Liberalios logikos alogizmai

BIRUTĖ MAŽEIKIENĖ.

Briuselyje jau kalbama ,kad  į Lietuvą  rizikinga investuoti, kaip tvirtina Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas. Dėl savo pasirinktos užsienio politikos krypties Lietuva yra padidintos politikos rizikos šalis. Vyriausybės komisija vėl svarstys sutarties su ,, Belaruskalij,, reikalus susijusių su pastarosios avansiniais mokėjimas už paslaugas.  Na o ,,Lietuvos geležinkeliai,, džiaugiasi sulaukę OFAC laiško,JAV sankcijos nėra privalomos. Nors Šveicarija nuo gruodžio 20d. dar įveda sankcijas Baltarusijos organizacijoms ir piliečiams.Tenka prisiminti kodėl 2011m. Lietuva išdavė A.Beliacka  opozicijos aktyvista Baltarusijos režimui.A.Pociuno žūties aplinkybės Baltarusijoje. Ir kada Lietuvos muitinė pasienyje  su Baltarusija turės rentgeno kontrolės sistemą, o ne kaip viduramžiais kopines per vagonus.  Kontrobanda plaukia kartu su trąšomis ir ar  vagonuose  neatplauks daug baisesni dalykai.  Užsienio reikalų ministerija nesugeba dirbti savo darbo ,net nesuderino taivaniečių atstovybės Lietuvoje atidarymo detalių su Prezidentu.  VRM ministrė A.Bilotaite sprendimu sanatorija Palangoje ,, Pušynas,, bus perduota turto bankui,  o įstaiga likvidavus būtų atkurta nuosavybės teisės į žemę. Šios istorijos aplinkybė susijusi galimu viešų ir privačių interesų  painiojimu, dalies sanatorijos žemės priklauso  kitos konservatorės  Šventosios seniūnės Veronikos Skeberdytes giminaičiams, kuri buvo sulaukusi dirbti A.Bilotaites  politinėje komandoje. Lietuvos pajūris Palanga, Giruliai, Karklė, Šventoji.Kiek sugriautų dar tarybinių laikų statytų objektų, žinybinių sanatorijų, poilsio namų, pajūryje, kieno ,, letena,, uždėta? Kiek paramos iš ES struktūrinių fondų gauta?,  Kur nusėdo? Ir tai didina visuomenės nepasitikėjimą.  Manau reikėtų  paskaityti 2015m.kovo10d. nutarimą.Nacionalines kovos su korupcija 2015- 2025 metų programos 2  straipsnį.          Paprašiau pasidalinti savo nuomonę -straipsniu atsargos pulkininką GRIGORIJŲ VANINĄ tiesiai iš Maskvos.

Liberalios logikos alogizmai

Populiariausias perestroikos alogizmas buvo Černomyrdino posakis „Norėjome geriau, bet gavosi kaip visada“. Norėjome laisvės ir demokratijos, o gavome savotišką provakarietiška chimerą. Sovietų Sąjungos žlugimo metu perestroikos aktyvistai garsiai reiškėsi apie nepriklausomybę bei suverenitetą. Ir čia pat visose žiniasklaidos priemonėse bei pirmaujančių ekspertų kalbose buvo teigiama, kad globalizacijos procesas yra negrįžtamas, kad tarptautinis darbo pasidalijimas ir finansinių srautų susiliejimas neišvengiamai sukels nacionalinių ekonomikų tarpusavio priklausomybę ir net konvergenciją ar integraciją į bendrą pasaulinę ekonomiką.

SSRS visa tai jau buvo. Buvome viena šalis, vienijusi sąjungines respublikas visa jų įvairove. Kiekviena respublika buvo vieno organizmo dalis. Ir štai užsimanėme absoliutaus suvereniteto bei kažkokios iliuzinės lygybės pasaulinėje rinkoje, kuri iš principo negali egzistuoti dėl griežtos konkurencijos. Kartu buvome didi sovietinė tauta, o atskirai tapome kažkada buvusios didžios imperijos fragmentais, konkurentais bei partneriais. Be to, visiškai neturėdami politinės patirties kuriant valstybę rinkos sąlygomis, tačiau turėdami dideles ambicijas bei pretenzijas vieni kitiems.

