Kunigas A.Bulotas : ‘Koronė”

„KORONĖ“

Iš pranašo  Jeremijo knygos.  Jer  17,5-10

Štai ką sako Viešpats:   Buvo skaitoma Romos katalikų bažnyčiose  2020 03 12  

„Prakeiktas  žmogus, kuris  žmonėmis  pasikliauja  ir silpną  kūną  sau  atrama  laiko, kurio  širdis nusigręžia nuo Dievo. Toksai – kaip tas  plikas  tyrų krūmokšnis: niekada nesulaukdamas gėrio ir skursta  sausrotoj dykynėj, druskėtoje žemėj, kur niekas negali gyventi.  Laimingas žmogus, kuris  Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias“. Visi klausantys šio Dievo žodžio bažnyčioje atsako Amen, kad tikrai Taip.

Ar tai sutapimas tokio Švento Rašto teksto skaitymas pasaulio pandemijos metu? Ar tai perspėjimas ir bažnyčiai, ką Lietuvos vyskupai ragina atrasti iš naujo?   

2020 03 12  ketvirtadienį,  vakaro televizinėje laidoje  „SKYRYBOS“ buvo kalbinami vėžiu sergantys ligoniai ir juos globojantys gydytojai.  Ligonis prašė visų sunkiomis ligomis sergančių ligonių kalbėti atvirai.  Ligonis papasakojo savo pasimetusio  sutrikimą, kai sužinojo, kad serga vėžius . Nepadėjo jam nei rekomenduojami  psichiatrai nei psichologai gydytojai kol jis nesurado vidinio dvasinio  imuniteto,  malda ir tikėjimu Dievu vienuolyne. Kodėl  rašytoja J. Ivanauskaitė keliaudavo į Tibeto vienuolynus? Šitas dvasinis imunitetas leido ligoniui pasijusti kur kas stipriau, ką pripažino ir kalbantis Vilniaus Vėžio instituto gydytojas, kad dabar matomai vaistų veiksmingumas ligoniui bus daug geresnis. Dar kitas verslininkas kuris parašė knygą apie Saudo Arabijos princą ir pasakodamas televizijoje kaip jį Lietuvoje nuskriaudė, kad jam buvo mintis tik savižudybė arba girtuoklystė. Atsitiktinai išgirdo „Marijos Radijo“ kvietimą maldai. Viskas pasikeitė su maldos pagalba ir tapo Saudo  Arabijos garsiu projektų vadovu. ( Medikai sakys kad tai autosugestija. Duokite ir jūs medikai tokių  autosugestijų)

2020 03 13  žmogiškais  samprotavimais pasirodžius skelbimams kaip elgtis tikintiems bažnyčioje, epidemijos metu, patariama daugiau kreiptį dėmesį į buitinius apsiplovimus bažnyčioje, nei į dvasinį, nebijant dar žegnotis. Lenkijos vyskupai ragina dažniau lankyti bažnyčią. 

Ką siūlo šiomis dienomis, lankančiam bažnyčią Lietuvoje?  

 Pirma. Skelbiama apie septynias priemones  kaip rankų plovimas, muilas čiaudėjimas ir taip toliau… netgi bažnyčiose  išplatinta higienos taisyklės kurios manau jau net ir tualete nereklamuojama. Bet Ministrai nurodė. Aš manau, kad čia reikia priminti seniai neskalbiamas bažnyčiose,  septynias didžiąsias nuodėmes, kurios  krečia  bedvasį pasaulį, netgi į jokią toleranciją neatsižvelgiant.

Antra.  Pašalinti švęstą vandenį, bažnyčiose keičiant jį kitokiu  skysčiu. Tai kodėl per Šventas Velykas pašventintas vanduo per visus metus iki kitų Šventų Velykų išlieka nesugedęs? Bažnyčia  turi naudoti pasidabruotus indus vandeniui laikyti  ir sidabro jonai užmuša šiltinės, choleros, maro , tuberkuliozės bakterijas. Išmeskime iš bažnyčių prekeivių stiklinius indus ir problemų nebus. Ant krikštijamo kūdikio švelnios galvos  pilkime vandenį iš sidabruoto indelio, o ne iš restorano padažams naudojamų stiklinių taurelių. Aš ateistams turiu atsakymus į panašius išvedžiojimus, bet  tie kurie netiki, tai Kristus sako, „kad jei kas ir iš numirusių prisikels – netikės“.

Trečia.  Draudžiama dabar glostyti vaikams galvas, teikiant tikintiems Šventą Komuniją? O kam jas glostyti?  Šventoje  Liturgijoje tai nenurodoma ir dar sakramentų teikimo metu? Vienoje bažnyčioje kunigui buvo kirsta per rankas šalia stovinčios moters, kai kunigas čia pat dalinęs Komuniją  paglostė vaikui galvą. Moteris pasakė, kad aš daugiau neisiu į jūsų bažnyčią, kai glostote utėlėtas vaikų galvas ir tomis pačiomis rankomis vėl kitam žmogui duodate Komuniją. Tai kam jūs plaunatės rankas per Šventas Mišias? Dalijome Komuniją  kartu. Niekada neglostau galvų. Palaiminu vaikus kryžiaus ženklu. Be to kunigas po Šventų Mišių kaip reikalauja liturgija, pakviečia visus galinčius atsiklaupti palaiminimui. Ir toks palaiminimas tinka ir suaugusiems ir vaikams. O jeigu vandens šlakstymui yra  paskirtas indas netinkamas liturginiam naudojimui, tai ten – dumblas.

