Kaip šiuolaikinė Lietuva išėjo iš KGB munduro

Kaip šiuolaikinė Lietuva išėjo iš KGB munduro

Postsovietinės Lietuvos gimimo istorija, tikra, o ne „parašyta nugalėtojų“, iki šiol lieka paslaptimi. Visuomenei siūlomi paradiniai ir protokoliniai mitai apie tautinio išsivadavimo kovą su „sovietinės okupacijos“ jungu, bet visgi, kaip respublikos vadovybėje „totalitarinės TSRS“ sąlygose sugebėjo atsirasti šiandieniniai užkietėję antisovietčikai? Kam valdant susiklostė šiuolaikinių Lietuvos vadovų politinė draugystė? Kokį būtent „savo mažą karą“ kovojo tų laikų žmonės, kurie dabar bando viską kas tik sovietiška, užtemdyti Lietuvos istorijoje? Atsakymai į šiuos klausimus yra pas tuos kurie matė kaip formavosi dabartinė Lietuva, daugelis iš kurių dėl savo geros atminties buvo priversti bėgti iš šios demokratinės, europietiškos respublikos. Vienas iš tokių žmonių – filosofijos mokslų daktaras Valentinas Lazutka, persitvarkymo laikais – Filosofijos instituto direktorius, Lietuvos TSR, Mokslo akademijos partkomo sekretorius ir kai kurį laiką Aukščiausios partinės mokyklos rektorius, kur tuo laiku dirbo šiandieninė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. 1991 m. Dėl grėsmės jo gyvybei Valentinas Antonovičius paliko naująją Lietuvą, išvažiavus iš pradžių į Vokietiją, o po to apsistojo Baltarusijoje. Nežiūrint į tai, kad V. Lazutka dabar bando išvengti papildomų kontaktų, po ilgų paieškų mums visgi pavyko jį rasti Minske:

– Valentinai Antonovičiau, kaip Jūs reagavote į TSRS persitvarkymo pradžią? Kaip Jūs jį supratote?

– 1984 metais aš buvau Lietuvos TSR, MA filosofijos, sociologijos ir teisės Instituto direktoriumi. Sutikau aš persitvarkymą daugelyje aspektų pakankamai teigiamai. Pirma, pas mane buvo mano asmeniniai santykiai su Gorbačiova. Mes su ja tais pačiais metais baigėme MVU. Aš mokiausi filosofijos kartu su Raisa Maksimovna. Be to mes keturis metus gyvenome tam pačiam bendrabutyje. Su Raisa Maksimovna mane siejo ir kiti – ten gyveno viena mano giminaičių ir draugė. Dėl to buvo asmeninis faktorius.

Be to, tuo laiku pagaliau atėjo jaunimas, pagaliau baigėsi visa, kaip čia pasakius „gerontologija“ ir atrodė, mes eisime greitesniais ir teisingesniais žingsniais, negu iki tada ėjome. Atrodė, kad asmenybės-beasmeniškumo kulto periodas mums baigėsi ir ateis nauja valdžia, aktyvesnė ir daugiau sugebanti. O Gorbačiovas juk nuo pat pradžių labai aktyviai pasireiškė.

Kaip aš supratau persitvarkymą? Kaip ir Gorbačiovas, kuris rašė savo knygoje „Naujas politinis
mąstymas“: daugiau socializmo, socializmo sustiprinimas ir t.t. Aš neturėjau jokių minčių dėl tautinės nepriklausomybės, atsiskyrimą ir išėjimą iš TSRS. Man tai net į galvą neateidavo. Ir aš iki galo laikiausi tos pozicijos. Kai 1988 metais prasidėjo visas tas blaškymasis, jau tada tapo akivaizdu, kad viskas labai blogai.

Aš ir tada kovojau už socializmą ir jo vystymą. Ta prasme aš nemačiau to paslėpto blogio, kuris slėpėsi persitvarkyme.