Nacionalizmo vulgarizmai

Pasirodo, vienų laisvė ir nepriklausomybė įmanoma kitų laisvės nebuvimo sąskaita. Apie tai dar antikos filosofai kalbėjo, tačiau taip iki šiol ir neapibrėžė, kas yra laisvė?

Šiuolaikinė „socialiai orientuota“ Rusija prasidėjo nuo Aukščiausiosios Tarybos sušaudymo iš tankinių pabūklų 1993 m. spalį. Tuomet buvo atliktas taip vadinamas valstybės nuosavybės privatizavimas, tai yra pagrindinių ekonomikos bei gamtos išteklių sektorių įmonių pasisavinimas. Privatizavimo rezultatai persvarstomi nebus, tačiau jie taip pat nebus ir pamiršti.

Respublikose ta pati istorija. Be to, kova už valdžią ir nekilnojamąjį turtą nesiliauja iki šiol vis po ta pačia suvereniteto ir laisvės vėliava. Nėra reikalo grįžti prie 90-ųjų metų įvykių Baltijos šalyse ir Kaukaze, prie vėliau įvykusių karinių konfliktų. Visi jie žinomi ir žaizdos dėl to negyja. Visgi šiandien galimo karo tarp Ukrainos ir Rusijos tema tapo pagrindine tema politikų ir žurnalistų lūpose.

Savo demokratiją Ukraina taip pat pradėjo kurti nuo protestuojančio Maidano. 2014 metais Maidane snaiperiai–provokatoriai, siekdami pabloginti situaciją, sušaudė taip vadinamąjį Dangiškąjį šimtuką – protestuotojus ir specialiąsias policijos pajėgas. Tada jie pastatė jiems paminklą. Odesoje nacistai jau degino ir šaudė protestuotojus prieš Maidano nacionalistus, užgrobusius valdžią respublikoje. Ir visa tai buvo vadinama „orumo revoliucija“.

Visiems tokiems įvykiams būdingas bruožas buvo tai, kad Vakarai skatino jų kurstytojus, rėmė visas šias riaušes bei nusikaltimus, kurstydami rusofobiją.

Ginkluotas konfliktas Donbase vyksta jau aštuntus metus. Kijevo valdžia nesiima jokių veiksmų, kad jį išspręstų, pasikliaudama vien ginkluotu pasiskelbusių Donecko ir Luhansko liaudies respublikų slopinimu. Be to, su protestuojančiais gyventojais kariauja armija, o tai visada tampa jos moralinio bei psichologinio nuosmukio ir visuomenės susiskaldymo priežastimi. Nacionalinės vienybės neįmanoma sukurti, pasitelkiant smurtą.

Nacionalistinė Ukrainos nacionalistų organizacijos ir Ukrainos sukilėlių armijos ideologija, kurią į Ukrainą kaip valstybinę ideologiją perestroikos metais įvežė ukrainiečių emigrantų palikuonys iš JAV ir Kanados, susiformavo praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmečiais. Tuo laikotarpiu buvo nustatyti ir jos prievartinio įšaknijimo į ukrainiečių visuomenės sąmonę metodai. Ypatingas vaidmuo formuojant tautinę savimonę kaip pagrindinį tautinį tapatumo bruožą buvo skirtas ukrainiečių kalbai bei istorinei mitologijai.

Nepaisant to, kad sovietų valdžios metais jau buvo vykdoma priverstinė Ukrainos gyventojų korenizacija, dar vadinama ukrainizacija, į praeities patirtį neatsižvelgiama – viskas, kas būdinga sovietiniam periodui, iš karto atmetama. O juk tuo metu ukrainizacijos procese kalba, galima sakyti, buvo išradinėjama iš naujo ir neprigijo, iš esmės pasilikdama tik šnekamosios kalbos lygmens.

Dabar švietimo sistemos pagalba bandoma įpiršti Galicijos tarmės versiją, kurią sukūrė ir naudoja Kanados ukrainiečių nacionalistų diaspora. Tačiau ši tarmė taip pat neprigyja, nes neatspindi gyvenimo realijų, yra pernelyg dirbtinė. Ten pat užsienyje buvo sukurta ir antirusiškos pakraipos Ukrainos istorinė mitologija.

