Pilietiškumas ir krikščioniškumas
P I L I E T I Š K U M AS I R K R I K Š Č I O N I Š K U M A S
Manyčiau, jog pilietiškumą turėtume suvokti kaip plačios sąvokos kintantį dydį. Motyvaciją būti aktyviu ar pasyviu piliečiu įtakoja žmogaus santykio su pasauliu būsena. Pačią būseną sąlygoja piliečio – asmens nuostatos, pasaulėžiūra, moralumas, išsilavinimas, socialinis jautrumas, priklausymas kokiai nors politinei, religinei konjunktūrai ir t.t.. Vienam užtenka turėti padorų darbą, atlygį, susimokėti mokesčius, dalyvauti rinkimuose, balsuojant už tuos, kurių dėka savo gyvenimą laiko nusisekusiu. Ir tai, ko gero, būtų normatyvinė būsena. Kitam, kartais turinčiam dar daugiau, rūpi platesnio, gilesnio masto problemos, ne tik pirminiai poreikiai. Štai klausimų virtinė:. Kodėl pasaulyje darosi nesaugu gyventi? Kodėl tautoje ir tarp tautų vyrauja susiskaldymai, priešprieša įvairiausiomis prasmėmis? Kodėl jokie žmogiški išradimai, mokymai, politinės – ekonominės sistemos yra laikinos, tenkinančios tiktai dalį tautos arba tautų? Kodėl žmogus, žmonija negali pabėgti nuo savo bjaurasčių: melo, neištikimybės, godumo, pykčio, pavydo, vagysčių, žudynių? Kodėl visi didesniu ar mažesniu mastu tai darome ir didesniu ar mažesniu mastu nuo to kenčiame ? Kodėl pastoviai esame moralinio diskomforto būsenoje?
Gyvename labai sudėtingą ir komplikuotą laikmetį. Čia tuojau klausimas: o kada žmonės, bent jau paskutiniais šimtmečiais gyveno kitokioje, ramesnėje, moralesnėje aplinkoje? Tačiau kiekvienas laikotarpis nors savaip ir buvo sunkus, bet su dabartimi analogijų vargiai rasime. Kuo tai reiškiasi?
Pirma: Pasaulinio karinio konflikto negalimumu, pakeistu į amoralų bandymą užkariauti pasaulį jį globalizuojant, po visuotino liberalizmo, partinės – klaninės demokratijos kauke, ir to pražūtingumo nesuvokimu.
Antra: Materialistinės – evoliucinės ideologijos pražūtingumo nesuvokimu. Nesunku pastebėti, jog šiuo metu pasaulis yra patinėje situacijoje. Planetos globalizavimas yra galutinai įstrigęs, naudojama prievarta duoda atvirkštinį rezultatą. Pasaulio reikalų pagrindiniai tvarkytojai vietoj racionalaus išmintingo elgesio, desperatiškai imasi neapgalvotų pražūtingų veiksmų, didžiuliais mastais žudomi žmones, naikinamos tautos, niekinamos jų kultūros, religijos, teisės ir t.t.. Dėl ko visą tai vyksta? Materialistinis atsakymas: pasaulis netolygiai evoliucionuoja , stipresnieji eksploatuoja ir nugali silpnesniuosius. Atsakymas teisingas ir neginčitinas fizinės, protinės jėgos prasme. O kokia prasme klaidingas, pražūtingas ? Išlikimo ir susinaikinimo prasmėmis, dvasino degradavimo prasmėmis. Čia jau ir galėtume daryti tam tikrą verdiktą, jog stipresniųjų dominavimo era, arba nugalėtojų ir pralaimėjusių laikai eina į pabaigą ir panašėja į visiems gresiantį pralaimėjimą. Iki šiol veikę materializmo, stipresniųjų evoliuciniai principai praranda prasmę, ir tariamas ,,mokslinis‘‘ jų pagrįstumas tampa blefu, pačios savęs, kaip doktrinos, pasaulėžiūros, praktiniu paneigimu ir tapimu viena iš kvailiausių, pražūtingiausių kada nors žmonių susigalvotų religijų.
