Lietuvos teisėsaugos vieta – kloakoje

LIETUVOS TEISĖSAUGĄ PAŽEIDĖ “KLOAKOS SINDROMAS”

 Prokuroras N.Kozliakas uosto unitazą. Kadras iš eksperimento.  Tokiu būdu, neva, Č.Kuncevičius pasakojo visas nusikaltimo detales liudininkui kitame unitazo gale.

Aprimus šventiniam šurmuliui ir dar nespėjus įsibėgėti naujiems Naujųjų metų darbams pagaliau pasisekė išgriebti laiko nuodugnesniam pokalbiui su Tarptautinio Prigimtinių Teisių Tribunolo (TPTT) atstovu Rytų Europos regionui ponia Lina Černeckyte-Helstein. Taip jau nutiko, kad laiku nesugebėjau atvykti į Vilniaus apygardos teismo sprendimo paskelbimą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo Česlovo Kuncevičiaus byloje. Ginčo esmė tame, kad žiniasklaidos dėka paaiškėjo naujos aplinkybės ir faktai, kurie nuteistojo Česlovo K. gynėjo (-advokato) manymu tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleistos, tinkamai įvertintos bei galėtų išteisinti jo klientą. Eugenijaus Markevičius, kaip gynėjas, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl galimybės tuo pagrindu atnaujinti bylos ikiteisminį tyrimą. Įstatymo sergėtojams atsisakius patenkinti šį prašymą, buvo kreiptasi į teismą. Procesas susilaukė neeilinio visuomenės ir teisės specialistų dėmesio. Būtent tiems, kas negebėjo stebėti posėdį ir išgirsti teismo verdiktą, tame tarpe ir man, paprašiau atskleisti tylos užsklandą savarankiška šalimi procese dalyvavusio TPTT’o atstovę:

– Tiek prokuratūra, tiek teismas, atsisakydami patenkinti gynybos bei TPTT skundą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo praleido puikią progą išsklaidyti didžiulį spaudos ir televizijos visuomenėje sukeltą būgštavimą dėl teisėtvarkos ir teisėsaugos Lietuvoje objektyvumo ir kompetencijos. Priimant sprendimą vadovautis tik formaliomis nuostatomis, neatsižvelgti į faktus ir aplinkybes, kurios išslydo iš teisėjų akiračio arba nebuvo tinkamai išaiškintos ir įvertintos – tai mažų mažiausiai teisingumo pasiilgusios tautos lūkesčių nuvylimas. O aikštėn iškilo visa virtinė faktų griaunančių kaltinimo įrodymų: tai, kad susikalbėti per fekalo nuotekų vamzdį buvo neįmanoma; kad įslaptintas liudininkas jokiu būdu Lukiškių kalėjime negalėjo pasivaikščiojimo metu susitikti ir bendrauti su tuo metu įtariamuoju Česlovu; kad įslaptintas liudininkas proceso eigoje keitė savo parodymus.

– Kokia buvo Tarptautinio Prigimtinių Teisių Tribunolo teisinė padėtis arba kokį “vaidmenį” Jūs atlikote procese?

– Lietuvos, kaip santykinai mažos valstybės, įstatyminė bazė yra labai stipri ir numato daug galimybių, kuriomis ne visada į teisėsaugos rankas pakliuvę piliečiai sugeba arba jiems yra banaliai nesuteikiami šansai jomis pasinaudoti. Visų pirma tai liečia Generalinės prokuratūros kompetencijos ribas bendradarbiaujant su tarptautinėmis organizacijomis ir institucijomis. Kaip tokios organizacijos atstovė, geru žodžiu noriu paminėti Vilniaus apygardos teismą, kuriam neprireikė atskleidinėti įstatymų nuostatų ir reikalavimų.

Šioje byloje mes dalyvavom kaip savarankiška šalis – tarptautinė organizacija. Pareiškėm savo atskirus reikalavimus. Pastarieji savo pobūdžiu tampriai susišaukia su mūsų nuostatomis –  puoselėjamais lūkesčiais kitose bylose ir, pasikartosiu – jie sutampa su paprastų žmonių viltimis. Mes siekiam ne vien pagal išgales apginti konkrečius asmenis, o visų pirma užkirsti kelią Lietuvos valstybės pareigūnų tarpėje įsigalėjančiai nusikalstamai veikos praktikai. Šiuo metu tai jau antra teisme nagrinėjama byla su mūsų dalyvavimu. Tačiau panašių teisinių situacijų su, mano nuomone, akivaizdžiais nusižengimų “įstatymo raidei” požymiais Tribunolo akiratin papuola vis daugiau.