Toks tautinio tapatumo vulgarizavimas ir 2014-ųjų valstybinis perversmas negalėjo neišprovokuoti respublikos vietos gyventojų protesto, kurių dauguma mieliau kalba rusiškai ir vietiniu ukrainiečių dialektu arba suržiku. Ukrainiečių patriotizmas ir kultūra nuo to nenukenčia. Ne kalba formuoja tautą šiuolaikine šio žodžio prasme, o teritorinė ir ekonominė bei kultūrinė ir teisinė bendrystė. Tačiau globalizacija dėsningai ardo ir šiuos pagrindinius tautos bruožus.

Tačiau taip vadinami nacionalistai aukoja Ukrainos ekonomiką savo ilgalaikiais suklydimais, taip naikindami tautą jos suverenaus formavimosi pradžioje.

Sėkmingas ir tipiškas pavyzdys yra Mozambikas, buvusi Portugalijos, turėjusios didžiules kolonijines teritorijas, kolonija. Šioje Afrikos šalyje gyvena daugiau nei penkiasdešimt genčių, lygtinai kalbančių savo vietiniais dialektais, kurių mokoma mokyklose. Taip pat baltieji europiečių palikuonys – Mozambiko piliečiai. Tačiau bendra ir būtina kalba yra portugalų kalba, turinti savo ypatybes. Kitu atveju mokslas, švietimas, medicina, teisė atsidurtų prietarų lygyje ir be tinkamo vystymosi. Panaši situacija ir Brazilijoje. Indijoje ir Pakistane tokia kalba yra anglų. Ir jokios diskriminacijos dėl kalbos ten nėra. Genčių tradicijos išsaugomos. Tokių šalių dešimtys.

Pati reakcinė ir konservatyvi Ukrainos nacionalistų organizacijos ir Ukrainos sukilėlių armijos ideologija bei jos įgyvendinimo būdas posovietinėje Ukrainoje rodo, kad visa ši organizacija jau seniai virto JAV valstybės departamento ardomosios veiklos instrumentu pirmiausia prieš SSRS, o vėliau prieš bet kokį Ukrainos ir Rusijos suartėjimą. Jo sudėtyje jau nebėra ukrainiečių, tačiau išliko jų antrosios ir trečiosios kartos palikuonys, tai yra, daugiausia užsienio piliečiai. Jų ideologija tempia šalį į abejotiną praeitį, o ne į ateitį.

Apkasų strategija

Politikai turi vieną netikusią savybę: jie dažnai geidžiamus dalykus pateikia kaip realius. Perestroikos metu tautoms šviesiomis spalvomis buvo piešiamos rinkos ekonomikos, privačios nuosavybės bei nepriklausomybės perspektyvos. O kas gavosi? Kam tapo geriau? Tik nereikia linksėti maisto ir prekių gausos link – daugelis miestų ir kaimų liko be darbo, beveik be pragyvenimo lėšų. Sovietinį deficitą po Chruščiovo „atlydžio“ partokratija kūrė tikslingai. O dabar ne visų pajamos net leidžia išlaikyti šeimą ir būstą. Todėl valdžios lygmeniu konstatuojamas gyventojų skurdas ir vargas.

Iš aukščiausių tribūnų buvo paskelbta, kad Šaltasis karas baigėsi, ginklavimosi varžybos sustabdytos, varžovai tapo partneriais. O kaip yra iš tikrųjų? Šalies gynybinis pajėgumas buvo smarkiai pažeistas, todėl jį teko skubiai ir brangiai atkurti. NATO kariuomenė, nepaisant visų pažadų, buvo papildyta Rytų Europos naujų organizacijos narių sąskaita ir priartėjo prie Rusijos sienų. Vykdomos atitinkamos antirusiškos NATO štabo ir karinės pratybos. Rusija oficialiai paskelbta pagrindiniu Vakarų civilizacijos priešu.

Reformuotoje Rusijos ekonomikoje viltys buvo dedamos į efektyvius vadovus, pasamdytus privataus kapitalo. Sprendžiant iš pastarųjų metų technologinių katastrofų bei korupcijos lygio, čia geidžiami dalykai su realiais yra ne tik nederinami, bet ir iš esmės prieštarauja vieni kitiems.

Tačiau labiausiai nerimą kelia lengvabūdiška Rusijos ir kitų karinių ekspertų retorika apie galimą karą tarp Rusijos ir Ukrainos. Nors Ukrainos valdžia Rusiją jau paskelbė agresore ir paskyrė laiką, kai „Putinas įsiverš į Ukrainą“.