Trečia: Intelektualinio išsisėmimo nesuvokimu. Skaitome, matome, girdime vis dar tikint esamos sistemos perspektyvia galimybe, ją patvarkant, paramstant, turėti visiems priimtiną jos formą, kai ji pati nebevaldomai žlunga. Tie paramstimai reiškiasi įvairiausiomis sistemų reformomis, įstatymų tobulinimais, baudžiamosios atsakomybės stiprinimais ir t.t., įvairiomis ir nesibaigiančiomis ,, kovomis‘‘ su nedarbu, korupcija, kontrabanda, narkomanija, alkoholizmu ir t.t.. O kritikavimai, moralizavimai, filosofavimai, kaltinimai, teisybės ieškojimai nors ir reikalingi, bet be konkrečių siūlymų, tiesos nežinojimo tampa tam tikru donkichotiškumu. Lemiama klaida yra tikėjimas sąžiningų, dorų žmonių išrinkimo į valdžią galimybės buvimu, ir tuo tikėjimu grindžiant nerealius įvairaus pobūdžio teiginius, siūlymus. Jei taip ir atsitiktų, tuos vadovus, bandančius ką nors keisti, sistema bematant ,, suėstų‘‘. Pavyzdžių daugiau negu reikia. Esame doktrininiame – teoretiniame bankrote: sistema neveikia, o visą apimančios alternatyvos nematome, arba nenorime matyti.
Ketvirta: Amžinų nekaitomu vertybių, moralinių, etinių, dorovinių nuostatų deformacija .Be saiko ir ribų liberali moralumo, asmens pasirinkimo laisvė griauna skirtumą tarp žmogaus ir gyvulio, ir tuo žmogų paverčia jau protingu gyvuliu. O tai jau nepalyginamai baisiau. Visą tai įvardintume kaip žmogaus kapituliacija prieš patį save, savęs, savo prigimties neigimu ir niekinimu. Štai kaip vyksta kategorinė transformacija: buvę blogiečiai: ištvirkę, gašlautojai, iškrypėliai, liaudiškai bendrąja prasme vadinami vienu graikišku žodžiu ,,pederastai‘‘, šiuo metu yra tapę šauniaisiais homoseksualais, linksmučiais – gėjais ir lezbijietėmis, liberalų, ir ne tik jų, ginamais, visaip globojamais ir visaip toleruotinais. Tos pačios lyties ,,šeimos‘‘, lyties pasirinkimo laisvė, visuomenių tvirkinimai, porno industrija, narkomanija, alkoholizmas ir t.t.. Terminologine prasme didžioji žmonijos dalis, įskaitant ir didžiąją dalį krikščionių, jau yra kapituliavusi; nebėra paleistuvių, kitokių iškrypėlių – nebėra problemos. Tai perteklinės, amoralios gyvensenos, vartotojiškos visuomenės atributika. Kur veda tai, jokiais saitais, atsakomybe nesiejamas litinis ,,liberalumas‘‘, būdamas draugėje su kitų kultūrų bendruomenėmis toje pačioje valstybėje? Pavyzdys:. Jeigu ,,civilizuoti‘‘ vokiečiai, kaip ir didžioji vakarų pasaulio dalis, griauna save savo litiniu ,,išprusimu‘‘- dėl kontracepcijos, abortų, įvairaus ,,litinio švietimo‘‘ mažėja gimstamumas, mergaičių galėsiančių turėti vaikų skaičius, tai musulmoniška turkų bendruomenė to ,,civilizuotumo‘‘ nepripažįstanti , didėja tam tikra progresija, artėdama prie dešimties milijonų žmonių skaičiaus. Sunku prognozuoti pasekmes, tačiau aišku jog čia ir globalizmui ir liberalizmui , be saiko laisvam judėjimui turės būti padėtas taškas. Regime ir girdime apie vis dažnėjančias daugiatūkstantines protesto akcijas, demonstracijas. Kvaila būtų manyti, jog vokiečiai nebenori būti vokiečiais savo žemėse. Uždelsto veikimo bomba jau padėta ir belieka spėlioti kada, kieno ir kokiu būdu ji bus detonuota. Tokius pat vaisius duoda ir amorali ,,laisvoji‘‘ rinka, klaidingas pasaulio globalumo suvokimas, partinė – klaninė demokratija, masinė kultūra ir t.t.. Deja, liberalizmas gimdo ne tai, ko nori jis pats, nes tas noras nėra prigimtinis ir nėra Kūrėjo numatytas žmonijai. Biblijiniu mokymu, bet kokia pasaulio globalizacija, kultūrų, tautų maišymasis, (babilonizacija) veda destrukcijos, konfliktų link ir neturi jokios perspektyvos. Argi to nerodo karti žmonijos patirtis? Deja akliesiems vis dar atrodo jog šį kartą pavyks suvienyti pasaulį po vienos kalbos , globalumo, liberalumo, ekonominio diktato, vakarietiškos demokratijos vėliava. Žmonija tautiniu – kalbiniu principu yra sukurta ne tam, kad ji globalizuotusi, babilonizuotusi, susivienodintu, o tam, kad jinai humanizuotusi su visų tautų, valstybių visapuse pagarba ir meile viena kitai.
Penkta: Krikščionybės doktrininio – biblijinio mokymo visapusiu devalvavimu, diskreditavimu, sumenkinimu iki primityvaus stabmeldžiavimo, pasakų, padavimų, liaudies įpročių, tradicijų, tam tikro pramoginio – apeiginio, komercinio lygmens. Materialistiniai – evoliucijonistiniai pasauliečiai, o dažnai ir patys tikintieji, krikščionybę laiko vieną iš daugybės pasaulio religijų . Kuo visgi skiriasi krikščionybė? Visų pirma tai nėra žydų tautos susigalvotas ir pasauliui primestas mokymas, nes tas pats ,,žydų dievas‘‘ tuos pačius žydus yra atskiręs nuo krikščionybės ir atidavęs sunkiausiems išbandymams. Jeigu tai žydų dievas, kam jis taip elgiasi su savo tauta? Biblijinio mokymo esminiai skirtumai nuo pasaulio religijų: apima visą visatos, žemės, žmogaus nuo pradžios kūrimo istoriją, sutampančia su racionaliojo mokslo, pagrindiniais teiginiais, jog buvo fizinio pasaulio pradžia, bus ir pabaiga, istoriškumu, pranašavimų visišku išsipildymu, dar tiktai kuriamu žmogumi, (šiuo metu jis dar yra netobulas, ir randasi tiktai kūrimo etape), nepaklusnumo mokymui pasekmių neišvengiamumu, dviejų realybių – fizinės ir metafizinės realiu buvimu, paskirtimi – visam pasauliui, bet neprievartine, o duota pasirinkimo laisve , tautos (bažnyčios) mokymu ir t.t..
