Giedrius Šarkanas

STT, Teisėjų tarybai, Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, Seimui, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui, Vyriausybei, Teisingumo ministrui, Prezidentui ir kriminalinei policijai

VIEŠAS PRAŠYMAS
2020 m. rugpjūčio 7 d.
Vilnius

(Teisėjų tarybai, Prezidentui, Seimui, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui, Vyriausybei, Teisingumo ministrui)

Prašau imtis priemonių, kad Lietuvoje nebūtų susidorojama su vyriausybę kritikuojančiais žurnalistais, kad žmonės nebūtų persekiojami dėl savo tikėjimo bei įsitikinimų ir nuteisinėjami už tai, kas akivaizdžiai nėra nusikaltimas. Prašau imtis veiksmų, kad asmenys, nuteisinėjantys žmones už tai, kas AKIVAIZDŽIAI nepažeidžia Baudžiamojo kodekso, negalėtų dirbti teisėjais. Prašau imtis visų galimų priemonių, kad teisėjams Nerijui Meilučiui, Giedriui Endriukaičiui, Albinui Antanaičiui ir Ovidijui Ramanauskui būtų pradėtos drausmės bylos ir būtų ištirta ar LR prokuratūra, kaip yra jau nuo seno įpratusi, kaip nors nešantažuoja minėtųjų asmenų versdama juos neteisėtai vykdyti prokurorų įsakymus ir be jokio teisinio pagrindo susidoroti su prokuratūros nurodytais asmenimis.

(Teisėjų etikos ir drausmės komisijai)

Prašau pradėti drausmės bylas teisėjams Nerijui Meilučiui, Giedriui Endriukaičiui, Albinui Antanaičiui ir Ovidijui Ramanauskui už tai, kad jie mane nuteisė kaip nusikaltėlį už straipsnius, kurie AKIVAIZDŽIAI nepažeidžia 170-2 BK straipsnio, ir tuo būdu šiurkščiai sulaužė savo priesaikas bei pažemino teisėjų vardus.

(STT ir Kriminalinei policijai)

Prašau pradėti tyrimus ir ištirti ar LR prokuratūra, kaip yra jau nuo seno įpratusi, kaip nors nešantažuoja teisėjų Nerijaus Meilučio, Giedriaus Endriukaičio, Albino Antanaičio ir Ovidijaus Ramanausko versdama juos neteisėtai vykdyti prokurorų įsakymus ir be jokio teisinio pagrindo susidoroti su prokuratūros nurodytais asmenimis, konkrečiai su manimi – nuteisiant mane už tai, kas AKIVAIZDŽIAI nepažeidžia Baudžiamojo kodekso.

Akivaizdu, kad paskutiniu metu dauguma LR teisėjų spėlioja kada jiems bus suteiktas specialiojo liudininko statusas ir matyt todėl nedvejodami vykdo prokurorų nurodymus įteisinti grubius žmogaus teisių pažeidimus ir susidoroti su politiniais disidentais.

Teismai ne vakar tapo visuomenės pasišlykštėjimo objektu, teisėjo profesija yra viena žemiausių statuso prasme tarp teisininkų; jau seniai priežodžiu tapo korumpuotųjų Lietuvos teisėjų bukumas, įžūlumas ir įsitikinimas savo nebaudžiamumu. Tačiau nuteisimas už tai, kas akivaizdžiai nėra BK straipsnyje įvardintas nusikaltimas – naujovė netgi korupcijoje paskendusiems Lietuvos teismams, dabar jau nusileidusiems gerokai žemiau Stalino, Hitlerio ar Šiaurės Korėjos teismų. Pastarieji vis dėlto vykdė ar vykdo tuo metu galiojusius įstatymus, o Lietuvos teisėjai be jokių skrupulų spjauna į savo priesaikas ir klusniai tarnauja geišomis juos šantažuojantiems prokurorams.

