 

Urbsyss13

Yra išlikusi nuotrauka, kur jis su dar keliais savanoriais  su arbatos puodeliais, saugiai parlamento viduje „budi“, o veide nėra jokios įtampos. Matyt žinojo, jog joks parlamento šturmas nenumatytas. Arba kaip minimum evakuosis – nes degintis („Pilėnų  scenarijus“) turėjo tik nepilnametis jaunimas.

Pažinodama Parlamento žvalgybos viršininko pavaduotoją, kuri neišliko nei vienoje nuotraukoje, ir jai karinis stažas už tarnybą parlamente net nepaskaičiuotas – nes, atleiskite, neišliko dokumentai – pati drįsčiau tvirtinti, jog Povilas Urbšys labiau atrodo kaip artistas iš cirko. Gal dar nesudegusio, gal dar teberusenančio. Beje, žvalgybos viršininko pavaduotojas senelis – irgi tarpukario ministras. Tačiau ši atsargos karininkė niekur tuo nemanipuliuoja. Tuo labiau ji niekada netapo Seimo nare, nes niekada nėjo į politiką. Jeigu jau „priklauso anūkams šiltos vietos“. Ne visi buvo tokie gudrūs, ir ne visi įsiamžino 1991 01 13 fotosesijoje.

Beje, o  už foto sesiją ne dramatiškomis (ir ne pragmatiškomis) aplinkybėmis Povilas Urbšys pasmerkė Mantą Leliuką, kuris tik asistavo labai fotogeniškai žmonai Ingai Leliukienei TIKROJE fotosesijoje.

P. Urbšys yra žmogus, kuris TV eteryje savo frakcijai (LVŽS) siūlė atsiriboti nuo Gretos Kildišienės dėl kažkokios mašinos, už kurią tvarkingai buvo mokamos įmokos, ir legaliai gautų pajamų: brolio, beje, Lietuvos kariškio, tarnavusio Prancūzijos svetimšalių legione, žūties kompensacijos.

Tai yra žmogus, kuris persiverčia ten, kur pučia vėjas.

Na o pats įvykis susijęs net ne su Urbšiu  ir ne  su Leliuku.

Panevėžyje vyko fotomenininkų bienalė. Ir labai gabus fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius rengė nuotraukas su dviem modeliais: Inga Leliukiene, kurią  fotografavo Leliukų sodyboje Latvijoje  (taigi, važiuoti fotografuoti kainavo lėšų…), ir su mergaite, kuri keldavosi 5 ryto, ir pozuodavo senovinį miestą primenančiose gatvėse, po to buvo atrinktos geriausios 2 nuotraukos.

Tiek Stanislovas Bagdonavičius, tiek Leliukų šeima išgyvens šitą  skaudulį. Tuo labiau, jog kaip mini gabus  menininkas, jį visada KGB cenzūravo, ir kaip dabar jis supranta, beveik taip ir išsireiškė į eterį, kad senoji kontora vėl padarė tą patį, kaip ir visada – išcenzūravo jį, kaip tą darė KGB ideologinis skyrius sovietmetyje, ir net Sąjūdžio metais: vieniems galima buvo fotografuoti, o jau jam – ne. Vienų nuotraukos buvo publikuojamos viešai – jo išcenzūruojamos. Tačiau labiausiai gaila mažos mergaitės, kuri turėjo lūkesčių „tapti žvaigžde“. Ir pasipuošusi ėjo į parodą, ir ten…savęs nerado. Ne juokas mažam vaikui keltis kas dieną 5 valandą ryto, kai kiti vaikai saldžiai miega. Tokia trauma lieka visam gyvenimui. O  KGB yra specialistai traumuoti gabius vaikus – ne stai dar viena instrukcija.  

Povilas Urbšys davė interviu, nežinodamas laidos konteksto, ir kas ten kalbama, bei nenumanydamas, jog  akylesnis žiūrovas suvoks, kurios kontoros čia metodai. Ypač žinant tą jo uolią fotosesiją 1991 01 13 – štai tada tai jis nebuvo kaip aktorius, ir kaip cirkininkas – kai žinojo, kad būtina užsifiksuoti, kad iki gyvos galvos turėtum priėjimą prie lovio, dar retkarčiais pamanipuliuodamas senelio vardu. 

Dar kartą priminsiu, jog tarpukario Teisingumo ministro  anūkė jokios vietos parlamente negavo, o ir iš nuotraukų 1991 01 13 jeigu ir pateko, buvo išcenzūruota ir retušuota – kad, neduok, Dieve nesugalvotų eiti, kur jai priklauso – į Seimą. Jūs net neįsivaizduojate, kas dėjosi, kai pasiūliau ją į Seimo rinkimų apylinkes: „Drąsos kelio“ partiją  šią  tarpukario ministro anūkę ištrynė iš sąrašų, apsimetė, jog „techninė klaida“. Pamenu, kaip nuvykome su uniformuota kariške į DK būstinę, ir kaip partijos sekretorė bandė suktis iš padėties, melavo, išsisukinėjo, galiausiai po 2 valandų  sugrąžino šią moterį į apylinkių komisijų narius.