Šešta: Asmeninės, tautinės savigarbos, sąžinės, orumo, gėdos jausmo išnikimo nesuvokimu. Mumyse baigia išnykti orumas, savigarba, gėda ne tiktai tautine prasme, bet ir bendražmogiškąja. Tie dėmenys glaudžiai tarpusavyje susiję; nėra asmeninio orumo savigarbos, gėdos – nėra ir tautinio. Mums nė kiek nebe gėda, nežeidžia mūsų savigarbos, orumo, jog ketvirtį amžiaus darbšti, išprususi tauta taikos sąlygomis gyvena išlaikytinės statusu. Visos vakarietiškos šiukšlės: dėvėti automobiliai, dviračiai, buitinė technika, drabužiai, ir t.t., kas prieš tai būdavo vežama į perdirbimą, šiukšlynus, yra tapę mūsų tariamo gerbūvio didžiąja dalimi, nes mes esame tapę pasauliniais savižudžiais, prasigėrusiais, vakariečių šiukšlynuose besirausiančiais bomžais, dėl tam tikros grašių sumos parceliuojantys savo buvusį palikimą: žemes, jos turtus, vaikus, genetinį, intelektualinį potencialą ir t. t.. Tokiu principu vadovaudamiesi elgiasi chroniniai alkoholikai, narkomanai. Mums nė kiek ne gėda, nebežeidžia mūsų orumo, tautinės savigarbos, jog esame sugriovę savo buvusią galingą pramonę, technologijas, be jokios priežasties sugriovę buvusius prekybinius – ekonominius ryšius su buvusiais partneriais, kad mes parduotuvėse nebematome Lietuvoje sukurtos ir pagamintos net smulkmenos, ką kalbėti apie kitką. Mums nė kiek ne gėda, jog taikos meto sąlygomis esame įklimpę į dagiamilijardines skolas, už tuos pinigus nieko nesukūrę, juos pravalgę, išgrobstę. Piliečiams, save laikančiais krikščionimis, ypač aukštesnio rango religiniams veikėjams, nė kiek ne gėda pasyviai stebėti tautos tvirkinimą, šeimos globalų niekinimą, tautos moralinę degradaciją ir t.t.. Paradoksas, bet tai vyksta save laikančia krikščioniška, vienoje iš labiausiai išsilavinusių, darbščiausių, drąsiausių, talentingiausių, kūrybingiausių pasaulio tautų! Galop daugelio jau nebejaudina vykstantis planingas tautos išsikraustymas iš savo žemių. Jis užmaskuotais būdais visaip skatinamas, tuo giriamasi, o jeigu tai įvardijama kaip aukščiausio pilietinio protesto išraiška, tai tokiu ,,protestu‘‘ mes džiuginame ir savo valdžią ir tuos, kurie gviešiasi mūsų žemių. Tai ne protestas, tai galutinė tautinė – pilietinė degradacija. Čia turėtume sutikti, jog mus užvaldęs dvasinis skurdas, yra materialaus mūsų skurdo priežastis.
Deja, mūsų pilietiškumas jau reiškiasi apeinant šias nuostatas, kurių pražūtingumo suvokimas turėtų ir formuoti mūsų pozicijas vieno ar kito reiškinio vertinimui.
Ką, ir kokias vertybes vadintume tikruoju krikščioniškumu? Ne mes, o pati Biblija sako, jog jinai yra vienintelis tikėjimo ir mokymo šaltinis. Ne mes, o Jinai atsiriboja nuo klaidų skleidėjų, dievo vietininkų, ir jų mokymų, esmės ir paskirties iškreipimo, stabų gamintojų, jų garbintojų ir t.t.. Taigi, tiktai turint švarų Biblijinį mokymą ir galime aptarti šiuolaikinės krikščionybės kelius ir klystkelius. O tai labai svarbu. Pirma atkreipsime dėmesį į tas klaidas, kurios labiausiai neigiamai veikia ir įtakoja tautos, pasaulio pražūtingą raidą, amoralumo pasekmes.
Pirma: Materialistinis pasaulis globalizuojasi, liberalizuojasi, mėgdžiodamas esamos krikščionybės globalų, liberalų pavidalą. Nors Raštas kalba apie savarankiškas tautas ir tautų suverenias krikščioniškas bendruomenes, kurių vienintelis mokytojas, vadovas, kunigas yra Kristus, deja jau nuo katalikybės atsiradimo, viso pasaulio mastu įvairiausios kryptys veikia to nepaisydamos, o yra globalios ir veikia turėdamos savus dievo vietininkus, pasisavinusius net teisę revizuoti Raštą. Tuo požiūriu labiausiai išsiskiria Romos katalikų bažnyčia. Lietuva privalo turėti savarankišką, suverenią, tautai tarnaujančią, Biblijinę krikščionių, (tiksliau Kristiečių) bendruomenę – Bažnyčią.
