skip to Main Content
Birutė Mažeikienė
   LR Seimas priėmė įstatymą įteisinti pasuose ir kituose dokumentuose svetimų asmenvardžių rašybą, su lotyniškais rašmenimis w,x ,q. Lenkai  to labai seniai reikalavo ir laukė, o čia tik pradžia raidžių invazija lietuvių kalboje. Tai įteisinkime kinų,baltarusu, rusų, ir kitų šalių perraša.   Kalbama ,kad su  lenkais reikia palaikyti gerus ryšius, reikia, bet tos  trys raidės  lenkų kalbos neišgelbės. Bus kitas kelias, įteisinti diakritines raidės, lenkų atstovai jau apie tai kalba.
    Tautinių mažumų departamentas prie LR vyriausybės  pristato strategiją,,Vilniaus kraštas 2040″ , Lietuvos lenkų tautinės mažumos esamą padėtį ekonomikos, kultūros, socialinėje srityse. O kas gi strategijos rengime dalyvavo iš ekspertų?
 Tai Prof.Jerzy Bralczyk, Dr.Marcin Kedzierski,  Eryk Mistewicz, Dr. Melgorzata Stefanowicz, Lukasz Warzecha,  Michal Potacki. Ne vienos lietuviškos pavardės.
  Taigi prisiminkime istoriją. Vilniaus kraštas- rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis su Vilniumi nuo 1919m. balandžio iki 1939m. rugsėjo. Lenkijos  okupacija. Po1920m. spalio 7d.  pasirašytos Suvalkų sutarties, kraštas tapo Lenkijos provincija, tada lietuviai buvo lenkinami, buvo įsakyta sulenkinti pavardės, o,1924m. Valstybine kalba tapo lenkų kalba.  Kas priešinosi to meto įstatymams – buvo vykdomos masinės civilių lietuvių tautybės gyventojų žudynės Dubingių, Glitiškių, Giedraičių , Švenčionių apskrities pasitelkiant vietinės policijos, banditų gaujų,  kurias kuravo J.Pilsuckio kuratoriai. Taip buvo nužudyti ir mano proseneliai. Okupantai Lietuvoje  vykdė  nusikaltimą žmogiškumui. Kodėl yra tylima? nekeliama klausymo, valstybės ligmenyje, spaudoje ir t.t. Gal todėl kad 1945m. Sovietinė valdžia likvidavo organizuotą lenkų politinį ir karinį pogrindį.  Ar todėl  , kad 2004m. pasirašytas lietuvių (buvusios vietinės rinktinės)  ir armijos krajovos veteranų susitaikymo aktas. 2000m.  birželio 13 d. LR Seimo pirmininko V.Lanzbergio pasirašytas  įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo, įstatymo 2st. 4pask. inicijuoti derybas ir nuolatos siekti ,kad RF  atlygintu LR žmonėms okupacijos padarytą žalą. O kas atlygins to meto Lietuvos žmonėms už Lenkijos vykdytą genocidą LIETUVOJE.
Savo nuomonę , straipsniu paprašiau pasidalinti atsargos pulkininką GRIGORIJŲ VANINĄ  Tiesiai iš Maskvos.
Nacionalizmo vulgarumai
Žlugus SSRS, atgijo nacionalizmo tema, prastuomenės tautos ir tautiškumo sampratų interpretacija. Internacionalizmas imtas kvestionuoti. Tuo remiantis vis dar kyla aštrūs etniniai konfliktai, vedantys į tolesnį buvusių sovietinių respublikų irimą. Pasirodo, buvusios respublikos yra tokios pat daugiatautės, kokia buvo visa Sovietų Sąjunga, reiškiantis to meto kalba. Ir čia pat iškyla taip vadinamos titulinės tautos, o dar šauniau – valstybę formuojančios tautos problema. Šie išgalvoti demografiniai terminai įtvirtinami politiniuose teisės aktuose.
Tačiau pagal dalykų logiką, prieš rašant įstatymus, reikėtų teisiškai apibrėžti tautą ir tautybę. Be to, iš Lygių pilietinių teisių įstatymo išplaukia, kad jokie nacionaliniai bruožai negali būti diskriminaciniai. Tačiau realiame gyvenime teisinės valstybės santvarkos normos skiriasi nuo prastuomenės ar vulgaraus tautinių požymių suvokimo, iš kurio kyla tautinės privilegijos. Ir tai visiškai priklauso nuo valdančiųjų klasių politinės konjunktūros. Iš čia ir visos etninių konfliktų priežastys. Nacionalizmas – tai trumpiausias kelias į valdžią.
Kas yra tauta?
