Nausėda toliau šlovina kruviną Zelenskio režimą
resize 515x329 dsc 1098
Gitanas Nausėda atsilieka nuo politinių aktualijų – šiandien JAV Valstybės departamentas paskelbė ataskaitą apie Ukrainos prezidento Zelenkio kruvino režimo nusikaltimus, tačiau mūsų gražuolis nespėjo pakeisti plokštelės – jis toliau kalba nesąmones apie tai, kad neva rusai Bučioje išžudė savo tautiečius, užsirišusius baltus raiščius:
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį dalyvavo nuotoliniame Bučos viršūnių susitikime. Bučos išvadavimo iš rusų okupantų metinių proga Ukraina surengė Europos ir pasaulio valstybių, tarptautinių organizacijų vadovų forumą, kurio tema – atsakomybės už Ukrainoje padarytus ir tebedaromus sunkius nusikaltimus tarptautinei teisei užtikrinimas.
„Prieš metus žinia apie tragiškus įvykius Bučoje, Irpinėje ir kituose Kyjivo apylinkių miestuose smarkiai sukrėtė. Manau, nė vienas iš mūsų negalėjo nė pamanyti, kad tokių žvėriškų nusikaltimų dar gali išvysti Europos žemė. Ir vis dėlto teko tapti tų keturių savaičių teroro, kraujo praliejimo ir destrukcijos liudininkais“, – sakė Prezidentas.
Šalies vadovas pabrėžė, kad žiaurus smurtas atnešė neapsakomų kančių žmonėms, kad daugybė randų niekada neužgis, kad tiek išgyvenusieji, tiek nužudytieji nusipelnė, jog būtų įvykdytas teisingumas.
„Mūsų pareiga – padaryti viską, kas įmanoma, kad nusikaltėliai, taip pat atsakingi Rusijos pareigūnai ir kariuomenės vadai būtų patraukti atsakomybėn. Todėl Lietuva visapusiškai remia Tarptautinio baudžiamojo teismo prokuroro pradėtą tyrimą“, – sakė Prezidentas.
Šalies vadovas atkreipė dėmesį, kad Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimas išduoti V. Putino arešto orderį yra aiškus ženklas, kad niekam – nė vienam – teisingumo išvengti nepavyks ir nebaudžiamumo nebus. „Atsižvelgdama į tai, kad vaikų deportavimas yra tik vienas iš daugelio Rusijos nusikaltimų Ukrainoje, tarptautinė bendruomenė turi žengti dar vieną svarbų žingsnį. Norėdami užtikrinti visišką atsakomybę, turime teisiškai įvertinti agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą. Todėl raginu paremti Specialiojo tarptautinio tribunolo įsteigimą. Neabejoju, kad Rusijos vadovai ir jų bendrininkai bus patraukti atsakomybėn“, – sakė Prezidentas.
Bučos viršūnių susitikime dalyvavo daugiau nei 50 valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovų. Forumo dalyviai paskelbė Bučos viršūnių susitikimo deklaraciją.
Redakcijos komentaras :
Nausėda kartoja seną plokštelę, nors net JAV žvalgybos karininkas Scott Ritter pateikė įtikinamą versiją, kad žmones Bučioje sušaudė Ukrainos saugumo pajėgos:
Buča, peržiūrėta. Šimtus ukrainiečių civilių gyventojų nužudė Ukrainos saugumo pajėgos
buca 1
Bucha, peržiūrėta
„60 minučių“ perteikia dezinformaciją apie karo nusikaltimus
Scott Ritter
Spalio 21 d.
Vakarų kuriamas Ukrainos naratyvas paremtas melo gvardija. Ir nėra didesnio melo už tą, kuris kaltina Rusiją dėl šimtų ukrainiečių civilių gyventojų žūties Bučoje, kuriuos nužudė Ukrainos saugumo pajėgos.
