Kino teatras – puikus intelekto bei neapykantos testas

Kino teatras – puikus intelekto bei neapykantos testas.

Neapykantai augant, turėjau apie tai anksčiau ar vėliau parašyti, bet pastaroji patirtis pranoko viską.

* * *

Slinkdami link savo vietų pajutome apspardomas kojas, nes sėdintys ponai nepasivargino jų deramai patraukti, iš karto išgirdome tokį buką balsą (maždaug tą, kurį įsivaizduojate įsigarsindami sau agresyviai tariamą frazę „Kas tau yra?“), pažvelgę balso link išvystame intelekto nesužalotą veidą. Iš karto supratome: lengva nebus.

Valgo jie filmo metu kažkokius padaže dažomus traškučius, staigiais pokštelėjimais sinchroniškai atsidarinėdami alaus, giros ar limonado (nežinia!) skardines, kurias netrukus išmaukę vieną po kitos stato sau prie kojų. Be abejonės, viso filmo metu garsiai kalba.

Filme paminėjus kompaniją „Biba“, jie, aišku, garsiai suprunkščia ir demonstratyviai pakartoja: „Byba! Ehehe! Byyyba!“ Filme išvydus dviejų vyrų bučinį, be jokios abejonės, labai staigiai visiems kino salėje susirinkusiems žiūrovams iškilmingai pranešama: „Fuuu, BLET!“ Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia: „Pažiūrėkit į mane, tokį didelį ir tikrą vyrą, kuris niekada nebučiuotų kito vyro, aš ne toks, kaip šitie ekrane, aš – normalus bachūras!“ Neduok, Dieve, kas nors dar pagalvos kitaip, jei tą akimirką pratylėsi.

Filmas visose svarbesnėse scenose garsiai komentuojamas. Tiesa, tai mažai ką keičia, nes kitais atvejais komentuojami kokie nors kiti dalykai, su filmu nesusiję.

Po filmo, aišku, kaip kiaulidėje paliekama pribarstyta visokių traškučių trupinių, kuriuos po kiekvieno seanso ateina kuopti kino salės darbuotojai. Jau nusiteikiu lažintis, kad skardinių patys jie, aišku, neišsineš, bet – netikėta! – suklystu.

Išėjęs iš kino salės pamatau tą garsųjį skardinį komentatorių einantį su mergina, link kurios kiek linktelėjęs, bet vis tiek garsiai, kad girdėtų žmonės aplinkui, prasitaria: „Kūrva, aš tuoj apsimyšiu“. Na taip, mano klaida kompensuota su kaupu, nes ̶k̶ū̶r̶v̶a̶ vyšnia ant torto vis tik uždedama.

Imame iš naujo suprasti, kad šitame pasaulyje dar ir tokių žmonių būna.

* * *

Žinote, tai nebuvo vienkartinis atvejis. Veikiau retai pavyksta praslysti kino teatre nesusidūrus su panašiu atveju. Po kiekvieno seanso kino salė būna kuopiama lyg savaitę netvarkyta kiaulidė, nors čia viso labo nuo praeito valymo pusantros valandos buvo atėję žmonės. Su visais savo spragėsiais, skardinėmis, išmaniaisiais telefonais, garsiomis kalbelėmis ir kitais intelekto anestetikais.

Kad ir koks įtemptas būtų filmas, kad ir kokia sukrečianti būtų pabaiga, vos tik įsijungia užrašai, žmonės, lyg gavę komandą prieš žemą startą, tiesiog akimirksniu pakyla iš savo vietų, ima garsiai šnekėtis, rengtis, nepaisydami, kad jiems už nugaros sėdi filmą tebežiūrintys žmonės, jie ima tikrinti telefonus ir kitaip vaizduoti, kad čia nieko nebuvo, čia tik filmas, o gal ir to nebuvo, snaudėm, ir pajutę kažką įgnybus į sėdimąją staiga pakilome linksmai nusiteikę. Ir su visu tuo šurmuliu jie, jau pasiekę duris, staiga išgirsta, kad filmas teberodomas, kad yra dar papildoma scena po užrašų, ir staiga visu būriu atbėga atgal, ir atbėgę, vos scenai pasibaigus, vėl kaip banda prie maisto neria link durų. Ir nepamato po užrašų rodomos dar vienos scenos.

Kadangi aš, o ir bet kas, kas kada nors su manimi eitų į kino teatrą, sėdime iki filmo pabaigos – o, taip! – iki paties filmo, o ne tik scenos prieš užrašus, pabaigos (nes mums tai yra NET filmas, o ne TIK filmas), tai išeiname paskutiniai ir visuomet matome, kaip baisiai apleista atrodo kino salė – ištisais kalnais tiek ant kėdžių, tiek po jomis priversta spragėsių ir kitokio šlamšto, pilna įvairiausio plauko šiukšlių lyg po tris dienas trukusio muzikos festivalio didelėje pievoje.

Kas žmogaus gyvenime turi atsitikti, kad jis šitaip negerbtų savęs, aplinkinių ir, svarbiausia, filmų, kuriais jie mėgaujasi, kūrėjų?

Aišku, kai filme būna tylesnė scena, kadangi niekas nekalba, tai kaip ir savaime suprantama, kad nėra ko klausytis, iš karto imama garsiai, didelėmis saujomis kramsnoti spragėsius, šnabždėtis ar kitaip neigti sceną, kurioje niekas nekalba. Juk galima, juk ką čia klausytis!? Juk tyla niekada negali būti tai, ką vertėtų išgirsti, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, juk negali tai turėti kokios nors kitokios reikšmės nei vien beprasmį tarpą tarp garsų, juk negali tas tylus momentas būti paliktas tyčia, kaip tai, į ką turi įsiklausyti, kas pakeičia girdimų garsų perspektyvą, kaip klasikinės muzikos koncerte, kada orkestrui nutilus tyla pasirodo kaip kažkas, kas atveria visai kitą suvokimo ir patirties erdvę – ne ne, taip būti negali, taip nebūna, tyla yra tik signalas mums, žiūrovams, garsiau čepsėti ir naudotis proga pasikalbėti, kol nieko įdomaus nevyksta.

* * *

Man regis, prie kino salės turėtų tikrinti ne tik bilietus, bet ir intelektą. Nes kitaip pati kino salė patikrins intelektą, kuris aplinkiniams švies labiau nei Pripetė 1986-aisiais. Ir tiems intelektams pasišalinus, pati kino salė atrodys kaip Pripetė šiandien.