Nors teismas sąmoningai ir tyčia veikė prieš įstatymus ir LR Konstituciją, jis nutarė, kad „šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos“

LAIKRAŠTIS Lietuvai
laisvas
Redaktorius Aurimas Drižius, Konstitucijos pr. 23B-22, Vilnius, mob.Tel.: +370 678 38 471
El. paštas: Aurimas Drizius<llredakcija@gmail.com>
_____________________________________________________________________________________________

Civilinė byla Nr. 2S-835-565/2018
Teisminio proceso Nr. …
LIETUVOS AUKŠČIAUSIAJAM TEISMUI
Gynėjų g. 6, LT-01109 Vilnius
Kasatorius: Aurimas Drižius
asmens kodas: 
Adresas korespondencijai: Konstitucijos pr.23B-22, Vilnius

Kasatoriaus atstovas: Advokatas dr. Antanas Bartusevičius
Trimitų g. 6 – 39, LT – 09318 Vilnius;
tel.: +370 610 00106;
el. pašto adresas: antanas.bartusevicius@gmail.com;

KASACINIS SKUNDAS
2019 m. liepos 29 d.
Vilnius
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-835-565/2018 sprendimu nekeisti teismo įvestos neteisėtos cenzūros, daugkartinių neteisėtų teisėjų veiksmų persekiojant spaudą dėl neteisėtos cenzūros ir sprendimo civilinėje byloje Nr. 2S-835-565/2018 pakeitimo
1. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija 2019 m. gegužės 9 d. savo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-835-565/2018 atsisakė patenkinti mano skundą panaikinti neteisėtai teismų įvestą cenzūrą ir atnaujinti terminą skundui paduoti bei sprendimą nepagrįstai ir neteisėtai paliko nepakeistą.

A propos, lygiai tą patį nusprendė ir Vilniaus m. apylinkės teismas 2019 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-16080-1064/2019.

Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Vilniaus apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atsisakydavo panaikinti neteisėtai įvestą cenzūrą, kuri buvo įvesta dar 2009 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.
Esant tokiai padėčiai, jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius (toliau ir – Kasatorius), savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius, žurnalistas ir leidėjas, teismų ir prokuratūros pagalba esu persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko (toliau ir – A. Sadeckas), kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Nors pats A. Sadeckas tuo metu buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas ir asmeniškai vadovavo visam šios įmonės privatizavimo procesui, keisdamas privatizavimo įstatymus taip, kad įmonę galėtų įsigyti rusiško kapitalo bendrovės. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra buvo iškėlusi bylą dėl įtariamos „Mažeikių naftos“ milijonų vagystės per Alvydo Sadecko privačią firmą „Ekskomisarų biuras“, prokuratūra aiškiai įvardino, kad ‚Mažeikių naftos“ pinigai buvo skiriami A. Sadecko įmonei už „fiktyvias paslaugas“. Tačiau bet koks nusikalstamos A. Sadecko veiklos tyrimas užstringa prokuratūroje ir teisme. Kaip anuo metu senovės Romoje teisingai pasakė Publilius: Judex damnatur, cum noceus absolvitur (lot. Nusikaltėlio išteisinimas – teisėjo gėda).
A. Sadeckas reikalavo uždrausti skelbti spaudoje apie savo vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime, kad teismų pagalba bet koks rašymas apie šiuos nusikaltimus buvo prilygintas nusikaltimui.

Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad Kasatorius nesilaikė šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros, kuri buvo įvardijama kaip „teismo sprendimas“.