Žinoma, šiuo metu iš teismų šalinama viena iš korupcinių teisėjų grupuočių, ir dauguma Lietuvos teisėjų jau nebe pirmus metus sapnuoja kaip jiems pranešama apie specialiojo liudytojo statuso suteikimą. Teisėjai kenčia nuo neurozių ir psichozių, šokinėja pro langus ir kitaip čvierijasi, tačiau tai nesuteikia jiems teisės be jokių nusikalstamos veikos požymių nuteisinėti jiems politiškai, religiškai ar asmeniškai nepatikusių žurnalistų.

Akivaizdu, kad nuteisdami mane visiškai be jokio teisinio pagrindo, teisėjai Nerijus Meilutis, Giedrius Endriukaitis, Albinas Antanaitis ir Ovidijus Ramanauskas grubiai pažeidė teisėjo priesaiką ir pažemino teisėjų vardus. Prašau imtis priemonių, kad šiems teisėjams būtų pradėtos drausmės bylos ir jie atsakytų pagal įstatymą, kad beatodairiškas susidorojimas su nepatogiais žurnalistais netaptų tradicija, o LR teismai viešai manęs atsiprašytų. Pažymėtina, kad Meilutis šiuo metu yra Kauno apygardos teismo pirmininkas.

Teisėjai kenčia nuo neurozių ir psichozių, šokinėja pro langus ir kitaip čvierijasi, tačiau tai nesuteikia jiems teisės be jokių nusikalstamos veikos požymių nuteisinėti jiems politiškai, religiškai ar asmeniškai nepatikusių žurnalistų.

Š.m. balandžio 10 d. Kauno apygardos teismas mane nuteisė pagal 170-2 Baudžiamojo kodekso straipsnį už straipsnius internete, kuriuose net neužsimenama apie tai, kas yra draudžiama šiuo BK straipsniu. Aukščiausiasis teismas atmetė mano skundą. Akivaizdu, kad LR teismai susidoroja su manimi dėl mano tinklaraštyje publikuojamos vyriausybės kritikos, religinių ir politinių įsitikinimų.

Teismų nutartys sudaro pagrįstą įspūdį, kad jas surašė teisinės kvalifikacijos neturintys asmenys, gavę politines užduotis ar paėmę kyšius. Teismai nepateikė visiškai jokios argumentacijos kokiu stebuklingu būdu mano straipsniai galėtų prieštarautį Baudžiamajam kodeksui, ir susidaro įspūdis, kad nuosprendžiai – tipiški LR teismams copy & paste būdu suklijuoti pseudoteisinių paistalų kratiniai, kokius greituoju būdu masiškai štampuoja prokurorų ar teismų pirmininkų įsakymų išklausę arba pakišas susiskaičiavę LR teisėjai.

Prokuroras nebuvo pateikęs nė vieno argumento, kodėl straipsniai galėtų prieštarauti Baudžiamajam kodeksui. Policijos buvo užsakiusi 2 ekspertizes – Lietuvių kalbos institutui ir Istorijos institutui. Pirmasis nedrįso duoti neigiamo atsakymo akivaizdžiai su manimi susidoroti nusprendusiai teisėdergai ir akivaizdžiai absurdiškai atsakė, kad neturi tam kompetencijos.

Istorijos institutas, nors ir politiškai lojaliai paburnojęs ant manęs, pateikė išvadą:

„Kita vertus, tenka konstatuoti, kad minimuose tekstuose akivaizdžiai vengiama, bent jau formalios išraiškos forma, teiginių, kurie leistų teigti, kad minimuose tekstuose: 1. Viešai pritariama Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami; 2. Kad viešai pritariama SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikalstamiems žmogiškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos gyventojams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami.“

Taigi buvau nuteistas už tai, kas AKIVAIZDŽIAI nėra nusikaltimas, kitaip sakant, LR teismai su manimi politiškai susidorojo. Kaip konstatavo Istorijos institutas:

„Pažymėtina, kad Lietuvos istorijos institutui iš kriminalinės policijos atsiųstuose tekstuose nėra www.lietuviais.lt talpinamų straipsnių „Lietuvos laisvės kovos“ ir „Sausio 13 mitas mirė“ visumos. Susipažinus su minėtų straipsnių originalais, kyla įtarimas, kad minimų straipsnių autorius turi asmeninių problemų, ypač santykiuose su LR teisėsaugos organais. Pastarosios aplinkybės visiškai nesisieja su Lietuvos istorijos instituto kompetencija ir, šalia nurodytų aplinkybių, papildomai komplikuoja galimybę pateikti kvalifikuotą ekspertinę išvadą apie tinklapio www.lietuviais.lt suponuotą problemą“.

