Neringa Venckienė : „Ar galima tikėtis tiesos? Kažin“
jakucio
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs mano kasacinį skundą, nusprendė procesinį sprendimą skelbti 2022 m. gruodžio 6 d. 13.30 val.
Ar galima tikėtis tiesos?
Kažin.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepanoro pamatyti video įrašo, kurį Panevėžio apygardos teismas įvertino kaip įrodymą, kad Deimantę iš namų išsivedė jos motina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip ir Lietuvos apeliacinis teismas, nusprendė remtis tik liudytojų parodymais.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklausti Laimutė Stankūnaitė, Sonata Vaicekauskienė, Gražina Didžbalienė, Evelina Talalienė, Sigita Kilkutė, Romas Oželis, Gintaras Černiauskas, Mindaugas Gušauskas davė melagingus parodymus apie įvykius 2012-05-17 namo, esančio Klonio 5, Garliavoje, viduje. Jų visų parodymai prieštarauja video įrašui.
Video įrašai, padaryti namo viduje, patvirtina, kad ne aš, bet asmenys, atėję su antstole darė nusikaltimus: taikė prievartą vaiką ir taikė prievartą man, tuo metu buvusią Kauno apygardos teismo teisėjai, kuri turėjo teisinį imunitetą.
Faktų, esančių video įrašuose, iškraipymas, patvirtina, kad piktnaudžiaujama teismui suteiktomis teisėmis.
Apeliacinis teismas meluoja nutartyje, kad N. Venckienė sužalojo L. Stankūnaitę – spyrė jai į pilvą ir kojas, nors video įrašas aiškiai liudija, kad to niekada nebuvo.
Lietuvos apeliacinis teismas, kaip ir Panevėžio apygardos teismas, kartoja, kad L. Stankūnaitė pasiėmė dukrą, nors byloje esantis video įrašas liudija, kad prieš vaiką L. Stankūnaitė naudojo jėgą: ją tampė, draskė, užlaužė ranką.
Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi 2012 m. gegužės 17 d. padarytu video aprašymu, neatnaujinęs bylos tyrimo ir neperžiūrėjęs video, kai aš apeliaciniame skunde aiškiai buvau nurodžiusi, kad video aprašymas visiškai neatitinka video turinio, kad aprašydamas prokuroras meluoja. Lygiai tą patį padarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Stankūnaitei sudariau sąlygas ateiti į mano namus ir išsivesti savo dukrą Deimantę.
Ar aš galėjau naudoti prievartą prieš vaiką? Pagal įstatymus – prievarta prieš vaiką negalima. Įsivaizduokime situaciją, kad aš vaiką palieku lauke, parduotuvėje arba jėga nutempiu į policiją ir mokyklą. Paaiškėja, kad vaikas priešinasi eiti, važiuoti su Stankūnaite. Stankūnaitė jėga pasiima Deimantę. O esant tokiai situacijai, kai aš esu globėja, D. Jakutis man nebūtų kėlęs baudžiamosios bylos, kad aš nevykdžiau globėjos teisių, piktnaudžiavau jomis, sudariau sąlygas prieš vaiką naudoti prievartą?
Bet kurioje situacijoje prokuratūra man būtų kėlusi bylas, nes D. Jakutis sukūrė ne tik 39 kaltinimus, jų buvo ir daugiau – apie 60, tačiau prieš siunčiant į JAV, kai kurie buvo nutraukti, kai kurie permesti mano tėvams ir jie teisiami.
Video įrašai nepatvirtina nei vieno man surašyto kaltinimo.
Sprendimo vykdymas permetamas man, kai sprendimo įvykdymo objektas – gyvas vaikas, bet ne daiktas. Vaikui prieštaraujant eiti su motina L. Stankūnaitei, sprendimo įvykdymas netaikant vaikui prievartos buvo neįmanomas.
Vaiko teisių apsaugos tarnyboje vykstančių pokalbių metu (byloje yra posėdžių protokolai) pasiūliau, kad Stankūnaitė atvyktų į mano namus, bendrautų su Deimante ir išsivestų Deimantę.
7 tomas, b.l. 83 VTAS 2012-01-24 susitikimo protokole fiksuota, kad Neringa Venckienė pasiūlė L. Stankūnaitei su apsauga atvykti į jos namus ir pasiimti Deimantę.
7 tomas b.l.106 L. Stankūnaitės 2011-01-27 pareiškimas VTAS, kad atsisako vykti pas globėją į namus.
Stankūnaitė meluoja ir dėl pasimatymų, neva jai buvo trukdoma. Visuose pasimatymuose dalyvavo socialinis darbuotojas, o jas abi saugojo tiek Deimantei skirti, tiek Stankūnaitei skirti Kriminalinės policijos apsaugos darbuotojai.
Deimantė su Stankūnaite nėjo. Aš leidau Stankūnaitei susitikinėti su Deimante ir pasiimti vaiką, tačiau ji šito padaryti nesugebėjo.
Bylos 7 tome, b.l. 111 taip pat yra psichologės I. Šidlauskaitės – Stripeikienės liudijimas, kad nesutinka, jog yra tėvų atstūmimo sindromas, mergaitė atsimena neigiamus dalykus, susijusius su mama, todėl neina. Socialinio darbuotojo R. Kukausko liudijimai taip pat fiksuoti tame pačiame dokumente, kad globėja mamą įsileidžia į namus, o tai yra aukščiausias lygis.
