LAT 2017 10 24 nutartyje dėl Aurimo Drižiaus įkalinimo pilna literatūrinių šedevrų

Kristina Sulikienė

Paskutinė pribloškianti naujiena, jog straipsnių rašymas yra pasak Lietuvos Aukščiausiojo teismo, „tęstinis nusikaltimas“, o straipsniuose minimus objektyvius tikrovės faktus, net jeigu tai yra Seimo nario privačių interesų deklaracija, susijusi su akcijomis, turi patikrinti teisėsauga (jeigu teisėsauga nenustato, jog turimos akcijos įvairiose įmonėse, įstaigose, holdinguose „neteisėtos“ – tai viešinti negalima) – teismas vadina šmeižtu.

Jeigu Seimo narys turi kažkur akcijų, ar valdo kokią įmonę, – jeigu dėl šių turtų teisėsauga jam neiškėlusi bylos, viešinti negalima, nes priešingu atveju būsite nuteistas už šmeižtą.

Tokią žinutę siunčia visuomenei 2017 10 24 nutartis, kurioje, kas keisčiauia, pilna kažkokių su teise nesusijusių frazių.

„Negailestingai“ – toks žodelis, visiškai nedarantis garbės LAT teisėjų, kurių kai kurie rašo vadovėlius aukštosioms mokykloms, teisėjams.

Šis žodis niekaip teisiškai negali būti pasvertas – ką teisine kalba reiškia „negailestingumas“, ir ar Aurimas Drižius GAILESTINGAI turėjo kritikuoti jam nepalankius teismų sprendimu? Kaip įmanoma gailestingai sukritikuoti kažką – nes įstatymuose nepamatysi tokios formuluotės: jog jeigu kažką gailestingai kritikuoji, tada šmeižimo veikos nebus, o jeigu negailestingai – tai tada bus. Gailestingumas šiaip jau religinė sąvoka, ir labai keista, jog naudojama LAT teisėjų. Įdomiausia, jog nors šie teisėjai galutinai nuteisia Drižių dėl buvusio seimo nario kritikos, patys rašo, jog jis „negailestingai kritikavo teismų sprendimus“ – vadinasi, patys pripažįsta, jog kritika, kaip teigia kasaciniame skunde Drižius, buvo skirta jiems (4 puslapis.) ir nieko bendro su kažkokio susireikšminusio asmens šmeižimu nesusijusi. Teisėjai patys pripažįsta su ta emocine kalba, kad jie blogai pasijuto, nes buvo „negailestingai kritikuojami“. Be jokio gailesčio. Kodėl tu neparodei mums gailesčio? Mes tau irgi neparodysime gailesčio. Bet ar čia teisinė veikla?

5 nutarties puslapyje randame dar gražesnį literatūrinį perlą „jis vis tiek vystė šią temą“, o kodėl ne „jis vis tiek vyniojo šią temą“ – juk vystyti ar vynioti žodžiai sinonimai? Tokie „teisės korifėjai“, kokiais dedasi Piesliakas, Fedosiukas (nuotraukoje viršuje), Pikelis, turi vengti literatūrins kalbos trečiosios pakopos teismo nutartyse- juk čia absoliučiai nebeskundžiama instancija.

Na ir kaip visada, kai analizuoji tokio ne teisinio lygio tekstus, randi tikrų perlų. Man labai patiko šios teisėjų trijulės teisinis deimantas: „žmogus turi teisę praryti karčią piliulę, niekur nesikreipdamas“. Kokią piliulę, ir kodėl karčią? Ir kodėl tokio lygio teisme ir tokio lygio teisėjai kalba net ne literatūriniais, o kažkokiais jau medicininiais terminais?