Kažkuriuo metu 2022 m. balandžio 1-3 d. Ukrainos saugumo pajėgos įžengė į šiaurinį Kijevo priemiestį Bučą. Kovo 30 d. miestą užėmusios Rusijos pajėgos buvo evakuotos, vykdant bendrą pajėgų perskirstymą, apie kurį kovo 25 d. paskelbė Rusijos gynybos ministerija. Buča buvo fronto linijoje ir joje vyko smarkūs rusų ir ukrainiečių mūšiai; žuvo ir buvo sužeista šimtai civilių, patekusių į šiuos mūšius.
Bučoje likusiems ukrainiečių civiliams rusų kariai buvo pilietiški, dalijo humanitarinius reikmenis tiems, kuriems jų reikėjo, ir keitė sausus produktus su vietos pardavėjais į šviežius kiaušinius ir pieno produktus. Rusams pasitraukus, prorusiški civiliai buvo raginami pasitraukti kartu su jais. Tai rodė, kad Rusija supranta, jog ukrainiečiai gali imtis atsakomųjų veiksmų prieš visus civilius gyventojus, kurie, kaip manoma, „bendradarbiavo ir (arba) kolaboravo“ su jų pajėgomis tuo laikotarpiu, kai Bučą buvo užėmę Rusijos kariai.
Daugelis ukrainiečių, bendravusių su Rusijos kariais, neišvyko, manydami, kad jų įprastas bendravimas su Rusijos kariais, įskaitant ribotą prekybą ir humanitarinių atsargų priėmimą, kad galėtų išgyventi, nelaikytinas Ukrainos valstybės išdavyste.
Jie klydo.
Scott Ritter aptars šį straipsnį ir atsakys į žiūrovų klausimus tiesioginiame eteryje šįvakar (spalio 21 d.).
Netrukus po to, kai Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Bučos, į miestą įžengė Ukrainos saugumo pajėgos. Socialinėje žiniasklaidoje ir per visuomeninį transliuotoją buvo paskelbti pranešimai, įspėjantys Bučos gyventojus apie „valymo“ operacijas, nukreiptas prieš kolaborantus. Atsižvelgdami į šiuos pranešimus, daugelis Bučoje likusių ukrainiečių susirūpino savo likimu ir pradėjo bėgti link Rusijos linijų. Jie nešiojo baltą raištį ant rankos, taip parodydami, kad nekelia grėsmės rusų kariuomenei. Daugelis jų taip pat pasiėmė rusų duodamų maisto produktų, kad galėtų išsilaikyti kelionėje.
Tačiau buvo per vėlu.
Ukrainos saugumo pajėgos, ypač „Safari“ dalinys, kuriame dirbo neonacių Azovo pulko veteranai, pasivijo dešimtis šių pabėgėlių pakeliui į šiaurę ir, kalbant ukrainiečių kalba, „išvalė“ juos, sušaudydami vietoje arba surišdami rankas už nugaros, o paskui sušaudydami Bučos alėjose ir gatvėse.
Šio nusikaltimo įrodymai buvo pribloškiantys. Tačiau „kolektyviniai Vakarai“, vadovaujami būrelio buvusių žurnalistų, kurių funkcijos iš faktais pagrįstos tiesos pranešėjų virto išgalvotos propagandos stenografistais, vykdė didesnę informacinę operaciją, kuria buvo siekiama pakeisti visuomenės nuomonę, kad Rusijos ir Ukrainos konfliktas nebūtų sprendžiamas derybų keliu, o būtų tęsiamas ilgalaikis naikinimo karas, skirtas Rusijai ilgainiui susilpninti.
Kad įvykdytų šią užduotį, „kolektyviniai Vakarai“ turėjo sukurti vienareikšmišką „gėrio ir blogio“ naratyvą, kuriame ukrainiečiai būtų vaizduojami kaip drąsūs demokratinių vertybių, tokių kaip laisvė ir laisvė, gynėjai, o rusai – kaip grobuoniški banditai, besiveržiantys per Ukrainos kraštovaizdį ir žiauriai žudantys nekaltus civilius gyventojus. Toks nedviprasmiškas vaidmenų atskyrimas buvo būtinas, siekiant įgyti visuomenės paramą tam, kas turėjo įvykti – daugiamilijardinei finansinei ir karinei pagalbai, kuria siekta Rusijos ir Ukrainos konfliktą paversti de facto egzistencine kova tarp „gėrio“ (NATO) ir „blogio“ (Rusijos).
