Naujoji gen. prokurorė N.Grunskienė kartoja E.Pašilio melą : „mafija neliečiama“

Naujoji gen. prokurorė N.Grunskienė kartoja E.Pašilio melą : „mafija neliečiama“

Aurimas Drižius

Šiandien gavau naujosios gen. prokurorės Nidos Grunskienės autografą – ji mane savo rašteliu informavo, kad organizuota mafija neliečiama, o jeigu dar kartą bandysiu trukdyti naujosios gen. prokurorė Grusnkienės ramybę, tai ji apskritai man nieko nebeatsakys.

Prikabintas – visas Grunskienės „raštelis“:

grunskienės

Jau daugiau nei 15 metų bandau įveikti tą teismų ir prokuratūros organizuotą nusikalstamą grupuotę – dar 2016 m. mane už tai, kad parašiau straipsnį |D.Grybauskaitės favoritas D.Valys asmeniškai dengia mafijos nusikaltimus“ nuteisė toks girtas mėgstantis vairuoti teisėjas Striaukas.

T.y. teisėjas Striaukas mane nuteisė ne už tai, kad ką nors apšmeižiau, ar ką nors pamelavau– ne, jis mane nuteisė vien už tai, kad parašiau šį straipsnį. O teismas man buvo uždraudęs tokius straipsnius rašyti.

Už kiekvieną mano publikaciją minėtas Striaukas nepagailėjo po 20 parų arešto – visi straipsniai buvo apie tai, kaip prokuratūra dengia nusikalstamą A.Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime. Kaip tik tokia tema teismas man ir buvo uždraudęs rašyti straipsnius.

Minėtą Striauko šedevrą pakartojo ir kiti nemirtingi Vilniaus apygardos teismo „teisėjai“ Cininas, Dzedulionis ir Pakalnytė – Tamošiūnaitė. Jie atmetė mano skundą ir nurodė, kad straipsnių laisvoje spaudoje yra nusikaltimas, baudžiamas kalėjimu.

Lygiai tokią pačią išimtį pademonstravo ir garbūs aukščiausiojo teismo teisėjai Armanas Abramavičius, Bajerčiūtė ir Aldona Rakauskienė, kurie man savo nutartyje nurodė, kad jokie įstatymai man negalioja.

Tada kreipiausi dėl visos šios organizuotos gaujos – teisėjų Mindaugo Striauko, Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumento suklastojimo.

Tokia Panevėžio teisėja Vaidacahvičienė man net parašė, kad :  „dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą yra „esminės demokratinės teisinės valstybės principai“

Teisėja D.Vaidachavičienė : „dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą yra „esminės demokratinės teisinės valstybės principai“

Nurodžiau, kad teismas yra įvedęs man pagal Alvydo Sadecko užsakymą cenzūrą, ir yra uždraudęs man rašyti apie Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime straipsnius.

Kadangi spjaunu ant šio draudimo, ir toliau kuičiuosi po ne savo reikalus, pateikdamas įrodymus, kad Sadeckas buvo kertinė figūra šiame privatizavime, tai vis ši organizuota gauja mane nuteisė jau šeštą kartą už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką.

Nurodžiau, kad ši gauja mane eilinį kartą nuteisė už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, pritaikę cenzūrą, kuri uždrausta tiek Lietuvos Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Tokiu būdu minėti teisėjai padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir klastojo dokumentą (t.y. minėtą nutartį).

Vilniaus miesto apylinkės teismas  dar 2009 m. įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai  ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Teismas visus mano pateiktus įrodymus ignoravo.

Nurodžiau, kad vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos.  Konstitucijos 6 straipsnis sako :

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Nurodžiau, kad šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.

Kadangi teisėjai sąmoningai ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, tai padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie minėti teisėjai, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, tačiau nepaisę pagrindinio šalies įstatymo reikalavimų.

Tokiu būdų minėta organizuota valstybės pareigūnų grupė padarė tokius nusikaltimus : Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis).

Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?

Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.

Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.

Prokuratūra ilgai man rašinėjo raštelius, kad teisėjams įstatymai negalioja.