Dar man labai patiko šio teisėjų trejeto išvedžiojimas, jog jeigu tekstuose būtų pridėta visur žodžiai „mano nuomone“, tai tada nebūtų šmeižtas, o kadangi nėra tokių žodžių, vadinasi, Aurimas Drižius konstatavo. Bet tam ir yra 3 pakopų teismų procesas, kad išsiaiškintum: ar jis konstatavo, ar sakė savo nuomonę. Visuose atsiliepimuose, kontrskunduose jis nurodė, jog tai yra jo nuomonė, grįsta dokumentais. Deja, trečiosios instancijos teismas mano, jog nesvarbu, kad buvo šiai nuomonei pagrįsti dokumentai (jie buvo prijungti dar pirmosios instancijos teisme), tačiau jeigu nebuvo įvykdytas joks teisėsaugos procesas, ir nebuvo nustatyta, jog oponentas kažką blogai padarė – tada LAT spjauna ant tų Seimo nario deklaracijų, ir rašo, jog Aurimas Drižius šmeižikas.

Aš vieno nesuprantu šiame procese – tai tada tos Seimo nario deklaracijos neteisingos, nes jų neva nepatikrino prokuratūra? O kur yra Seimo Statute parašyta, kad deklaracijas turi tikrinti ir dar baudžiamąja tvarka prokuratūra – juk Seimo nario asmuo neliečiamas? Toks LAT išaiškinimas yra tik siauro asmenų rato suvokimas, deja gajus ir ypač regionų prokuratūrose – jog jeigu „ant tavęs yra byla“ tai tu neteisus. O jeigu „ant tavęs nėra bylos“, tai tu šventasis.

Tačiau tai, jog amžinai įsižeidęs buvęs Seimo narys turėjo MN akcijų, jis pats deklaravo, ir netgi pirmosios instancijos teisme iš viso neneigė.

Aurimas Drižius nuteistas, kodėl jis vėl susiejo šventąjį buvusį Seimo narį su MN, nes teisėsauga nenustatė, jog akcijose yra nusikaltimo sudėties. Neišgėręs nesuprasi, išgėręs tuo labiau, ką reiškia, jog akcija turi turėti savyje nusikaltimą.

Visais atvejais, Lietuvoje įvestas pavojingas precedentas: žurnalisto veikla neskundžiamoje nutartyje įvardyta „tęstiniu nusikaltimu“.

Pagal bausmės atidėjimo logiką, redaktorius Aurimas Drižius turi suvokti savo nusikaltimą, taisytis, vadinasi, jis turi keisti tematiką – nes temos, kuriomis jis rašo, yra „kriminalizuojamos“: nes tų straipsnių herojų niekada niekas nepričiupo, todėl jie šventieji.

O redaktorius, kuris vykdo visuomenės informavimo darbą – nusikaltėlis, nes jis neturi draugų prokuratūroje, ir nesugebėjo iškelti šventajam nei vienos bylos.

Niekur kodeksuose nėra parašyta, jog objektyvius tikrovės faktus tikrina baudžiamąja tvarka prokuroras.

Seimo nario deklaracija yra patvirtinta jo parašu, be to, VMI, sodra ir kitos institucijos irgi valdo informaciją apie akcijas. Nelabai iš viso supratau iš Piesliako, Pikelio ir Fedosiuko į rašinėlį labiau panašios nutarties – tai kokiu būdu tada tikrinti tas Seimo narių deklaracijas, o gal jau šiandien visi turi kreiptis į prokuratūrą dėl 141 deklaracijos – kad neduok Dieve nebūtų nuteisti dėl šmeižto, jeigu užjudins kurį nors seniausiai kadenciją baigusį Seimo narį, kuris mosikuos savo neteistumo pažyma, kaip tai daro šis šventasis, ir aiškins, jog jis nekaltas, nes jo deklaracijų niekas niekada netyrė baudžiamąja tvarka.

Bet juk tai absurdas.

Šioje byloje turimas MN akcijas šventasis buvęs Seimo narys patvirtino savo parašu, vėliau – teisme.

Deklaracija nėra nei nusikalstama, nei akcijos gali būti nusikaltimo objektu.