2. Kasacinio skundo pagrindai
Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A. Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Lietuvos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”
Minėtieji: Vilniaus miesto apylinkės teismas, Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atmetė Kasatoriaus prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y., cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš, Kasatorius, pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai Lietuvos teismų sistemai ignoruojant bet kokius LR Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Pamiršta senovės romėnų taisyklė: Ubi ius – ibi remedium (lot. Suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynybos priemonė).
Kasatoriui septintą kartą paprašius panaikinti cenzūrą Vilniaus apygardos teismo teisėja p. Gasiulytė nurodė, kad Kasatorius “piktnaudžiauja jam suteiktomis subjektinėmis teisėmis”, reikalaudamas panaikinti cenzūrą ir leisti užsiimti teisėta veikla – rašyti straipsnius. Kai to Kasatorius paprašė aštuntą kartą, Vilniaus apylinkės teismo teisėja p. Kasimovienė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Burdulienė – atsisakė tai padaryti – neva praleistas penkerių metų terminas. Nors per tuos penkerius metus kreipiausi šešis kartus, ir visus minėtus kartus teismai atmetė mano prašymus ultra vires (lot. Viršijant įgaliojimus) – išgalvotais motyvais.

2013 m. gegužės 27 d. buvo pasikėsinta į Kasatoriaus gyvybę – greitkelyje Ukmergė – Vilnius mano lengvąjį automobilį taranavo sunkiasvoris vilkikas, kurio vairuotojas sąmoningai mane aplenkė ir iš antros juostos staiga pasuko vairą į kairę, taip tyčia taranuodamas mano automobilį “Renault Twingo”, kuris kaip kamuoliukas nuo smūgio nulėkė į mišką. Per stebuklą likau gyvas, tik sulaužyta kaukole ir kaulais. Esu įsitikinęs, kad tai tos pačios gaujos užsakytas bandymas mane nužudyti, nes prieš kelis mėnesius iki šio įvykio A. Sadeckas teisme taip pakomentavo mano iniciatyva jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl melagingų parodymų : „tai laikinas nesusipratimas“.
Noriu pabrėžti, kad visi mano paminėti teisėjai veikė sąmoningai ir tyčia, suprasdami, kad daro nusikaltimus, o kai kurie mane net bandė mokyti, sakydami, kad nustočiau kritikuoti teisėsaugą, nors, esant tokiai padėčiai, kuri yra niekas kitas, kaip organizuota nusikalstama gauja.

3. Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo
Pagal LR CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai Teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas.
Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek tai būtina įvertinti teisės normų taikymo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. O. v. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bylos Nr. 3K-3-331/2010, 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. R. P. ir R. P., bylos Nr. 3K-3-72/2009).
Nagrinėjamoje byloje būtent dėl netinkamo ir nepakankamo fakto klausimų ištyrimo pažeidžiant įrodinėjimo taisykles reglamentuojančių procesinės teisės normos reikalavimus, A. Sadeckas nepagrįstai išvengė jam nepalankių įrodymų ištyrimo ir įvertinimo, bylos esmė liko pilnai neatskleista ir materialinės teisės normos taikytos netinkamai. Tokiu būdu palikta subjektyvaus teisinio nesureguliuotumo, reliatyvios teisės taikymo erdvė. Pažeistas fundamentalus teisės principas: „audiatur et altera pars“ (lot. Tebūna išklausyta ir kita pusė).
Kasatorius atkreipia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėmesį į tai, kad per pastaruosius dešimt metų aštuonis kartus kreipėsi dėl cenzūros panaikinimo, tačiau kiekvieną kartą teismas surasdavo priežasčių ir būdų, kaip apeiti bei ignoruoti LR Konstituciją ir Visuomenės informavimo įstatymo imperatyvius reikalavimus.
Antai, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Zoja Monid mano skundą išnagrinėjo „rašytine tvarka“. Tačiau dėl mano argumentų – minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek LR Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžiama informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“.
Beje, nė vieno žodžio apie tai, ką kategoriškai įtvirtina Visuomenės informavimo įstatymas ir LR Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z. Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A. Drižiaus paminėtos aplinkybės, prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“. Kai Kasatorius apskundė šį teisėjos Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, teisėja Rūta Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais. Būtent, ji nurodė, kad dėl cenzūros jau pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje.
Tačiau, Kasatorius pabrėžia, kad šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą Kasatorius dar neturėjo Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavo tik vėliau, todėl negalėjo jo panaudoti negavęs ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. Tokiu būdu, teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti LR Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Kasatoriaus nuomone, tai yra ne kas kita, kaip sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Teisėja R. Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.
Kai Kasatorius antrą kartą teismui pateikė įrodymus, kad A. Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė Kasatoriaus prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F. Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą juos žinoti anksčiau, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.
Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A. Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi trečią kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkamame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. Taigi, teisėja J. Vėgelienė nurodė, kad aš, Kasatorius, 2009 m., nagrinėjant šį A. Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek LR Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė p. Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. A. Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras“ valdė „Mažeikių naftą“, teikė valdymo paslaugas.
Galiausiai kai Kasatorius jau septintą kartą buvo nuteistas kalėti už savo profesinę veiklą, dėl cenzūros mane galiausiai išteisino tik išplėstinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija 2015 10 01 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015. Nors ši byla paprasta ir aiški kaip du centai – įvesta neteisėta cenzūra pagal melagingą A. Sadecko skundą, tačiau tik išplėstinė LAT kolegija „sugebėjo“ išspręsti tokią sudėtingą bylą. Nors paskutinėje cenzūros byloje Kasatorius buvo išteisintas, tačiau liko nuteistas dar šešiose bylose, nes teismas vėl atsisakė panaikinti cenzūrą.

