G.Nausėda žadėjo „gražinti teisingumą”, gavome teismų banditizmą
3s
G.Nausėda žadėjo „gražinti teisingumą”, gavome teismų banditizmą
Jreigu kas nors prisimena – toks jaunas ir gražus prezidentas Gitanas Nausėda dar 2019 m. vasarą spaudos konferencijoje, atsakydamas į mano klausimą, žadėjo, kad „atkurs teisingumą”, nes jis žymiai svarbesnis, nei, pvz., nedidelis atlyginimas.
Taip pat ekscelencija žadėjo, kad niekas nebus „išsuktas”, ir kalbėjo konkrečiai apie Jurbarko bandito, žvėriškai sumušusio ir bandžiusio išprievartauti nepilnametę, pavyzdį. Kuo tai baigėsi, ir kas buvo „išsuktas”, visi žinome:
Neringos Venckienės bylą nagrinėjančio teisėjo V.Meidaus… įtariami nusikaltimai
Aurimas Drižius
Šiandien gavau Panevėžio apygardos teismo teisėjo Valdo Meidaus nutartį, ir supratau, kad Neringa Venckienė savo baudžiamojoje byloje neturi jokių šansų.
Mat ponas Meidus nagrinėja N.Venckienės baudžiamąją bylą ir dabar apklausinėja visokius nereikšmingus gaisrininkus, laužusius Garliavos namo duris, tačiau nedrįsta apklausti pagrindinės nukentėjusiosios …vos neištariau jos vardo (nes vien už vardo paminėjimą savo straipsnyje sėsčiau trims metams į kalėjimą – taip jau yra nutaręs Vilniaus apygardos teismas – jeigu paminėsiu pedofilijos bylos aukas, keliausiu į zoną. Todėl tyliu). Tačiau negaliu tylėti, matydamas, kaip minėtas V.Meidus klastoja nutartis kitose bylose.
Taigi esmė tokia yra jau metai bylinėjuosi su Gitano Nausėdos prezidentūra. ir gražu žiūrėti, kaip teismai pažeidinėja įstatymus, kad tik ištraukti nusikaltimus mano atžvilgiu padariusius eksclencijos klapčiukus. Aukštas ir gražus, įsileidęs mane į prezidentūrą ir sulaukęs trijų nesuderintų klausimų apie Garliavos bylą, „Snorą“ ir teisingumą apskritai, matyt, nurodė manęs daugiau ten nebeįsileisti. Tačiau Nausėdos klapčiukai tai padarė taip kvailai, kad dabar teisėjams tenka juos gelbėti nuo atsakomybės.
T.y. kai padaviau prezidentūrą į teismą už tai, kad ji atsisakė man suteikti akreditaciją, tai Nausėdos vyriausias patarėjas Aistis Zabarauskas teismui parašė pažymą, kad to negali padaryti, nes aš esu valstybės priešas, ne kartą baustas už panieką Lietuvos Respublikai, ir kad neva tokią informaciją prezidentūrai pateikė Vadovybės apsaugos departamentas (VAD), Šis teismą informavo, kad jokių žinių apie mane nerinko ir tuo labiau nesiuntė prezidentūrai. Netgi gavusi tokią VAD pažymą, kita G.Nausėdos patarėja, „teisės profesorė“ Vida Petrylaitė dar kartą nusiuntė teismui tą patį šmeižtą – A.Drižius valstybės priešas, tokią informaciją jai suteikė VAD.
Tada paprašiau, kad minėtiems patarėjams Zabarauskui ir Petrylaitei (nuotr. viršuje) būtų pradėtos bylos dėl šmeižto – aš joks ne valstybės priešas, ir VAD apie mane nieko nežino, todėl minėti „patarėjai“ patys sugalvojo mane šmeižti savo pramanais. Paaiškėjus, kad minėti gudručiai klastojo teismui dokumentus, Nausėda labai gražiai abu išspyrė iš tokio garbingo darbo (Zabarauskas paskelbė, kad nori „pailsėti“, petrylaitė išėjo dirbti „akademinio” darbo)
Mat įstatymas nurodo, kad šmeižtas yra bet kokia tikrovės neatitinkanti ir žmogaus orumą šmeižianti ir išgalvota info, kuri buvo perduota bent vienai trečiam asmeniui. Žinau nemažai atvejų, kai bylos buvo keliamos skundų teismui autoriams – neva kai apie skundų tūrinį sužinojo posėdžių sekretorės ir taip tas turinys būdavo paviešinamas – skundus rašiusieji patys keliaudavo į teismą.
Tai, kad šmeižtą mano atžvilgiu prezidentūroje kurpė bent trys asmenys – A.Zabarauskas, V.Petrylaitė ir dar viena prezidentūros darbuotoja Šalkuvienė, kuri rengė „pažymą“, o tuo labiau, kad tas dokumentas buvo perduotas į teismą, kur su juo susipažino teisėjų kolegija, įrodo, kad tas šmeižtas buvo paskleistas. Man jau nebereikėjo prezidentūros šmeižto, kad neva VAD jiems pateikė apie mane info, kad aš „valstybės priešas“ – tai paneigė pati VAD. Be to, įstatymas reikalauja, kad šmeižtu negalime vadinti bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimo, bet ji dar turi būti (1) melaginga, (2) nukreipta prieš fizinį asmenį, (3) niekinanti ar žeminanti arba galinti pakirsti pasitikėjimą šmeižiamuoju (nukreipta į šmeižiamojo garbę ir orumą). Tik esant visų šių sąlygų visumai galima teigti, jog buvo padaryta nusikalstama veika – šmeižimas.
