Nida Vasiliauskaitė : „Vytautas Landsbergis atsiprašė „šunaujos”

Filosofė Nida Vasiliauskaitė : „Vytautas Landsbergis atsiprašė „šunaujos”

Vytauto Landsbergio atsiprašymas. Šis žmogus niekada neatsiprašinėjo, bet šįkart jis tai padarė. Šiuo žingsniu nepaprastai didžiuojasi visa jo aplinka ir įsivaizduoja kad to tikriausiai pakaks socialinę taiką atkurti. Neabejotinai tai yra viešųjų ryšių projektas, Landsbergį įkalbinėjo dvi savaites, net dvi savaites matyt viešųjų ryšių specialistai, kol galop pakalbėjo ir įtikino, kad vis dėlto reikėtų pavaizduoti atsiprašymą. Atsiprašymas be abejo yra kabutėse ir šioje vietoje aš norėčiau pakomentuoti. Šis atsiprašymas vertas dėmesio jis įspūdingas savaime, kaip žanras. Stilistiškai. Nes jis parodo kad ne, šis žmogus iš tiesų neatsiprašė. Jis nesupranta, kas yra atsiprašymas. Nesupranta kuo iš tiesų jis yra kaltas ir kodėl. Kodėl visa šalis taip yra pasipiktinusi, nesupranta.

Jis nesupranta, kodėl galop viešieji ryšininkai įkalbėjo jį tai padaryti viešai. Nesugebėjo jam išaiškinti, kodėl jis turi atsiprašyti. Galbūt jie patys nesupranta, kaip turi atrodyti toks atsiprašymas. Kažkokį jį padiktavo ir atrodo taip, šis atsiprašymas, turi netgi pavadinimą didžiosiomis raidėmis originaliame feisbuko įrašo yra toks : Nemanau ir atsiprašau.

Nemanau ir atsiprašau. Žmogus pradeda nuo nemanau ir jau savaime mano kad tai yra gera forma atsiprašinėti pasakant kad jis nemano kažko. Taigi ko jis nemano? Cituoju. Nemanau kad laisvė platinti covid-19 ar kokio maro užkratą yra šventoji žmogaus laisvė, tačiau kiekvieno, kuris šią Sausio 13 ąją pasijuto įžeistas, atsiprašau.

Taigi kažkodėl šį atsiprašymą pradeda ne dėl tų priežasčių, dėl kurių jis turėtų atsiprašyti, jau net nekalbant apie ilgą ilgą priešistorę, tūkstančius o gal net šimtus tūkstančių jo viešų pasisakymų ir veiksmų, dėl kurių privalėtų atsiprašyti. Deja, to nepakaks.

Nekalbant apie tai dabar jis turėtų atsiprašyti, jei norėtų pirmiausia dėl išvadinimo protestuotojų „ne žmonėmis”, Jedinstvo ar panašiais šlykščiais epitetais, absurdiškais.

Jis pradeda kažkodėl nuo laisvės platinti kovid. Ir tarsi leidžia suprasti kad matyt protestuotojai, jo supratimu, susirinko platinti kovidą. Žinoma pamirštama, kad lygiai taip pat, oficialiai pabrėžiu, oficialiai, pasak sąmokslo teoretikų vadinamų bent oficialiai šio vadinamo maro užkratą lygiai taip pat platina ir žmonės su galimybių pasais.

Taigi, jei jis iš tiesų nemano, kad laisvė platinti kovid-19 yra šventa, tai jis pirmiausia turėtų pasisakyti prieš galimybių pasą ir paskutinius potvarkius, leidžiančius tik su galimybių pasu lankytis darbe ir visose viešose vietose net ir tada, kai turi ne tik pozityvų covid testą, bet ir išreikštus akivaizdžius jo simptomus. Kaip jau turbūt girdėjote, dabar gali dirbti ir privalai net sirgdamas covid. Taigi, jeigu šis žmogus mano kad laisvė nėra šventa, jis turėtų rūpintis ne Sausio 13 osios protestuotojų, bet galimybių pasų atšaukimu.