Taigi Istorijos institutas „politiškai korektiškai“ konstatavo, jog LR teisėderga SUSIDOROJA su manimi dėl mano „asmeninių problemų“ „santykiuose su LR teisėsaugos organais“ – ir tai akivaizdi išvada, sekanti iš man pateiktų „kaltinimų“, dėl kurių esu nuteistas, akivaizdaus melagingumo. Pridedu akivaizdžiai absurdiškus „kaltinimus“, dėl kurių buvau nuteistas :

Dėl straipsnio internete „„Lietuvos laisvės kovos“ – dar vieno mito pabaiga“

Mane apkaltino ir nuteisė, kad 170-2 BK straipsnis buvo pažeistas neigiant ir šiurkščiai menkinant Tarybų Sąjungos agresiją prieš Lietuvos Respubliką viešai paskelbtame straipsnyje nurodant teiginius:

„Mitas apie maždaug prieš septynis dešimtmečius „kovose už Lietuvos laisvę“ didvyriškai kritusius lietuvius – ko gero antras pagal svarbą (po legendos apie Sausio 13) mūsų šalį ir tautą negailestingai naikinančiam režimui. „Vadinamoji „Lietuvos Respublika“ atkakliai bando išlaikyti daugelio lietuvių kažkada naiviai prarytą iliuziją, kad 1941-52 m. mūsų tėvai, seneliai bei proseneliai kilniai kovėsi ir narsiai žuvo už dabartinę ant tautos sprando puntančią vagių šutvę. Kalbant dabartiniais terminais, pokario miškiniai buvo paprasčiausi teroristai. Žinoma, tokiais mitais norisi tikėti. Nesinori prisipažinti, kad taip ilgai daveisi mulkinamas, kad tavo tiesioginiai ar netiesioginiai protėviai buvo naivūs lengvatikiai ar ko gero netgi tiesiog nusikaltėliai, banditai – kaip dabar sako – teroristai.“ „Tuo tarpu daugelis liudininkų prisimena būtent partizanų nusikaltimus prieš žmoniškumą – nukankintus ar tiesiog ciniškai išžudytus taikius lietuvius – bei bemieges naktis, kai dieną vogti ateidavo viena pusė, o naktį – kita. “; „<<…> Todėl režimas iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti dalies lietuvių dar neprarastą tikėjimą, kad būtent už dabartinę „Lietuvos Respubliką“ Stalino laikais kovėsi ir galvas padėjo tūkstančiai jų protėvių – kaip gali kovoti prieš valstybę, už kurią žuvo tavo tėvas ar senelis? Nors akivaizdu, kad dabartinis režimas antikonstitucinis, „Lietuvos laisvės kovų“ mitas vis dar atlieka Lietuvą eksploatuojančios vagių šutvės idealizavimo, sukilninimo vaidmenį. Galutinai numirus Sausio 13 mitui, „laisvės kovos“ tampa gelbėjimosi ratu ideologinį-propagandinį pagrindą prarandančiam parazitiniam režimui. Todėl laikas padaryti galą ir šiai legendai.“; „<…> Taigi „laisvės kovotojais“ nėra ko didžiuotis, faktiškai reikėtų prisiminti ir deramai pagerbti – iš paprasčiausio žmoniškumo – būtent jų AUKAS. Ir, žinoma, nereikia užmiršti, KAS begėdiškai siundė lietuvius į akivaizdžiai beviltišką kovą.“

