Pagaliau įkliuvo ir nekaltus žmones į kalėjimą kišusi teisėja D. Kazlauskienė

Aurimas Drižius
Kreipiausi į Europos prokuratūrą ir taip vadinamą generalinę prokurorę Grunskienę, kuri yra nusikaltėlių bendrininkė, dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos Daivos Kazlauskienės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal kelis BK straipsnius – piktnaudžiavimas, dokumento suklastojimas, nusikaltimo slėpimas
Kuo išgarsėjo teisėja Daiva Kazlauskienė? Išgarsėjo tuo, kad tyčia pasiuntė į kalėjimą spetyniems metams visiškai jokio nusikaltimo nepadariusį aklą žmogų Raimundą Ivanauską.
Kai jis atsisakė melagingai liudyti prieš Neringą Venckienę (kad ji neva skatino brolį žudyti – tai paliudyti siūlė prokurorai), R.Ivanauskas buvo pasiūtas į kalėjimą septyniems metams tos pačios D.Kazlauskienės.
Visiškai aklas žmogus nuteistas neva už tai, kad neva Drąsiui Kedžiui padėjo Kaune nužudyti du žmones – Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių ir įtariamos savadautojos seserį. Problema ta, kad nei Drąsius Kedys žudė, nei Raimundas Ivanauskas jam padėjo, tačiau mafijinei prokuratūrai teko kažkaip suktis iš bylos. Laimė, atsirado supratingi teisėjai, kurie nuteisė visiškai nekaltą žmogų. Kodėl Drąsius Kedys nežudė? Yra šimtai įrodymų, tačiau pagrindinis, kurį prokuratūrą iki šiol slepia nuo jo sesers Neringos Venckienės yra vaizdo kamerų įrašai Kauno senamiestyje žudynių dieną. Vaizdo kameros nufilmavo tuos du vyrus, įtariamus žudikus, kurie mikroautobusu išvažiavo iš senamiesčio, jie visiškai nepanašūs nei į D.Kedį, nei į R.Ivanauską. Trys liudininkai paliudijo matę du kilerius, tačiau teisėja Kazlauskienė nutarė, kad tai Kedžio darbas, o jam padėjo aklas Ivanauskas.
Žinoma, kad tyčia pasiųsti neklatą žmogų į kalėjimą, reikia plieninių nervų.
Tokius ir turi teisėja Kazlauskienė, todėl jai ir kišamos sufabrikuotos bylos.
Tikiuosi, kad šį kartą ponia neišsisuks.

Kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą dėl sunkių nusikaltimų, kurie buvo padaryti mano atžvilgiu, mane daugelį metų neteisėtai persekiojant už teisėtą veiklą, teismams paskelbus žurnalistiką sunkia nusikalstama veikla ir tiesiogiai taikant cenzūrą, kurią imperatyviai draudžia LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas.
Prokuratūra atkakliai tvirtina, kad žurnalistų persekiojimas baudžiamaja tvarka už tai, kad jie vykdė savo profesinę pareigą ir rašė apie neįsivaizduojama korupcijos mąstą teismų ir prokuratūros sistemoje yra tiesioginis prokurorų ir teisėjų pareigų vykdymas.
Kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas (tas pats, kuriam pavesta nuteisti „riaušininkus”, ir jis tai neabejotinai padarys) ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Minėti teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.

Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai ir kategoriškai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net 15 kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Vilniaus apygardos teismo teisėja Kazlauskienė primdama 2024-09-11 nutartį Nr.
IBPS-S-505927-24, padarė nusikaltimą – slėpė nusikalstamą veiklą ir piktnaudžiavo.

Tai yra teisėja Kazlauskienė, žinodama, kad tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas
kategoriškai draudžia cenzūrą, tačiau teismai ją vis tiek plačiai taiko ir persekioja mane, taikydami
cenzūrą, man iminėta nutartimi išaiškino, kad „.. Nors pareiškėjas siekia pradėti baudžiamąjį procesą bet
kokiais būdais, vis tik nusikalstamų veikų kildinimas iš nurodomų teisėjų, prokuroro sprendimų, priimtų
vykdant jų funkcijas, negali būti laikomas pagrindu teigti, kad pareigūnai tyčia neatlieka ar netinkamai
atlieka savo pareigas, be kita ko – kad tokie sprendimai yra suklastoti ir pan. Šiuo atveju pareiškėjui
nurodant tik deklaratyvaus pobūdžio teiginius, nepateikiant juos patvirtinančių duomenų ir nenurodant
jokių papildomų aplinkybių, nėra pagrindo tenkinti jo skundą ir pradėti baudžiamąjį procesą”.
Teisėja Kazlauskienė, puikiai žinodama, kad Konstitucijos 44 str. imperatyviai draudžia cenzūrą, ir puikiai
žinodama, kad Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo, kad : Teisėjas
ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės
nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais..”, vis tiek nurodė, kad teisėjai, nuteisė mane už
teisėtą veiklą, ir taikę cenzūrą, nieko neteisėto nepadarė.

