Kunigas A.Bulotas : „Palaimintojo arkivyskupo T.Matulionio paskelbimo dieną ir komunistai iš tribūnų kalbėjo, kad jis mūsų”

Per  palaimintąjį  arkivyskupą  T. Matulionį  atsiveria ginklas  savasties  išsaugojimui.

Palaimintojo  arkivyskupo  T.Matulionio  paskelbimo  dieną  ir  komunistai  iš  tribūnų  kalbėjo, kad jis  mūsų.  Tad kodėl jo palaiminimai, jo palinkėjimai, jo prašymai ir toliau  negalėtų  būti  mūsų  visų?  Manoma,  kad  pažadais  yra  grįstas  visas  pragaras.  Palaimintasis, tai kelias  į  šventojo  paskelbimą. Plačioji  visuomenė apie  tai   sužino  tik  tada kai  pradedama  viešai  skelbti.  Bet daugumoje   šventumo  kelias  jau  būna  įdomiai paslaptingas arba ir viešai  maištingas  kaip pvz.  švento  kun. Jono  Bosko,  kuriam  buvo tekę  daug  patirti  viešų  priekaištų ir nemalonumų  ne  nuo priešų, bet  nuo  savųjų,  kuriems  jis  tarnavo.  Tad  kokį  palikimą  mums  paliko  palaimintasis  arkivyskupas  T. Matulionis?  Kam  tai  rašyti?  Į tokius  priekaištus  pasinaudosiu  paties  palaimintojo  arkivyskupo  atsakymu: “O  nevalia  tylėti, reikia  savo  padaryti.“  Arkivyskupas T. Matulionis mirė,  bet  prieš  mirtį  matydamas  Lietuvos  bažnyčios  sunkią  padėtį,  surado   savo  dvasios  tęsėją  kun.  Vincentą  Sladkevičių.  Suteikdamas  vyskupo  šventimus,  slapta  Birštone,  dalyvaujant artimiems  draugams,   arkivyskupas  T. Matulionis  neapsiriko.  Nors  oficialiai  ilgiems metams  vyskupo V. Sladkevičiaus  tarnystė KGB buvo  sutrukdyta,  bet   neoficialioji  pogrindžio   vyskupo  tarnystė  labai  gausiai  augo  Lietuvoje.  Jauni  kunigai  baigę  Kauno  kunigų  Seminariją,  kurią  kontroliavo  KGB,  vykdavo  pas  Jo  ekscelenciją  vysk.   V. Sladkevičių esantį  tremtyje,   gauti  nuoširdaus  ir  kryptingo  palaiminimo  Lietuvos  katalikų  bažnyčios  sielovadoje. Tuo  laiku   Žagarėje  tremtyje  buvo   Vilniaus  vyskupijos  vyskupas  J. Steponavičius.  Jauni  kunigai  aplankydavo  ir  šį  vyskupą  rodydami  vienybę  ir  paklusnumą  su  tikrais  bažnyčios  vadovais.  Ne tik  jauni  kunigai  kreipdavosi. Veikė  pogrindžio  vienuolynai. Kunigų  seminarija, tautinės  ir  religinės  organizacijos, veikė  disidentinė  veikla,  globojamos  ir  laiminamos  šių  vyskupų. Pogrindžio  sąlygomis  teko  arčiau  susipažinti  ir bendrauti su  vysk. V. Sladkevičiumi.  Dar geriau  teko pažint  padedant jo administravimo  veikloje Kauno  arkivyskupijos  kurijoje,  dalyvaujant   bendroje  audiencijoje  Vatikane  su  Šv. Tėvu  Jonu- Pauliumi II.  Pabendravę  su  kardinolu,  piliečiai sakydavo, kad  tai  Dievo  žmogus. Šio vyskupo  pilną  viešą  veiklą  pilnai  pajuto  visi  tikintieji   atgavę  tikėjimo  laisvę,  išsikovojus  Lietuvai  nepriklausomybę.  Dažni  Lietuvos  politikai, prezidentai, seimo  nariai,  karininkai  ir  kariai,  užsienio  svečiai  lankydavo  kardinolą,  kai  kam  būdamas  geru  konsultantu,  patarėju ar net  gydytoju  iš  sunkių  ligų. ( Iš  kardinolą  globojančio  gyd. Prof.  J. Danio  prisiminimų )  Kadangi  šiandieną  pradedama  Lietuvos  laisve  dalintis  kaip  paskutine  J. Kristaus  tunika, kaip  kad  dalinosi  Romėnų  okupantai  kareiviai,  politikams  įstatymiškai  numatant  leisti  prekiauti  Lietuvos   žeme,  parduodant  gabalais  užsieniečiams  nuo kurių  Lietuva  visą  laiką  gynėsi,  ir  pilis  statė,  tad  ir  išliko  Lietuva,  tuo labiau, kad  Lietuvos laisvės  idėją  pradeda dalinti  buvusių  represinių  struktūrų  asmenys  pasislėpę  po  Putino  archyvais.  