Persitvarkymo pradžia buvo labai viltinga. Iš Gorbačiovo pusės buvo labai daug viltingų žodžių. Kas jau kas, o jis kalbėti mokėjo, tik tai ir pripažindavo. Bet va kas liečia veikimą…. Kai jau reikėjo veikti, realiai pertvarkyti, čia pasirodė bejėgė visa valstybinė struktūra, tame tarpe – partijos bejėgiškumas. Tapo aišku, kad mes papuolėme į labai sunkią situaciją, ir mus laukia labai liūdna ateitis. Aš tai pajaučiau 1988 metais.

Sakykime, aš nepalaikiau aiškiai antisovietinio mitingo 1988 metais. Aš jame nedalyvavau. Mane po to apkaltino. Raikomas net kėlė klausimą dėl mano atleidimo iš lietuviškos mokslo Akademijos partkomo sekretoriaus pareigų ir net dėl išmetimo iš partijos. Bet aš laikiausi to, kad antisovietinis mitingas – nepadės persitvarkymui, o atvirkščiai.

– O ką Jūs manėte apie Sąjūdį?

– Žinote, kad Sąjūdis buvo sukurtas 1988 liepos 3 dieną. Aš tame procese dalyvavau tiesiogiai. O viskas buvo taip: liepos 3 man paskambino vyriausias mokslo Akademijos mokslo sekretorius ir sako: „11 valandą Mokslo Namuose įvyks pasitarimas, atvažiuok ten, vienuoliktai valandai“. Aš šiek tiek nustebau, nes mokslininkų Namai buvo toli už miesto. Kai aš atvažiavau, aš ten radau vyriausiąjį mokslinį sekretorių, po to visuomeninių mokslų mokslinį sekretorių ir Lietuvos Kompartijos sekretorių dėl ideologijos, ir man pristatė dar vieną nepažystamą – pristatė kaip CK TSKP mokslo katedros vedėją. Aš pamaniau, kad pasitarime bus kalbama apie mokslą. Iš tikrųjų, pokalbis kažkiek tą temą lietė, o po to staiga viskas pasikeitė ir pasakė, kad yra sprendimas Lietuvoje sukurti judėjimą dėl persitvarkymo palaikymo. Na ką gi, aš iš principo sutinku. Aiškiai persitvarkymas nuėjo ne ten, ir jau ne persitvarkymas, o „katastrofa“ prasidėjo. Reikia palaikyti persitvarkymą.

Susitarėme, kad 18 valandą, Mokslo akademijoje, mūsų salėje įvyks susirinkimas, kur bus nustatomas judėjimas. Pagrindiniam moksliniam sekretoriui ir man paskyrė pravesti šį susirinkimą ir taip sakant, vadovauti ir sukurti visus organus ir panašiai.

Bet gavosi taip, kad aš paskambinau savo draugui ir CK pirmojo sekretoriaus padėjėjui, kuris mane nusiuntė į KGB, pas vadovybę. Tada kaip tik nebuvo pirmininko. Senasis išėjo, o naujas dar neatėjo.

Tai štai tas pirmininkas, kuris išėjo, pilnai kūrė Sąjūdį kartu su CK sekretoriumi dėl ideologijos.

Kai aš susisiekiau su kgbistais ir pakalbėjau, aš supratau, kad taip išeina, Sąjūdžio kūrėjais, pasirodo buvo KGB organai. CK juos irgi paikė iš šono. O štai čia prieš visuomenę su šia idėja turėjome išeiti mes, Mokslo akademijos mokslininkai. Ir po šio pokalbio aš atsisakiau eiti į tą susirinkimą ir išvis kategoriškai atsižadėjau Sąjūdžio, tapau jo priešininku. O pasipriešinimo Sąjūdžiui pagrindu buvo Lietuvos komunistų partija, kuri skilo ir liko TSKP pozicijoje.