Antra: Ir Bažnyčia ir pasaulis kenčia atsiribojimu vienas nuo kito, kurį išprovokavo deja ne pasaulis. Žinome labai karčią iškreipto biblijinio mokymo ir veikimo padarinių pasauliui, ypač Europai istoriją. Todėl nuo tokios ,,krikščionybės‘‘ pasaulis yra atsiribojęs, o pats klaidžioja, neberasdamas jokios tiesos. Raštas aiškiai sako, jog dėl visų pasaulio bėdų kaltos nėra nei valdžios, nei mokslo žmonės ir t.t., o kartu su pasauliu ištvirkaujantys, jam padlaižaujantys krikščionys, nors žino kelią ir tiesą, bet viso to nei rodo nei moko.
Trečia: Pasiklydę krikščionys, nebežino tikrosios savo paskirties pasauliui, nesuvokdami dvejopos Biblijinio mokymo paskirties t.y. evangelizavimo ir tautinio bendruomeninio mokymo, apimančio visą tautos, kaip vientiso, struktūrizuoto organizmo, mokymo pilnatvę. Apie pastarąjį net nekalbama, arba visai nieko nežinoma, kai tuo tarpu Biblija moko ir aiškina, jog Žmogus yra sukurtas ne kaip visuomeninis, o kaip bendruomeninis, su tam tikromis tarnavimo jai funkcijomis, individas. Bažnyčia ne pastato, o bendruomenės, tautos sinonimas.
Ketvirta. Ilgus pastaruosius dešimtmečius Lietuvos katalikų bažnyčia dirbo ne tą darbą, akcentuojant tautos fizinę nepriklausomybę. Nesuvokimas pasaulietinių ideologijų, ekonominių sistemų, tiek komunizmo, tiek įvairių kapitalizmo formų materialistinės – evoliucionistinės prigimties, laidavo klaidingą kovos su blogiu strategiją. Nesuvokta jog primityvi fizinė nepriklausomybė, be dvasinio, moralinio prado, tautą veda dar į didesnę ir gėdingesnę kapituliaciją, okupaciją, kaip šiuo metu yra. Bet kokiais , ar laisvės ar okupacijos laikotarpiais kova už dvasingą, moralų pilietį turi būti pagrindine Kristaus sekėjų priederme. Sektinų pavyzdžių, šviesuolių būta nemažai. Tarybiniais metais bažnyčia aršiai konfrontavo su valdžia, neieškodama jokių sąlyčio taškų , o jų buvo. Neapykanta tarybų valdžiai negalėjo būti krikščionio dvasinės būsenos ir atitinkamo veikimo dalimi . Jai nekenčiame priešų, ar besame Kristaus mokiniai? Ateizmas su įvairiomis savo formomis nėra Vakaruose sukurtos ir Rusijoje bandytos realizuoti komunizmo doktrinos naujas produktas, kaip žinome, jis daug senesnis ir jo šaltinis deja ne rytuose.
Tikroji alternatyva visoms bjaurastims, kurios šiuo metu vyksta mūsų tautoje ir pasaulyje, neturinčiame jokių tikrų orientyrų, išskyrus fizinės jėgos kultą, yra biblijinis tautos mokymas, išlaisvinantis žmogų ir nuo dvasines ir nuo fizinės vergijos. Tautą turi suvienyti, vesti klestėjimo keliu ne Jonaičiai ar Petraičiai, ne partijos, ne gudrios ar charizmatinės asmenybės, o idėja, kurios pagrindas yra bendruomeninis.