Žinoma, jis to nesupranta. Kitas sakinys po šio nemanymo yra kitas nemanymas, cituoju : „Nemanau kad tinkamai reagavau į negražius garsus žuvusiųjų atminimo valandą. reikėjo tiesiog užsikimšti ausis ir galvoti, kaip gerai, kad žuvusieji negirdi. Čia girdime vėl jo firminę ironijytę. Ši formuluotė reiškia, kad pirmiausia jis mano, kad protestais buvo siekiama įžeidinėti žuvusiųjų atminimą. Kas yra visiškas absurdas. Kiekvienas ten buvęs žmogus galėtų paliudyti, kaip vienas kas ten buvo bei sekė autentiškus video audio medžiagą ir žino, kad tai netiesa.

Pagaliau užtenka vaizdo, kuriame matyti, kad protestavo žmonės su visais valstybiniais simboliais, vadinasi ne prieš žuvusiųjų atminimą. Ir tai yra ir kaip tik tų pačių viešųjų ryšininkų, kurie jam dabar pataria atsiprašyti, sukurta versija, kaip toliau šmeižti ir deformuoti visą protestą.

Žodžiu, atsiprašydamas dėl to, kad įžeidė ten susirinkusius žmones, jis dar sykį pakartojo kad laiko juos įžeidinėjant Sausio 13 osios aukas, ir jis neva nesuprato, kad buvo švilpiama prieš vyriausybės politiką. Nesuprato kabutėse. Tačiau jis nemano, kad reagavo tinkamai į tuos negražius garsus, nes švilpimas yra labai negražus garsas, niekada negirdėtas. Jis sako reikėjo užsikimšti ausis ir galvoti kaip gerai, kad žuvusieji negirdi.

Toks jautrus žmogus, kuris šia formuluotę leidžia suprasti ką mano : o mano nusižengimas yra tas, kad aš per stipriai gerbiu žuvusius.

Aš nesusilaikiau jų negynęs ir todėl taip išsiplūdau ant jūsų visų, bet visas šis poelgis kyla iš mano žmogiškos suprantamos silpnybės, kuri iš tiesų yra dorybė.

Kitaip tariant jus išvadinau Jedinstvo ir nežmonėmis tik todėl, kad aš labai jau toks jautresnis už jus visus Sausio 13 osios aukoms. Aš juos labai gerbiu ir myliu todėl,  kad aš jiems labai dėkingas.

Kitaip tariant išvadino dabar tuos pačius žmones, nes dalis jų yra tikrai patys, kurie buvo Sausio 13 ąją, ir kalti tuo, kad nežuvo. Dalis jų buvo čia dabar.

Tuos pačius žmones, kurie gynė Lietuvą sausio 13-ąją jis išvadino nežmonėmis, ir taip padarė tik todėl, kad nesusilaikė, jam buvo per graudu, ir jis todėl neužsikimšo ausų.

Akivaizdu,  kad jis čia neatsiprašo, bet toliau įžeidinėjo. O kitas sakinys viešo atsiprašymo : „Tačiau aš irgi žmogus. Ir man išsprūdo netinkamų žodžių apie kai kuriuos dalyvavusius”. Taigi viskas tik todėl kad jis irgi žmogus. Brutalus jo išsiplūdimas vadinasi yra jo žmogiškumo ženklas. Taip nebūtų nutikę jeigu Vytautas Landsbergis būtų daugiau nei žmogus, koks nors pusdievis arba herojus.  Bet jis tik žmogus matote, priešingai nei tikriausiai visi tikėjotės. Tai įprastinė profesoriaus ironija.

Jis tai padarė todėl, kad jis ne toks dydis ir nėra toks kilnus, pranokstantys mūsų žmoniją apskritai kaip kad jis tikisi, jog mes galvojame apie jį.

Kitaip tariant jis sako aš negalėjau kitaip padaryti tik todėl, kad esu tik žmogus. Čia iš esmės pasakymas kad jis būtinai turėjo taip pasielgti, ir kad to nesuprasti reiškia galvoti apie jį per gerai.

Jis sako, kad apie kai kuriuos dalyvavusius mitinge netinkamai atsiliepė. Ne, ne apie kai kuriuos, apie visus jis taip pasakė, kad jie ne žmonės

Toliau dar įdomiau : „Turime suprasti, kad kiekvienoje klasėje, sako Vytautas Landsbergis yra berniokų, kuriems malonu kelti triukšmą, erzinti klasės auklėtoja. Čia aš ne apie save, nors daugelį metų buvau muzikos mokytojas tačiau galų gale esame vienoje mokykloje, kurią turime užbaigti, neišmesti į gatvę Europos patvoryje”. Taigi atsiprašydamas jis pavadina berniokais, kažkokiais mažvaikais visus kurie dalyvavo, kurie taip pasielgė, protestavo, vadinasi tokiu pat būdu kokiu mokykloje berniukai čia triukšmauja erzina klasės auklėtoją, suprask tai kyla iš nebandumo.