Vakarų politikai ir spauda pasigavo temą ir ėmė begėdiškai meluoti apie „objektyvios žvalgybos duomenis“, kurstydami Ukrainos strategus aštrinti santykius su Rusija ir ginkluotą konfliktą. Retorika stiprinama „civilizuotos visuomenės“ ginkluotės aprūpinimu bei karinių instruktorių siuntimu Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms dėl precedento Balkanuose.

Rusijos kariniai ekspertai televizijos pokalbių laidose taip pat neatsilieka, su patriotiniu patosu svarstydami, per kiek valandų visais atžvilgiais teisinga Rusija nugalės kadaise brolišką Ukrainą. O vienas labai žymus RF politikas, griežtai žvelgdamas į televizijos kamerą, net prigrasino, kad „karo atveju iš Ukrainos liks tik rūkstanti duobė“. Mat kaip! Ant kieno gi malūno vandenį pila visame pasaulyje žinomas politikos ekspertas?

O ar ekspertai žino visą situaciją Ukrainoje? Nepriklausomais pačių Ukrainos analitikų vertinimais, tik apie 15 % aktyvių respublikos piliečių palaiko nacionalistų politiką. Kaip įprasta, trečdalis suaugusių gyventojų politikos visiškai nesuvokia – jie susirūpinę visai kitais dalykais. O likusi dalis ne tik yra linkusi tradiciškai kalbėti rusiškai, bet ir tikisi pokyčių santykiuose su Rusija bei padedant Rusijai. Ir tai ne tik Charkove, Donbase ir Odesoje.

Tačiau ką daryti tiems Kaukazo, Uralo, Sibiro, Tolimųjų Rytų gyventojams, kurių šaknys ukrainietiškos ir kurių ryšiai su giminėmis Ukrainoje neprarasti? Kaip jie reaguos į tai, kas kalbama apie Ukrainą Maskvoje?

Kam naudingas karas? Apkasai ir dronai su tankais – vis tai taktika. O kokia yra strategija, kurią lemia galutinis karo ar karinio konflikto tikslas?

Vakarų ir ypač JAV pozicija itin aiški. Karas provokuojamas siekiant išvalyti posovietinę erdvę nuo bet kokių bandymų ir net minčių apie Sovietų Sąjungos atkūrimą bet kokia forma. Karas visiems laikams turėtų paversti Ukrainą ir Rusiją nesutaikomais istoriniais priešais. Be to, Vakarams net nereikia tokių valstybių kaip Ukraina ir Rusija. Reikia, kad jos susidurtų, jos turi būti tarpusavyje sukiršintos, kaip praeityje tai buvo tarp Vokietijos ir Rusijos, Rusijos ir Turkijos. Nieko naujo. Konkurentų tarpusavio vaidai yra naudingi perpildyto pasaulio šeimininkams.

Ukrainos valdžia prisistato engiamos valstybės vaidmenyje, siekdama sukelti užuojautą ir naudingai sau pakeisti Sovietų Sąjungą į Europos Sąjungą, kad pasislėptų po NATO skėčiu. Ir lygiai taip pat kaip RF vyriausybė perestroikos pradžioje bei kulminacijoje, geidžiamus dalykus pateikia kaip realius. Tarsi „civilizuotas Vakarų pasaulis“ imtų globoti Ukrainos demokratiją ir ekonomiką bei padarytų iš jos antrą Prancūziją. Kur ir kada tai buvo? Pasaulyje ne tik žmogiškųjų, bet ir gamybinių resursų perteklius. O ir dalytis rinka su Ukraina ir Rusija niekas nesiruošia.

Be to, visos buvusios sovietinės respublikos turėtų padaryti atitinkamas išvadas iš JAV ir NATO politikos Balkanuose, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų arabų šalyse bei Afganistane. Žandaras visada yra žandaras. Amerikiečiai nieko nesiima, nematydami pelno perspektyvos. Įtampos eskalavimas pasaulyje – tai ta pati karinio ir pramoninio komplekso savireklama, tikintis padidinti karinį biudžetą bei pakelti politinių karjeristų reitingą. Galiausiai tai virsta didele nelaime nepageidaujamų šalių tautoms.