Biblijinis mokymas apima visą tautos gyvensenos idealų, amžiną, nekaitomą funkcionavimo modelį. Biblijine prasme nėra jokios ,, visuomenės‘‘ ir negali būti kategorijos ,,visuomenė‘‘, reiškia ir nėra visuomeninio –evoliucinio mokymo . Visą tai keičia tautos bendrija ir biblijinis Tautinės Bendrijos mokymas, susidedantis iš keturių vienas iš kito išplaukiančių, ir vienas be kito negalinčių funkcionuoti veiksnių:
Pirmas. Tauta funkcionuoja kaip vientisas, suverenus, suverenių visais požiūriais bendruomeninių darinių kūnas: suvereni savo funkcijoje šeima, giminė, bendruomenė, miestas, rajonas, kraštas, tauta – valstybė. Krikščioniška, arba sveika tauta – bendruomeninė tauta. Bendruomenės suverenumas reiškiasi konkrečiame žemės plote, kuriame bendruomenė veikia, už kurį atsako ir kuris yra nekvestionuojama jos nuosavybė. Bendruomenė pati savo viduje organizuoja pagal bendruomenių įstatus visokeriopą ūkinę, kultūrinę, socialinę veiklą. Su valstybe atsiskaito sudarytų specialių sutarčių pagrindu, tokiu pat pagrindu dalyvauja ir įvairaus masto įvairiuose projektuose. Gi valstybinei valdžiai priklauso bendros ir ypatingos svarbos klausimai. Bendruomenės valdžią renka visi veiksnūs jos nariai. Bendruomenės būtų sudaromos dabartinių seniūnijų pagrindu rajone, ir naujai organizuotų bendruomenių miestuose. Tautos bendruomeninė gyvensena savaime naikina bet kokį gamybos, prekybos monopolį, išlaisvina kūrybą, vergavimą, o piliečio teisę pakeičia pareigos, tarnavimas. Piliečio teisė realizuojama per kitų piliečių visapusį tarnavimą. Sunku įsivaizduoti bendruomenėje korupciją, kontrabandą, žudynes, vagystes, alkoholizmą, narkomaniją, ištvirkimą ir t.t., kai visų ir viskas yra žinoma, matoma bei kontroliuojama. Valdymas tampa lankstus, dinamiškas. Įstatymų, etikos, moralės normų laikymąsi bendruomenėje prižiūri garbaus amžiaus, gerbiami ir nusipelnę visos bendruomenės pasitikėjimą turintys nariai. Sutaupoma daug lėšų ir laiko, išlaisvinama intelektualinė energija. Tauta vadovaujasi universaliais, nekaitomais įstatymais, todėl parlamentinė įstatymų leidyba ir pačio parlamento poreikis praranda prasmę; visi tautos reikalai, vadovybės rinkimai yra tautos seniūnų susirinkimo prerogatyva. Bendruomenėse politinių partijų buvimas tampa beprasmiu, nes jos yra tiktai globalios, destruktūrizuotos, ideologiškai supriešintos visuomenės, kokią šiuo metu turime, atributas.
Antras. Tauta santykyje su žeme vadovaujasi, funkcionuoja tam tikru būdu. Žemė bet kokiai veiklai yra gaunama, o neperkama . Jos negalima pirkti, pardavinėti, dovanoti, mainyti, ji negali būti jokios komercinės veiklos objektu. Žmogus, kaip ir valstybė gali prekiauti tiktai savo kūrybos ir darbo vaisiais, bet ne žeme. Žemė gaunama sekančiu būdu: žemės plotai suskirstomi pagal paskirtį, veiklos pobūdį, sunumeruojami, sudaromas norinčių juos gauti sąrašas, burtų traukimo būdu išsitraukiamas sklypo numeris ir tuojau, čia pat gaunami visi nuosavybės dokumentai. Tokiu būdu išvengiama bet kokių korupcinių sandorių . Šių laikų ekonominė kategorija ,,žemės rinka‘‘ savo esme laikytina amoralia, niekingiausia spekuliacijos forma. Žemę galima tiktai paveldėti iš tėvų, bei giminaičių, jeigu jie neturi vaikų. Tauta susitvarkiusi teisingai žemės reikalus, nustoja būti pati sau priešu; atpalaiduojamos didžiulės lėšos kūrybai, statyboms, darbui, žemės ūkio, pramonės, kultūros, mokslo vystymui. Tai pats svarbiausias veiksnys santaikai ir vienybei tautoje, atstatoma pagarba tiems, kurie žuvo, liejo kraują ir prakaitą už tautai išsaugotą, apgintą visos tautos piliečių paveldą – žemę.
