Kaip kilo karas Ukrainoje, ir koks čia Lietuvos vaidmuo?
Kadangi Rusija iš tikrųjų pradeda invaziją arba „specialiąją operaciją“ Ukrainoje, manome, kad dabar yra tinkamas laikas prisiminti, kaip mes čia atsidūrėme.
Istoriniai, politiniai ir etniniai nesutarimai Ukrainoje tęsiasi dešimtmečius, jei ne šimtmečius, bet mes neturime vietos tokiam gilinimuisi. Kol kas apsiribosime trimis paprastomis dalimis: Viktoro Janukovyčiaus žlugimas, Krymo referendumas ir po jo kilęs pilietinis karas, dėl kurio regionas atsidūrė tiesioginiame kelyje į šiandienos įvykius.
Panašiai kaip ir mūsų „30 faktų apie Kovidą“, ši dalis skirta kaip trumpas žinynas, padėsiantis draugams ir šeimos nariams susipažinti su naujausia Ukrainos istorija, patogi šiuolaikinių šaltinių rodyklė arba atnaujinimo kursas tiems, kurie pamiršo detales.
Bet kokiu atveju, pereikime prie to.
1990
Griuvus Berlyno sienai ir suvienijus Vokietiją, keli Vakarų lyderiai raštu ir žodžiu patikina tuometinį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, kad NATO neplanuoja didinti savo teritorijos į rytus.
Cituoju JAV valstybės sekretoriaus Džeimso Beikerio žodžius:
Ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir kitoms Europos šalims svarbu turėti garantijas, kad jei Jungtinės Valstijos ir toliau bus Vokietijoje NATO sudėtyje, nė centimetras dabartinės NATO karinės jurisdikcijos neišsiplės rytų kryptimi“.
1997
NATO ir Ukrainos atstovai pasirašo Skiriamosios partnerystės chartiją. Šis dokumentas yra ilgalaikis susitarimas, kad Ukraina palaipsniui pereis prie bendradarbiavimo su NATO ir galiausiai taps jos nare. Tai tiesiogiai prieštarauja pirmiau pateiktoms garantijoms.
2002
NATO paskelbia NATO ir Ukrainos veiksmų planą, kuriame dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą palaikyti „glaudesnius ryšius“ su Ukraina ir išdėsto ilgalaikį Ukrainos „reformų“ planą, kad ji taptų tinkama „visavertei euroatlantinei integracijai“.
2008
JAV valstybės sekretorė Condoleeza Rice ir Ukrainos užsienio reikalų ministras Volodymyras Ohryzko pasirašo JAV ir Ukrainos strateginės partnerystės chartiją, kurioje „pabrėžiamas nuolatinis Jungtinių Valstijų įsipareigojimas remti glaudesnį NATO ir Ukrainos bendradarbiavimą“.
VASARIS
Ukrainos Regionų partijos lyderis Viktoras Janukovyčius laimi prezidento rinkimus ir tampa ketvirtuoju Ukrainos prezidentu. V. Janukovyčius yra buvęs Donecko, savo gimtojo regiono, gubernatorius ir laimėjo postą, surinkęs didžiulę dalį balsų iš etniškai rusiškos Rytų Ukrainos.
GEGUŽĖ
V. Janukovyčius kaip vieną pirmųjų savo, kaip prezidento, veiksmų pasirašo susitarimą su Rusija, kuriuo pratęsiama Juodosios jūros karinio jūrų laivyno bazės Kryme nuomos sutartis bent iki 2042 m. Vakarų spaudoje šis pratęsimas buvo sutiktas su pasipiktinimu ir priekaištais, o viename laikraštyje buvo rašoma: „Tai yra labai blogai:
Ukrainos integracijos į ES pabaiga?“
Laikraščio „Guardian“ autorius Luke’as Hardingas tai pavadino:
„Po V. Janukovyčiaus pergalės vasario mėnesį vykusiuose prezidento rinkimuose Ukraina vėl atsidūrė Rusijos įtakoje.
Taip pat pažymėjo, kad „nuomos sutarties pratęsimas greičiausiai padidins pasipriešinimą V. Janukovyčiui vakarinėse Ukrainos provincijose“.
PEW apklausa rodo, kad dauguma ukrainiečių nepritaria stojimui į NATO.
.