Kalbant apie kaltinimus Rusijai kaip agresyviai šaliai buvusių sovietinių respublikų atžvilgiu, tai tokiems kaltintojams norėtųsi priminti, kad Jelcino reformatoriai ar deformatoriai ne tam likvidavo SSRS, kad ją atkurtų. Jų sekėjai valdžioje nėra linkę keisti politikos. O ir Rusijos oligarchija, kuriai tarnauja valdžia, neketina leisti pinigus problemoms, kurių ir taip susikaupė nemažai, buvusiose sovietinėse respublikose spręsti. Kam jiems reikalingas karas su Ukraina ar su kitomis respublikomis?

Karas taip pat suteiks pretekstą konfiskuoti agresorės šalies piliečių, tai yra Rusijos valdininkų ir labai efektyvių vadovų, užsienyje esantį turtą bei pinigus bankų sąskaitose. Jiems karas taip pat nereikalingas.

Žinoma, Rusijoje užjaučiami į nacionalistų pinkles pakliuvę ukrainiečiai, o ypač Donecko ir Luhansko liaudies respublikų gyventojai. Tačiau tiesioginis karinis susidūrimas, kurį pranašauja užsienio analitikai ir politikai, vargu ar įmanomas Rusijos iniciatyva. Šiuolaikiniai ginklai pernelyg destruktyvūs gyventojams. Tai tik teoriškai yra tam tikrų protingų ribojimų iki pirmojo šūvio.

Daugelis viešųjų karo ekspertų lygina Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veiksmus Donbase su Rusijos ginkluotųjų pajėgų veiksmais Čečėnijoje. Tačiau tai visiškai nesulyginamos situacijos. Prieš karą 1994 m. Gračiovas asmeniškai susitiko su Dudajevu ir pasiūlė taikiai išspręsti iškilusią problemą. Dudajevas atmetė RF gynybos ministro pasiūlymą. Ingušai paskelbė apie atsiskyrimą nuo Čečėnijos-Ingušijos Respublikos ir prasidėjo tas Čečėnijos karas, kuriam didžioji dalis čečėnų gyventojų nepritarė ir kuris juos pavertė pabėgėliais.

Po to sekė Chasaviurto susitarimas, kurią Maschadovas ir Lebedas pasirašė 1996 m. Susitarimas leido pasiekti kompromisą ir sustabdyti abipusę avantiūrą, pražūtingą Kaukazo ir Rusijos tautoms. Tačiau Basajevo išvyka į Dagestaną nutraukė taikius Kremliaus ir Grozno ryšius. Ir tik tiesioginės Putino ir Achmato Kadyrovo derybos paskatino taiką ir respublikos atkūrimą.

Ukrainoje viskas atvirkščiai. Taiką Donbasui siūlo ne Kijevas, o Donbasas savo teises gina nuo Maidano savivalės. Būtent Kijevas išstūmė Krymą į Rusiją ir, padedamas kariuomenės bei nacistų dalinių, pradėjo karą prieš savo protestuojančius žmones. Rusija inicijavo Minsko taikos susitarimus, o jų įgyvendinimą sabotuoja Kijevas.

Taip pat negalima neatsižvelgti ir į JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją „Dėl tautų apsisprendimo teisės“. Šia teise Sovietų Sąjungos respublikos ne tik pasinaudojo, bet savo pasirinkimu parodė pavyzdį dėl panašaus pasirinkimo tokiu pačiu pagrindu kitoms tautoms respublikų sudėtyje.

Europos neįkainojamos vertybės

Eurocentrizmas puoselėjamas nuo seniausių laikų, vadinamų Renesanso epocha. Ir tai, nepaisant inkvizicijos ir kolonijinių užkariavimų, tam tikru mastu leido vystytis humanizmo ir švietimo idėjoms. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje situacija yra visiškai kitokia. Aukšto dvasingumo laikai užleido vietą grynojo pragmatizmo laikmečiui.

Būtent Europa sukėlė pasaulinius karus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Čerčilis Napoleono vedamus karus taip pat laikė pasauliniu karu. Rasinė teorija ir europiečių rasinio pranašumo teorija taip pat prasidėjo Europoje. Pagaliau europietiškoms vertybėms imta priskirinėti įvairaus pobūdžio žmogaus psichikos iškrypimo laisvę, moralės ir etikos normų neigimą. Tokios vertybės įstatymais paskelbtos visiškomis ir neginčijamomis, kaip asmens teisių ir laisvių pagrindas. Tačiau kartu totali ideologija arba totalitarizmas yra veidmainiškai smerkiami.