Kalbėti Tėve mūsų nesusikabinus rankomis? Visos maldos dėl  žmogaus dvasinio balanso organizme kalbamos sudėjus rankas, bet nesikabinant ir kaip musulmonai neskečiant rankų išskyrus kunigą, kuris iškeltomis ir praskėstomis rankomis siunčia turintis dievišką  pasiuntinystę – palaiminimą žmonėms. Žmoguje visada turi būti dvasinė pusiausvyra. Iš maldai sudėtų delnais rankų, dešinės rankos biologinio lauko visada didesnis stiprumas perteikiamas į kairę delno pusę ir taip balansuoja žmoguje pusiausvyrą,  ko toliau nemanau plačiau aiškinti. Tik, kai vaikystėje skaudėdavo galvą, užtekdavo mamai uždėti dešinę ranką ant galvos ir skausmas dingdavo. Tą patį patariama daryti ir suaugusiems. Dedant dešinę raką ant kaktos o kairę po pakaušiu. Tokiu biologinio veikimo principu žmoguje, esu sukūręs  autorinį  medicininį prietaisą galvos skausmui malšint ir nemigai šalinti, tik delnus pakeičiant elektrodais.  Kadangi prietaisas buvo Lietuvoje gerai įvertintas  mediciniškai, esu apdovanotas prizu ir prietaisas buvo  atrinktas  pateikiant  to meto Maskvos Visaliaudinei parodai. Iš parodos įvertinimo  gavau  aukso medalį ir pripažinimą. Tokia tema galiu kalbėti su ieškančiais  ir norinčiais suprasti kokias galimybes turi žmogaus stiprus  dvasinis imunitetas, matęs kiek ligonių yra pagydęs jo eminencija kardinolas V. Sladkevičius.  

Skelbiama kad kunigas neturi  bučiuoti altoriaus. Ką šiuo atžvilgiu įsivaizduojame altoriumi – stalą? Altorius visai turi kitą prasmę jau vien tik architektūriniu tvirtinimu ir liturgijos reikalavimu bažnyčioje, kai kunigas  kalba prieš Šventas Mišias maldą“   Introibo  ad  altare  Dei… Aš prisiartinsiu prie Dievo altoriaus, prie Dievo kuris šloviną mano jaunystę“…  Altorius  ( stalo manau galima ir nebučiuoti ) simbolizuoja Kristų ir jį reikia bučiuoti, nes Šventų Mišių liturgija nėra vaidyba. Toliau keistų pasaulietiško samprotavimų išvedžiojimų nekomentuosiu.  Manau, kad Romos katalikų bažnyčia šiandieną pastatyta ant tikėjimo pasirinkimo, kaip  istorija rodo visai  kitokios  bažnyčios vaidmenį epidemijų ir nelaimių metu. 

Italijos vyskupų  konferencija  sustabdė iki balandžio 3 dienos visoje  Italijoje dalyvavimą  Šventose Mišiose. Už tokį melagingą valstybės, pranešimą Romos vikariato  atstovas spaudai ir dvasios tėvas Valteris Insero, žiniasklaidai „ANSA“ pasakė apie situaciją Romoje (kovo 8 d.)“Tai kas numatyta naujame vyriausybės dekrete yra NETIESA. Mes imamės priemonių siekiant informuoti parapijos kunigus.“ Žmonės Genujoje rinkosi į Šventąsias  Mišias.

Senajame Testamente pranašai panašią situaciją būtų pavadinę  dieviškąja bausme.

Kokiu keliu pasuks Lietuvos tikintieji? Ar šis „Koronės“ ženklas padės sugrįžti prie Evangelinės Kristaus bažnyčios tiesų elgtis kaip reikalauja Šventų Mišių liturgija, netgi raudonomis raidėmis Mišiole primenant, kaip kunigas turi aiškinti tikintiems elgseną bažnyčioje,  ar toliau leisim savivaliauti ant vadinamų“ altorių“ bažnyčiose?    P. S. Švento  tėvo prašymas kunigams lankyti ligonius.

Koks būtų reziumė iš šių samprotavimų?  Šiuolaikiškoje bažnyčioje galima visokių bacilų pasigauti ir be  gripo  viruso,  nuo prineštų medžiaginių sumestų į krūvą žaislų iki stresinio stovio nuo elektromagnetinių bangų  retransliatorių iš pritvirtintų  antenų  bažnyčių bokštuose. ( Vietoje to kad vaikai žaismingai elgtųsi bažnyčioje su mamos ar močiutės  švytinčiomis  spalvomis rožantėliu  ir jau nuo mažens išmoktų kartu su suaugusiais kartoti maldą „ir neleisk mums susigundyti Viešpatie blogiu, bet gelbėk mus nuo pikto“, aš manau išaugtų visai kitokie  politikai ir prezidentai) Nėra tokio Lietuvoje, kaip kad Jėzus paėmęs rimbą išvaikytų prekiautojus iš šventyklų, kad  naujai  atrastume  gero lietuviško šeimininko lobyną,  ką skelbia vyskupų  konferencija – „atrasti iš naujo“, nes kaip skelbia Sveikatos ministerija, Lietuvoje kol kas  blogos epidemijos užkratai atsivežtini tik  iš užsienio. 

Pagarbiai  Kun. A. Bulotas