Tad  įdomu  kodėl  niekas  neprimena  profesoriui  V. Lansbergiui, šiuo sudėtingu  momentu  kai  į  kandidatų  eiles  gauti  Lietuvos Laisvės  premiją  jau  rikiuojasi  eilė.  Ką  jis  profesorius   darydavo   tokiais  atvejais – sąjūdžio   laikais,  esant  sudėtingiems  klausimams?  Kai tankai  artėjo  prie  parlamento  sausio  13  iš  balkono  pro  langą  pasigirdo  profesoriaus  kreipimasis: “Ar  yra  minioje  kunigas?“  Jų  buvo  daug.  Buvo  atrėmusių  savo  kūnais  rusų  tankus,  tik va  iki  šiol  žiniasklaida  jų  neparodo. Buvo  ir  Kauno  kunigų  Seminarijos   auklėtinių. Pasigirdus  iš  balkono  lango  kun. A. Keinos  rožančiaus  maldai,  žmonės  nutilo,  susikaupė, atslūgo  baimė.  Pats  profesorius  labai  aiškiai  pasakė  prieš  keletą  metų  tardamas  paskutiniame   kardinolui  Vincentui  Sladkevičiui  skirtame atsisveikinimo  žodyje  prie  Kauno  Arkikatedros,  kad  jis   sunkiais Sąjūdžio  Lietuvai  laikais, visada   vykdavo  pas bažnyčios  atstovą  kardinolą  su  sudėtingais  sprendimais,  o  atvykus, kardinolas   jau  turėdavo  jam  atsakymą.  Atsakymą  faktinį  turi  ir  dabar  kardinolas, nes  jis  tikrai  ir buvo   faktiškas  vadovas  be  reitingų  didesnei  daliai  Lietuvos  tikinčiųjų,  atvedusių  Lietuvą  ne  į  emigraciją, bet  į  laisvę, ką  pripažįsta  ir  visas  pasaulis  sužinojęs  apie  Lietuvą  iš  kardinolo  nenuilstamos  kovos  už  laisvą  Lietuvą, laiminant  visą  pogrindžio  veiklą, susijusią  su  laisve,  ypatingai  „Lietuvos  Katalikų  Bažnyčios  Kroniką“, kuriai  pats  kardinolas  davė  pavadinimą. Paleisti iš lagerių  politkaliniai ir disidentai su  draudimu  gyventi  Lietuvoje,  nors  kai kurie  lietuviai  ir tremties  vietose jau  buvo  sukūrę  šeimas  ir  įsikūrę  gyventi, vis tiek  verždavosi  į  Lietuvą,  prisiregistruodami  Latvijoje  ar  to  meto  Kaliningrado  srityje, kad  vis  arčiau  Lietuvos. Nors  buvome  okupuoti , bet  taip  nesiplėšėme  emigracijon.  Aktyviam   laisvės  siekiui  buvo  pažadintas  ryžtas   visoje  Lietuvoje,   perlaidojant  Sibiro  tremtinių  palaikus , parodžiusius  į  tautos  subrendusią  sąmonę  laisvei,  ko  nepajėgė  padaryti  gyvieji  disidentai  tą  padarė  mirusių  palaikai,  atidarydami  tarybinių  karinių  aerodromų  užtvaras  ir  aerodromus   ir  net  gaunant   kariškus  lėktuvus  palaikų  pervežimui. Apie  tokį  prof. V.  Landsbergį  gal  tada  okupuotoje  Lietuvoje  ir žinojo  maža  grupė  muzikantų  arba  komjaunimo  organizacijos  bendraminčių.  Niekada  pas  mus  į  Kauno  Kunigų  seminariją  nebuvo  užėjęs  prof. V. Landsbergis,  sugroti  K. Čiurlionio  etiudų.  Nes tik  tokia  vienintelė  buvo  ir  yra  Lietuvoje  Institucija,  ugdanti  Lietuvai  Dievo  ir  žmogaus  sąžinės  supratimo  vertę.  