Ukrainos parlamentas balsuoja už naują įstatymo projektą, draudžiantį šaliai prisijungti prie bet kokio karinio bloko. Tai, kaip tuo metu pažymėjo BBC, iš esmės panaikina bet kokias Ukrainos stojimo į NATO perspektyvas ir žlugdo planą, kurį Vakarai rengė 13 metų.
2012
V. Janukovyčiaus Regionų partija iškovojo pergalę parlamento rinkimuose, padidindama savo vietų skaičių ir prarasdama 55 vietas, o jos didžiausia varžovė Arsenijaus Jaceniuko partija „Batkivščyna“ („Tėvynė“) praranda 55 vietas.
Tačiau rinkimuose pirmą kartą Ukrainoje į parlamentą išrinktas kraštutinių dešiniųjų parlamento narys: Oleho Tiahnyboko partija „Svoboda“ laimėjo 37 vietas ir daugiau kaip 10 % balsų (vien tik etninės ukrainiečių kilmės vakarinėje šalies dalyje).
Šiuolaikinės spaudos pranešimuose, taip pat analitinių centrų, tokių kaip „OpenDemocracy“, ataskaitose pažymima, kad „kraštutinių dešiniųjų politika“ Ukrainoje „kelia susirūpinimą“.
SEPTEMBRIS
Ukrainos ministrų kabinetas vienbalsiai patvirtina ilgai laukto Ukrainos ir ES asociacijos susitarimo projektą. Tikimasi, kad V. Janukovyčius oficialiai pasirašys susitarimą lapkričio 28-29 d. Vilniuje vyksiančiame ES Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime.
Rusija – pagrindinė Ukrainos kreditorė ir didžiausia prekybos partnerė – įspėja, kad ši sutartis „sukels chaosą“, pažeis galiojančios Ukrainos ir Rusijos sutarties sąlygas ir prives prie Ukrainos ekonomikos žlugimo. Kaip atsakomąjį pasiūlymą jie siūlo Ukrainai pasirašyti naują sutartį su Eurazijos ekonomine sąjunga.
LAPKRIČIO
Ukrainos vyriausybė išleidžia dekretą, kuriuo sustabdomas pasirengimas asociacijos susitarimui (AA). Ministro Pirmininko pavaduotojas Jurijus Boiko įspėja, kad dabartinės susitarimo sąlygos „smarkiai pakenktų ekonomikai“.
Praėjus kelioms dienoms po dekreto paskelbimo Maidano aikštėje prasideda „proeuropietiškos“ demonstracijos. Laikraščio „Kyiv Post“ apklausos rezultatai rodo, kad nuomonės dėl stojimo į ES ir Eurazijos muitų sąjungą pasiskirstė po lygiai: 39 % respondentų pasisako už, 37 % – prieš.
28 d. V. Janukovyčius dalyvauja Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime, tačiau nepasirašo asociacijos susitarimo, o siūlo sudaryti naują trišalį Ukrainos, Rusijos ir ES susitarimą. Rusija yra pasirengusi derėtis dėl tokio susitarimo, tačiau ES šį pasiūlymą visiškai atmeta.
Nepaisant to, kad nepasirašė asociacijos susitarimo, V. Janukovyčius spaudai pareiškė, kad Ukraina vis dar ketina siekti glaudesnių ryšių su ES: „Mes einame šiuo keliu ir nekeičiame krypties“.
Jam antrino ir Ministras Pirmininkas Mykola Azarovas: „Visiškai tvirtai patvirtinu, kad derybų procesas dėl Asociacijos susitarimo tęsiasi, o darbas siekiant priartinti mūsų šalį prie Europos standartų nesustoja nė dienai“.
Nepaisant to, Vakarų žiniasklaidoje apie tai visur rašoma kaip apie Janukovyčiaus „atsisakymą pasirašyti asociacijos susitarimą už glaudesnius ryšius su Rusija“.
Tūkstančiai žmonių susirenka Maidano aikštėje, o kiti pradeda okupuoti Kijevo rotušę. Protestai stiprėja, opozicijos politikai kalba apie V. Janukovyčiaus „išdavystę“, ragina surengti pakartotinius prezidento rinkimus, nors iki naujų rinkimų liko tik 18 mėnesių.
Lapkričio 29 d. protestuotojai pateikia pirmuosius „oficialius“ reikalavimus, tarp jų – nedelsiant atsistatydinti Viktorui Janukovyčiui.
