Kodėl generalinė prokuratūra slepia žudikus?

Kodėl generalinė prokuratūra slepia žudikus?

Generalinė prokuratūra nusiuntė dokumentus apie nusikaltimus ištirti Kauno apygardos prokurorams, kurie ir įtariami šiais nusikaltimais

Aurimas Drižius

Kriminalinės policijos biuras ir Kauno apylinkės prokuratūra jau šeši metai niekaip neranda kauniečio Vaido Milinio žudikų, nors policija turi įrodymų dėl šio nusikaltimo motyvų, ir galimai net žino, kas tai padarė. Negana to, aukšti buvo Kauno kriminalinės policijos vadovai sako, kad dėl šio nusikaltimo jau buvo sulaikytas vienas žmogus, tačiau skelbiama, kad šis nusikaltimas iki šiol neišaiškintas. Tačiau kažkodėl Kauno policija ir Kriminalinės policijos biuras slepia šią informaciją, o kaltę bando suversti visiškai niekuo nekaltiems žmonės.

Kauno apskrities VPK specialiųjų užduočių valdybos 2 –asis skyrius (kuruoja A.Gecevičienė) turi telefoninių pokalbių garso įrašus (jie pridedami), iš kurių aiškėja, kad buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis Vaidas Milinis buvo nužudytas todėl, kad galimai paėmė pinigus iš nusikaltėlių, kad pakalbėtų su savo tėvu teisėju, ir pastarasis numarintų bylą. Negana to, aiškėja, kad net įtariamas Vaido Milinio žudikas buvo sulaikytas net 2014 m. sausio mėn., tačiau kažkodėl jokie įtarimai jam nebuvo pareikšti. Negana to, prokuratūra sugalvojo, kad šį nusikaltimą reikia priskirti Neringai Venckienei ir jos šalininkams – buvo bandoma tai padaryti.

 „Jis (Vaidas Milinis – aut. Pastaba) pažadėjęs su tėvu pašnekėt paėmė pinigus, supranti, kad padarytų kažką tiems žulikams. Tas tėvas nepadarė. Tai va, – policijos įrašytų telefoninio pokalbio metu kalba buvęs Kauno rajono policijos vyriausias komisaras Juozas Leščiukaitis, – jos tą sūnų nužudė dėl tėvo nusikalstamos veiklos“. 

J.Leščiukaičio pašnekovė „Albinutė“ atsako : „..aš šito labai neapkenčiu. Jeigu žmogus kaltas, tai tegul jis ir atsako, o ne jo vaikai“.

Į ką komisaras J.Leščiukaitis atsako : „o jinai matai, ne ji viena sugalvojo (matyt, kad eina kalba apie V.Milinio motiną Mariją Milinienę). Jinai sugalvojo visą šitą nužudymą pakišti po Venckiene, supranti, kad čia pedofilai nužudė“.

Kauno policijos ypatingai sunkių nusikaltimų tyrimų skyriaus vyr. tyrėja A.Gecevičienė (kuri tyrė V.Milinio nužudymą) buvo gavusi teismo leidimą klausytis daugiau nei 20 žmonių telefoninių pokalbių. Dauguma jų priklausė „Drąsos kelio“ iniciatyvinei grupei, tačiau tarp tų, kurių buvo klausomasi, pateko ir jau minėtas ekskomisaras J.Leščiukaitis. 

Beje, iš tų pačių pokalbių išklotinių aiškėja, kad tas pats J.Leščiukaitis dažnai susitikinėjo su M.Miliniene, ir net vykdė jos parėdymus, t.y. rinko informaciją apie minėtus Garliavos įvykius. Dar įdomiau, kad net važiuodamas į susitikimus su M.Miliniene minėtas ekskomisaras prašydavo kolegų „dirželio“ (policijos tyrėjų žargonu taip vadinamas garso įrašymo įrenginys), kad galėtų įrašyti pokalbius su M.Milinene. Taip betirdamas šiuos įvykius, J.Leščiukaitis sužinojo ir tą faktą, kad policija jau buvo sulaikiusi įtariamą V.Milinio nužudymą, tačiau vėliau kažkoks gudrutis sugalvojo, kad šį nusikaltimą galima „užrašyti“ N.Venckienei ir „Drąsos keliui“. Tačiau visą šitą laiką iki šiol policijos vadovai žino, kas ir kodėl nužudė V.Milinį, tačiau tai slepia. Kadangi apkaltinti šiuo nusikaltimu nekaltų žmonių taip pat nepavyksta, nors ir buvo bandoma, tai tyrimas dėl šio nusikaltimo yra sustabdytas. Visos šios aplinkybės paaiškėjo Šiaulių apygardos teisme, kuriame nagrinėjama vadinama Garliavos pedofilijos byla – joje teisiami žmonės, bandę gelbėti prievartaujamą Drąsiaus Kedžio dukrą.

„J.Leščiukaitis, kalbėdamas su kitu asmeniu aiškiai sako ,kad Milinio įsūnio žudikas buvo sulaikytas labai greitai, bet Milinienė dėjo visas pastangas, kad neiškiltų sūnaus vardas, – pasakoja LL šaltiniai, – tuose pokalbiuose minima ,kad A.Milinis žino už kokias jo nuodėmes buvo nužudytas įsūnis“.