Tai pasiteisino.
Bucha tapo simboliu, aplink kurį susitelkė „kolektyvinių Vakarų“ piliečiai, palaikydami ne tik savo lyderių įsikišimą, siekiant sužlugdyti perspektyvią diplomatinę išeitį iš konflikto, dėl kurios Stambule derėjosi Rusijos ir Ukrainos valdžios institucijos, bet ir užsimerkdami prieš pražūtingas ekonomines nesėkmingų pastangų atgrasyti ir nugalėti Rusiją sankcijomis pasekmes. Užuot reikalavę, kad jų lyderiai stengtųsi atkurti tariamą ekonominį stabilumą savo šalyje, „kolektyvinių Vakarų“ piliečiai plojo, o jų vyriausybės pervedė dešimtis milijardų dolerių jų sunkiai uždirbtų lėšų, kad išlaikytų vyriausybę, kuri labiau atitiko išgalvotą Rusijos banditą, sukurtą Vakarų didžiosios žiniasklaidos vaizduotėje.
Po septynių mėnesių „kolektyviniai Vakarai“ atsidūrė naujame lūžio taške. Vasaros mėnesiais sukūrusi pagal NATO standartus apmokytų ir aprūpintų naujų pajėgų rezervą, Ukraina, padedama NATO žvalgybos, ryšių, logistikos ir operatyvinio planavimo paramos, surengė daug triukšmo sukėlusį puolimą Charkovo ir Chersono kryptimi.
Paaukojusi šią naują NATO kariuomenę (žuvo ir buvo sužeista dešimtys tūkstančių Ukrainos karių, prarasta šimtai tankų ir šarvuočių), Ukraina sugebėjo pasiekti įspūdingų teritorinių laimėjimų, nepadarydama jokios reikšmingos žalos Rusijos kariuomenei. Dėl šios finansinės „pergalės“ Ukraina sunaikino savo strateginį rezervą, nepasiekusi jokių reikšmingų karinių tikslų. Be to, Rusijos atsakas – gynybos linijų sutvirtinimas, dalinė 300 000 karių mobilizacija ir strateginės oro kampanijos, skirtos Ukrainai paralyžiuoti, inicijavimas – radikaliai pakeitė naratyvą nuo „Ukraina laimi, Rusijos žlugimas neišvengiamas“ į „Rusijos pergalė yra NATO pralaimėjimas“.
Rusija laimi.
NATO pralaimi Ukrainos mūšio laukuose.
Užuot pripažinę šią naują tikrovę ir ieškoję konflikto sprendimo derybų keliu, „kolektyviniai Vakarai“ vėl griebiasi savo laiko patikrintos instrukcijos – kurti melagingą „gėrio ir blogio“ naratyvą, galintį motyvuoti valstybes, kurios jau seniai ištuštino savo arsenalus ir iždus, kad paremtų Ukrainą, ir kurios šiuo metu, artėjant žiemai ir realiai suvokdamos sankcijų Rusijos energijai pasekmes, susiduria su ekonomine ir socialine katastrofa, dar kartą investuoti gerus pinigus į blogus ir dvigubai padidinti nuostolingą statymą, kuris buvo, yra ir amžinai bus Ukraina.
Viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria vadinamieji „žurnalistai“, apgyvendinti Vakarų pagrindinėje žiniasklaidoje, yra ta, kad net tokie pat gabūs kaip jie patys grožinės literatūros rašytojai nesugebėtų sukurti įtikinamo pasakojimo, pagrįsto besiformuojančia tikrove, kad Ukraina yra gyva Stepano Banderos, kurio žudikiškas etosas užkrėtė visus Ukrainos valdžios, kariuomenės ir saugumo tarnybų aspektus, liguistos ideologijos apraiška.