Skilimas partijoje įvyko 1989 metais. Bet vidinis skilimas man jau tada buvo matomas. Pagal mūsų planus, Sąjūdžio pirmininku turėjo būti rašytojas Petkevičius.

Mes stojome už šią kandidatūrą. O KGB pateikė savo kandidatūrą – Lansdbergį.

Pirmajame susirinkime Landsbergis nepraėjo, liko Petkevičius, bet kažkur per mėnesį-du Lietuvos CK Kompartijos Biure Lansbergis buvo patvirtintas Sąjūdžio atstovu.

– O kokia tada buvo Lansbergio reputacija?

–

Jis labai glaudžiai bendradarbiavo su Valstybės Saugumo Komitetu. Tai aišku dėl to, kad jo tėvas buvo senu šios tarnybos darbuotoju. Landsbergis turėjo labai didelį palaikymą, visą laiką buvo po šios organizacijos sparnu, kai mokėsi, kai privertė dirbti. Bet dėka to, kad visuomenės akyse tėvas gi buvo profašistu, jaunesnysis Vytautas du kartus rašė pareiškimą, kad įstoti į partiją ir jo nepriėmė. Pirmąjį kartą jį atmetė susirinkimas, o antrą kartą jis susirinkime praėjo, bet nepraėjo raikomo Biuro. Taip jis partijos nariu ir ne tapo, nors buvo komjaunuoliu. Tokia pas jį susiklostė biografija.

Mano brolis dirbo Lietuvos CK Kompartijos mokslo skyriaus vedėju. Jis pasakodavo, kad kai pasirodė Landsbergis vyresnysis, atvažiavo iš Australijos, jį pradėjo globoti KGB ir siekė jį paskirti pagrindiniu Vilniaus architektu.

– O už kokius gi nuopelnus Landsbergį vyresnįjį norėjo paskirti pagrindiniu Vilniaus architektu?

– Jis neblogas architektas, po to – jis visgi atvažiavo su dideliais nuopelnais: buvo KGB agentu Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudėtyje, kuri iškart po Vokietijos okupacijos apie mėnesį ar pusantro buvo valdžioje. Jis įėjo į tą vyriausybę. Jis pasirašė du dėkingus laiškus Hitleriui už Lietuvos išlaisvinimą, po to kartu su šeima išvažiavo ir grįžo. Iš Vienos jie pervažiavo į amerikietišką sektorių, buvo Amerikoje, po to atsirado Australijoje. Jis buvo KGB darbuotoju. Ne kažkokiu tai agentu, o kadriniu darbuotoju. Pagal laipsnį jis buvo ne mažiau nei KGB pulkininku. Beje, jis buvo ne Lietuvos KGB darbuotoju, o centro. Jam vadovavo iš Maskvos, kai jau jis sugrįžo, spaudimas ėjo būtent iš Maskvos.

Po to, žinoma, ilgainiui jo neprileido dirbti pagrindiniu architektu. Jis grįžo į Kauną, ten jam gražino jo buvusį triaukštį namą, davė didelę pensiją ir paskyrė architektūros instituto moksliniu darbuotoju. Tai kas liečia tėvą.

O su Landsbergiu jaunesniuoju aš susidūriau dėl vieno konkretaus reikalo. Aš Vilniuje buvo mokslinės tarybos dėl daktaro disertacijų gynimo pirmininku, dėl to turėjau ryšių su VAK. Skyriaus vadovu ten kaip tik buvo mano buvęs kursiokas ir labai artimas draugas studijavimo metais, Grigorijus Grigorjivečius Kvasovas. Vieno susitikimo metu aš buvau pas jį namuose, jis sako: „Klausyk, o tu žinai tokį Lansbergį?“. Tada jis buvo visai nežinomas. Aš sakau, kad nieko apie jį nežinau, bet žinau tėvą ir papasakojau, kas toks jo tėvas. Kad KGB darbuotojas, kuris puikiai tarnavo, turi savo nuopelnų ir pan. Jis man sako: „O-o-o, tada aišku, kodėl ši organizacija taip mus spaudžia, kad jam suteikti profesoriaus vardą“. Todėl, kad dėl ko jam duoti. Jis buvo mokslo kandidatas. Jokių išleistų darbų nebuvo. Visiems buvo labai neaišku, kaip čia taip jis gavo profesoriaus vardą.

