Kada visa teismų ir prokuratūros sistema virto organizuota banditų gauja? Galimai

Aurimas Drižius

Vakar gavau eilinę gen. prokurorės pavaduotojo Ginto Ivanausko „otpyską“.
Prokuroras mane informavo, kad aš niekada nebuvau nuteistas už teisėtą veiklą, niekada nebuvau persekiojamas šios banditų gaujos, kuri save išdidžiai vadina „teisine sistema“, manęs jie niekada nebandė nužudyti, inscenizuodami autoįvykį:

Viso to tiesiog nebuvo, tai mano haliucinacijos. Gal iš tikrųjų aš sapnuoju ir man reikia kreiptis į gydytojus? Tada pasižiūriu į teismo nutartis, mano atimtą žemės sklypą, parceliuojamą šeimos turtą ir grįžtu į realybę – ne, aš vis dėlto nesapnuoju.

Kaip sakė Geoge Bush, „jeigu žmonės žinotų, ką mes pridirbome, jie paskui mus vaikščiotų su virvėmis rankose“. Todėl bandau dar kartą pasakyti žmonėms – teisingumą Lietuvoje vykdo žmonės, kurių vieta jau labai seniai kartuvėse, arba paskui kuriuos reikia vaikščioti su virve rankoje. Čia žinoma metafora. Tačiau vis dėlto tikiu, kad visi šie „pareigūnai“ atsidurs ten, kur labai seniai jų vieta – kalėjime. Tereikia sulaukti naujų Seimo rinkimų ir atsikratyti šios gaujos stogo – visokių šedbarų, sabatauskų, širinskienių ir t.t.
Tai, kreipiausi į GP dėl tokios Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės įtariamo nusikaltimo – dokumento suklastojimo.

Vaidachavičienė savo nutartyje nurodė, kad nėra jokių „objektyvių duomenų“, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės veikoje nėra nustatyta jokių nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ir 229 str. (piktnaudžiavimas tarnyba, tarnybinių pareigų neatlikimas) požymių“.
Nors minėta kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistika, paskelbę ją nusikalstama veikla, „tai nėra objektyvūs duomenys“.
Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu“.

Sadecko advokatas, dabartinis Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis teisme aiškino, kad reikia uždrausti man rašyti straipsnius apie Sadecką, nes „straipsnių rašymas yra kaip padirbtų sportbačių gamyba“. Pvz., jeigu aš sugalvosiu gaminti padirbtus Nike batus, tai teismas man avansu gali uždrausti tai daryti, – rimta fizionomija aiškino Kukaitis. Teismai iki šiol sutinka su tokia Kukaičio nuomone, kad „uždraudimas gaminti suklastotus batus prilygsta spaudos uždraudimui“.

Nuo to laiko ši gauja persekioja mane už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, visiškai pamiršdami Konstitucijos 44 str. 1 d., kuriame numatyta, kad „masinės informacijos cenzūra draudžiama“.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“.
Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
7 straipsnis – Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
Tai, kad teisėjai sąmoningai ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, pritaiko cenzūrą, kurią draudžia Konstitucijos 44 str, reiškia, kad teisėjai sulaužė Konstituciją ir priesaiką, todėl turi būti traukiami atsakomybėn.
Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
BK numato galimybę atnaujinti „baudžiaką“, jeigu įrodai, kad teisėjai piktnaudžiavo. Mat visa ši gauja pasirūpino anksčiau, kad iš BK dingtų straipsnis, buvęs dar Lietuvos baudžiamajame kodekse prie sovietų – ten buvo įrašyta, kad teisėjai, veikę prieš teisę, baudžiami ilgais metais kalėjimo.
Iki šiol Lietuvoje nebuvo nė vieno atvejo, kad nuteistas nekaltas žmogus būtų išteisintas dėl to, kad įrodė, jog teisėjas piktnaudžiavo. Prokuratūra tokius nusikaltimus tiesiog atsisako tirti, parašo „raštelį“, kad nusikaltimo nebuvo. Ir jo teismui neapskųsi.
Taigi, paprašiau iškelti „baudžiakus“ minėtiems teisinės sistemos „švyturiams“ – Cininui., Dzedulioniui, Pakalnytei.
Skundą išnagrinėjo tokia Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, kuri į savo nutartį įrašė melagingas ir tikrovės neatitinkančias žinias, tai yra : „Savo teiginius pareiškėjas grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. Pakalnytė-Tamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo“ bei „..pareiškėjo nurodyti konkretūs paminėtų teisėjų procesiniai sprendimai ir prokurorės veiksmai palaikant valstybinį kaltinimą savaime nereiškia, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika. Objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi, kad nurodyti teisėjai ir prokurorė, vykdydami savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, neatliko ar netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, nėra“.

Skunde prokuratūrai nurodžiau, kad tai yra žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos teisėja Vaidachavičienė įrašė į savo nutartį ir tokių būdu ją suklastojo.
Visi mano pateikti duomenys apie įvestą cenzūrą, persekiojimą už teisėtą veiklą yra tikri ir patvirtinti dokumentais, tomis pačiomis teismų nutartimis, kurias teisėja Vaidachavičinė puikiai žinojo. Tačiau ji padarė išvadą, kad nieko panašaus nebuvo, nebuvo nei cenzūros, nei persekiojimo už teisėtą veiklą, nei dešimt metų trukusio „teisėsaugos“ teroro ir nuolatinio įstatymų laužymo. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
Dėl nusikalstamos veiklos, numatytos LR BK 300 straipsnio I dalyje Pagal BK 300 straipsnio I dalį atsako tas, kuris pagamino netikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.
Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą j teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-35/2011, 2K-223-976/2020).
Tikras dokumentas gan būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K 805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloŠe Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007).
Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-19-942/2017).
Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Tam, kad išgelbėti nusikaltimą padariusius teisėjus, teisėja Vaidachavičienė suklastoja savo nutartį, nurodžiusi, kad skunde aprašytų aplinkybių nėra buvę. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
Kadangi visa teismų sistema daug metų klastoja savo nutartis ir dengia savo organizuotą gaują, atsisako panaikinti cenzūrą, tai man nelieka kitos išeities, kaip tik persekioti juos baudžiamąją tvarką už piktnaudžiavimą.
Prokuratūra puikiai žino, kad gali atsisakyti pradėti IT tik tada, jeigu pareiškimas būtų melagingas. Šiuo atveju viskas yra labai lengvai patikrinama tiesa. Prokuratūra kažkada turi imtis vykdyti savo pareigą tirti ir teisėjų nusikaltimus.
Remdamasis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės įtariamo nusikaltimo – dokumento suklastojimo.
Priedas – skundžiama Vaidachavičienės nutartis

O šia ir nepalaužiamo kovotojo su korupcija prokuroro Ginto Ivanausko „raštelis“ dėl prašymo :