 Tai čia dėl 100 eurų tokia kova. O Povilas Urbšys lengva ranka slysta į parlamentą, pakeliui apdergdamas visus politinius oponentus: nes jie, matote, nemiegojo 1991 01 13 ant maišų, nes elementariai, buvo per maži, be to, nežinojo, jog taip svarbu įsiamžinti prie parlamento – net jeigu tie vaikai ten ir buvo (aš tarkime buvau 1991 01 11 – ir ką tas keičia? Brolis Romualdas Apanavičius jaunesnysis 1991 01 13 nebuvo (nes buvo paskirtas žūti po tankais, mama kažką nujausdama neišleido iš namų prie TV bokšto), o jo klasiokas Audrius Skaistys buvo. Dabar pragrūdęs žmoną į  Seimą, o pats sėdi iki gyvos galvos įvairiose valstybės tarnybose. Man atrodo, ar tik ne jis ir atsakingas pagal dabartines pareigybes (kažkokio paveldo tarnyboje dirba) už griūvantį Gedimino kalną: juk parlamento gynėjai nepakaltinami. Jie nekalti. Aplinka arba Putinas kaltas. Anksčiau ėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus  apskrityje pareigas. Irgi turbūt nematė, jog netinkamai tvarkomas kalnas. Juk jis priklauso Vyriausybiniam lygmeniui, o ne savivaldybei. Čia tik vienas iš pavyzdžių, kaip 1991 01 13 įsiamžinusiems galioja visiškai kitokios taisyklės,negu, pavyzdžiui, S. Bagdonavičiui arba M. Leliukui.)

O grįžtant prie fotomenininko Stanislovo Bagdonavičiaus, kurį ištikęs šokas, tai retušuoti, cenzūruoti, išbraukinėti pavardes – čia KGB, ir aišku, kitų specialiųjų tarnybų, metodas.

Manto Leliuko šeimos fotografijos išcenzūravimas išmetant visą fotomenininką in corpore iš parodos, primena mano tėvo profesoriaus Romualdo Apanavičiaus kartu su  Marija Baltrėniene išleistos knygos „Lietuvių liaudies instrumentai“ (1990 m.) viršelio laimėjimą Paryžiaus  bienalėje. Įsivaizduokite – konkretaus autoriaus, konkrečios knygos viršelis laimi tarptautinėje fotomenininkų bienalėje  2 vietą. Tačiau pats autorius nei pakviečiamas į Paryžių, nei jo pavardė paminima. Beje, minėta knyga visų pirma buvo labai garbinamo Romualdo Ozolinšo išcenzūruota prieš ją išleidžiant. KGB vadas Eismuntas nurodė Ozolinšui išcenzūruoti R. Apanavičių iš jo paties knygos. Ištrinti jo pavardę, ir pašalinti visas nuorodas: turėjo likti tik vienas autorius – tai Marija Baltrėnienė, kurią gal ne toks tuo metu žymus R. Apanavičius tik buvo prirašęs prie savo knygos (yra toks metodas, kai prirašomas mokslinis vadovas, kurio indėlis į mokslinį darbą minimalus arba jokio nėra.) Vyko leidykloje „susirinkimas“, ir  Romualds Ozoniš aiškino R. Apanavičiui, jog jis privalo išcenzūruoti save, nes toks KGB nurodymas. 

Mano tėvas pasipriešino, ir paaiškino, jog nesiruošia nei vienos savo nuorodos išimti, nes ginsis profesoriaus vardą, „kai Lietuva bus pagaliau Nepriklausoma, ir jokie KGB nebevadovaus, kas gali, o kas negali būti  profesoriais“. R. Ozolinšas ėmė drebėti kaip epušės lapas, kai mano tėvas sakė šiuos žodžius. Tada R. Ozolinšas, vykdydamas Eismunto nurodymus, sukeitė  abėcėlinę tvarką, ir ši knyga amžiams liko labai juokingu viršeliu: pirma eina Baltrėnienė, po to – Apanavičius (abėcėlės raidės, priminsiu,eina  A ir B, o ne atvirkščiai). Bent  tiek KGB pakenkė. Na o kai minėta knyga laimėjo Paryžiaus bienalę, tai pagal senuosius Eismunto nurodymus, kuriuos uoliai vykdė R. Ozolinšs, ir buvo ištrintos autorių pavardės. Nes, kaip visi suprantate – KGB kontora yra amžina, ji niekur nedingo. Tik, skirtingai nuo Panevėžio, iš Paryžiaus bienalės išimti Apanavičiaus knygos nesugebėjo – tai nutylėjo, kas toks laimėjo. Štai čia yra sudegęs cirkas, be pinigų.  

Mano tėvą ir mūsų visą šeimą persekiojo KGB. Turbūt ir dabar tebepersekioja. Todėl man taip gerai suvokiama Stanislovo Bagdonavičiaus situacija, ir todėl ir atjaučiu, ir bandau suvokti, kas dedasi P. Urbšio galvoje, ir kiek jis dar „kovos“ su Leliuku.