Dėl straipsnio „Sausio 13 mitas mirė“

Mane apkaltino ir nuteisė, kad 170-2 BK straipsnis buvo pažeistas neigiant ir šiurkščiai menkinant 1991 m. sausio 11-13 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje TSRS agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu padarytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus viešai paskelbtame straipsnyje nurodant teiginius:

„Sausio 13 mitas ilgai buvo vienu pagrindinių prieš lietuvių tautą nukreiptų „Lietuvos Respublikos“ režimo ginklų. Norėdami nesileisti sunaikinami, turime nebijoti pasakyti tai, kas akivaizdu Sausio 13 istorijoje. “; „<…> atėjo laikas galutinai pabaigti su režimo propaganda apie tuos laikus, kai „Lietuvos Respublikos“ vardu siautėjanti gauja išsigimėlių dar tik korėsi ant tautos sprando“; „Sausio 13 mitas mirė jau seniai“; „Netiesioginiai įrodymai protiškai sveikam lietuviui nepalieka abejonių dėl Sausio 13 įvykių“; „Tai, kad „Lietuvos Respublika“ buvo įsteigta begėdiško melo ir apgaulės būdu, jau seniai akivaizdu, tačiau tautą ilgą laiką glumino Sausio 13 mitas. Pagal oficialiąją versiją, 1991 m. sausio 13 d. TSRS specialiosios pajėgos žvėriškai susidorojo su Vilniaus televizijos bokštą savo krauju gynusiais BEGINKLIAIS lietuviais. Režimas iš paskutiniųjų bando išlaikyti nors dalies lietuvių įsitikinimą, kad Sąjūdžio, o kartu – ir dabartinės „Lietuvos Respublikos“ vagis ir išgamas, į valdžią savo noru atvedė dėl jų kovojusi ir kraują liejusi lietuvių tauta.“; „Nors šiek tiek mąstančiam ir nebe pirmus metus Lietuvoje gyvenančiam netgi visiškai nesidominčiam Sausio 13 įvykiais žmogui šito turėtų pilnai pakakti padaryti loginei išvadai, kad oficialusis Sausio 13 mitas greičiausiai yra istoriją klastojanti propaganda.“

Akivaizdu, kad bent tris klases baigęs ir lietuvių kalbos semantikos pagrindus įvaldęs žmogus turėtų padaryti išvadą, kad šios citatos ne tik kad semantiškai neneigia, bet ir iš viso NEKVESTIONUOJA ne tik kad tarybinių pareigūnų įvykdytų, bet ir iš viso JOKIŲ NUSIKALTIMŲ, o visiškai atvirkščiai – kalba apie „laisvės kovotojais“ vadinamų pokario teroristų bei Sąjūdžio vadovų įvykdytus labai sunkius nusikaltimus.

Jei LR teismai teisėtai tarnauja prokurorų marionetėmis ir politinio susidorojimo su valdžios kritikais priemonėmis, darytina išvada, kad VISI LR teismų nuosprendžiai yra korupcijos arba politinės prostitucijos aktai. Jei šis akivaizdus politinis susidorojimas su manimi nėra šiurkštus režimo teisės pažeidimas ir jis nebus ištaisytas LIETUVOJE be tarptautinių teismų įsikišimo, būsiu priverstas padaryti VIEŠĄ loginę išvadą, kad LR teismai – ne teisinė, o politinė įstaiga, neteisės viešnamiai, vaidinantys absurdiškus už kafkiškuosius kur kas makabriškesnių „procesų“ spektaklius, kurių vienintelis tikslas ir prasmė – apdurninti neišsilavinusius lietuvius ir Europos kaimynus. Būsiu priverstas pakviesti visus lietuvius VIEŠAI parodyti savo pasišlykštėjimą LR teismuose posėdžiaujantiems teisės prostitutams ir pripažinti, kad LR kalėjimų kaliniai bei kiti teismuose kaip nusikaltėliai nuteisinėjami žmonės – ne vagys, žmogžudžiai, prievartautojai ar pan., o LR teisėjų politinio, asmeninio ar kitokio korupcinio susidorojimo aukos.

Giedrius Šarkanas