Kita problema buvo ta, kad ukrainiečiai, paprasčiausiai tariant, buvo melagiai.
Pirmasis įrodymas: Buvusi Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenė Liudmyla Denisova.
Po Ukrainos sukurto pasakojimo apie „Bučos žudynes“, kurį išplatino jiems paklusnūs sąmokslininkai pagrindinėje Vakarų žiniasklaidoje, Denisova siekė palaikyti moralinį pasipiktinimą, kurį sukėlė pirminės istorijos, paskelbdama dar daugiau pasakojimų iš tamsiosios pusės. Tipiškas jos modus operendi buvo istorija, kurią ji papasakojo BBC ir kurią neabejodami perėmė kiti Vakarų naujienų portalai, įskaitant „Newsweek“ ir „Washington Post“, apie tariamus seksualinius smurtinius nusikaltimus, kuriuos tariamai įvykdė Rusijos kariai Ukrainoje.
„Per okupaciją vieno namo rūsyje Bučoje buvo sistemingai prievartaujamos apie 25 14-24 metų merginos ir moterys“, – BBC pasakojo A. Denisova. „Devynios iš jų yra nėščios. Rusų kareiviai joms sakė, kad išprievartaus jas taip, kad jos nenorės lytinių santykių su jokiais vyrais, kad nesusilauktų ukrainiečių vaikų.“
Visa tai nebuvo tiesa, o tokio masto melo problema yra ta, kad galiausiai kas nors – net ir visiškai susikompromitavęs Vakarų „žurnalistas“ – norės tiesiogiai pasikalbėti su aukomis.
Tokių nebuvo.
Vėliau Denisova paaiškino savo melo priežastį. „Aš kalbėjau apie baisius dalykus, – sakė ji vienam Ukrainos laikraščiui, – kad kaip nors priverčiau juos [Vakarus] priimti sprendimus, kurių reikia Ukrainai ir Ukrainos žmonėms“. Vienu konkrečiu atveju Denisova pažymėjo, kad italai buvo „prieš ginklų mums tiekimą“, tačiau išgirdę jos kalbą nusprendė, kad „jie rems Ukrainą, įskaitant ir ginklų tiekimą“.
Po to, kai ukrainiečiai atkovojo Charkovą, Ukrainos valdžia bandė sukurti „naujos Bučos“ naratyvą, šį kartą susijusį su masinių kapaviečių egzistavimu Iziumo apylinkėse. Tačiau šis pasakojimas netrukus žlugo, nes daugėjo tiesioginių įrodymų apie ukrainiečių žiaurumus prieš visus, kurie buvo laikomi „kolaborantais“.
Stepano Banderos šalininkai ukrainiečiai atvirai gyrėsi savo nusikaltimais. Vienas ukrainiečių savanorių būrio vadas, politinės partijos „Dešinysis sektorius“ narys, prisipažino apie savo nusikaltimus ukrainiečių žurnalistei, kuri neišreiškė jokių emocijų sužinojusi apie tiek daug savo bendrapiliečių žūtį. „Mes neturime laiko juos sodinti į kalėjimą“, – sakė „Dešiniojo sektoriaus“ banditas, pažymėdamas, kad asmenys, kaltinami bendradarbiavimu su rusais, „tiesiog dingsta… Ukraina turės atlikti gyventojų surašymą“, – gyrėsi jis, – „nes tiek daug žmonių dingo“.
Vado žodžius patvirtino vaizdo įrašai, kuriuose matyti šviežiai iškasti kapai, pilni ką tik sušaudytų vyrų ir moterų kūnų, visi jie vilkėjo civiliais drabužiais, o jų rankos buvo surištos už nugaros.