Visus šiuos faktus apie mano nuteisimą ir teisėjų ir prokurų veikimą organizuotoje grupuotėje teisėja
Kazlauskienė įvardino kaip „deklaratyvaus pobūdžio teiginius, nepateikiant juos patvirtinančių duomenų”.
Kaip žinia, faktus nuo deklaratyvių teiginių labai lengva atskirti, nes faktus dalima patikrinti – jie buvo
arba ne. Visi mane nuteisę nuosprendžiai už teisėtą veiklą teisėjai Kazlauskienė žinomi, tačiau ji vis tiek
vadina juos mano išgalvotais dalykais. Nors kartoju, faktus labai lengva patikirnti.
Tokiu būdu teisėja Kazlauskienė ne tik piktnaudžiavo, neatliko tarnybos pareigų, tačiau ir slėpė
nusikaltimą, siekdama padėti išvengti atsakomybės mano skunde išvardintiems teisėjams.
Atkreipiu dėmesį, kad nė vienas teismas ar taip vadinamas prokuroras net nebandė paneigti Konstitucijos
ar įstatymų, tiesiog rašė savo nepagrįstą nuomonę, kad jokios neteisėtos veiklos teismas neatliko.
Nusikaltimo slėpimo samprata ir teisinė reglamentacija
Nusikaltimo slėpimas yra baudžiamojoje teisėje apibrėžta nusikalstama veika, reglamentuojama Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 237 straipsnio 1 dalyje. Pagal šį straipsnį, nusikaltimo slėpimas
apima šiuos veiksmus:
Sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakų, įrankių ar priemonių paslėpimas, sunaikinimas ar
sugadinimas
Nusikalstamu būdu įgytų daiktų paslėpimas
Kitų su slepiamu nusikaltimu susijusių dalykų, turinčių įrodomosios reikšmės, paslėpimas, sunaikinimas
ar sugadinimas
Nusikaltimą padariusio asmens slėpimas
Svarbu pabrėžti, kad šie veiksmai turi būti atliekami iš anksto nepažadėjus slėpti nusikaltimą ar
nusikaltėlį. Jei asmuo iš anksto pažada slėpti nusikaltimą, tai jau laikoma bendrininkavimu.
Todėl prašau pradėti iki teisminį tyrimą išvardintų teisėjų atžvilgiu pagal BK straipsnius
piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas, dokumento suklastojimas ir nusikaltimo slėpimas.
Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimo slėpimą
Nusikaltimo slėpimo BK 237 straipsnyje subjektyvieji požymiai
Lietuvos teismų praktikoje pabrėžiama, kad nusikaltimo slėpimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik
tiesiogine tyčia. Asmuo, slėpdamas nusikaltimą, turi:
Suprasti savo veiksmų pobūdį
Suvokti, kad trukdo normaliai ikiteisminio tyrimo ir teisingumo institucijų veiklai
Suprasti slepiamo nusikaltimo pavojingumo pobūdį
Veikti sąmoninga valia
Šiuos aspektus pabrėžė Klaipėdos apygardos teismas byloje 1-18-606/2020 (2020-12-21).
Nusikaltimo slėpimo atribojimas nuo bendrininkavimo
Svarbu atriboti nusikaltimo slėpimą nuo bendrininkavimo. Lietuvos teismų praktikoje pabrėžiama, kad:
Nusikaltimo slėpimas vykdomas po nusikaltimo padarymo, Slėpimo veiksmai neturi būti iš anksto
pažadėti, Slėpiant nusikaltimą, asmuo nedalyvauja pačiame nusikaltime
Šiuos aspektus pabrėžė Lietuvos apeliacinis teismas byloje 1A-57/2014 (2014-01-02).
Teisėjos Kazlauskienės nutartis yra klastotė, nes joje nieko nepasisakyta dėl skundo esmės – teismas
sulaužė Konstituciją, ir jos reikalavimus, todėl nutartis yra be motyvų ir suklastota, įrašant žinomai
melagingus duomenis, kad visų mano ksunde išvardintų aplinkybių niekada nėra buvę.
Remaintis išdėstytu, o taip pat BK 300 str., 237 str., 229 str., 228 str. prašau pradėti ikiteisminį
tyrimą šiame skunde minimų teisėjų ir prokurorų atžvilgiu