Ką A.Valantinas pamiršo paminėti savo biografijoje?

Dalia Grybauskaitė siūlo Seimui paskirti Vilniaus apygardos teismo teisėją Algimantą Valantiną Apeliacinio teismo teisėju.

„Teisėjų atrankos komisija, įvertinusi darbo kokybę ir stažą, organizacinius sugebėjimus, profesinę kultūrą, asmenines ir dalykines savybes ir patirtį, iš visų atrankoje dalyvavusių asmenų pripažino šį kandidatą tinkamiausiu aukštesnės instancijos teismo teisėjo pareigoms eiti. Atrankos komisija A. Valantinui skyrė daugiausiai – 99,6 balo iš šimto galimų“, – pažymėjo R. Svetikaitė.

Atsakius į Seimo narių klausimus kandidatai, pagal patvirtintą grafiką, susitiks su parlamentinėmis frakcijomis.

Kartu pridėta A.Valantino biografija, kurioje trūksta kai kurių esminių jo gyvenimo pasiekimų. Pabandysime juos pateikti. Tiksliau apie A.Valantino darbelius papasakojo buvęs VSD pareigūnas Aurelijus Beržinis:

Tuo metu A. Valantinas vadovavo Jonavos prokuratūrai, ir jis asmeniškai kuravo baudžiamąją bylą dėl vietos gyventojo Sergejaus Repjovo nužudymo. Šį žmogų, būdamas girtas, partrenkė ir mirtinai sužalojo tuometis Jonavos kelių policijos šefas, dabartinis Jonavos priešgaisrinės tarnybos viršininkas Vygaudas Čižauskas, ir pabėgo iš įvykio vietos.

Tačiau V. Čižausko vairuojamą „Volgą“ atsitiktinai sustabdė jo pavaldiniai, vienas jų net pasakęs: „Jūs patekote į autoįvykį, šefe“. Tačiau V. Čižauskas liepė visiems policininkams sakyti, kad šie nepavijo įtariamojo automobilio, ir parašė pranešimą policijai, kad jo vairuota „Volga“ neva buvo pavogta. Matyt, kad ta istorija taip ir būtų pasibaigusi, nes net penki kelių policininkai žinomai melagingai paliudijo, kad V. Čižauskas nevairavo to automobilio. Vėliau teisme vienas policininkas prisipažino, kad „visas komisariatas žinojo, kad tą žmogų suvažinėjo V. Čižauskas“, tačiau tylėjo ir šios bylos „tyrimą“ kontroliavusiam Jonavos apylinkės vyr. prokurorui A.Valantinui surasti žudiką buvo neišsprendžiamas galvosūkis. Tik kai po mėnesio nuo žmogžudystės į šį tyrimą įsijungė VSD darbuotojas Aurelijus Beržinis, A. Valantinas „skilo“. „Jis žinojo visas šio nusikaltimo detales, – LL sakė A. Beržinis, – tačiau pradžioje maivėsi, kad neva nėra įtariamųjų ir sunku juos rasti. Tačiau man buvo aišku, kad jis dengia šį nusikaltimą“.

Vėliau V. Čižauskas buvo nuteistas dviem metams laisvės atėmimo, tačiau Jonavos teismo pirmininkė J. Damulienė atleido jį nuo bausmės.

Į V. Čižausko vairuojamą „Volgą“ susėdo visi Jonavos teisėtvarkos organų viršininkai – rajono Priešgaisrinės apsaugos ir vietos policijos vadovai.