GRUODIS
2013 m. gruodžio 1 d. – Tūkstančiai protestuotojų, skanduojančių „revoliuciją“, šturmuoja riaušių policijos pastatytas metalines užtvaras. Protestuotojai mėto Molotovo kokteilius:
Policija pasitraukia iš aikštės. Sužeidžiama daugiau kaip 200 žmonių, iš jų daugiau kaip 100 policijos pareigūnų.
2013 m. gruodžio 2 d. – protestuotojai aplink Maidaną pastato barikadas, blokuoja priėjimą prie vyriausybinių pastatų ir bando šturmuoti prezidento administraciją. Net „The Guardian“ pažymi, kad policija pasitraukė.
Spaudos konferencijoje kraštutinių dešiniųjų parlamento narys Olehas Tyanybohkas oficialiai vadina tai „revoliucija“ ir prašo, kad policija ir kariškiai pereitų į jų pusę.
2013 m. gruodžio 3 d. – Julia Ioffe žurnale „New Republic“ giria Maidano protestuotojus, ypač paminėdama Molotovų mėtymą į policiją:
Kai policija atvyko, skirtingai nei maskviečiai, jie nepasitraukė. Jie svaidėsi grandinėmis, mėtė Molotovo kokteilius ir gatvėse statė barikadas. Jie užėmė savivaldybės pastatus. Jie beveik nuvertė pagrindinę miesto Lenino statulą. Jie giedojo nacionalinį himną ir skandavo „Revoliucija!“.
2013 m. gruodžio 8 d. – Protestuotojai nuvertė Lenino statulą. Ant sienų išpiešti grafičiai su užrašu „Janukovyčius, tu kitas“. Skanduojant „Janukovyčiui žaidimas baigtas!“, po aikštę nešama nupjautos Gadaffi galvos atvaizdas. Kyiv Post praneša, kad ruošiami Molotovo kokteiliai.
2013 12 10 – Berkut riaušių policija bando pralaužti barikadas ir išvalyti aikštę. Panaudojamos ašarinės dujos. Jie atmušami.
2013 12 11 – JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Victoria Nuland ir JAV ambasadorius Geoffrey Pyatt lankosi protestų vietoje ir kalbasi su opozicijos lyderiais. Jie nufotografuoti spaudžiantys rankas ir dalijantys maistą:
Tą pačią dieną Užsienio reikalų tarybos oficialiame leidinyje „Foreign Affairs“ pasirodo straipsnis su antrašte: „Janukovyčius turi pasitraukti“.
Tą pačią dieną buvęs prezidentas Leonidas Kravčiukas surengia „apskritojo stalo“ politinę diskusiją su visų partijų nariais ir visais buvusiais Ukrainos prezidentais, kurios tikslas – išsklaidyti krizę. Pokalbius palaimino V. Janukovyčius, opozicija atsisako juose dalyvauti.
2013 m. gruodžio 13 d. JAV senatorius Johnas McCainas lankosi Kijeve, kur sako kalbą ir sako miniai: „Mes esame čia, kad paremtume jūsų teisingą reikalą“.
Vėliau jis nufotografuotas spaudžiantis ranką kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda“ lyderiui Olehui Tyahnybokui:
Apie tai pranešė Jungtinės Karalystės televizijos kanalas Channel 4 news [paryškinta autoriaus]: „Ukrainos protestų centre esanti kraštutinių dešiniųjų grupė susitiko su JAV senatoriumi“.
2014
JANUARIS
2014 m. sausio 14 d. – Po Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpio protestų aktyvumas atsigauna.
2014 m. sausio 15 d. – JAV Senato Užsienio reikalų komiteto posėdyje JAV valstybės sekretoriaus padėjėjo pavaduotojas Tomas Melia pripažįsta, kad JAV valstybės departamentas išleido 5 mlrd. dolerių „pagalbai Ukrainai“.
Į šią sumą įeina 180 mln. dolerių „plėtros programoms“, skirtoms „teisėjams, parlamento nariams [ir] politinėms partijoms“.