LAT Teisėjų kolegija nekvestionavo įsiteisėjusio teismo Sprendimo, tačiau pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, reikšmingos aplinkybės yra tai, koks sprendime suformuluoto draudimo konkretus turinys, kokios to draudimo nevykdymo galimybės: (…) “bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.”

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje vienareikšmiškai užfiksuota, jog: “Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.” Kasatorius taip pat. Nors visa Lietuvos teisinė sistema nuolat bando priversti mane atsakinėti į mūsų Prezidento mėgiamo John Kenneth Galbraith veikalo “The Affluent Society” klausimą: “Why the Poor Are Poor ?” (angl. Kodėl Vargšas yra Vargšas?). Kasatoriaus nuomone, todėl, kad Lietuvoje nėra teisingumo.

Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 d.). Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę; to paties Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse.

Aukščiau ir žemiau cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje aiškiai konstatuota, kad: „Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 03 10 d. nutarimas).
Vienok, Vilniaus apygardos teismo teisėjas p. Rimšelis ignoravo LAT išplėstinės kolegijos suformuotą praktiką tokiose bylose, kai yra įvesta neteisėta cenzūra, ir atsisakė atnaujinti minėtas baudžiamąsias bylas, kuriose aš buvau nuteistas dėl cenzūros.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnis dėl Aukščiausiojo Teismo kompetencijos nurodo, kad: Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis Teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių teisės pažeidimų bylose.
Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.
Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.
Tačiau tiek Generalinis prokuroras E. Pašilis, tiek ir teisėjas E. Rimšelis atsisako paklusti Teismo įstatymo reikalavimams, ir sako, kad visose bylose, kuriose Kasatorius buvo nuteistas dėl cenzūros, Kasatorius buvo nuteistas teisėtai ir neva visos tos bylos nesusiję su minėta LAT išplėstinės kolegijos nutartimi. Nors visi nuosprendžiai priimti dėl neteisėtos cenzūros, ir tuo pačiu jau minėtu A. Sadecko prašymu įvesti cenzūrą.
Įsidėmėtina, kad vienintelė teisėja A. Baltušytė nurodė prokuratūrai ištirti teisėjų nusikalstamą veiklą.
Kasatorius pabrėžia, – tai apgailėtina ir nusikalstama teismų praktika, kuri turi liautis, nes daro gėdą visai teismų sistemai. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja A. Baltušytė vienintelė iš teisėjų pasielgė principingai – nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų veiklos dėl Kasatoriiaus teiginio, kad: „teisėjai masiškai klastoja nutartis A. Sadecko naudai“.
„LR BPK 409 str. 4 d. numatyta, kad, jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamas asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui, – teigiama teismo nutartyje, – privatus kaltintojas pagal priešpriešinį skundą Aurimas Drižius prašo Alvydą Sadecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 235 str., t. y. dėl veikos, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas (LR BPK 409 str. 4 d.). Iš Alvydo Sadecko ir Aurimo Drižiaus skundų ir paaiškinimų taikinamuosiuose posėdžiuose matyti, kad jų nurodytos ir prašomos kvalifikuoti pagal LR BK 154 str. 2 d. bei 235 str. veikos yra tarpusavyje susiję, todėl turi būti nagrinėjamos vienoje byloje.

