NKGB smogiko anūkas pereina dirbti pas KGB agento dukrą Čmilytę, arba „kodėl nereikia garsiai kalbėti”

NKGB smogiko anūkas pereina dirbti pas KGB agento dukrą Čmilytę

Įvyko šiokios tokios permainos valstybės vadovų patarėjū gretose.

Pvz., prezidento Gitano Nausėdos Teisės grupės patarėjas Aleksandras Radčenko pereina dirbti į Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen komandą, BNS informavo Prezidentūra.

„Jis priėmė Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kvietimą užimti jos patarėjo teisės klausimais pareigas“, – BNS trečiadienį pranešė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis. Teisininkas ir publicistas, vienas Lenkų diskusijų klubo steigėjų A.Radčenko prezidento komandoje dirbti pradėjo pernai rugpjūtį. A.Radčenko yra ėjęs įvairias pareigas Teisingumo bei Ūkio ministerijose, dirbo Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoju. Jis yra baigęs teisės magistro studijas Gdansko universitete.

Gal ne visi žino ir Radčenko biografijos – prezidentūroje jį įdarbino toks Landsbergio patikėtinis Česlov Okinčic, kuris ten įdarbino ne tik savo žmonos sūnėną Neverovičių, bet ir Ivano Radčenko – NKGB (sutr. iš rus. Narodnyj komissariat gosudarstvennoj bezopasnosti smogiko – anūką Aleksandrą Radčenko.

„Ir Jums klausimas – Okinčyc yra sovietmečio advokatas – ar galėjo būti tuo metu nepriklausomas nuo KGB advokatas?, – teigia LL šaltiniai, – mano žiniomis Neverovič yra Okinčico (Akinčyco) žmonos sūnėnas. Akinčico tėvas atvyko (pabėgo? ) iš Baltarusijos. Ištrauką ir Juozapo Mackevičiaus romano „Nereikia garsiai kalbėti“, išversto į lietuvių kalbą, pridedu. Neturiu duomenų, kad Fabianas yra Č. Akinčyco artimas giminaitis, bet jis veikė Lietuvoje labai panašiai.

Nežinau, kokie Jūsų santykiai su Tomaševskiu, bet jie daug metų (2000 – 2016) buvo artimiausiais draugais, todėl Neverovič  iškart tapo užsienio reikalų viceministru, po to, pažeidžiant įstatymus tapo statomos elektros jungties su Lenkija vadovu ( iš viceministro pareigų negalėjo pereiti į kuruojamą sritį), po to ministru. O jie tarpu save dabar kariauja, tai gal gali Jums kažką pranešti. Kovoja, bet ne iki kraujo, nes abudu (Tomaševskis ir Akinčyc) kartu sprendė kam ir kokiomis sąlygomis leisti perkelti žemė, padalinti ją į sklypus ir paduoti bumo su žeme metu. Verta pažymėti, kad Akinčyc įdarbino prezidentūroje ne tik Neverovičių, bet ir Ivano Radčenko – NKGB smogiko – anūką Aleksandrą Radčenko.

1943   METAI   psl. 247

„[….]Taigi kad jums butų aiškiau. Tai buvo didelė paslaptis, bet kai jis jau miręs… Buvo taip: iš pradžių Rozenbergas tarytum planavo „didžiąją Baltarusiją”, su Pskovu ir dievažin su kuo. Ir 4i-aisiais, vasarą, pasiuntė apvažiuoti Baltarusiją baroną Eugeną fon Engel-hartą, pakvietęs į tą kelionę kunigą Godlevskį. Atrodė, kad jis bus „baltarusių kunigas Tiso”. Viskas išėjo kitaip. Juodviem susidraugavus, Engelhartas perspėjo Godlevskį apie tikruosius Hitlerio planus ir atskleidė paslaptį, kad Rozenbergas neturi jokios įtakos ir yra paklusnus Hitleriui visais atvejais. Tada Godlevskis didžiausioje slaptoje ėmė kurti konspiracinę vokiečių atžvilgiu „Nepriklausomą baltarusių partiją”, turinčią ryškų katalikišką atspalvį, drauge sutiko eiti, kaip jums žinoma, oficialias vyriausiojo mokyklų inspektoriaus pareigas Minske, kas nepaprastai palengvino jo veiklą ir keliones. Tuo tarpu paaiškėjo, kad vokiečiai, dar šiaip taip toleruodami stačiatikybę, ėmė varyti įnirtingą antikatalikišką liniją. Jie ne tik suiminėjo ir šaudė katalikų kunigus lenkus, kuriuos arkivyskupas Jalbžykovskis pasiuntė į Rytus, bet ėmėsi ir baltarusių kunigų ar tokiais pasivadinusių. 1942 metais Minske nužudė kunigus Malecą, Gliakovskį, Rybaltovskį. Dėl to visame Minske beliko vienintelis katalikų kunigas Ignatavičius, lietuvių policijos būrių sielovadininkas Baltarusijoje. Maža to. 42-ųjų kovą popiežius Rytų apeigų katalikų kunigą Albertinoje Niemancevičių paskiria šių katalikų atstovu Baltarusijoje ir suteikia jam popiežiaus egzarcho titulą. Rugpjūtį SD suima egzarchą Niemancevičių, nuveža į Minską ir sušaudo. Iš pradžių mums buvo sunku susivokti. Tačiau paaiškėjo, kad svarbiausias SD agentas yra Fabianas Akinčycas. Žinote, vienas iš „Hromados„, lenkų likviduotos 1927 metais, vadų. Iš GPU agento jis virto gestapo agentu. Ir įkūrė baltarusių hitlerininkų partiją. Net leido laikraštį „Novy šliach„, penkis šimtus egzempliorių… Nieko vertą. Ir būtent jis per savo žvalgybininkus iš-šniukštinėjo ir pranešė SD, kad yra slapta baltarusių partija, „vakarietiškos” pakraipos, sukurta katalikų dvasininkų ir neva palaikanti ryšius su Vatikanu. Tuo metu kunigas Godlevskis, protestuodamas prieš kunigų žudymą, pasitraukia iš vyriausiojo mokyklų inspektoriaus pareigų. O tada prasidėjo baisūs laikai“…

„[…] W roku 1942 zlikwidowali w Mińsku księży Maleca, Gła-kowskiego, Rybałtowskiego. W rezultacie w całym Mińsku został jedyny ksiądz katolicki Ignatawiczius, duszpasterz litewskich oddziałów policyjnych na Białorusi. Mało tego. W marcu 42 papież mianuje księdza Niemancewicza obrządku wschodniego w Albertynie, delegatem tego obrządku na Białoruś, z tytułem papieskiego egzarchy. W sierpniu SD aresztuje egzarchę Nłemancewicza, przywozi do Mińska i rozstrze-liwuje. Z początku trudno się było nam zorientować. Ale oto okazało się, że głównym agentem SD jest Fabian Okińczyc. Pan wie, jeden z przywódców „Hromady” zlikwidowanej przez Polaków w roku 1927. Z agenta GPU przedzierzgnął się w agenta Gestapo, l założył partię białoruskich hitlerowców. Wydawał nawet gazetę „Nowy Szljach”, pięćset egzemplarzy… Bez znaczenia. I on to wywąchał przez swoich konfidentów i doniósł SD o istnieniu tajnej białoruskiej partii, o tendencjach „zachodnich”, montowanej przez kler katolicki i utrzymującej rzekomo powiązania z Watykanem. Tymczasem ksiądz Godlewski w znak protestu przeciwko mordowaniu księży, składa urząd głównego inspektora szkolnego. A tu zaczęły się straszne czasy.

301