Kitame pokalbyje J.Leščiukaitis išvardina keletą asmenų vardais ir pavardėmis iš buvusių policijos ir STT darbuotojų ir įvardija, kad jie instruktuodavo Drasių Kedį pedofilijos skandale. Tokia informacija turėtų būti tinkamai  patikrinta. Be to, Leščiukaitis nurodo asmenį, kuriam jis rinko informaciją apie teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymą. Įdomus jo pokalbis su asmeniu R, iš kurio galima suprasti, kad R yra asmuo,  kuriam Leščiukaitis pateikdavo informaciją apie jo pakalbius su Miliniene, juos įrašydamas aparatūra gauta iš to asmens R.

Policijos vyr. tyrėja Gecevičienė perdavė teismui dokumentus, iš kurių aiškėja, kad policija žinojo ir žino, kas nužudė Vaidą Milinį. Tačiau šis nusikaltimas iki šiol nėra atskleistas

    „Be to, yra pokalbiai tarp M. Milinienės ir J. Leščiukaičio, kuriuose jie keičiasi informacija apie eilę konkrečių asmenų ir kažkam tą informaciją galimai naudojo, bet J. Leščiukaitis to jau nepasakys, tačiau ponia M. Milinienė visai guviai atrodo feisbuke ir matomai bus gynybos pakartotinai kviečiama apklausai, – teigia LL šaltiniai, – aišku, bylą sukurpusi prokurorė Poškienė tam prieštaraus ,nes Leščiukaičio apklausai prieštaravo. 

 Pasak daugiametę tiriamojo -operatyvinio darbo patirtį turinčių specialistų tokio masto bylai suklastoti reikia labai kruopštaus ir sistemingo darbo ir labai aukšto intelekto lygio vadovo, gebančio ne tik tirti ,bet ir kurti. Šią gi bylą siuvo  vidutinių gabumų mentė, kuri vos ne vos  baigė policijos mokslus neakivaizdiniu būdu, prieš tai dirbusi sekretore, paskui papolitikavusi, paskui 18 metų jaunesnį vyrą pasigavusi, ir tada per savo amžiaus “uošvį”, buvusį aukštų pareigų komisarą padorų darbą gavusi. Taigi ji buvo tik apsukri , bet ne talentinga. Tik šios bylos dėka padarė karjerą. Jai specialiai Kauno AVPK sukurtas trečias sunkių nusikaltimų tyrimo skyrius iš keleto žmonių, lyg negalima buvo palikti grupės  prie kitų dviejų didžiulių skyrių. Matyt,  naudinga laikyti keletą “patikimų” ir autonomiškai veikiančių darbuotojų grupelę spec. pavedimams. Tai panašu į kriminalinį trilerį apie organizuotą mentų nusikalstamą grupę ir tai būtų įdomu, jeigu nebūtų  baisu. Pasak prieš keletą savaičių mirusio  apie šias bylas ne iš pasakojimų žinojusio kriminalinės policijos veterano, ši byla buvo užkurta tik po keleto bandymų. Matomai be pinigų niekas nenorėjo nieko tirti, o ir įrodymų jokių nebuvo pateikta tik “nuogas” pareiškimas. Ir tai normalu, žinant šiandieninę sistemą. Atsiradus finansavimui vieną “nukentėjusioji” įgavo neįprastas galias, t.y. nuo pirmų bylos savaičių 18 kartų susipažino su byla, nurodė apklausai kviestinus dešimtis asmenų ir dalyvavo beveik visų apklausose, pastoviai rašė pareiškimus ,kad neva yra sekama, kas pasitarnavo sistemai kovojant su naujai atsirandančia partija, nes į pasiklausytinų telefoninių pokalbių sąrašą buvo įtrauktas beveik visas politinės partijos “Drasos kelias” aktyvas, nors jokių duomenų apie jų nusikalstamą veiką byloje nebuvo ir nėra. Ši „nukentėjusioji“ tyrėjos Gecevičienės kabinete ir apsigyveno. Pati atvesdavo “liudininkus”, ir prie kabineto durų “instruktuodavo”, ką  sakyti. Apie tai procese pasakė liudytojas K. 

Matomai kažkam nufotografavus „nukentėjusiąją“ rūkant balkone, kuris išeina iš to buvusio policijos padalinio viršininkės kabineto, tai nukentėjusioji net parašė atskirą pareiškimą, prijungtą prie bylos , kad ją vėl seka , fotografuoja ir dėl to policijos darbuotojai “gali būti sukompromituoti”. Matyt vienos suokalbio pusės skystanti psichika ,o kitos nenuovokumas ir intelekto trūkumas sukūrė kuriozinę situacija ,kad abi pusės supranta  tokių jų tarpusavio kontaktų nelegalumą. Niekaip negalinti atprasti nuo buvusio aukšto rango teisėjo žmonos statuso, Šiaulių teisme ji paprašė nekviesti apklausai jos vaikų, kurie yra nukentėjusieji byloje dabar jau pilnamečiai ir nori gauti moralinės žalos atlygį maždaug 116000 eurų. Teigė , kad patirtas stresas vėl pasikartos ir tai gali vėliau duoti pasekmių. Keistai tai nuskambėjo apie tą besitęsiantį gedulą pasižiūrėjus į Simonos Milinytės feisbuko paskyrą, iš kurios tik į keletą gigabaitų tilpo jos pačios pornografinio turinio nuotraukos. Kažin ar be triusikėlių fotografuojantis stresas nusiima? 