Alvydo Sadecko skunde nurodytos veikos, dėl kurių prašoma Aurimą Drižių traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 2 d., turi visuomeninę reikšmę, nes veikų aprašyme nurodyta, kad internetinio tinklapio www.laisvaslaikraštis.lt ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ 2015-02-02 – 2015-03-05 publikacijose rašoma: „Kaip A. Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“, „Visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, (…) teismo teisėjai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai“, „Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė: „Tai, kad šio teismo teisėjai masiškai klastoja dokumentus ir ignoruoja įstatymus, nėra pagrindas nušalinti teismą“, todėl yra pagrindas prokurorui pradėti baudžiamąjį procesą pagal LR BPK 409 str. 1 d.“

Teisėja A. Baltušytė nutarė nutraukti privataus kaltinimo procesą šioje byloje, o bylą perduoti tirti prokuratūrai, tačiau tokią jos nutartį panaikino jau minėtas Vilniaus apygardos teismas.

4. Ad hoc dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo Gintaro Dzedulionio: Kasatoriaus persekiojimas už kritiką

Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau daugiau nei dešimt metų nagrinėja bylas, kuriose buvęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A. Sadeckas kaltina Kasatorių šmeižtu, teismo sprendimo nevykdymu, kitais nusikaltimais. Beveik visais atvejais minėtas teismas priėmė A. Sadeckui palankius sprendimus, ignoruodamas įstatymus ir klastodamas dokumentus. Tai įtikinamai ir reikšmingai parodo, kokioje apgailėtinoje būklėje yra visa Lietuvos teisinė sistema.
Inter alia, Vilniaus apygardos teismo teisėjas G. Dzedulionis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-369-365/2016, ir atmetęs Kasatoriaus skundą, 2016 m. birželio 9 d. man žodžiu išaiškino, kodėl Kasatorius Vilniaus apygardos teisme visada nuteisiamas – tik todėl, kad kritikuoja teisėsaugą.
Kasatorius gavo teisėjo G. Dzedulionio Kasatoriui teisme perskaityto moralo garso įrašą. Šis teisėjas kartu su savo kolegomis Jolanta Čepukėniene ir Alenu Piesliaku Kasatorių nuteisė birželio 9 d. nutartimi už tariamą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko šmeižtą. Vien už tai, kad parašiau savo straipsniuose, jog buvau daug kartų nuteistas pagal melagingus A. Sadecko parodymus, o minėtas teismas nusprendė, kad tai šmeižtas dėl vienintelės priežasties – nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kad A. Sadeckas davė melagingus parodymus. Tačiau prokuratūra ir teismai jau daugiau nei aštuoneri metai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai, todėl dabartinėje Lietuvoje pasiekti, kad jis būtų nuteistas dėl melagingų parodymų – neįmanoma misija. „Visa teismų sistema klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai“, – pripažino Kasatoriaus nuomonę kaip pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas G. Rainys kitoje byloje, kurioje A. Sadeckas taip pat kaltino mane šmeižtu. Tačiau šioje byloje svarbu kas kita – teisėjas G. Dzedulionis man nepatingėjo paskaityti moralo, iš kurio Kasatorius suprato, kad vienintelė priežastis, kodėl aš, Kasatorius, esu nuteistas: „per aštriai kritikuoju teisėsaugos institucijų darbą“. „Gal jums reikėtų truputį pakeisti savo poziciją“, – tiesiai šviesiai Kasatoriui pasakė teisėjas G. Dzedulionis.
Kasatorius sėdėjo teismo salėje ir netikėjo savo ausimis: teisėjas G. Dzedulionis Kasatoriui tiesiai šviesiai pasakė, kad jam nerūpi jokie įstatymai, nors įstatyme parašyta, kad „teisėjas klauso tik įstatymo, niekas negali jam daryti įtakos“. Nors LR Konstitucija sako, kad „draudžiama persekioti už kritiką“, teisėjas G. Dzedulionis tai daro, ir tai atvirai deklaruoja.
Expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais), pirmą kartą G. Dzedulionis Kasatoriui teisinosi, kad „teisėjai irgi žmonės“, jie bandė žiūrėti į mano situaciją per „įvairias prizmes, tačiau kolegija vis dėlto nutarusi, kad turi mane nuteisti. Beje, įdomu, kad apie mano argumentus, kodėl aš manau, kad esu nuteistas pagal melagingus A. Sadecko parodymus, minėta „kolegija“ nepasisakė nė žodžio.