2014 m. sausio 16 d. – Po kelias savaites trukusios aklavietės Ukrainos parlamentas priėmė dešimt naujų įstatymų projektų. Šie įstatymai, bendrai žinomi kaip „kovos su protestais įstatymai“, leidžia griežtai kovoti su protesto veikla, įskaitant parlamentinės neliečiamybės panaikinimą smurtą skatinantiems parlamento nariams ir vairuotojo pažymėjimo atėmimą iš tų, kurie naudojo transporto priemones viešiesiems keliams užtverti.
2014 m. sausio 19 d. – riaušių policijos ir protestuotojų susirėmimai Hruševskio gatvėje; daugelis protestuotojų priklauso kraštutinių dešiniųjų grupėms, pavyzdžiui, „Svoboda“ ir „Dešinysis sektorius“, ir matomi nešini neonacistiniais simboliais ir šūkiais.
2014 m. sausio 25 d. – Prezidentas V. Janukovyčius kreipiasi į opozicijos lyderius, siūlydamas jiems susitarimą dėl valdžios pasidalijimo, pagal kurį ministru pirmininku taptų A. Jaceniukas, o jo pavaduotoju – Vitalijus Kličko. Opozicija pasiūlymą atmeta.
2014 m. sausio 28 d. – siekdamas kompromiso, parlamentas panaikina 9 iš 10 protestų įstatymų ir priima naują įstatymą, kuriuo visiems protestų dalyviams suteikiama amnestija su sąlyga, kad jie nustos užiminėti vyriausybės pastatus. Opozicija atsisako šių sąlygų.
VASARIS
2014 m. vasario 7 d. – į spaudą nutekinamas įrašytas Nuland ir Pyatt telefoninis pokalbis, garsiai pavadintas skambučiu „fuck the EU“.
Sausio 28 d. pokalbyje Nuland ir Pyatt išsamiai aptaria Ukrainos ministrų kabineto struktūrą, kai Janukovyčius pasitrauks. Iki Janukovyčiaus nušalinimo nuo valdžios dar buvo likusios 25 dienos.
Tą pačią dieną laikraščio „Kyiv Post“ paskelbta apklausa parodė, kad daugiau ukrainiečių nepritarė Maidano protestams nei juos palaikė.
2014 m. vasario 16 d. – dar vienas bandymas pasiekti kompromisą – vyriausybė paleidžia visus per protestus suimtus kalinius, šį kartą opozicija atsako ir nutraukia 3 mėnesius trukusią Kijevo rotušės okupaciją.
2014 2 19 d. – Prezidentas V. Janukovyčius bendrame pareiškime, kurį pasirašo trys pagrindiniai opozicijos lyderiai, paskelbia „paliaubas“. Pareiškime įsipareigojama vesti derybas dėl ilgalaikės taikos.
2014 2 20 d. – snaiperiai atidengia ugnį į minią Maidano aikštėje, žuvo mažiausiai šešiasdešimt žmonių. Per apšaudymą žūsta ir protestuotojai, ir policijos pareigūnai. EuroNews praneša, kad „paliaubos sužlugdytos“ praėjus vos kelioms valandoms po jų pasirašymo.
2014 m. vasario 21 d. – nepaisant kraujo praliejimo, derybos tęsiamos ir jų rezultatas – „Susitarimas dėl politinės krizės Ukrainoje sureguliavimo“, kurį pasirašė visos šalys ir Vokietijos bei Lenkijos užsienio reikalų ministrai.
Pagal susitarimą reikėjo sudaryti laikiną „Nacionalinės vienybės vyriausybę“, kuri turėtų būti pakeista po naujų prezidento rinkimų iki 2014 m. pabaigos. Jame taip pat raginama atlikti išsamų praėjusią dieną Maidane įvykusių šaudynių tyrimą.
V. Janukovyčius pažadėjo, kad vyriausybė neskelbs nepaprastosios padėties ir nesikreips į kariuomenę, o visą policiją atitrauks iš protestų vietos mainais į tai, kad protestuotojai atiduos visus valstybinius pastatus ir neteisėtus ginklus.
Kovingai nusiteikusių protestuotojų lyderiai, tarp jų Dmitrijus Jarošas iš neonacistinio Dešiniojo sektoriaus, atmetė susitarimą ir pagrasino šturmuoti parlamentą ir prezidento rezidenciją, jei V. Janukovyčius nedelsiant neatsistatydins.