Iš tiesų vyksta klasikinio liberalizmo sąvokos sukeitimas. Vakarų teoretikai jau sukūrė naują posthumanizmo ir ketvirtosios pramonės revoliucijos doktriną, skaitmeninę totalinę vergiją – kitaip ši doktrina nevadinama. Jos praktinio įgyvendinimo procesas jau pradėtas.

Eurocentrizmas politikoje, ekonomikoje ir kultūroje lemia tai, kad Rusijoje ir kitose posovietinėse respublikose visi sprendimai priimami atsižvelgiant į JAV ir jų kontroliuojamą Europą, o tai savaime yra taip vadinamojo provakarietiškojo elito nepilnavertiškumo komplekso ir žemos savivertės priežastis. Tai atitinkamai veda į visos visuomenės degradaciją, sudaro pagrindą manipuliuoti visuomenės sąmone bei vyriausybėmis Vakarų – plėšikų, kolonizatorių ir spekuliantų civilizacijos, laikančios save aukščiausia rase bei demokratijos ir laisvės tvirtove – interesais.

Sąmokslo teorija, dėl kurios ironizuoja amerikiečiai bei šiuolaikiniai liberalai, neturi nieko bendra. Tai tipiškas, šimtmečiais besitęsiantis anglosaksų politikos stilius.

Istorikai pasakoja, kad Vakarų Europos konkistadorų pasaulio kolonizacija buvo vykdoma pasitelkiant ginklą. Neva, atplaukdavo keli laivai, šaudydavo iš patrankų į aborigenus ir išlaipindavo kariuomenę, kad užgrobtų teritorijas. Nejau tikrai taip buvo? Ar tikrai maža salų šalis Anglija taip paprastai pavertė savo kolonija vieną iš pasaulinės civilizacijos centrų Indiją ir pusė Amerikos, taip pat Australiją ir Rytų Arabiją? Kinijai to pavyko išvengti opiumo karų periodu, realiai įvertinus suartėjimo su britais grėsmę. O Indija ar nebūtų sugebėjusi?

Žinoma, buvo ir ginklų ir kariuomenės. Tačiau lemiamas kolonizacijos metodas buvo intrigos ir vietos vadų bei valdovų papirkinėjimas, svaro sterlingo konvertavimas į pasaulinę valiutą. Dabar šią funkciją atlieka doleris. Tam tikras vaidmuo buvo priskirtas ir prekybai narkotikais, masiniam persikėlimui iš metropolijos į nusikaltėlių kolonijas – pirmuosius vergus plantacijose ir kasyklose, bandžiusius išgyventi bet kokia kaina. Kolonijinės kariuomenės formavosi iš vietos gyventojų, ir net vadovaujantis personalas buvo pusiau vietinis.

Tokiu būdu anglosaksai ir kiti europiečiai yra sukaupę didelę istorinę patirtį, manipuliuojant pasaulio bendruomene. Ir būtent į tokią civilizaciją suskubo ukrainiečių nacionalistai, iš tikrųjų vykdydami antirusišką pasaulio šeimininkų įsakymą. Ten veržiasi ir Rusijos liberalai. Ir tuo pat metu stebisi, kodėl Ukraina dar ne Prancūzija, o savipakankama Rusija sugeba nugalėti Europą karuose, bet nemoka gyventi europietiškai? Kitos respublikos taip pat labai nori tapti europietėmis. O europiečiai ar to nori?

NATO narė ir septintoji pasaulio ekonomika Turkija, 1999 metais pateikusi paraišką dėl narystės ES ir nesulaukusi teigiamo Europos sąjungininkų sprendimo, ES, o gal ir SSRS pavyzdžiu pradėjo savo tiurkiškai kalbančio pasaulio konsolidavimo programą. Kaip matome, Europa ir JAV praranda savo pozicijas. Kartu jos leidžia Lenkijai ir Baltijos bei kitoms Rytų Europos valstybėms pasijusti lygiaverčiais europiečiais, Europos civilizacijos gynėjais. O štai Jugoslavija buvo sudraskyta į skutelius, todėl, kad ji buvo draugiška SSRS ir Rusijai šalis.

Grigorij VANIN