Tautos terminas šiuolaikine prasme atsirado XVIII amžiaus pabaigoje, kai po JAV nepriklausomybės paskelbimo pradėjo žlugti Europos kolonijinė sistema. Besikuriančios naujos valstybės buvo kuriamos demokratiniu pagrindu ir, skirtingai nei imperijos, karalystės ir kunigaikštystės, pradėtos visuotinai vadinti tautomis.
Taip valstybė ir tauta, kaip ir tautybė su pilietybe, tapo sinonimais. Tuo pat metu monarchinėse luominėse valstybėse buvo išsaugojama valdinybė. Tais laikais atsirado ir vystėsi tautų apsisprendimo teisė. 1914 metais Leninas parašė straipsnį „Apie tautų apsisprendimo teisę“, straipsnio idėjos buvo įgyvendintos kuriant SSRS. Vieninga federacinė valstybė – būtent, tauta – paradoksaliai buvo pavadinta daugiataute. Liaudies ir tautos tapatinimas pasirodė esąs pavojingas suklydimas. Vėliau prezidentas Putinas šį faktą pavadino „Lenino padėta bomba po SSRS“.
Tačiau tai buvo ne bomba, o Rusijos imperijos tautų suvienijimo kompromisas, be kurio pilietinis karas būtų buvęs ne klasių karas, o išlaisvinamasis karas su Imperijos suskaidymu į susipriešinusias valstybes-tautas bei ekonominės erdvės praradimu. Nors Stalinas pasisakė už unitarinę valstybę.
Susikūrus Tautų Sąjungai, o vėliau ir JT, termino tauta reikšmė buvo patvirtinta teisiškai, kaip lygi žodžio „valstybė“ reikšmei. Tuo pat metu išsaugoma vietinių tautų teisės terminija. Dėl to tauta ir valstybė formuojasi kaip žmonių bendrystė pagal teritorinius ir ekonominius, kultūrinius bei teisinius požymius, o tautos skiriasi dar ir rasinėmis, gentinėmis bei kalbinėmis savybėmis. Tačiau tauta iš esmės yra vieninga ir negali būti daugiatautė. Atsirado tokie terminai kaip nacionaliniai interesai, nacionalinės pajamos, nacionalinis biudžetas, nacionalinis turtas ir kiti terminai bendra pilietine ar nacionaline prasme.
SSRS valdžios ir nuosavybės perskirstymas paaštrino tarpusavio vaidus partijų viduje ir tarp etninių grupių. Į kovą dėl valdžios stojo ne tik miestelių nacionalistai ir etniniai radikalai, bet ir klanų grupuotės. Pasikeitė pats konfliktų pobūdis. Jei 1990-aisiais metais tai buvo kriminaliniai konkuruojančių grupuočių susirėmimai, tai dabar jie tapo politizuoti, tikintis tarptautinės paramos, o iš esmės – užsienio kišimosi į suverenius naujai susikūrusių valstybių reikalus. Tame nėra jokių demokratijos ženklų. Pasaulinės rinkos šeimininkai reikalauja savo dalies jų ekonomikoje mainais į rinkos kvotas bei kreditus.
Kreivas Rusijos veidrodis
Situaciją Kazachstane kažkas taikliai pavadino „kreivu Rusijos veidrodžiu“. Bet ar tik Kazachstane tarsi veidrodyje atsispindi permainų pradžią paskelbusios valstybės irimo procesai? Pačioje Rusijoje vis dar nėra būtino Jelcino reformų ir valstybės nuosavybės privatizavimo rezultatų persvarstymo. Korupcijos lygis nemažėja, sukčiavimas bankų sektoriuje ir nekilnojamojo turto rinkoje nėra tinkamai stabdomas teisinėmis priemonėmis, apie ką nuolat praneša žiniasklaidos priemonės bei interneto socialiniai tinklai. Visa tai suteikia pretekstą kilti protesto nuotaikoms bei skatinti pareigūnų piktnaudžiavimą, yra naudojama politikoje.
Rusija yra turtinga išteklių ir tai tam tikru būdu kompensuoja praėjusių metų klaidas bei einamuosius trūkumus. O kitose respublikose tokių išteklių nėra, todėl kova dėl valdžios aštresnė, o jos rezultatai tragiškesni.
Sausio įvykiai Kazachstane prasidėjo nuo nereikšmingos dingsties – kainų už dujinį kurą pakėlimo. I virto tai pogromais bei gatvių mūšiais, organizuotoms grupuotėms naudojant ginklus. Daugybė žiniasklaidos priemonių publikacijų ir politinių vertinimų parodė, kad Kazachstane buvo ruošiamas antirusiškos krypties perversmas su palaikymu iš išorės. Tai jau ne tik socialinis protestas, bet ir politinė diversija.