Ir šiaip akivaizdu, jog jeigu tautos tarnai būdami Seime labiau rūpinasi akcijų pirkimais, o ne įstatymų leidyba, tai čia kažkas negerai, ir nebūtinai žodį turi tarti prokuroras: paprastas žmogus iš liaudies suvokia, jog tai yra visų pirma neetiška. Ir nebūtinai patys akcijų turintys prokurorai turi tai konstatuoti neskundžiamomis nutartimis, nurodę, jog dirbti komitete prie įstatymo ir po to gauti būtent tos įmonės, kurios dokumentaciją tvarkei, akcijų, yra tarnybinis piktnaudžiavimas: nes tai yra pats tikriausias tarnybinis piktnaudžiavimas, o Seimo nariams iškelti baudžiamąsias bylas – patys pabandykite. Aš pabandžiau: tai slepiasi už Seimo tribūnos, ir iš ten toliau šmeižia mane ir mano šeimą. Ir visi gina, net sovietmečio disidentai. O štai redaktorius neturi tokios Seimo tribūnos, ir negali už jos pasislėpti, tuo labiau, kad jis nieko nešmeižė, o rašė nuomonę, grįstą turimais dokumentais.

Tiesiog akcijos arba yra arba jų nėra, todėl teismas galimai melagingai rašo, jog Aurimas Drižius neįrodė, jog jo teiginiai yra tikrovė – nors jis tas deklaracijas su didžiuliu akcijų sąrašu pateikė teismui, ir oponentas jų neneigė, nes ten yra jo paties parašas. Ir deklaraciją, ir akcijų ilgiausią sąrašą šventasis užpildė savo ranka.

O per prokuratūrą įrodinėti, ką veikia ir ko neveikia nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas man irgi atrodo visiškai kvailas pasiūlymas.

NSGK dirba su nacionalinio saugumo klausimais.

Išimti iš strateginių naftos įmonių privatizavimo įstatymo nuostatą, jog turi atitikti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui – šią veiklą vykdė tik NSGK. Ir jokia prokuratūra su savo Minsko diplomais nieko nesugebės geriau ištirti.

Yra tokia teisės teorijos nuostata: jog objektyvūs tikrovės faktai yra preziumuojami, ir jų įrodinėti nereikia.

Nes priešingai, teismas greitai uždraus rašyti, jog saulė teka ryte, ir leidžiasi vakare – jeigu šie faktai nebus patikrinti prokuratūroje.

Teismas rašys „rašytojai šmeižia Saulę, nes tokių faktų, kad ji tekėtų ryte ir leistųsi vakare, nepatikrino ir nenustatė prokuratūra“.

Ne pirmą kartą tenka matyt bylas, kur šis absurdiško ir liguisto mąstymo pavyzdys naudojamas: jog jeigu kažko, kas yra visuotinai prieinama ir viešai žinoma, nepatikrino prokuratūra, su teismais, neva tokio fakto iš viso nėra.

Ir priešingai – jeigu teismas priėmė kokį melagingą sprendimą, ir jis įsiteisėjo, neva tas sprendimas pakeičia objektyvius tikrovės faktus – archyvų medžiagą, ir netgi valstybinių registrų fiksuotus įrašus.

Taip yra atsitikę kai kuriose nuosavybės bylose, kur Šveicarijoje 1945 m. daktaro diplomą gynęsis ir sėkmingą gydytojo karjerą daręs asmuo su dviem liudytojais staiga paverčiamas tremtiniu. Nieko sau tremtis Šveicarijoje, ant ežero kranto, ant keturių kantonų…

Tačiau yra teismo sprendimas, ir tuomet galima sudeginti enciklopedijas, kur parašyta, kad šis kariškis ne tremtinys, o karo metu pasitraukė į Šveicariją, po to į Ameriką, kur padarė karjerą karo aviacijoje. Nieko sau tremtis Amerikos karinėje oro bazėje!

Taip ir su Drižiaus bylomis – nors jis teisiamas, kad kalba netiesą, pačios tiesos kriterijaus teisėjai dažniausiai netaiko, išskyrus principingas teisėjas Rainys pirmojoje instancijoje, kuris pasipriešino šiai masinei psichozei, kuri užsukta prieš laikraščio redaktorių – kad būtinai jį reikia nuteisti, priemonės nebesvarbios.