Tai, kad prezidento patarėjai mane viešai išvadino valstybės priešu, ir melagingai rėmėsi išgalvota VAD pažyma, įrodo, kad jie veikė tyčia ir sąmoningai, norėdami mane apšmeižti.
Prokuratūra iš karto atsisakė tirti šių klapčiukų veiksmus, ir tada mano skundą nagrinėjo tokia Vilniaus apygardos teismo teisėja Jurgita Kolyčienė (ta pati, kuri nagrinėja Eligijaus Masiulio bylą). Tai teisėja J.Kolyčienė nutartimi man nurodė, prezidentūros darbuotojai neatsako pagal Lietuvos įstatymus, jie yra „virš įstatymo“.
„A.Drižiaus skunde teigiama, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo išplatinta, nes A. Zabarausko rašte surašytus duomenis matė ir dokumentą pasirašiusi prezidentūros darbuotoja D. Šalkuvienė (tokiu būdu informacija buvo perduota trečiajam asmeniui). Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju rašte pateikta informacija D. Šalkuvienei nebuvo perduota kaip trečiajam asmeniui, šią informaciją ji sužinojo atlikdama tiesiogines savo darbo funkcijas. D. Šalkuvienė yra prezidentūros darbuotoja, kuri eina vyriausiosios specialistės pareigas. Iš pateikto Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019 m. lapkričio 20 d. rašto, matyti, kad D. Šalkuvienė buvo šio rašto rengėja, surašiusi minėtą dokumentą, kurį savo parašu patvirtino ir A.Zabarauskas. Tai, kad tam tikro pobūdžio informacija asmeniui tampa žinoma vykdant tarnybinę užduotį ir atliekant savo pareigas, negali būti laikoma informacijos paskleidimu“, – nurodė teisėja J.Kolyčienė.
Visa Kolyčienės išmintis – šiame nutarime:
Tiesa, įstatyme šmeižto sąvoka ir jo paskleidimas yra apibrėžtos visai kitaip, nei išdėstė teisėja J.Kolyčienė. Šiame įstatyme nenumatytos išimtys, kad prezidentūros darbuotojai gali šmeižti žmones, rašydami „tarnybinius raštus“ ir juos siuntinėdami pareiškėjams ir į teismą.
Priešingai – įstatyme aiškiai pasakyta, kad Informacijos paskleidimu yra laikomas bet kokios formos informacijos perdavimas bent vienam kitam asmeniui.
Faktas, kad teisėja J.Kolyčienė nurodė, kad prezidentūros darbuotojams nėra taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai. Tada paprašiau kelti bylą tai pačiai Kolyčienei dėl piktnaudžiavimo tarnyba – mat visi žino, kad prieš įstatymą visi lygūs.
Mano skundas ilgai klaidžiojo po teismui, kol galiausiai jį išnagrinėjo jau minėtas V.Meidus.
Ir ką tas pilietis, kurio rankose – Neringos Venckienės likimas?
Ogi ponas Meidus nusprendė, kad teisėjai yra laisvi nuo įstatymo, t.y. įstatymai teisėjams nėra taikomi, nes „teisėjai nepriklausomi“.
„Teismai ir teisėjai, priimdami sprendimus, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų“, – man nurodė garbus teisėjas.
Aš tai suprantu taip, kad teisėjai laisvi ir nepriklausomi nuo įstatymo, ir gali daryti ką nori.
Nes įstatymas aiškiai nurodo, kad „Informacijos paskleidimu yra laikomas bet kokios formos informacijos perdavimas bent vienam kitam asmeniui“, Šiuo atveju šmeižtas buvo perduotas bent septyniems asmenims, tačiau teisėja Kolyčienė nusprendė, kad prezidentūros darbuotojams įstatymai negalioja.
O teisėjas Meidus „nustatė“, kad teisėjai Kolyčienėi įstatymai negalioja.
Tiesa, garbiems teisėjams tenka priminti Konstituciją, pagrindinį šalies įstatymą, kurį jie dažnai pamirštą :
29 straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Šiuo atveju teisėja Kolyčienė nusprendė, kad įstatymai netaikomi prezidentūros darbuotojams, o teisėjas Meidus „nustatė“, kad tie patys įstatymai netaikomi ir teisėjams.
Tai kam, po velnių, tie įstatymai netaikomi, juk reikia aiškiai tai parašyti įstatyme – įstatymai netaikomi visokiems valdžiažmogiams ir pseudoteisėjams.
Bet kuriuo atveju, mano nuomone, teisėjas Meidus, man išaiškinęs, kad teisėjams įstatymai nėra taikomi, pats padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba.
Visa teisėjo Meidaus išmintis, kad teisėjams netaikomi įstatymai, čia:
Bus gražu žiūrėti, kokių dar čiūdų susigalvos ši gauja, kad traukti šią gaują.
Itin juokinga, kad dabartinis Seimas ir koncervai nuolat pabrėžia : „įstatymų viršenybė“.
Įdomu, kada ir kaip tai baigsis? Kada teisėjai ims vykdyti teisingumą pagal įstatymus, o ne būdami „laisvi nuo įstatymų”.
.