Kazachai, dar 1920-aisiais buvę kirgizai, staiga pareiškė nepajudinamą norą atgaivinti Didįjį Turaną, ėmė keisti savo rašmenis bei interpretuoti istoriją pagal naują ideologiją. Faktiškai buvo kartojamas ukrainietiškas Maidano scenarijus, o ir taip vadinamo protesto būstinė buvo Kijeve. Taip pat paaiškėjo, kad kazachų tauta nesusiformavo klasikine prasme ir buvo suskirstyta į tarpusavyje konkuruojančius žuzus – genčių klanus.
Prezidentas Tokajevas skubiai kreipėsi pagalbos į KSSO ir problema buvo operatyviai išspręsta – stabilumas buvo atkurtas. Bet ar ilgam?
Galima nuvesti paraleles su Ukraina. Ten taip pat tęsiasi rentabilių įmonių dalybos, o šalies vadovybė, pamiršusi apie ekonomiką ir gyventojus, EEB ir NATO sąskaita bando pavaizduoti kažką panašaus į nacionalines reformas, tuo pat metu parodomai demonstruodama Vakarams savo rusofobiją. Tačiau dalinti jau nėra ką, nebent sovietinės ekonomikos likučius. Kam reikalinga tokia nepriklausomybė ar saviizoliacija gilios visos pasaulio ekonomikos integracijos sąlygomis?
Ukraina yra ant subyrėjimo ir karo slenksčio, nes valdžioje esantys Ukrainos politikai elgiasi su žmonėmis kaip dvarininkai–latifundistai. Ir tokia situacija trunka jau daugiau nei 30 metų, o jei atsigręžtume į istoriją, tai kur kas ilgiau. Kazachstanas kartoja Ukrainos scenarijų su savo ypatumais.
Ne mažiau slegianti padėtis ir kitose respublikose. Sovietinės ekonomikos žlugimas, perskirstant valdžią ir nuosavybę, sukėlė Moldavijos arba Moldovos, Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos žlugimą bei pilietinį karą. Centrinės Azijos respublikose ir Baltijos šalyse nedarbas, o daugelis potencialiai pelningų įmonių prarado savo rinką. Tačiau bent kokių pastangų atkurti ekonominius ryšius tarp respublikų bei su Rusija nedaug. Užtai politinėje nacionalistų retorikoje pretenzijų „rusų kolonizatoriams“ per akis. Vulgarusis nacionalizmas pristatomas kaip patriotizmas bei valstybės suverenumas.
Vakarai kursto tokias nacionalistines nuotaikas, taiko sankcijas Rusijai, jau pasigirdo raginimų įvesti sankcijas ir Kazachstanui bei prezidentui Tokajevui už „liaudies protesto“ slopinimą, tai yra už provakarietiško politinės diversijos scenarijaus sužlugdymą.
Perdėtai demonstratyvi Vakarų tolerancija įvairiems iškrypimams ir ne mažiau demonstratyvi agresyvi NATO politika Rusijos atžvilgiu, reaguojant į Rusijos siūlymus užtikrinti taiką Europoje ir posovietinėje erdvėje, atrodo visiškai anekdotiškai.
Toks „partnerių“ elgesys jau seniai nėra paslaptis. Europa nesikeičia daugelį šimtmečių, išpažindama europietišką rasinį pranašumą savo pasaulio hegemonijos siekyje. Rasizmas ir nacizmas – tai faktiškai, o ne žodžiais dvi tos pačios Europos politikos medalio pusės. Po karo Hitlerio generalinis planas „Ost“ buvo modernizuotas į amerikietišką „Anakondos“ planą, skirtą SSRS, o kitame etape – Rusijos Federacijos sužlugdymui. O šių projektų užuomazgos turi gerokai senesnę gyvenamosios erdvės Rytuose užkariavimo istoriją.
Negalima pamiršti, kad visų rūšių masinio naikinimo ginklus sukūrė, gamino ir pirmiausia prieš savo konkurentus naudojo europiečiai. Šiuo atžvilgiu JAV paveldėjo blogiausias savo Europos protėvių – anglosaksų užkariautojų – tradicijas. 
Nacionalistinės kultūros prietarai
Labai senais laikais priklausymą vienai ar kitai tautai lemdavo kalba, apranga, papročiai ir tikėjimas bei kiti kultūros atributai. Pati kultūra yra ne kas kita, kaip liaudies, asmenybės saviraiška, pasireiškianti išvardintais būties bruožais. Rasiniams požymiams buvo priskiriami akių forma ir spalva, veido bei kūno struktūra, odos spalva. Visa tai buvo susiję su pirminiais genčių skirtumų požymiais, o žodis tauta lotynų kalboje turėjo kitokią, ne politinę reikšmę.