– Tai ypatingu autoritetu mokslininkų tarpe nuo Sąjūdžio memento Landsbergis nebuvo?

– Taip, jis daugiau buvo panašus į menininkų bohemos atstovą, buvo pianistas. Praktiškai jis dirbo docentu konservatorijoje, po to marksistinės estetikos profesoriumi. Buvo toks kursas – marksizmo-leninizmo estetika. Jis jį ir skaitė, ir vedė konservatorijoje.

Nežiūrint į tai, kad nebuvo partijoje, buvo laikomas patyrusiu marksistu ir visi jį juo laikė.

Persitvarkymas nuo to ir prasidėjo. Nuo to, kad inteligencija, Petkevičius, žinomiausias poetas Marcinkevičius, kurie pirmuose žingsniuose su entuziazmu, panašiai kaip aš įsijungė į persitvarkymą, po to visiškai nutolo ir tapo persitvarkymo priešais. Pagal Petkevičiaus romaną matosi, ką jis galvojo apie Lansbergį ir Sąjūdį (Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ vert. Past.)

– Jūs manote, kad nuo pat pradžių persitvarkymas buvo sumanytas kaip „katastrofa“ (Катастройка)?

Aš manau, kad nuo pat pradžių, Michailas Sergėjevičius, na ir Raisa Maksimovna išvis nuoširdžiai tikėjosi socializmo. Dideli lūžis įvyko, kai labai aktyviai su Gorbačiovu pradėjo dirbti tam tikros jėgos. Štai sakykime, jo geriausiu draugu ir kurčioku buvo Zdenek Mlinarž (Зденек Млынарж), čekas, kuris Dubčeko laikais buvo jo pagrindiniu ideologiniu ruporu, antisovietčiku, jei norite. Visais laikais jis buvo geriausiu Gorbačiovo draugu, atvažiuodavo pas jį į Stavropolį. Kai Gorbačiovas vedė Rae, jis buvo vakaro vedėju per jų vestuves. Aktyvus toks antisovietčikas ir antikomunistas, kuris labai stipriai paveikė Raisą Maksimovną. Toks nusistatymas tam tikra pas Gorbačiovus buvo jau nuo studentiškų metų.

O išvis Gorbačiovas vos vos pabaigė mokyklą. Dėl to net nebandė kur nors įstoti. Bet buvo derliaus rinkimo kampanija; jo tėvas raikome dirbo ir nukreipė sūnų dirbti kombaininko padėjėju. Po to darbo už vieną sezoną Gorbačiovas uždirbo Garbės Ordiną. Ordino nešiotojas regioninio komiteto buvo komandiruotas mokslui Maskvos universitete juridiniame fakultete. Reiktu pažymėti, kad Raisa Maksimovna su juo pravedė kolosalų darbą iš jo išsilavinimo pozicijos. Ji buvo dviem galvom aukščiau už jo. Mergaitė apsikaičiusi, pirmūnė visais atžvilgiais. Net iki to, kad ji mokino Gorbačiovą rašyti, nes jis darė baisiai daug klaidų. Raisa iš jo padarė tai, ką padarė. Reiktu jai padėkoti, kas ką apie jį besakytų, bet jis be Raisos negalėjo niekur nei eiti, nei važiuoti. Jis pastoviai jam vadovavo. Pamenu, Vilniuje Brazauskas davė jiems atsisveikinimo vakarienę. Ir štai buvo pasiūlyta išgerti. Gorbačiovas sako: „na, taip, dabar galime išgerti“. Čia pat Raisa Maksimovna: „Miša, tau negalima“. Jis be žodžių: viskas, negalima. (juokiasi). Toks pavyzdys. Ten buvo daug žmonių.