 Detaliai susipažinus t.y. praktiškai atlikus bylos ekspertizę, išsirutuliavo pirmu žvilgsniu nematomų nesutapimų, kas pastudijavus giliau – aptiktas aiškus klastojimas. Įdomi bus prokurorės pozicija-ar kartu su tyrėja skęsti ar  apsimesti , kad “mane apgavo ir pavedė , o aš taip pasitikėjau”. Teismo kolegijai teks pasirinkti ar  išteisinti visus ,ar  stumti iki galo. Beje dvi kolegijos narės yra priėmusios nutartį nuteisus laisvės atėmimo bausme du asmenis pagal policininkų pristatytų slaptų liudininkų parodymus. Dabar jie jau laisvėje ir ruošia ieškinius valstybei. Na, kas nedirba, tas neklysta, o kas nusikalsta, t.y. klastoja, tas dažniausiai suklysta ir tai yra taisyklė. Tiesa – būna išimčių – bet tam reikia talento, o kitkas tik patvirtina pačią taisyklę“. 

Lapkričio 17 d. kreipiausi į generalinę prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 237 straipsnį. Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimas , ir nustatyti, kas ir kodėl slėpė tikruosius Vaido Milinio nužudymo užsakovus, vykdytojus ir šio nusikaltimo motyvus. Nurodžiau, kad be abejo, jeigu nusiųsite tai tirti Kauno apygardos ar apylinkės prokuratūroms, tai bus tas pats, kas nusikaltimo tyrimą pavesti patiems įtariamiesiems.

Tačiau generalinė prokuratūra taip ir padarė, ko aš ir prašiau jų nedaryti – nusiuntė mano pareiškimą minėtai Kauno apygardos prokuratūrai.

Gavau šios prokuratūros prokuroro Vytauto Gatavecko atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, nes „nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, V.Gataveckas nurodo, kad mano nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiklą „yra akivaizdžiai neteisingi“.

Tiesa, nepaaiškina, kokie faktai – visi tie pokalbiai iš tiesų vyko, policija slapta juos įrašė, ir pateikė Šiaulių apygardos teismui, kuriame dabar nagrinėjama „Garliavos patvorinių“ byla. Tai kodėl jie neteisingi – prokuroras nepaaiškina. 

Tiesa, galima sutikti su prokuroro vertinimu, kad aš nesu šios bylos dalyvis, tačiau kodėl aš negalėčiau disponuoti patikima informacija apie „ikiteisminio tyrimo duomenis“.

Būtent tokią išvadą ir padaro V.Gataveckas :  „pranešime nurodyto ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini, todėl abejotina, jog asmuo, kuris nėra nei proceso dalyvis, nei ikiteisminio tyrimo subjektas, galėtų disponuoti patikima informacija apie konkretaus ikiteisminio tyrimo duomenis ir juo labiau atlikti jų vertinimą. Pareiškime nurodyti argumentai apie tyrėjos A. Gecevičienės asmeninio gyvenimo aplinkybes, M. Milinienės bendravimą su jos sūnaus nužudymą tiriančiais pareigūnais ar S. Milinytės socialiniuose tinklapiuose skelbiami pranešimai ar nuotraukos neturi jokio pagrindo būti vertinami kaip LR BK 237 str. sudėties požymių turinčiais duomenimis, tai taip pat nėra pagrindas prielaidoms, dėl šios veikos požymių egzistavimo. Pridėtos pokalbių suvestinės ištrauka, kurioje užfiksuotas privatus asmenų pokalbis ir jų asmeniniai pamąstymai apie tuo metu vykstančias aktualijas, taip pat pareiškėjo pateikiama šio pokalbio interpretacija, atribota iš visos bylos medžiagos konteksto, nėra objektyvus duomenų šaltinis ir vada ikiteisminiam tyrimui pradėti. Jokių kitų duomenų apie tai, jog pareiškėjo minimi asmenys ir pareigūnai tartųsi ar kitaip rengtųsi daryti LR BK 237 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką bei turėtų tam logišką ir pagrįstą motyvą, pranešime nepateikta ir tokių duomenų negauta“.

Nieko kito iš Kauno apygardos prokuratūros nesitikėjau. Tačiau nesitikėjau ir to, kad generalinė prokuratūra nusiųs ištirti nusikaltimo tuos žmonės, kurie ir yra įtariami šiuo nusikaltimo padarymu.

Tačiau tai jokia naujiena – visa prokuratūros sistema paveda atlikti tyrimą tiems pareigūnams, dėl kurių veiksmų žmonės ir skundžiasi.