„Kiek laiko man dar liko gyventi?“: Loreta Noreikienė apie nepamirštamas emocijas ir sukrečiančius patyrimus paskutiniaisiais Virgilijaus Noreikos gyvenimo metais.

„Kiek laiko man dar liko gyventi?, – paklausė gydytojų Lietuvos operos legenda Virgilijus Noreika 2018 metais po kompleksinio jo sveikatos patikrinimo Santariškėse.

Gydytojai po tyrimo išėjo sutrikę, lyg negalėdami patikėti tuo, ką pamatė.

„Vėžio metastazės išplito ir eina toliau, gilyn į kaulus, – atsakė vienas iš gydytojų. – Netrukus Jums prasidės rimtos problemos su stuburu… Kiek Jums liko gyventi, žinoma, tiksliai nepasakys niekas… Manau, gal kokie 3, o gal 4 metai…“

Tulžies pūslės operacija

Pasak solisto žmonos Loretos Noreikienės, rimtos jos vyro sveikatos problemos prasidėjo praėjus kiek laiko po sunkios tulžies pūslės operacijos. Solistas po jos, atrodo, lyg ir atsigavo ir pratęsė koncertinę veiklą, tačiau moteris atidžiai stebėjo vyrą ir jautė didelį nerimą dėl jo sveikatos.

„Pirmoji garsiai apie rimtas Virgilijaus sveikatos problemas prabilo Vilniaus Medicinos diagnostikos ir gydymo centre V. Grybo gatvėje kraujo tyrimą jam atlikusi gydytoja Nijolė Morkvėnienė, – prisimena Loreta. – „Jūsų kraujo tyrimai blogi, – pasakė ji. – Kraujas rodo labai stiprų uždegimą… Jūs to, galbūt dar nejaučiate, tačiau tyrimai rodo rimtą ligą…“

Chemoterapijos seansai jubiliejinio koncerto išvakarėse

Prasidėjo intensyvus gydymas, kurio metu Virgilijui Noreikai daug kartų buvo taikyta chemoterapija.

„Labai mylėjau savo vyrą ir labai jautriai reagavau į jo meilę, – pasakoja operos solisto Virgilijaus Noreikos našlė Loreta. – Žinojau, kad jis manęs niekada nepaliks ir kad aš jo niekada nepaliksiu… O tuo labiau jam taip sunkiai sergant…“

Pasak Loretos, chemoterapijoje ji visada būdavo su vyru kartu.

„Virgilijui chemoterapijoje būdavo labai liūdna, todėl jis labai prašydavo, kad ir aš ten būčiau kartu“ – prisimena Loreta Noreikienė. –  Visada po chemoterapijos jis jausdavo didžiulį silpnumą, o laikas tada buvo ypatingas – vyko pasiruošimas jo jubiliejiniam koncertui, buvo daug repeticijų su mokiniais.“

Po pirmų chemoterapijos seansų gydytojai nusprendė Virgilijui  padaryti nepaprastai skaudžią, bet būtiną vaistų injekciją tiesiai į stuburo nervą.

„Iš skausmo jis beveik neteko sąmonės, tačiau greitai atsigavo, – prisimena Loreta. – Efektas po injekcijos buvo didžiulis, Virgilijui iškart labai pagerėjo, jis pradėjo vaikščioti…“

Nepaisant to, kad gaudavo labai stiprius vaistus, V.Noreika daug koncertavo, dirbo su mokiniais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir gabiais vaikais M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Didžiulį norą gyventi solistui sukėlė naujasis jo vardo dainininkų vokalistų konkursas.

„Tačiau staiga aš pajutau, kad jo sveikata pradėjo sparčiai blogėti, – prisimena Loreta . –  Prieš pat Naujuosius metus nuvežiau jį į Santariškes, kur jam suleido labai stiprius vaistus, kad jis galėtų sutikti Naujuosius metus  su mumis namuose. Ir štai naktį Virgilijui staiga atsisakė inkstai… Tuoj pat iškviečiau greitąją pagalbą ir pusę šešių ryto atvažiavome į Santariškes…“

Apžiūrėjęs solistą, gydytojas Santariškėse pasakė, kad jam skubiai reikia dėti vamzdelius inkstų valymui. Laiko tam yra labai mažai, tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, todėl Virgilijų skubiai nuvežė į operacinę.

Prijungus vamzdelius inkstų valymui, Virgilijų su Loreta Santariškėse patalpino į atskirą mažą palatą su dviem lovomis, kad jie galėtų dieną naktį būti kartu.

„Mano buvimas šalia tada buvo tikrai būtinas ne tik jo slaugai, – prisimena Loreta. – Virgilijui tada prasidėjo didelė depresija. „Nenoriu gyventi su tais vamzdeliais…“– sakydavo jis man. – Guodžiau ir raminau jį tada, kaip galėdama… Labai mylėjau savo vyrą ir supratau, kad privalau jį iš visų jėgų palaikyti…“

Dviejų menininkų pagalba vienas kitam

„Tada jaučiausi stipri ir galėjau savo vyrui padėti, – pasakoja Loreta. – Vaikystėje lankiau sportinę gimnastiką, pasiekiau neblogų rezultatų, buvau čempione. Vėliau buvau atrinkta į baletą, kur buvo griežta disciplina, fiziškai sunkios treniruotės, skausmas, traumos“.

Pasak Loretos, ypač sunku jai buvo Sankt Peterburge, kur ji buvo pasirinkta atlikti solistės vaidmenį balete „Žizel“.

„Būdavo Sankt Peterburge taip skaudėdavo kojų pirštai, kad negalėdavau net ant puantų atsistoti, – prisimena Loreta… Sakydavau apie tai savo dėstytojui, tačiau atsakymas būdavo įprastinis: „Aš nieko nežinau, prašom repetuoti! Jūs čia atvažiavote tinginiauti ar repetuoti?“– Turėjau kęsti ir repetuoti toliau… Tik po to, kai dėstytojas pagaliau pamatė, kad pas mane ten viskas kruvinai nutrinta, oda ant odos ir ant odos, tada išsigando ir liepė mane sutvarstyti… Truputį leido atsigauti, o po to – vėl į repeticijas.“

Pasak Loretos, tai buvo Sankt Peterburgo baleto mokyklos esmė – siekti rezultato bet kokia kaina, nepaisant skausmo. Jeigu gavai traumą, tai vis tiek dirbk – stovėk prie atramos ir treniruokis.

Grįžimas į namus

Virgilijaus Noreikos inkstus Santariškėse pavalė ir jo sveikata kiek pagerėjo.

„Bandėme grįžti iš ligoninės namo, tačiau grįžęs paeiti visiškai negalėjo… Nei žingsnio… – prisimena Loreta. – Turėjome sugrįžti į ligoninę atgal…“