– Įdomus pas jus gaunasi Landsbergio portretas. O juk Grybauskaitė, sakykime, yra jo politinė statytinė.

– Taip jis ją pastatė, jis ją atvedė…

Iš pradžių Grybauskaitė atėjo į partinę mokyklą tiesiogiai vadovaujant Žygimantui Šimkui. Ir jis atėjo kaip ekonomikos kabineto vedėja. Kartu Šimkus ją traukė būti mokyklos tarybos sekretore. Visa dokumentacija buvo kreipiama per ją, į ją kreipėsi, bandė padaryti greičiau, žiūrėjo, kur reikia pasiųsti, ir t.t.

Nuo pat pradžių jie susipažino KGB pagrindu, nes Grybauskaitės tėvas taip pat buvo tos organizacijos darbuotoju, bet jis buvo gaisrininkas. Jie negalėjo nesusipažinti taip paprastai, nes iš KGB galėjo paprašyti: „Paimk tokią ir tokią į darbą, čia reikia įtaisyti“. Ji grįžo iš Leningrado ir KGB buvo užsiėmus jos įdarbinimu. Taip ji pateko į partinę mokyklą. Dėl to, kai jau prasidėjo betvarkė 1988 m. ji dingo, ir staiga mes išgirdome, kad mūsų Dalia kažkodėl tai dirba TSRS ambasadoje JAV. Bet ji ten dirbo neilgai – ją atšaukė. Po to staiga ji vėl dingo. Paisrodo, ji mokėsi viename iš amerikietiškų universitetų. Tame universitete buvo mokykla, kurią praėjo dalis „sąjūdistų“ vadovybės, Butkevičius ir kiti. Ir ji, praktiškai, perėjo CŽV mokyklą.

O štai į Europos Komisiją ji jau pateko kaip Lansbergis kadras, nes jis gi toks pats KGB kadras, kaip ir ji.

Juk visas KGB liko toks pats kaip ir buvo. Pastebėkite, niekas nelietė kgbistų. Jų nepersekiojo. Kai kurie, kas buvo rusai, dar kažkiek nušalindavo, o taip tai niekas nelietė. Miesto centre buvo miestas, kur gyveno antrasis Lietuvos CK kompartijos sekretorius. Kai jo neliko, namą užėmė KGB atstovas, kuris kūrė Sąjūdį. Su naująja valdžia buvę ir dabartiniai darbuotojai dirbo absoliučiam ir pilnam kontakte, visai palaimindavo. Ir dabar tie patys kadrai.

Dar iki Leningrado Grybauskaitę vedė KGB. Ji buvo konservatorijos kadrų skyriaus darbuotoja, o kadrų skyrius tuo pačiu buvo ir specskyrius. Atskiro specskyriaus nebuvo. Speckyrius – tai KGB. Ta prasme ji jau tada buvo KGB darbuotoja ir jau tada jai vadovavo. Leningrade, tuo pačiu, ji papuolė pagal KGB rekomendaciją.

Beje, amerikiečiai skelbė Grybauskaitę persona non-grata kai pbuvusią KGB darbuotoją. Be Valstybės saugumo Komiteto leidimo ji negalėjo dirbti Vašingtone. Čia nėra jokių klausimų. Ji praėjo per KGB.

O po to, po TSRS, ji vėl atidūrė Vašingtone. Ji ten dirbo ir kartu mokėsi – mokėsi, buvo ruošiama. Pagrindiniai aš manau, kad buvo kursai. O peržiūrėjo JAV santykį dėl Grybauskaitės greičiausiai pagal Landsbergio rekomendaciją.