Nors A.Drižiaus skundą pasirašė advokatas A.Bartusevičius, aukščiausias teismas nusprendė, kad parašo nėra

Nors A.Drižiaus skundą pasirašė advokatas A.Bartusevičius, aukščiausias teismas nusprendė, kad parašo nėra

LAT gavo advokato pasirašytą skundą, tačiau garbus teismas nurodė, kad advokatas jo nepasirašė:

Lietuvos Aukščiausiam teismui buvo išsiųstas mano kasacinis skundas dėl to, kad buvau nuteistas už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, teismams ir prokuratūrai ją kriminalizavus.
Kasacinį skundą (elektroninę formą) pasirašė tiek advokatas Antanas Bartusevičius, tiek ir kasatorius A.Drižius. Kartu LAT buvo išsiųstas ir popierinis skundas su dviem parašais.
Tačiau LAT kolegija (iš teisėjų Artūro Driuko, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas) ir Jūratės Varanauskaitės) (A.Driukas ir Varanauskaitė – nuotr. viršuje) nusprendė skundo nepriimti, neva minėto skundo „nesurašė advokatas”.

Kaip tai gali būti, kad ant skundo aiškiai matosi, kad jį pasirašo advokatas Antanas Bartusevičius, yra jo antspaudas ir parašas, tačiau LAT kolegija nusprendžia, kad jo nėra? Ar tai reiškia, kad aš aklas ir jau nebematau advokato parašo? O gal tai tik mano haliucinacijos?

Kaip žinia, padaviau skundą prie LR, pareikalavu atlyginti žalą už daugiau nei 15 metų trunkantį persekiojimą ir banditizmą Lietuvos teismų sistemoje.
Skundą atmetė tiek Panevėžio apygardos, tiek ir apeliacinis teismas, kurie nepasisakė nė dėl vieno mano skunde išdėstyto teisinio argumento.
Tiek Panevėžio apygardos teismas, tiek ir Apeliacinis teismas nusprendė, kad persekioti baudžiamąja tvarka žurnalistus už tai, kad jie dirba savo darbą ir tiesiogiai atlieka savo pareigas, atlikdami žurnalistinius tyrimus apie teismų korupciją, yra visiškai teisėta ir nepažeidžia jokių LR teisės aktų.
Kartu teismai nepasisakė nė dėl vieno mano skunde išdėstyto argumento – laisvos spaudos persekiojimas, įvedus jai cenzūrą ir draudimą rašyti visuomenės aktualiomis temomis yra tiesioginis LR Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimas.
Nurodžiau, kad visi mane nuteisę pareigūnai žinojo, kad Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 dalyje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: ,,Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” nurodo: ,,Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus”.
Negana to, nurodžiau, kad mano skundą atmetę teisėjai teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
Tačiau skundžiamoje Apeliacinio teismo nutartyje nurodoma, kad aš neįrodžiau teismų (teisėjų) ir (ar) prokuratūros (prokurorų) neteisėtų veiksmų (neveikimo), dėl kurių būtų galima reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį (CPK 178, 185 straipsniai). Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinų sąlygų taikyti civilinę atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį, išsamiau nepasisakydamas dėl kitų sąlygų (priežastinio ryšio, žalos fakto ir dydžio) (ne)buvimo.
Kartoju – nei Panevėžio apygardos teismas, nei Apeliacinis teismas net neužsiminė apie tai, kad Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymas imperatyviai nurodo, kad ceznūra uždrausta. Kitaip sakant, teisinė sistema legalizavo cenzūrą ir spaudos persekiojimą ir įkalinimą už teisėtą veiklą – tiesioginį savo pareigų atlikimą.
Akivazdu, kad tai dar vienas pasityčiojimas iš Konstitucijos ir teisinės valstybės.

Šiuo atveju advokato pasirašytą skundą atmeta LAT kolegija, nurodydama, kad advokato parašo nėra.

Nes skunde nurodžiau, kad jeigu byla bus priimta nagrinėti vadinamame aukščiausiame teisme, bus sudaryta nauja sutartis su advokato, kurio kol kas dar neturiu. O minėtą kasacinį skundą jau pasirašė advokatas Antanas Bartusevičius. Tačiau garbūs teisėjai nutarė, kad aš nepateikiau papildomų įrodymų apie advokato kvalifikaciją, ir jų net nepareikalavo pateikti.