Kai paprašiau traukti atsakomybėn ir teisėjus, gavau naujosios gen prokurorės Nidos GRunskienės atsakymą, kad mano skundas dėl šios organizuotos teisėjų ir prokurorų gaujos yra išnagrinėtas pagal „prokuratūros rekomendacijas“, ir kad „teisėjų pagal įstatymus priimti sprendimai, nors ir ne jūsų naudai, negali būti pripažįstami neteisėta veikla ir būti pagrindu inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą“.

Sveikinu naująją gen. prokurorę Grunskienę įstojus į šią mafijos organizaciją.

Ir noriu priminti, kad nors ji dabar turi „stogą“ – prezidentą G,Nausėdą, tegul pagalvoja, kas jos laukia – juk tokiu pašiliu jos ekscelencija Grybauskaitė tik pasinaudojo ir išmetė.

Kartu perskaitysiu gen. prokurorei ir moralą. Konstitucija ir teismų įstatymas nepadaro teisėjų „neliečiamaisiais“, kaip jie įpratę manyti. Yra kaip tik priešingai – Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Be to, Baudžiamojo proceso kodeksas įpareigojo prokuratūra tirti teisėjų nusikaltimus – BPK 444 straipsnio 2 punktas nurodo, kad baudžiamoji byla atnaujinama tada, kai „ įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo“.

Būtent šito aš ir siekiu – įrodyti, kad teisdami mane už teisėtą veiklą, prokurorai ir teisėjai „nusikalstamai piktnaudžiavo“, tačiau gen. prokurorė man teigia, kad yra vien kategorija žmonių, kurie yra aukščiau įstatymo – tai teisėjai.

Jeigu gen. prokurorė atsisako tirti sunkius nusikaltimus, ir sako, kad prokurorai neturi įgaliojimų vertinti nusikaltimų, kuriuos teisėjai įvykdo, priimdami akivaizdžiai neteisingus nuosprendžius baudžiamosiose bylose bei sprendimus civilinėse ar administracinėse bylose, ar ji pati daro nusikaltimą?

Manau, kad taip, nes mūsų valstybės Konstitucijos 29 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad įstatymui visi asmenys lygūs. Esant tokiai Konstitucijos nuostatai, niekam negali būti daromos išimtys, – visi asmenys, taip pat ir teisėjai, privalo atsakyti už savo veiksmus įstatymo nustatyta tvarka.

Įstatymas – Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis  nustato pareigą prokurorui atskleisti nusikalstamas veikas. Įstatyme pasakyta, kad  prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Taigi įstatymas ne tik suteikia įgalinimus, bet įpareigoja prokurorus atskleisti nusikalstamas veikas, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, visiškai nepriklausomai nuo to, kas ir kokias pareigas vykdydamas įvykdė nusikalstamas veikas.

Vadinasi, kai prokuroras gauna skundą, kuriame asmuo nurodo, kad padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo patikrinti, ar nurodyti faktai apie nusikaltimo padarymą yra teisingi. Negali turėti jokios reikšmės, kad nusikalstamą veiką padarė teisėjas, atlikdamas savo profesinę pareigą vykdyti teisingumą. Jeigu padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo nusikaltimą atskleisti, atlikdamas ikiteisminį tyrimą. Tai pati svarbiausia prokuroro pareiga. Kai prokuroras šios pareigos nevykdo, valstybėje įsigali nebaudžiamas nusikalstamumas.

Įstatymas numato, kad gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą įstatymas prokurorui leidžia tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje  nurodoma, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir kt.).

Atsisakant pagal gautą skundą pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalo surašyti motyvuotą nutarimą. Tai reiškia, kad atsisakydamas svarstyti mano skundą ir pagal tame skunde nurodytas teisėjų padarytas nusikalstamas veikas atlikti ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalėjo priimti motyvuotą nutarimą, kuriame išaiškinti skundo pateikėjui, kokie jo nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Generalinė prokurorė šiurkščiai pažeidė šį įstatymo reikalavimą, nes nepriėmė motyvuoto nutarimo, bet atsiuntė mani raštą, kad visai nesvarstys jo skundų, remdamasi Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašu Nr. I-103. (Generalinio Prokuroro įsakymais patvirtinti aprašai, potvarkiai bei kiti teisės aktai negali prieštarauti įstatymui).