Jis palygindamas mus su šiais vaikėzais, palygina save su mokytoju, kuris irgi nusidėjo tuo, kad buvo nepakankamai kantrus, nepakankamai valdėsi bardamas šiuos įsisiautėjusius berniukus.

Akivaizdu kad jo požiūris toks yra į Lietuvos visuomenę bei piliečius. Jis, matote, yra klasės auklėtojas geranoriškas toks, žinoma, virš visų klasės auklėtojų, šūkaujančių ant vaikų mokykloje, be abejo autoritetas, kompetencijos ir galimybės pasisakyti nelygios.

Berniukai iš viso tik triukšmauja ir juokauja jų pasisakymų negalima vertinti kaip pozicijos. Bet mokytojas turi suprasti kad jau dvidešimt pirmas amžiaus, visai lazdos griebtis negalima.

Be to reikėtų kažkaip gal šiek tiek diplomatiškiau  pedagoginių priemonių ieškoti. Toliau cituoju : mes tiek nuėjome kartu, tiek ištvėrėme. Turime iškovotą laisvę laisvą Tėvynę. Nelengva matyti, kaip Tėvynė byra gabalais. Gali žmogus iš nuovargio ir nesukontroliuoti. Atleiskit už žodžius, graudžiai kabutėse atsiprašinėja.  O kaip pernelyg viskas nutiko dėl to kad jis pernelyg liūdi dėl tėvynės negandų iš nuovargio. Jis norėjo susivaldyti, visa tai suprantama. Nors iš tiesų visa tai nutiko dėl vulgarios menko žmogelio puikybės ir tulžingumo, kuris net ir atsiprašynėdamas iš esmės toliau barsto iš burnos toliau varles ir kitus bjaurius dalykus, jis ir toliau įžeidinėja kiekvienu sakiniu,  toliau tyčiojasi ir toliau kartoja, tai kas jis yra ir ką mes žinome, kuo jis yra.

Jis dar kartą pakartojo, kaip jam skaudu, kad jis nepatylėjo prie Seimo. Iš esmės jam skaudu ne dėl Tėvynės. Aišku ir  ne dėl žuvusių aukų, o dėl to, kad virvelės slysta iš rankų.

Ir baigę šitą savo feisbuko įrašą įdomių pasiūlymų : sako susitikime nuoširdžiai pasikalbėti kaip kadaise kartu dainuodavome. Ar jūs dainuojate? Šiuo retoriniu klausimu komunikatas  baigiasi.

Jį būtų galima apibendrinti maždaug taip : ei, šunauja, ne žmonės, kirmėlės, nes čia vis jo leksika, pakalbėkime nuoširdžiai, ką.. Žodžiu, jis dar kartą kreipiasi į mus kaip į šunaują, kaip į ne žmones, siūlo pakalbėti, o pakalbėjimą čia pat prilygina pasiūlymu padainuoti.  Čia dar vienas gana bjaurus įžeidimas. Vadinasi tuo jis ir laiko mums – tokia tamsia liaudimi, su kuria nelabai gali kalbėtis. Susirenkame padainuoti ir tada kažkaip susiliejame į vieną, ir tada klausimų nebelieka.

Žodžiu, jeigu kas nors juo patikėjo, kad tai yra kažkoks ženklas siūlymo nusileisti ar taikytis, nes tai pirmas jo atsiprašymas per ištisus 30 metų ko gero, taip padarė be reikalo. Nes tai joks atsiprašymas.

Kažkas dar blogiau negu nieko. Geriau jau jis būtų nieko pasakęs, ištaręs tuos pačius žodžius, kuriuos ištarė iš karto po įvykio. Tai tik dar vienas įrodymas, kas jis yra, ką iš tikrųjų apie mus, kad tikrai toliau taip manys ir mano net tą akimirką kai apsimeta atsiprašinėjančiu.