Povilui Urbšiui linkiu pamąstyti gerai kitą kartą prieš duodant interviu. Tuo labiau, jog Rusijoje visi archyvai yra išslaptinti. Normalus politikas būtų pasinaudojęs galimybe pasikelti reitingus ir pasakęs:

„Labai gaila, kad menas yra politizuojamas ir cenzūruojamas kaip tarybiniais metais. Kaip parlamento narys,  aš asmeniškai užsiimsiu šio reikalo ištyrimu, tuo labiau, kad esu išrinktas Panevėžyje. Cenzūra nepriklausomoje Lietuvoje yra netoleruotina.“ Ir dar normalus politikas būtų pasinaudojęs proga ir gražiai atjautęs Mantą Leliuką, pagyręs jo žmonos grožį. Povilui Urbšiui reikėtų pasižiūrėti, kaip nesutaikomų priešininkų Rusijos ir JAV atstovai flirtuoja ekonomikos forumuose, kaip Putinas „kabina“ JAV žurnalistę neoficialioje aplinkoje, ir kaip kapojasi oficialioje, ir vėl po diskusijų  kaip glaustosi. 

Politika, diplomatija – nesuvokiamos kategorijos Urbšiui, kiek teko girdėti iš Manto Leliuko, kuris judėjimą kartu vadina „UTRAK“, pabrėždamas šių Urbšio suburtų politikų dviveidiškumą ir atbulumą. 

Bet ne, kur tau senieji šulai naudosis diplomatiniais metodais – jeigu tik gauna eterį, tada Povilas Urbšys vemia ant Manto Leliuko.

Buvo neskanu. Tuo labiau, kad savo miesto savivaldybės tarybą Urbšys išvadino „sudegusiu  cirku“. Mantas Leliukas nemirė, neatsistatydino. Jis yra miesto žmonių išrinktas, jiems tinkamai atstovauja – patinka tai Urbšiui ar ne. Gal laikas nustoti rodyti kaprizus ir susitaikyti su esama padėtimi? O gal  Povilas Urbšys  dreba vien nuo minties, jog šis jaunas perspektyvus politikas pateks į Seimą ir ten jį tiesiog „suvalgys“ – juk diskutuoti jis moka. O ir nuodėmes Urbšio visas žino. Ir tikrai netylės. 

Jeigu neišeina susimažinti emocijas, tai tada ne politiko kelias tokiam žmogui.

Kodėl Mantas Leliukas sugeba emocijas susimažinti,ir kalbėti visais  žaliųjų – valstiečių klausimais kontruktyviai? Tai yra tikro politiko bruožas. 

Beje, iš parodos išmestos vienos geriausių fotografijų. Liko šiukšlyno „menas“ – (Europoje seniai grįžta prie vertybinio, estetiško meno – Lietuvoje vis dar šiukšlių eskalavimas laikomas menu) – pagrindinis parodos akcentas – tai negražios, beveidės nuogos moterys, ir konteinerių žmonės.

Gražių, laimingų žmonių  pasirodo – nereikia.

Iškreiptų Lietuvos  „gyvenimo realijas“. Juk reikia netgi visam pasauliui rodyti, jog 27 –aisiais Nepriklausomybės metais lietuviai rausiasi konteineriuose, ir yra negražūs.

KGB metodas – jeigu Lietuva atgaus nepriklausomybę, visur ir visada diskredituoti laisvę,  nepriklausomybę, rodyti tik pačias negatyviausias puses, jeigu negatyvo nebus – dirbtinai kurti ir eskaluoti negatyvą visur ir visada. Fotomenininkas teisus: čia veikia senoji kontora.

Beje, galerijos vadovai labai grubiai pažeidinėja įstatymus: į TV kameras išaiškino, jog sunaikins nuotraukas.

Stop. Inga Leliukienė ir Mantas Leliukas – modeliai. Jų veidai atspausdinti. Yra intelektinė nuosavybė. Sukurtas produktas. Galerija privalo grąžinti nuotraukas arba modeliams, arba fotomenininkui. Tai nėra galerijos nuosavybė. Intelektualinė nuosavybė yra labai stipriai ginama visame pasaulyje. Tikėtina, jog galerija įsivels į teisminius ginčus, juos pralaimės, o tie, kas užsakė šitą skandalą, tik nusivalys kojas į buvusius uolius klapčiukus.

Kaip teigia socialiniuose tinkluose Mantas Leliukas, dabar ne tik Lietuva galėjo pamatyti, bet ir visa Europos Sąjunga – kas vyksta, kai paliečiami konkretūs politikai. Iki kokių absurdų nueinama.

Beje, meno cenzūra draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 str. 2 d.

Draudžiama cenzūruoti būsimą kūrinio turinį. Bienalė – grupinis fotomenininkų kūrinys. Jis buvo išcenzūruotas  dėl turinio – nes nepatiko Manto Leliuko veidas, nors toje pačioje parodoje tos pačios tarybos nario, mero veidas irgi yra. 

 

 

 

Facebook komentarai
});}(jQuery));