Kulto  reikalų  įgaliotinis į  Kauno  kunigų  seminariją, atsivesdavo  „stipresnius“  muzikantus  arba  „iš  didelės  pagarbos“  pasiūlydavo   pagroti  tarybinį  himną  pačiam  Kauno  kunigų  seminarijos  muzikos  profesoriui. Plodavo  tik  kulto  reikalų  įgaliotinis  ir  atsivežtasis.  Tai  buvo  vienintelė  institucija  tarybinėje  Lietuvoje,  kurioje   klierikai  vieningai  neatsistodavo,  grojant  okupantų    himną.   Aišku,  kad  niekada  nevėlu  laiku  susiprasti,  kai  jau  niekas  į  Sibirą  netremia  ir  už  lango  kaip  mūras  stovi  tauta  skanduodama  Lietuva.  Atgavus  nepriklausomybę,  kaip  stebuklą, ir labai   greitai  pamiršus  politikams  Sąjūdžio  pažadus  besidraskančios  privatizacijos  euforijoje,  pamiršus  kardinolo  patarimus  ir  Sausio  13  naktį,  kai  kardinolo  asmenyje  Šv. Tėvas Jonas – Paulius II,  telegrama  laimino  ir  stiprino  lietuvių  tautą,  Lietuvos  laikraščiuose  pasirodė  straipsniai  ar  mes  neužmiršome  kardinolo? Taip, jį  pradėjo  pamiršti tie  kurie  buvo  inspiruojami  KGB  kuo  greičiau  pašalinti  laisvės  ir  taikos  šauklį  „modernėjančiai“  be  šventųjų  kulto  ir  istorinio  tautinio  ir religinio  paveldo, be  bažnyčios  įtakos  į  tautos  pilietiškumą, skubiai  plečiant  vakarų  neoliberaliąją  religiją   Lietuvoje.  Politikams  leidžiant  prie  altorių skelbti  bažnyčiose  pažadų  ir  melo  žodžius  kur  skelbiamas tik  Dievo  žodis.   Užsirakinus  naktimis  bažnyčiose  modernistams  kunigams  nuo  visuomenės  kuri  juos  išugdė, buvo griaunami  altoriai, naikinamos  šventųjų  statulos, pjaustant  ir  slepiant  gotikinę  architektūrą  ir darant  bažnyčias  kaip  sporto  ar  koncertų  sales.  Ne tik  priešiškumai  dėl  jų  paskirties  pasireiškė  atgaunant  ateizmo  sunaikintus  bažnyčių  pastatus  kaip  Kauno  vadinamą  „Soborą“ ar  Vilniuje  Šv. Kotrynos   bažnyčią,  bet  net  vejant  uolius  kunigus  iš  didesnių  miestų  parapijų  į  provinciją.  Jiems,  tiems  išvytiems  kunigams,  kurie  visą  savo  gyvenimą  buvo  pašventę  bažnyčios  tarnystei  ir  Lietuvos  laisvei,  parapijas  Kauno  mieste  parūpino  kardinolas  V. Sladkevičius.  Ten  Vatikane  kardinolas  rasdavo  ką  atsakyti, prieš  tokį  Vakarų  brukamą  vandalizmą  ir  kai  bendražygiai  pradėdavo  maištauti  ir  kai to paties  tikėjimo  broliai  „neišgirsdavo“ droviai  ir  tėviškai   pasakytų  kardinolo  pastabų,  kardinolas  ieškojo  diplomatinio  sprendimų  būdo  Vatikane.  Vatikaną  pradėjo  pasiekti  politikų  šmeižtai  apie  jo  eminenciją  kardinolą  V. Sladkevičių  ir  netgi  iš  tų  kurie  ėjo  patarimų   o  vėliau  fariziejiškai  nusisuko    nuo  kardinolo.  Kardinolas  vyko  tiesiogiai  pas  šv. Tėvą  Joną-Paulių II  spręsti  tolimesnę  savo  sielovados  paskirtį,   kartu  pakviečiant  Šv. Tėvą  aplankyti  Lietuvą.  