Tačiau evoliucijai progresuojant, šie požymiai galėjo keistis ir net išnykti. Tokius pokyčius patyrė, pavyzdžiui, kalba, religinės tradicijos, apranga, maistas ir ritualai. Daugelis tautų išliko tik istorijoje, asimiliavosi su kitomis tautomis, davusios pradžią naujoms tautoms. Tai natūralus evoliucijos procesas, kurio neįmanoma sustabdyti.
Tačiau net ir mūsų švietėjiškame amžiuje yra žmonių, kurie tautos sampratą traktuoja kaip aukštaveislių žmonių bendruomenę, tarsi arabų ristūnus ar veislinius gyvulius. Jie primeta savo išgalvotą tautinę atributiką, prieštaraujančią tikrajai tradicijai, sugalvoja ypatingą istoriją bei gyvenimo taisykles. Ypatingą spaudimą jie daro nacionalinei kalbai kaip pagrindiniam tautos požymiui.
Gali atrodyti, kad tokia politika gelbsti tautą, tačiau iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai. Tauta ima gyventi dvigubą gyvenimą: viena vertus, pagal išgalvotas nepatogias, nutolusias nuo realybės bendravimo taisykles, kita vertus – pagal tai, kas objektyvių aplinkybių įtakoje tampa sąmonės dalimi. Sąmonė renkasi racionalų variantą. O tauta avantiūristų valia ima degraduoti į minią, prarandančią kultūrinį bei istorinį tęstinumą.
Sovietmečiu tautų kultūros plėtrai buvo skiriama ypatinga reikšmė. Knygos buvo leidžiamos visomis sovietų tautų kalbomis. Kiekviena respublika turėjo savo nacionalinę vaidybinių filmų kino studiją, o miestuose – nacionalinius teatrus. Vyko muzikinių kolektyvų ir estrados meistrų bei meninės saviveiklos festivaliai. Neįmanoma net visko švardinti.
Bet štai nacionalistai ėmėsi kurti nepriklausomas valstybes. Ir ką? Sceną užtvindė vakarietiška pop muzika. Knygų leidyba tapo nuostolinga. Kinas nuskurdėjo mintimis bei jausmais. Ir, svarbiausia, kasdieniniame bendravime atsirado kalbiniai konfliktai. Ukrainoje nuo tokio konflikto prasidėjo ginkluoti susirėmimai. 
Rusų kalba istoriškai tapo ne tik SSRS tautų bendravimo kalba. Įtakos jai kitos kalbos turi tiek pat, kiek ir ji pati. Tai ypač tapo pastebima vystantis internetui. Rusų kalba yra viena technologiškai pažangiausių ir be jos neapsieinama nei pasaulio moksle, nei literatūroje. Tačiau nacionalistinė valdžia stengiasi apriboti rusų kalbos vartojimą, kaip dingstimi naudodamasi nacionalinės kalbos atkūrimu bei kova su rusifikacija. Net rusakalbiai piliečiai pagal kilmę yra verčiami atsisakyti rusų kalbos. Ir kas iš to išeina? 
Be atsirandančių socialinių konfliktų, tai kelia ir nepataisomus kultūrinius nuostolius. Pavyzdžiui, grožinės bei mokslinės ir techninės literatūros vertimas iš rusų kalbos į nacionalinę kalbą ne tik brangiai kainuoja, bet ir sukelia semantinius bei meninius nuostolius. Ką tai duoda? Problemos negalima išspręsti formaliais leksikos bei rašto keitimo metodais, tam reikės daug laiko kalbos ir gyventojų pritaikymui. Kam tai naudinga? Gimtakalbiai patys pasirenka jiems patogią ir pažįstamą kalbą. Tam tereikia sudaryti tinkamas sąlygas.
Pasaulyje yra dešimtys valstybių, kuriose valstybinė kalba yra buvusių metropolijų kalba arba kelios kalbos yra priimtos kaip valstybinės kalbos. Ir tai nė kiek netrukdo tautoms išsivystyti į vieningą naciją, kurti aukšto lygio meninę literatūrą bei kinematografijos šedevrus. Kultūra negali būti izoliuota. O bandymai diegti ją jėga ar manipuliuojant visuomenės sąmone yra pasmerkti žlugti. Įvykiai Ukrainoje įtikinamai patvirtina šią išvadą. Ir Rusijoje, kad ir kaip būtų stengiamasi, Amerikos nematyti net kreivame veidrodyje.
Rusų kalboje nuo revoliucijos laikų išliko kažkada revoliucinėje teorijoje svarbūs terminai nacija ir tautybė, tauta ir tautiškumas. Šiuolaikinėje vidaus politikoje jie tapo archajiškomis ir spekuliatyviomis vulgarios prasmės sąvokomis, provokuojančiomis ksenofobiją bei genocidą kritinėje situacijoje.
Grigorij VANIN
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));