– Susidaro įvaizdis, kad Lietuvos teisėsaugą yra pažeidęs savotiškas “Kloakos sindromas” … ?

– Tiesiogine tų žodžių prasme – iš atmatų vamzdžio išgriebti, jokiomis priemonėmis neužfiksuoti, teisminio nagrinėjimo eigoje pasikeitę įslaptinto liudininko parodymai jokioje civilizuotoje šalyje negali būti vertinamas kaip įrodymas. Gal čia veikia “post’sovietinės” erdvės pareigūnų liguistas polinkis klaidinti, pasakyčiau net akiplėšiškai kvailinti Temidę.

Panašu, kad visuomenėje vis labiau bręsta suvokimas to, kas mums neleidžia užbaigti demokratizacijos proceso ir gyventi tikros demokratijos sąlygomis. Analogija labai paprasta: demokratija nuo demokratizacijos skiriasi taip pat, kaip kanalas nuo kanalizacijos. Visų pirma mūsų vidiniams priešams – melui, kyšininkavimui, beatodairiškam savanaudiškumui, karjierizmui, garbėtroškai, pataikavimui, turime išmokti priešpastatyti atsakingą savo elgesį. Mano manymu, šio išbandymo neišlaikė prokuroras Alinskas, ir tuo užtraukė gėdą Lietuvos Generalinei prokuratūrai …

– Akcentavot, kad pirmiausia prokurorų galias apibrėžiantys normatyviniai aktai numato galimybę ne teismine tvarka išnarplioti iškilusius keblumus ir nesivelti į brangiai mokesčių mokėtojams kainuojančius teisminius procesus. Kas trukdo pasireikšti tokiam racionalumui?

– Apie tikras priežastis, kol nebus atliktas ne formalus, bet nuodugnus tyrimas, mums lieka tik įtarti ir spėlioti. Generaliniam prokurorui asmeniškai, laikantis visų tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygyje tradiciškai susiklosciusių padoraus elgesio normų, buvo perduota dokumentinė ir jai prilyginama vaizdinė medžiaga, bylojanti apie atskirų pareigūnų nusikalstamas veikas falsifikuojant įrodymusE. Vieno mėnesio bėgyje pasiūlyta geranoriškai, nors jau pradėti, spręsti aikštėn iškilusius keblumus … Tačiau jokios informacijos apie patikrinimo rezultatus arba jo eigą iki šiol nesam gavę. Atitinkamai tai palieka mums visišką įtarinėjimo ir prielaidų laisvę;laisvę be jokių suvaržymų, bet kurioje aplinkoje, bet kuriuo metu kelti prokurorams nepatogius, trikdančius klausimus, priekaištus ir kaltinimus.

– Tai ką dabar girdžiu panašu į užkulisines intrigėles su prokuratūra …

– Suprantu, kaip tai gali atrodyti iš šalies. Tačiau kitų šalių ir tarptautiniu mąstu, toks elgesys yra savaime susiklosčiusi ir legali praktika. Ji leidžia be populistinio tarnautojų munduro drabstymo purvais, be pasitikėjimą valdžios stuktūromis griovimą skatinančio šurmulio, pašalinti skaudulius. Galų gale visur dirba žmonės ir jiems yra būdinga klysti. TPTT neturi jokių išankstinių Lietuvos teisėtvarkos atžvilgiu. Joje pluša dauguma gabių ir pasišventusių žmonių, tačiau “deguto šaukštas gadina visą statinę …”. Apgailėtina, kad atskiri tautos ir Temidės tarnai nesugeba suvokti – mes ne ta organizacija, kurią galima ignoruoti. Su mumis galima, ir derėtų geranoriškai bendradarbiauti, bendram labui.

– Prieš posėdį Vilniaus apygardos teisme salėje kilo nebūdingas šurmulys tarp teismo sekretoriato ir teismo eigą atvykusių stebėti piliečių. Kame buvo “trinties” esmė?

– Kiekviename sekančiame posėdyje piliečių, pageidaujančių stebėti teismo eigą, vis daugėja. Tai byloja apie aktyvėjantį žmonių susidomėjimą kaip, kokiomis priemonėmis galima atsispirti agresyviu savivaliavimu virstančiai neteisybei, atskirų pareigūnų chroniškam neveikimui virstančiam į visos sistemos neveiksnumą. Džiaugtis gausėjančiomis posėdžių lankytojų gretomis ar būgštauti, negalima vertinti vienareikšmiškai. Neabejotina tik tai, kad mums tylint ir liekant abejingais, yra sudaromos sąlygos vykdyti nusikaltimus žmoniškumui.

Į Vilniaus apygardos teismo posėdį dėl procesinio sprendimo žodine tvarka atvyko neįprastai daug tokiam reikalui stebėtojų. Formalus teismo sekretoriato būgštavimas – mat ne visi gali tilpti į posėdžio salę, mat taip gali būti trikdomas teismo darbas, tapo dingstimi tik besidominčius, bet nedalyvaujančius procese asmenis išprašyti iš salės. Aš ir Česlovo gynėjas, visi nuteistojo artimieji, esame labai dėkingi visiems dorai sureagavusiems į neadekvatų tarnautojos poelgį. Pastarajai santūriai buvo priminta apie prigimtinį, Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą teismo viešumo principą. Tuo konfliktinė situacija buvo išrišta, ir pats posėdis praėjo be trikdžių.

– Spėjų, kad Tribunolas turi susiklosciusias tradicijas ir būdus, kaip bendradarbiauti su teisininkais, teisėtvarkos institucijomis, viešą labą ginančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis …

– Išskirtiniu “International Tribunal for Natural Justice” (ITNJ-TPTT) misijos bruožu yra tai, kad nesiekiama aprėpti ir įtakoti visą tarptautinę ir visų pakopų nacionalines teisės nišas. Jos pašaukimas apginti prigimtines žmonių teises tik ten, kur tai būtina, ir tiek kiek būtina. Todėl egzistuoja nerašyta organizacijos taisyklė – taikytis prie vietinių papročių ir išugdyti veiksmingus įgūdžių. Tam skiriamas savotiškas nacionalinio padalinio “inkubacinis” vienerių metų brandinimo terminas. Jam pasibaigus ITNJ steigėjai sprendžia dėl atstovybės įregistravimo. Nuo atstovo Rytų Europos regionui paskyrimo Lietuvoje momento jau greitai sueis metai. Ir jie tikrai buvo rezultatyvūs. Rezultatyvūs tuo, kad sėkmingai dedami pagrindai bendradarbiavimui su valstybinemis institucijomis, mezgami ryšiai su nevyriausybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, praktikuojančiais ir pasišventusiais teisininkais. Iš šių santykių ilgainiui ir klostosi taisyklės, apie kurias norėjote išgirsti. Savo ruožtu Tribunolo steigėjai, atsižvelgdami į natūralų organizacijos poreikį Lietuvoje, į palankų visuomenės ir teisininkų aktyvumą ir talkinimą, patys, anksčiau laiko ragina įregistruoti atstovybę.

Nacionaliniame lygyje jau susiklostė taisyklė, kad Tribunolo atstovas byloje dalyvauja kartu su vienos iš šalių teisininku, neatmetant galimybės pareikšti savarankiškus reikalavimus. Ši praktika, kai tarptautinės organizacijos atstovas, savęs neiškelia aukščiau už Lietuvos teisininkus, aukščiau už nacionalinius įstatymus ir procesualinius kodeksus, o tik talkina jiems, išplečia jų galimybes, teismuose vertinama labai palankiai. Vėl gi apgailestaujam, kad su prokuratūros institucija, visapusiško sutarimo, rasti kolkas nesiseka. Tebūnie tai mums sudėtingesniu geranoriškumo išbandymu.

Tik po to, kai, mūsų manymu, teisėti lūkesčiai visose nacionalinės teisėtvarkos lygiuose nėra patenkinami, byla gali būti rengiama nagrinėjimui tarptautinėje teisėjų kolegijoje.

– Akis bado labai reikšmingas skirtumas su Europos Žmogaus Teisių – Strasbūro Teismu. Jūsų organizacija yra daug arčiau konkretaus žmogaus, lengviau prieinama, pasiekiama – nėra formalių-biurokratinių užkardų …

– Kai asmuo arba organizuota asmenų grupė kreipiasi į TPTT, dėl jų manymu, pažeidžiamų teisių, kol dar vyksta teisminio ginčo procesas, mes priimam sprendimą dėl bylos stebėsenos. Apie šį sprendimą pranešama teismui. Tai savotiškas signalas ginčo šalims ir teismui išnaudoti tik teisėtus sprendimo būdus. Stebėsenos metu iškilusių aikštėn arba ankstesnėje eigoje aptiktų pažeidimų pasekoje priimamas sprendimas dėl Tribunolo dalyvavimo procese, kartu su vienos iš šalių nacionalinio lygio teisininku. Tokia metodika leidžia objektyviau apsispręsti ar bylininkas nenutylėjo kažkokių aplinkybių, nepagražino arba nesutirštino bendro vaizdo atspalvius; leidžia konstruktyviai koordinuoti Tribunolo veiksmus su bylą vedančių teisininku; kartu išnaudojant visas galimybes nacionaliniame lygyje byla lygiagrečiai prireikus yra parengiama nagrinėti tarptautinėje teisėjų kolegijoje.

– Grįžkim prie situacijos su Česlovu Kuncevičiaus byla: teismas atsisakė tenkinti gynėjo skundą. Ar tai taškas, ar nauja pastraipa?

– Dabar gynėjas ir TPTT ruošia apeliacinius skundus.

Po sprendimo paskelbimo teisėjas Vladislavas Lenčikas, vos ne visą valandą, jautėsi labai nepatogiai, ketindamas abejotinais ir tik formaliais motyvais, pateisinti savo verdiktą. Apart išsamių proceso dalyvių klausimų apie įslaptinto liudininko pasikeitusių parodymų vertinimą bei naują tyrimo priemonės, taikant nuotekų vamzdyną, nei nutartyje, nei spontaniškame išaiškinime iš esmės nebuvo atsakytą, ir į skundo rezoliucinę dalį, tai yra, kodėl negalimas ikiteisminio tyrimo atnaujinimas? Nutartį vainikuoja teisėjo vidinės nuostatos pareiškimas. Ką reiškia tokios nuostatos, kurios nesiremia bylos faktiniu turiniu, reikalausime išaiškinti apeliacinės instancijos teisme. 

– Derėtų palinkėti sėkmės ir visų teisėtų lūkesčių iššsipildymo Naujuosiuose metuose. Bet tai formali mandagumo frazė, kol ji neparemta konkrečiais veiksmais arba pagalba. Kuo kiekvienas iš mūsų gali prisidėti įveikiant “kloakos sindromą”?

– Svarbiausia nesivaržyti ir garsiai pripažinti, kad “karalius nuogas” kai taip yra. Jei pereiti nuo metaforų tai laukiame piliečių pranešimų apie analogiškas situacijas, kai lyg “vaškas iš nežinia ko” išspaudžiami arba perkami įrodymai. Iš daugialio mūsų akiratin papuolusių bylų, jau formuojasi įvaizdis apie konkretų pareigūnų “luomą” Lietuvos teisėsaugoje, kurie dėl asmeninio nerangumo ir kompetencijos trūkumo tokiu būdu pelnosi sėkmę tarnyboje ir karjieroje. Taip – karojasi tos pačios prokurorų ir tyrimo pareigūnų pavardės.

Nesam linkę išskirti baudžiamojo proceso bylų iš civilinės ar administracinės teisenos kategorijų. Kviečiam telktis tiek procesų dalyvius, tiek praktikuojančius teisininkus

Visą naudingą informaciją pageidautina perduoti arba su mumis susisiekti išnaudojant tinklapį https://www.itnj.org . Kolkas jokiais ištekliais mūsų veikla nėra remiama, todėl labai aktualu, kad nors jau pradžioje būtų kreipimaisi į ITNJ Rytų Europos atstovybę per centrinę būstinę. TPTT dėl labai ribotų išteklių šiuo metu neturi nei komunikacijos priemonių, nei būstinės Lietuvoje. Tikimės, kad artimiausiu metu šie klausimai pasispręs.

– Tikiuosi tai ne paskutinis mūsų pokalbis ir mes dar rasime galimybę panagrinėti kitas bylas?

– Taip. Būtinai. Dar kartą noriu akcentuoti – pirmiausia mes siekiame pašalinti sisteminius pažeidimus, bet, kol prokuratūra nenori bendradarbiauti, kito kelio, tai padaryti, kaip dalyvaujant konkrečiose bylose nėra.

Su “International Tribunal for Natural Justice” atstove Rytų Europos reginui bendravo Aras V. Sutkus

1 foto. Prokuroras N.Kozliakas uosto unitazą. Kadras iš eksperimento. 

Tokiu būdu, neva, Č.Kuncevičius pasakojo visas nusikaltimo detales liudininkui kitame unitazo gale.