Nors A.Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, asmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų privatizuoti Rusijos kapitalo įmonės.
Asmeniškai A. Sadeckui pakoregavus šį įstatymą, „Mažeikių naftos” pirkėjui nebebuvo taikoma prieš tai įstatyme numatyta sąlyga, kad jos pirkėjas gali būti tik NATO šaliai priklausanti bendrovė, be to, šiame įstatyme buvo numatytos įvairios sąlygos, kuriomis AB „Mažeikių nafta” akcijų pirkėjas galės įsigyti šios įmonės naujos emisijos akcijų, įstatyme išsamiai aprašyta, kaip ir kokiomis sąlygomis „Mažeikių naftos*’ pirkėjas galės pirkti šios įmonės akcijų, t. y. ją privatizuoti.
A. Sadeckas teismo posėdžio metu prisipažino, kad „pakeitimo įstatymo projektai mano pačio pataisyti”, prisipažino, kad asmeniškai taisė minėto įstatymo projektą, o vėliau keturiose baudžiamosiose bylose paneigė – neva jis nedalyvavo AB „Mažeikių naftos” privatizavime, ir niekaip šiame procese nedalyvavo. Neva tai padarė LR Seimas, o ne konkretus pilietis – A. Sadeckas.
Kasatorius nurodė, kad toks A. Sadecko veikimas yra neteisėtas ir nusikalstamas, tai yra naudingas veikimas Lietuvai nedraugiškos valstybės Rusijos atžvilgiu, nes buvo naudingas Rusijos įmonei „Jukos”. Kitaip sakant, A. Sadecko veikimas šiuo atveju prilygsta valstybės išdavimui.
Tam, kad nuslėpti savo nusikaltimus, A. Sadeckas padavė teismui „prevencinį ieškinį”, kuriuo pareikalavo įvesti cenzūrą ir uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta”, jos privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu. Volens nolens (lot. noromis nenoromis), štai tokie faktai, tačiau teisėja A. Survilienė juos vadina „subjektyviu duomenų vertinimu” „nepagrįstais argumentais” (tačiau nepaaiškina, kodėl tie argumentai nepagrįsti arba subjektyvūs).
Kasatorius įsitikinęs, kad tai yra pagrįsti objektyvūs duomenis, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tai yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.
Kai Kasatorius pateikė visus šiuos įrodymus teismui, teisėja A. Survilienė, negalėdama jų paneigti, tiesiog juos įvardino „subjektyviais duomenimis”, ir nurodė, kad „nėra duomenų, patvirtinančių, kad Sadeckas padarė nusikalstamą veiklą, numatytą BK 235 str.” (Melagingas skundas).
Kasatorius Vilniaus apygardos teismo daugybę kartų buvo nuteistas vien už tai, kad sąžiningai dirbo savo darbą, kurį teismas įvardino „nusikalstama veikla“ – straipsnių rašymu.

