Ką tokio baisaus padarė E.Pašilio vadovaujamas Ukmergės teismas, kad aukoms liko tik „atsilyginti“ gyvsidabrio nuodais?
KAUKĖ NUIMTA. KOKS TIKRASIS GENERALINĖS PROKURATŪROS IR JOS VADO VEIDAS?
Prof.habil.dr. Gediminas Merkys
Dabartinis generalinis prokuroras E. Pašilis kurį laiką buvo Ukmergės teismo pirmininku. Tame teisme kažkas slapta posėdžių salėje papylė po radiatoriais gyvsidabrio ir visus nuodijo. Daugiausiai nukentėjo tose patalpose nuolat dirbantys teisėjai ir jų sekretoriai. Nukentėjo realiai, nes gyvsidabrio garai iš tiesų klaikiai nuodingi.
Net užkietėję recidyvistai paprastai nekeršija teismams ir teisėjams. Visi supranta, jog byla – tarsi varžybos, kur nusikaltėliai atlieka savo vaidmenį, o teismai savo. Mokėk pralošti, juk čia nieko asmeniško.
Panašu, jog kažką Lietuvos Temidė itin ciniškai paniekino, nustūmė į juodą neviltį. Ne pirmas kartas. Iš tos nevilties, matyt, ir papylė „geri žmonės“ Ukmergės teisme gyvsidabrio. Nekvaili, apdairūs buvo. Pasirinko gyvsidabrį, o ne kulkas ar sprogmenis… Tų nuodytojų niekas taip ir nerado. Panašu, jų teisėjas dabar tik Dievas.
Kas nežino istorijos, amžinai lieka vaikais. Prisiminkime, provincijos teismo pirmininko E. Pašilio žvaigždė šalies mastu sužibo būtent dėl to nelemto gyvsidabrio. Visi nukentėję teisėjai, sekretorės puolė rengti ieškinį valstybei dėl žalos sveikatai atlyginimo…. Formaliai žiūrint, žmogeliai visiškai teisūs. Jie nukentėjo realiai, vykdydami pareigas valstybės tarnyboje, teisėsaugoje. Intriga ta, kad vienintelis E. Pašilis tada apsisprendė pabūti balta varna. Pareiškė: „daviau priesaiką, todėl su savo valstybe nesibylinėsiu. Jei ji nuspręs man žalą atlyginti, kompensaciją priimsiu“.
Degradavusios, kraštutinai savanaudiškos aukštosios valdininkijos fone E. Pašilis anuomet išstojo moraliniu karžygiu. Aš net viešojo administravimo studentams jo pavyzdį rodžiau: „visi sriūbauja, kad Lietuvoje nėra modernių, efektyvių valdininkų. Esą, kuo aukščiau valdžioje, tuo mažiau tokių. Sakiau, imkite pavyzdį ir E. Pašilio. Prasimušite į valdžią, elkitės, kaip jis“. Ir kaip Prezidentė Dalia Grybauskaitė galėjo tokio karžygio į generalinio postą nepaskirti? Prezidentė buvo įtikėjusi, kad lėtinį korupcinį hemorojų gali apgydyti nebent tik padorus teisininkas iš provincijos. Toks, kuris dar neįaugęs į mafijinės teisėsaugos kūną centre.
Daugelis galvojome, dabar šitas Šv. Jurgis ant balto žirgo parodys visiems.. Iš didelio debesies maža lietaus. Oligarchinės-nomenklatūrinės sistemos pamatų generalinis ir jo vadovaujama generalinė prokuratūra negriovė, rimčiau net nepajudino. Jei kas mažumėlę pajudėjo, panašu, kad čia daugiau STT ir kriminalinės žvalgybos nuopelnas. Maža to, generalinis ir jo valdiniai uoliai atsirašinėjo pilietininkams, bandžiusiems kelti viešo intereso gynimo bylas. Šis indikatorius labai iškalbingas. Pirma, nužudymo, išžaginimo, vagystės etc. byloje mes – visuomenė – paprastai nieko nežinome, viskas iki teismo slapta. Tiesiog privalome pasitikėti teisėsauga. Viešo intereso pažeidimo istorijose viskas yra kitaip. Visi besidomintys nuo pat pradžių viską mato ir supranta, kad karalius nuogas. Antra, būtent prokuratūrai pagal įstatymus kyla prievolė kelti ir vesti viešo intereso gynimo bylas. Nutukęs, kastruotas katinas negaudo pelių.
Dabar buvęs karžygys E. Pašilis pareiškė: duodu valstybę teisman už tai, kad Ukmergės teisme nebuvau apsaugotas nuo nuodijimo ir pan. https://www.delfi.lt/news/daily/law/generalinis-prokuroras-i-teisma-padave-lietuvos-valstybe.d?id=83017069
Ar turi E. Pašilis teisę paduoti valstybę į teismą? Tikrai turi. Ar žmogus turi prievolę būti didvyriu? Tikrai ne. Kažkas įlūžo į eketėn, skęsta. Jūs pabijojote pats šokti į ledinį vandenį ir gelbėti nelaimėlį. Jums dėl to nekyla nei teisinė, nei moralinė atsakomybė.
Visgi apsisprendęs atgaline data bylinėtis su valstybe E. Pašilis dabar atrodo apgailėtinai. Įsivaizduokime, jog kažkas gavo A. Nobelio ar kitą iškilią premiją. Dažnas laureatas gautas pinigines lėšas atiduoda labdarai, paaukoja kilniam tikslui. Įsivaizduokime, kad, praėjus kuriam laikui, nominantas pareikalauja iš prieglaudos: pasidžiaugėte mano labdara ir kilniu poelgiu, o dabar viską gražinkite man atgal… Gal analogija ir gruboka, bet tik šitaip aš dabar suprantu E. Pašilio elgesio moralinę potekstę. Kas išaiškins, kad yra ne taip? Jei esi karžygys, būk juo iki galo. Kam reikėjo vaizduoti katiną, „kakojantį“ ant bedugnės krašto? Ir ką man dabar papasakoti studentams?