Nesugebėdama sukurti pasakojimo, galinčio įveikti šią žiaurią tikrovę, didžioji žiniasklaida griebėsi seno triuko – įkvėpti naujos gyvybės senai istorijai – ir perpasakojo melą apie pirmapradę Rusijos nuodėmę – tariamas Bučos „žudynes“.
Spalio 16 d. pagrindinė CBS naujienų laida „60 minučių“ parodė reportažą „Dingusios Bučos sielos“. Korespondentas Skotas Pelėjus (Scott Pelley), kuriam buvo pavesta atgaivinti šią istoriją, papasakojo scenarijų, skirtą kiekvienam klausytojui suvirpinti širdį.
„Bučos miestas, – intonavo jis, – gyveno palyginti nežymiai tarptautinėje arenoje iki ankstyvo pavasario, kai Rusijos okupacinės pajėgos pasitraukė iš miesto ir po savęs paliko visą pasaulį sukrėtusius nuniokojimus ir mirtį. Per 27 dienas Kijevo priemiestyje Rusijos kariai nužudė daugiau kaip 400 civilių gyventojų. Kai kurios aukos buvo rastos surištos ir kankinamos. Daugelis jų buvo palikti pūti toje vietoje, kur buvo nužudyti“.
Pelley lankėsi Bučoje netrukus po to, kai ją atgavo Ukrainos saugumo pajėgos, ir atliko svarbų vaidmenį papūgaujant ukrainiečių naratyvą „Rusija bloga“, kai reikėjo priskirti mirties priežastį šimtams ukrainiečių civilių, kurių kūnai buvo išmėtyti po kraštovaizdį. Pasak laidos „60 minučių“, Pelley „iš arti matė nuniokojimą ir masinę kapavietę, iškastą už bažnyčios miesto centre“, ir „pažadėjo sugrįžti, kad sužinotų daugiau apie žmones, kurie buvo nužudyti ir palaidoti toje masinėje kapavietėje“.
Pelley pasakojimas tai ir padarė.
Nėra abejonių, kad buvo aukų, kurių kūnai buvo palaidoti Bučoje.
Tačiau jas nužudė ne rusai.
Juos nužudė ukrainiečiai.
Tikėkimės, kad šį kartą Vakarų auditorija prabilo apie tiesą apie tai, kas šiandien vyksta Ukrainos viduje:
Ukrainos vyriausybė, kuri apsigaubė raudona ir juoda Dešiniojo sektoriaus vėliava ir kiekviename iš rusų atgautame kaime, miestelyje ir mieste atkartoja Stepano Banderos ir jo pasekėjų Volynėje ir Rytų Galicijoje žudikišką istoriją.
Ukrainos desantininkų, kurie baigę mokymus gieda Stepano Banderos šlovę, tikrovė.
Tikrovė, kai ant „Krakeno bataliono“ ir kitų neonacių karinių formuočių Ukrainos kariuomenėje atvirai piešiamos svastikos ant tankų ir šarvuočių.
Ukrainos vyriausybės nusikalstamo pobūdžio tikrovė.
„60 minučių“ ir Vakarų žiniasklaida gali grįžti prie Bučos tragedijos kiek nori; niekas, ką jie praneš, nepakeis fakto, kad gatvėje matytus gulinčius kūnus nužudė Banderą garbinantys žudikai iš bataliono „Safari“ Ukrainos valdžios pareigūnų įsakymu. Niekas nepakeis fakto, kad tie patys Ukrainos pareigūnai, pradedant prezidentu Zelenskiu, sąmoningai melavo apie Bučą, siekdami vienintelio tikslo – sukelti Vakarų pasipiktinimą, kurio pakaktų Ukrainos ekonomikai ir kariuomenei paremti dešimtimis milijardų dolerių.
Ir niekas negali pakeisti tikrovės, kad visos šios investicijos buvo skirtos nuostolingam tikslui.
Rusija laimi.
Rusija laimės.
Ir Bukos melo kartojimas šios realybės nepakeis.