Kasatorius atsisakė vykdyti nusikalstamus teismų sprendimus, kuriais jam buvo įvesta neteisėta cenzūra ir „Laisvam laikraščiui“, uždrausta rašyti apie neteisėtus aukštų politikų ryšius su neteisėtu valstybės įmonės „Mažeikių nafta“ privatizavimu.

Visos šios aplinkybės, įrodančios, kad teismas sąmoningai ir tyčia veikė prieš įstatymus ir LR Konstituciją, ta pačia skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi nurodoma, kad „šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos“.

Kasatorius su tokia pozicija niekaip negali sutikti, nes teismas yra apribojęs vieną pagrindinių laisvių – spaudos laisvę, įvedęs cenzūrą, uždraudęs rašyti straipsnius apie korupciją, ir tokią praktiką jau yra pripažinus kaip neteisėtą Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015. Vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmeniui pasiekiama galimybė apskųsti teismo sprendimą. Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. Rekomendacijoje Nr. R/95/5 esanti nuostata, kad šalims iš principo turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus, orientuoja įstatymų leidėjus į tai, kad būtų sukurti įstatymai, kurie užtikrintų realią galimybę apskųsti teismo sprendimą. Siekis sukurti įstatymus, užtikrinančius realią galimybę apskųsti teismo sprendimą, kartu reiškia, kad teismas nepagrįstai neturi paneigti šią galimybę, ir ypač tada, kai apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinė byla Nr. 3K-3-50/2007). Inter alia, šiuo atveju prisimintina viena EEB byla prieš Ispaniją, o būtent: Byloje pažymėtina Generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada, pateikta 2004 m. balandžio 29 d. Byla C-70/03 Europos Bendrijų komisija prieš Ispanijos Karalystę „Valstybės įsipareigojimų nevykdymas – Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse nevisiškas perkėlimas“. Pirmajame Komisijos kaltinime yra įtvirtinta tokia aiškinimo taisyklė Europos Sąjungos valstybėms: „(…) Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama piliečio naudai“.

Kasatoriaus nuomone, šiuo konkrečiu atveju yra tokios abejonės, kurios turėjo būti interpretuotinos ir išspręstos Kasatoriaus – ieškovo naudai. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog Teismai netinkamai vertino įrodymus, pažeidė LR CPK normas, LR BK nuostatas. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-835-565/2018 turi būti panaikinta ir priimtas naujas sprendimas: atnaujinti terminą skundui paduoti; atnaujinti civilinę bylą Nr. 2S-835-565/2018.

Vadovaudamasis LR CPK 359 str. 1 d. 4 p.,
Gerbiamojo Teismo prašyčiau:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-835-565/2018 panaikinti ir priimti naują sprendimą;
Atnaujinti terminą skundui paduoti;
Atnaujinti civilinę bylą Nr. 2S-835-565/2018;
Panaikinti gėdingą cenzūrą šioje byloje ir pradėti gerbti Lietuvos teisinę sistemą.
5) Visą korespondenciją, šaukimus į teismo posėdžius, Kasatoriui ir jo advokatui prašau siųsti adresu: Konstitucijos pr. 23b, Vilnius 2624203; el. paštas llredakcija@gmail.com

Pridedama:
Kasacinis skundas;
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-835-565/2018.
Viso: … (…) lapai.

Aurimas Drižius
Kasatorius

Kasatoriaus vardu ir interesais:

Advokatas dr. Antanas Bartusevičius