Piktnaudžiavimą globėjos teisėmis paneigia ir po teismo sprendimo priėmimo tęsiama vaiko globa.
Byloje esantis antstolio Zubino 2012 m. sausio 9 d. faktinių aplinkybių protokolas, apie kurį prokuroras kaltinamajame akte ir teismas nuosprendyje neužsimena ir kuriame konstatuota, jog Deimantė Kedytė neina pas motiną L. Stankūnaitę dėl patirtos seksualinės prievartos Stankūnaitės namuose.
Teismas net nepasisako, kad Jungtinės Amerikos Valstijos neišdavė dėl 35 kaltinimų, o tai ir buvo priežastis išvykti – neteisėtas baudžiamasis persekiojimas. Teismas nepamini, ką aš kalbėjau teisme, kad nuo Jungtinių Amerikos Valstijų buvo nuslėptas video įrašas, o iš esmės sutikimas mane teisti buvo gautas apgaule. Jeigu JAV teismas būtų matęs video įrašus kas vyko namo viduje, aš apskritai nebūčiau išduota Lietuvai.
Pagal nuo 2008 metų be pakeitimų galiojusią Teismų įstatymo 47 str. 2 dalį draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
2020 m. kovo 9 d. nutarime ši nuostata pripažinta neatitinkanti Konstitucijos, todėl nuo 2020 m. kovo 9 d. ji nustojo galioti. Nuo šiol „procesinė prievarta“ įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikoma teisėjui lygiai kaip ir bet kuriam kitam piliečiui. Tam nebereikia jokio papildomo nei Seimo, nei Prezidento, nei kokio kito „specialaus sutikimo“.
Teismų įstatymo 47 str. 2 dalis iki 2020 m. kovo 9 d. veikė kartu su šio straipsnio 1 dalimi, taip pat nekitusia nuo 2008 m., kuri nustatė, kad Teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Lietuvos Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti).
Teismų įstatymo 47 str. detalizavo Konstitucijos 114 str. 2 dalį, kurioje yra nuostata, kad be Seimo arba tarp jo sesijų be Prezidento sutikimo „teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė“.
Video įrašai, daryti antstolės S. Vaicekauskienės nurodymu, akivaizdžiai patvirtina, kad man buvo suvaržyta laisvė: aš buvau laikoma už rankų, žalojama, tempiama, nors aš tuo metu buvau Kauno apygardos teismo teisėja.
2012 m. gegužės 17 d. „teismo sprendimo vykdytojai“ įėjo į mano kaip teisėjos gyvenamąsias patalpas Garliavoje be jokio pagal įstatymą privalomo Seimo ar Prezidento sutikimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, remdamasi galiojančiu Teismų įstatymu bei konstitucine doktrina, 2019 m. lapkričio 25 d. baudžiamoje byloje priėmė nutartį, kurioje patvirtino, kad krata (tiek prievartinis įėjimas į patalpas ir talpyklas, tiek ir kitos priemonės jos metu) yra laisvės suvaržymas. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ėmęsi tokių veiksmų prieš teisėją, privalėjo gauti „kompetetingos institucijos“ (Prezidento ar Seimo) leidimą.
Pagal Aukščiausiąjį Teismą „asmens laisvė“ reiškia galimybę pasirinkti savo norimą elgesį, laisvę veikti (neveikti) atitinkamu būdu. Mažų mažiausia, ką pagal Aukščiausiąjį Teismą apima žmogaus laisvė, tai yra jo asmens ir būsto neliečiamumas (apibrėžti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 24 straipsniuose).
Konstitucinis Teismas 2020 m. kovo 9 d. išaiškino jau visai kitaip nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Esą Konstitucijos 114 str. 2 dalies frazėje, kad be specialaus sutikimo yra negalimas ne tik teisėjo suėmimas, bet ir joks kitoks laisvės suvaržymas, „laisvės“ sąvoka, pasirodo, tereiškia vien fizinę laisvę. O jau minėtomis procesinės prievartos formomis esą „savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė“, todėl tam specialaus leidimo nereikia.
Taigi tik nuo 2020 m. kovo 9 d., įėjus į teisėjų namus, visais atvejais bus galima juos teisėtai laikyti už rankų ir pečių, taip kaip buvo daroma 2012 m. gegužės 17 d.
Konstitucinis Teismas panaikino 2013 m. redakcijos Teismų įstatymo 47 str. 2 dalies galiojimą, o taip pat pateikė naują išaiškinimą, kad pirmoji šio straipsnio dalis jau bereikš tik „funkcinį“ teisėjų imunitetą. Tačiau iki šio išaiškinimo galiojo platesnis teisėjų imunitetas, o straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotės nesikeitė nuo 2008 m. redakcijos.
Taigi aš, tuo metu buvusi Kauno apygardos teismo teisėja, esu teisiama už tai, kad 2012 m. gegužės 17 d. nevykdžiau teismo sprendimo ir trukdžiau jį vykdyti antstolei. Tačiau antstolė nesiėmė jokių priemonių dėl Prezidento ar Seimo leidimo prievarta įeiti į teisėjos gyvenamąsias patalpas. O tokias veikas tuo metu draudė Teismų įstatymo 47 str. 2 dalis ir 1 dalyje nustatytas teisėjo imunitetas.
Kaltinimą palaikančio prokuroro Dariaus Jakučio nuotrauka iš Facebook-o.
Facebook komentarai