2014 m. vasario 22 d. – Užuot laikęsi susitarimo sąlygų, milicijai pasitraukus, protestuotojai šturmavo vyriausybės pastatus ir perėmė Kijevo kontrolę. V. Janukovyčius pabėgo į Charkovo miestą Ukrainos rytuose.
Šiuolaikiniame „Time“ straipsnyje buvo rašoma: ,,Kijevo valdžia buvo priversta išvykti į Ukrainą:
Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius šeštadienį pabėgo iš Kijevo, o protestuotojai visiškai perėmė Ukrainos sostinės kontrolę. Tai buvo dramatiškas posūkis tris mėnesius trunkančioje krizėje, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai buvo pasirašytas Europos Sąjungos remiamas taikos susitarimas […] Policijai palikus savo postus visoje sostinėje, opozicija kontroliavo svarbiausias sankryžas, užėmė prezidento rūmus ir apsupo buvusią V. Janukovyčiaus rezidenciją.
Praėjus kelioms valandoms po miesto šturmo, Ukrainos parlamentas 328 balsais prieš 0 balsavo už tai, kad V. Janukovyčius būtų atleistas iš pareigų, o daugiau kaip 120 deputatų balsavime nedalyvavo. Šis balsavimas buvo nekonstitucinis ir jokiu būdu nebuvo teisiškai privaloma apkaltos forma.
Iš rytinio Charkovo miesto V. Janukovyčius per televiziją sako kalbą, kurioje pareiškia, kad vis dar yra „teisėtai išrinktas Ukrainos prezidentas“ ir kad neketina bėgti iš šalies.
2014 m. vasario 24 d. – Parlamentas nušalina nuo pareigų 1/3 Ukrainos Konstitucinio Teismo narių, išduoda prezidento V. Janukovyčiaus arešto orderį.
2014 2 25 d. – V. Janukovyčiui priklausanti Regionų partija parlamente jo išsižadėjo, ir jis išskrido į Rusiją, teigdamas, kad jo gyvybei gresia pavojus.
2014 m. vasario 27 d. Arsenijus Jaceniukas prisaikdinamas laikinuoju Ukrainos ministru pirmininku, kuris šias pareigas užims ir po 2014 m. gegužės mėn. įvyksiančių rinkimų.
Vitalijus Kličko perkeliamas į kiek žemesnes Kijevo mero pareigas, o Olehas Tyahnybokas vėl pradėjo eiti paprasto parlamento nario pareigas.
Naujoji Ukrainos vyriausybė formuojasi tiksliai taip, kaip sausio 28 d. telefono skambučiu prognozavo V. Nuland.
Tą pačią dieną NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas (Anders Fogh Rasmussen) spaudai teigia, kad „durys Ukrainai prisijungti prie karinio bloko vis dar atviros“.
2014 m. vasario 28 d. – Jungtinės Karalystės aktualijų laidoje „Newsnight“ rodomas šis segmentas, pavadintas „Neonacių grėsmė Naujojoje Ukrainoje“:
KOVAS
Atsiranda įrodymų, kad snaiperiai, šaudantys į minias, nebuvo pasamdyti Ukrainos vyriausybės, o šaudė į abi puses, siekdami pakurstyti chaosą.
Šiuos įrodymus ES užsienio politikos vadovei Catherine Ashton pateikė Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas telefoninio pokalbio metu, kuris vėliau buvo nutekintas spaudai ir kurio tikrumą patvirtino Estijos vyriausybė.
Nei ES, nei naujoji Ukrainos vyriausybė nededa jokių pastangų ištirti šiuos įrodymus ar patraukti žudikus atsakomybėn.
Kovo 21 d. Ukrainos laikinoji vyriausybė oficialiai pasirašo prieštaringai vertinamą Europos Sąjungos asociacijos susitarimą.
OKTOBRAS
Po 2014 m. parlamento rinkimų 5 partijų koalicinė vyriausybė oficialiai paskelbia stojimą į NATO „nacionaliniu prioritetu“.
*
Taigi, štai tokia yra pagrindinių įvykių, lėmusių Viktoro Janukovyčiaus žlugimą, laiko juosta. Tikra liaudies revoliucija ar NATO remiamas perversmas? Spręskite patys.
Tolesnį Ukrainos žlugimą į chaosą ir pilietinį karą aprašysime netrukus pasirodysiančiose antroje ir trečioje šios laiko juostos dalyse.
