Nepriklausomoje  Lietuvoje, kuri  greitai minės  30 -metį ,  pergyvenome   daug politinių, visuomeninių  įvykių.   Vienintelis nenutrūkstamas , pastovus  visuomeninis  reiškinys,  vykstantis  daugiau kaip šešis metus, yra  reikalavimas atskleisti tiesą apie Garliavos įvykius.

Klaipėdiečiai renkasi kiekvieno mėnesio 17 dieną į  pagrindinę miesto aikštę su plakatais, su prašymu, kad  valdžia teiktų įrodymus, jog Deimantė yra gyva.  Šios mergaitės  gyvybė yra pavojuje, nes ji  yra  liudininkė, jog taip vadinamas Lietuvos elitas,  ypatingai iš valstybinio saugumo  departamento, tėra degradavę pedofilai.  Jų valdžia, jų teismai, jų prokuratūra, t.y. visa teisėtvarka.

Atsineša ir naujų plakatų, vienas iš jų, kad Lietuvoje Neringai Venckienei būtų grąžinta  laisvė.

Neringa Venckienė matė vienintelę išeitį  bėgti iš  galingų neteisybės gniaužtų .  Ar toks Neringos priimtas sprendimas buvo teisingas?  Mes, kurie netikime nei viena valdžios pateikta versija, esame giliai įsitikinę, kad  buvo priimtas  teisingas sprendimas.

Kai valdžia ilgai delsusi, sąmoningai neieškojusi  N. Venckienės  net 6-rius  metus, nutaria ją parsigabenti į Lietuvą,  kyla vienintelis klausimas,  kodėl jos prireikė  prieš 2020 m. rinkimus į Seimą?

Manome todėl, kad jie, degradavusio elito atstovai,  kaip šachmatų lentoje yra išdėlioję politinius ėjimus ir taip vadinamiems marginalams, patvoriniams yra  paruošę  politinį užribį.   Manome, kad valdžios tikslas yra toks, jog paskleidusi gausiai melą ir patyčias,  kai  prasidės teismų virtinė prieš Neringą Venckienę,  sieks atkratyti, suskaldyti  rinkėjus per 2020 m. rinkimus į Seimą. Lietuvoje dar nėra   N. Venckienės, tačiau   melagingi straipsniai jau išvysta dienos šviesą.

Kokius turime priimti sprendimus, kad  nebūtume sunaikinti taip vadinamo lietuviško elito? Pirmiausia likti prie pagrindinio reikalavimo, kuris yra susijęs su mergaite, su jos gyvybe.

Ateisime ir lapkričio  mėn. 17 d., būti abejingais yra nusikaltimas Lietuvai ir jos ateičiai.