Tačiau kadangi jau buvo žiemos vakaras, Jonavoje budėjęs kelių policijos patrulis nepažino savo viršininko perdažytos „Volgos“, kuri viršijo greitį, ir ėmė ją stabdyti. Kelių policijos viršininkas, numojęs ranka, nuvažiavo toliau – atseit, paskui išsiaiškinsime. Kelių patrulis ėmė vytis savo viršininkų „Volgą“, o pastaroji, važiuodama dideliu greičiu, sugebėjo partrenkti per gatvę einantį jonavietį dviejų vaikų tėvą Riabjovą, ir mirtinai jį sužalojo. Tačiau V. Čižauskas, net ir užmušęs žmogų, paliko jį merdėti ant kelio, ir kartu su visais Jonavos policijos vadovais nuskriejo tolyn. Policijos patrulis juos toliau persekiojo, tačiau galingesnė „Volga“ nuo policininkų atitrūko, ir vienoje sankryžoje „Volga“ išmetė „desantą“ – visus jau minėtus girtus pareigūnus. Prie vairo liko vienas V. Čižauskas, kurį prisivijo policijos patrulis. Kelių policininkai nustebo, kai pamatė, kad prie „Volgos“ vairo – jų viršininkas V. Čižauskas. Pastarasis iš karto pasakė savo pavaldiniams, kad jis viską sutvarkys, ir pareikalavo, kad patruliai paliudytų, kad jie nieko nematė.

Kitą dieną policijos raportuose atsirado panešimai, kad jie vijosi „Volgą“, tačiau jos nepagavo, o į policiją prisistatė ir pats V. Čižauskas kartu su savo draugu – Jonavos kriminalinės policijos komisaru Alfredu Ostreika. V. Čižauskas parašė pareiškimą, kad vakar kažkas pavogė jo „Volgą“, o komisaras A. Ostreika paliudijo, kad po vagystės pas jį atėjo pats V.Čižauskas ir pranešė apie vagystę – taip neva garantuodamas V. Čižausko alibi, kad jis nusikaltimo naktį pats nevairavo savo „Volgos“. Policijos patruliai parašė žinomai melagingus raportus, kad jie vijosi nusikaltėlį, tačiau šis pabėgo.

„A. Valantinas žinojo visas šio nusikaltimo detales, – LL sakė A.Beržinis, – kai aš nuėjau pas jį į kabinetą, ir pradėjau klausinėti, kodėl iki šiol nenustatytas kaltinamasis, A .Valantinas pradėjo maivytis – atsieit, žinote, tokia situacija, nėra įtariamųjų ir sunku jį rasti. Jis buvo toks įsijautęs pasakodamas, kad labai nustebo, kai paklausiau, ar prokuratūra tiria tik tokią versiją? Mat aš dar prieš tai buvau pasiskaitęs policijos žiniaraštį apie autoįvykius. Apie minėtą autoavariją buvo parašyta, kad „girtas vyriškis ėjo viduriu gatvės, šlitinėjo ir buvo parblokštas „Volgos“. Paklausiau, kas įrašė tą pranešimą ir kas matė, kad auka ėjo neblaivi viduriu gatvės. Pareikalavau, kad prokuratūra iškviestų tą policininką, kuris padarė tą įrašą – juk kaip policininkai galėjo žinoti, kad tas parblokštas vyriškis ėjo viduriu gatvės – juk tai galėjo žinoti tik „Volgos“ vairuotojas. Kai uždaviau šį klausimą, A. Valantinas labai pasimetė – „tiksliai sako, mes nepagalvojome, kas įrašė tokias detales?“.

Tačiau lietuviška teisėsauga, kitaip sakant, mafija, niekaip neatleido tokio tyrimo ir demaskavimo Aurelijui Beržiniui – Kauno prokuratūra greitai suveikė melagingą liudininką Kęstutį Taurą, kuris parašė pareiškimą policijai, kad neva A. Beržinis jam grasino pistoletu. Prokurorai tuo čiupo A. Beržinį, uždarė jį į kalėjimą, ir ten pralaikė pusantrų metų. Nors prokuratūra žinojo, kad K. Tauro skundas melagingas, A. Beržinis buvo kankinamas kalėjime. Vėliau jis bent 15 metų siekė teisingumo, nors visa prokuratūros ir teismų sistema, arba tikroji mafija, o ne ta, apie kurią mums pasakoja A. Paulauskas ar koks nors dargis, klastojo savo nutartis ir veikė kaip organizuotas nusikalstamas susivienijimas.

jeigu kam įdomu, tai Seimas jau vieną kartą buvo įvertinęs A.Valantino pastangas: