skip to Main Content
skvernpapa
Nesekmadieniniai skaitiniai #107
„Įvaizdis dar ne viskas – troškulys yra viskas! Numalšink savo troškulį!” – ši gerai žinomo gėrimo „Sprite” reklama turbūt ryškiausia ir labiausiai kada nors Lietuvos reklamos istorijoje įsiminusi frazė.
Ketvirtadienį seimo valdančioji šaika, kaip jau įprasta šioje kadencijoje, pasinaudojusi politinių valstybės kekšių parama, iš pasalų paskutinę pavasario sesijos dieną pagaliau numalšino vieno jau seniai iš politikos pasitraukusio, bet savo kaulėta ranka vis dar Lietuvą valdančio veikėjo nenumaldomą garbės troškulį. Kažkada šis manipuliacijų ir intrigų meistras, visus, kas nebučiuoja žemės, ant kurios stovėjo jo pėda vadinantis ne žmonėmis, šunauja, tamsuomene ir dar įvairiais tik jam vienam suprantamais epitetais mums melavo net dainuodamas: „kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai liūdės?”
senis
senis
Po ketvirtadieninio seimą valdančios šaikos sprendimo liūdinčių gal ir nėra daug. Tačiau visuomenė dar vieną, jau eilinį kartą yra skaldoma, nes pagal apklausas tokiam pritemptam sprendimui nepritaria didžioji dalis Lietuvos žmonių. Be jokios abejonės, iš biudžeto sočiai pašerta teisingoji žiniasklaida, pasitelkusi iki kaulo įgrįsusias urbonaites ir kitas dvarą aptarnaujančias freilinas bei pažus springdama įrodinės, kad pagaliau atstatytas istorinis teisingumas ir jokia kita nuomonė tikrai nebus ištransliuota į viešąją erdvę.
Komformizmas ir melas savaitės herojų lydėjo visą gyvenimą. Mano šviesios atminties Tėtis mokėsi Kauno Aušros gimnazijoje ir pats man pasakojo istoriją, kurią žino visi, kas nori žinoti, kodėl Visatos valdovo klasės draugas, vėliau tapęs ne mažiau žymiu, bet šviesmečiais garbingumo ir inteligencijos prasme Visatos valdovą pralenkusiu politiku, iškeliavo į Sibirą. Tikriausiai nuo tada melas ir klasta tapo pagrindiniais tūzais šio veikėjo gyvenimo pokerio žaidime.
Žinantiems laikus po Stalino valdymo yra nesuprantama, kaip Visatos valdovo tėvas galėjo sugrįžti iš emigracijos Australijoje ir ilgai bei laimingai gyventi Tarybų Lietuvoje. Taip pat susigražinti ne tik turtus, bet ir mokslinius titulus bei gauti darbą pagal specialybę. Tokių ano laikotarpio logikai ir istorijai nepaaiškinamų faktų jo didenybės gyvenime ne vienas ir ne du.
Nesileidžiant į istorijas, kurios kruopščiai trinamos iš visų įmanomų vietų ir kurias daugelis vyresnės kartos skaitytojų puikiai žino bei prisimena, noriu atkreipti jūsų dėmesį tik į du faktus.
Pirmasis: yra daugybė liudijimų, kad į Sąjūdį įsilieti buvo kviestas ne Visatos valdovas, o jo bendravardis sūnus, garsus režisierius, poetas ir publicistas. Kažkokiais tik KGB žinomais būdais ten atsidūrė jo tėvas, kuris tapo Sąjūdžio vadu ir sulaužė susitarimą apie tai, kad tam tikrais laiko periodais bus vykdoma vadovų rotacija. Tai prisimena prie Sąjūdžio ištakų buvęs Alvydas Medalinskas: „V. Landsbergis tada pasakė tokią frazę, kad jeigu jau jūs balsuotumėt už mane, aš norėčiau, kad būtų išrinkta vienbalsiai, kad nebūtų čia tokio skaldymosi. Ir tai buvo labai taktiškai gudrus žingsnis. R. Ozolui nebebuvo, ką sakyti. Visi sąjūdininkai pasisuko į R. Ozolą: „Tai kaip?“ Romas sako: „Aš neprieštarauju“, – sakė A. Medalinskas.” Taip vėlgi melo ir apgaulės būdu Visatos valdovas pradėjo savo ilgą trijų dešimtmečių kelionę į praėjusį ketvirtadienį.
Antrasis faktas yra istorinis dokumentas, nepaliekantis jokių galimybių intepretacijoms apie kažkokį mistinį valstybės vadovo statusą. Turiu omenyje Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kurio visą tekstą nesunku surasti internete. Kadangi teisinius tekstus skaityti yra sunku, leisiu sau pacituoti Lietuvos politikos mochikaną, dalyvavusį visuose svarbiausiuose to meto įvykiuose, ilgametį Seimo pirmininką Česlovą Juršėną, kuris vienoje Lietuvos ryto televizijos laidoje sakė: „Laikinasis Pagrindinis Įstatymas yra visko pagrindas, jeigu kalbame apie tuometinę valdžią. O toji valdžia buvo išdėliota trims subjektams: AT pirmininkui, AT Prezidiumui ir pačiai Aukščiausiai Tarybai. (…) Jei lyginsime šių valdžių apimtis, tai didžiausias valdžios gabalas atiteko AT Prezidiumui, paskui – Aukščiausiajai Tarybai, o mažiausias gabalas, tik šešios funkcijos – AT pirmininkui“, – argumentavo Č.Juršėnas. Jeigu man leistų redaguoti nutarimą, pagal kurį planuojama tai padaryti (V.Landsbergiui suteikti valstybės vadovo statusą), tai reikėtų pridėti porą žodžių – „kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas vykdė kai kurias valstybės vadovo funkcijas“. Ir tada būtų teisybė.”
Jei kam nors šių faktų dar nepakanka, tiems aš priminsiu, kad šią savaitę nominuotasis Visatos valdovas tolimais 1997 metais kandidatavo tikrojo valstybės vadovo – Prezidento rinkimuose, kuriuose dalyvavo mūsų dienomis sunkiai suvokiamas rinkėjų skaičius – 73,66 procento. Ten jis surinko viso labo 15,73 procento balsų ir net nepateko į antrąjį turą. Tačiau jei labai nori, juk galima nepaisyti nei teisės aktų, nei Konstitucijos, nei Konstitucinio teismo išaiškinimų. Prieš savaitę seimo atmestas buvęs Konstitucinio teismo teisėjas profesorius Egidijus Šileikis 2021 metų kovo mėnesį rašė: „…. po minėto Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimo. Juo, kaip minėta, užkirstas kelias paskirti atkuriamojo parlamento pirmininkui, kaip teisiškai nebuvusiam valstybės vadovu pagal to nenumačiusį Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, pensiją.”
Pagalvojau, o koks jausmas apima mane, matant visą šį farsą? Galiu jus užtikrinti, kad tai tikrai ne pyktis ir ne pagieža. Tai gailestis. Gaila žmogaus, kuris įnešė savo indėlį į naujųjų laikų istoriją. Kokį – parodys ateitis. Sunku bus šaikai ir jos dvaro liokajams perrašyti istoriją taip, kaip nori Visatos valdovas. Per daug dar gyvų ir puikią atmintį išsaugojusių tų dienų liudininkų yra mūsų tarpe. Žmogus, tikrai įnešęs savo indelį į Nepriklausomybės atkūrimą šiandien atrodo švelniai tariant juokingai. Įvertinant jo garbų amžių daugiau nedetalizuosiu.
Jei kam nors kilo abejonių dėl nevaldomų Visatos valdovo ambicijų, perskaitykite jo žodžius, pasakytus iš karto po ketvirtadieninio seimo sprendimo: „Ar reikėtų mane sveikinti? Nežinau… Labiau Lietuvą reikia sveikinti, kad pagaliau prilygo Estijai.” Taigi, pasveikinkime Lietuvą, kad visiškai ignoruojant visuomenės nuomonę, teisę ir istoriją, geriausia, kas nutiko Lietuvai vistiek numalšino žmogaus troškulį. Garbės troškulį.
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));