Trečias. Nacionalinė ekonomika. Žinotina amžina ekonominė tiesa: kas nekuria, negamina, nedirba – degraduoja ir galop žūsta. Tai universali nuostata, liečianti tiek individą, tiek tautą. To vienas iš pavyzdžių esame mes ir mūsų tauta. Kadangi nėra nacionalinio produkto, nėra nei nacionalinės ekonomikos, nes nacionaliniu produktu laikytina tai, kas yra sukurta savo intelektualiniu potencialu, pagaminta savais darbo įrankiais arba technologine linija, sava darbo jėga, yra konkurencingas, neturintis analogų, arba pranašesnis už esamus. Todėl nacionalinė ekonomika, kaip kategorija yra atmestina, nes jinai mūsuose nebeegzistuoja. Esame tapę kažkokiais priedėliais, kažkokiam, kažkieno tikslui… Tautinės bendrijos ekonomika yra organizuojama trijų ekonomikų sąveikavimo pagrindu: bendruomeninės, privačios ir valstybinės, su savo specifiniais prioritetais.
Krikščioniškas, arba klasikinis ekonomikos suvokimas yra sietinas su savarankišku pridėtinės vertės – pelno kūrimu, maksimaliai kiek įmanoma naudojantis savo intelektualu, resursais, darbo jėga. Apaštalų Mato Evangelijos 25 skyriaus 14 – 30, Luko 19 sk. 11 – 27 eilutėse labai detaliai išdėstyti tikrieji ekonominiai principai, jų esmė, vertinimas ir tų principų laikymosi arba nesilaikymo pasekmės. Tuo požiūriu mūsų dabartinė ekonomika išeina už bet kokio vertinimo ribų, nes nieko nėra sukurto, o prisiskolinti milijardai turėjo duoti kitą tiek, arba dar daugiau. Deja mes pinigus skolinamės vadovaudamiesi alkoholiko arba narkomano savo egzistencinio, nors ir trumpo išlikimo logika. Už prisiskolintus pinigus nieko nesukūrėme, nepastatėme, bet jeigu juos kažkokiu būdu būtųme gražinę, ir tai krikščionišku vertinimu mes būtume pražuvėliai, o dabartinė mūsų ekonominė padėtis , kaip minėta, yra už Biblijinio, reiškia ir tikro ekonominio vertinimo ribų. Taigi mūsų pasiskolinti milijardai turėjo duoti mažiausiai antrą tiek, iš ko būtų gražinta skola su procentais ir sukurta didžiulė pridėtinė vertė – pelnas. Skolinimasis turėtų būti kraštutinė priemonė, ištikus tautą kažkokiai labai didelei nelaimei. Skolinimas su palūkanomis iš viso atmestinas. Bet jeigu ir esamomis sąlygomis Lietuva, sumaniai panaudojusi tuos milijardus, šiuo metu būtų aukštų technologijų, išvystytos pramonės ir ekologinio žemės ūkio šalimi, turinti dideles pinigų ir resursų atsargas. Dabartiniai ,,turtuoliai‘‘ taptų tikrais turtuoliais, o dar turtingesniais tautos piliečiais būtų aukštos moralės ir kultūros savininkai. Lietuvoje šiuo metu gyventų apie penkis milijonus jos piliečių. Yra dar daugybė ekonominių nuostatų, amžinų nekaitomų dėsnių, kurių mes nesilaikome, juos žinome, deja ignoruojame. Esame užsikrėtę ir sunkiai sergame pasaulinio globalumo, liberalumo, padlaižūniško išlaikytinio liga, kuri baigia mus sunaikinti. Kito verdikto nėra.