Šv. Tėvas  būdamas  iš  socialistiškai  komunistinės  Lenkijos  gerai  suprato  ir  Vatikano  politiką,  išsivaduojamų  komunistinių  tautų  atžvilgiu,  ir  kai  jam  pačiam  Šv. Tėvui,  išvykus  į  apaštalines  keliones,  Italijos  laikraščiai  rašydavo,  kad   tai  tikriausiai  jau  paskutinė  Šv. Tėvo  kelionė  ir  jis  tikriausiai jau  atsistatydins. Vatikano  žiniasklaida  buvo  paralyžuota  KGB  informatorių.  Vatikano  lietuviškų  radijo  laidų  vedėjas  mon. V. Kazlauskas   per  tarybinės  Lietuvos  KGB  agentus  ir  tarpininkaujant  Vatikano  informatoriams  buvo  pašalintas  iš  pareigų. ( Į pašalinto KGB  mon. V. Kazlausko pareigas   pagal  iškvietimą, turėjau  vykti  aš. Išaiškinus  KGB  klastą  ir man  atsisakius vykti, kardinolas  sutiko su mano  sprendimu )  Kieno  rankose  informacija  tai  to  ir  tiesa.  Nepavyko  atsistatydinimu  palaužti  iki  pat  užmigimo  Viešpatyje  Šv. Tėvo  Jono – Pauliaus  II.  Tą  patį  Šv. Tėvas  palinkėjo  ir  kardinolui  V. Sladkevičiui  įteikiant  dokumentų  patvirtinimą  ir  palaiminimą,  nepasitraukti  iš  pareigų,  nes  kaip tik  dabar  tu  esi  labai reikalingas  šiuo  momentu  Lietuvai.  Taip, tai  buvo  pasakyta  LIETUVAI. O  man  Šv. Tėvas  palinkėjo  globoti  ir  saugoti kardinolą.   Šv. Tėvas  Jonas – Paulius II  labai  gerai  žinojo  Lietuvos  padėtį ir kas  kėlė  sumaištį  nepriklausomoje  Lietuvoje.  Kardinolo  V. Sladkevičiaus,   vyskupų  konferencijos  pirmininko  pareigos  buvo  pratęstos.  Tad  nevardindamas  visų  kardinolo  nuopelnų, kuriuos  vertino  pats  aukščiausias  Romos  katalikų  bažnyčios  vadovas  Šv.  Tėvas,  aš,  kaip   buvęs  jo  sekretorius  ir    Kurijos  kancleris  ir  notaras,  nematau  kito  asmens  kaip  kardinolo  V. Sladkevičiaus  sutapatinančio  su  Lietuvos  laisvės  premija.  Kartais  mirusieji  būna  stipresni  už  gyvuosius,  ką  parodė  Sibiro  kančiose  žuvusiųjų  palaikai  atvėrę  Lietuvai  vartus  į  Laisvę. Tai kartu  manau  būtų  dar  vienos,  socialiai  baisioje  katastrofiškoje  atskirtyje,  nublokštos  Lietuvos  santarvės  dovana  per  Tautos    kardinolą  V. Sladkevičių  100 –čio  Lietuvai.

 Pagarbiai  kardinolo  sekretorius  kun.  A.  Bulotas.

P.S.  Noriu  pakviesti  visus  pasidalint  patirtimi  tuos  kurie  buvo  pagydyti  kardinolo  V. Sladkevičiaus.  Kadangi  ne  vieną  ligonį  nukreiptą  iš  įvairių  Lietuvos  vietovių   oficialių  gydytojų  dėl  nepagydomų  sunkių  ligų,  aš  pats  palydėdavau  pas  kardinolą,  bendravau  su  pagydytaisiais,  bet  tada  tai  atrodė  viskas  puiku ir gera. Bet  pasirodo  kad  tie  stebuklingi  pagijimai  faktiškai  vyksta  ir  dabar  maldos  užtarimu,  kreipiantis  į  kard.  V. Sladkevičių.  Tad  būtų  tikslinga  surinkti  pilną  informaciją  dėl  kardinolo  paskelbimo  šventuoju.

Informaciją  galima  siųsti  adresu  Kaunas  48349,  Linkuvos  g. Nr. 21  A. Bulotas