Ketvirtas. Visavertę visomis prasmėmis sveiką tautos būseną , saugumą laiduoja konstruktyvūs, lygiaverčiai, pagarbūs, santykiai su pasauliu. Tam reikalingas kuo objektyvesnis pasaulio, jo raidos, moralumo , atitinkamai ir savęs, savo svorio, vietos laike ir erdvėje analizė, suvokimas. Čia tikri šachmatai, kur apskaičiuojama kiek galima daugiau ėjimų į priekį, išimtis tiktai ta, jog lygiosios turi būti vertintinos kaip laimėjimas. Pagrindinis principas – nekenkti nei oponentui nei sau. Deja jau ne mes žaidžiame, o mumis žaidžiama. Šito suvokimas turėtų pagaliau užgauti gal dar esančią mumyse savigarbą, kad bent kiek pradėtų ryškėti dar kažkokio stuburo pėdsakų mumyse buvimas. O tam turėtume suvokti amžinas ir nekintančias tiesas, jog išskyrus Biblijinį mokymą, nieko nėra amžino; visos žmonių sukurtos politinės – ekonominės sistemos, kiti įvairūs santykiai, sąjungos, ideologijos, religijos yra laikinos arba materialiu suvokimu ,,evoliucionuojančios‘‘, ir kur tai veda, aiškiai matome. Ir čia tiktai išmintinga tauta, besilaikanti amžinų tiesų, turi galimybę išlikimui. Siekimas kiek įmanoma didesnės nepriklausomybės, savarankiškumo, neutralumo, priešų neturėjimas, visur, kur ir kiek tai įmanoma, taikaus sambūvio siekimas turėtų būti pats svarbiausias save ir kitus gerbiančios tautos bruožas. Maža tauta, būdama vieninga savyje, turėtų būti gan ,, kietu riešutu‘‘ bet kam ir karine – gynybine prasme, o ne kieno bent panorėjus, mėtoma ir vėtoma; vis tik gyvename pačių žmonių susikurtų materialistinių – evoliucinių dogmų pasaulyje.
Schematiškai krikščioniška tautos minėtų veiksnių sankloda atrodytų kaip geometrinė figūra – kvadratas, sutvirtinta įstrižainėmis. Viena įstrižainė – įstatyminė bazė, kita – moralinė, etinė, dorovinė bazė. Viskas nedalomai susieta; vieno elemento panaikinimas griauna visą sistemą. Tautinės Bendrijos piliečiai prieš pagrindinį šalies įstatymą yra atsakingi visais požiūriais, tiek auklėjamąja, tiek įstatymine, tiek moraline, tiek baudžiamąja prasmėmis. Tautinės Bendrijos modelio unikalumas yra mokymo universalume, tinkančiu bet kokiai kultūrai, bet kuriai tautai. Kada jums, mieli skaitytojai, apie visą tai kalbėjo ir aiškino mūsų dvasininkai, pastoriai, sielovadininkai, ir kiti save laikantys krikščionimis?.. O Raštas labai aiškiai apie tai kalba, moko ir liepia kitus mokyti, ir ne tiktai apie Dangų, bei daugybę kitų dalykų.
Pačios pagrindinės sąlygos tautai įeiti į išeities poziciją, nuo kurios būtų įmanoma pradėti tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai kopti pažangos laipteliais aukštyn, būtų : naujas įstatymas, po to tautos susiskaldymo panaikinimas – visuotinis susitaikymas, ir visų lygių įsipareigojimai. Bet tai jau būtų plačios, atskiros temos, ir tą gali laiduoti tiktai švarus Biblijinis mokymas.
Ką aptarėme , dėl suprantamų priežasčių yra labai glausta, tai tiktai principiniai – schematiniai dalykai. Baigiant, turėčiau pabrėžti, jog tai ne mano išmanyta, tai Biblijinės tiesos, panašiais principais besivadovaujant, ir šiuo metu puikiai gyvuoja ne viena tauta, ir nebūtinai krikščioniška. Bandžiau aptarti tuos veiksnius, kurie visgi turėtų pradėti formuoti pagrindinius brandžios tautos piliečių pilietiškumo principus. Deja, šiuo metu esame įklampinti į kitokių santykių, kitos moralės būseną, iš kurios anksčiau ar vėliau turėsime kapanotis, jeigu dar tai suvoksime ir jeigu dar tam turėsime tikėjimo, meilės savo tautai, intelekto išteklių, laiko ir noro išlikti.
P.S. Jeigu jus sudomino, Tautinės Bendrijos idėja, bendraukime, dalinkimės žinojimu, įžvalgomis, mintimis. Turiu parengęs Biblijinį Tautinės Bendrijos variantą.
Rimantas Švaplys. Panevėžys.
