Jonas Varkala : Lietuva, kaip mafijinė valstybė, kuri neturi kelio atgal
Jonas Varkala
Jau beveik 30 metų girdisi padejavimai, kad ne už tokią Lietuvą stovėjom… Ir aš vyliausi Lietuvos mažos valstybėlės su kvalifikuota, tautiečiams tarnaujančia valdžią, mokančia geografiją, suprantančia kaimynų interesus, bendradarbiaujančia, bet nevergaujančia, o išėjo, kad nauji šeimininkai, anarchistiniai liberalai (tai anarchizmo atmaina, nes neigia valstybę, prigimtį ir pan), aptarnaujami vietos oligarchų baigia pribaigti ne tik tautiškumą, bet ir žmogiškumą, tautą paversdami „pasaulinės prolių minios“ dalimi. Buvo laukiama ne vienpolio pasaulio, o bendros pergalės, pasaulį varginusios priešpriešos pabaigos, realaus tarptautinės teisės veikimo. Lietuvai yra palanki neutralios, tranzito šalies, padėtis. Aš ir tikėjausi, kad gyvensim demilitarizuotoje zonoje, kad armija bus daugiau panašį į civilinės gynybos pajėgas. Alytaus atvejis atskleidė, kad nėra kvalifikuotų pajėgų ypatingų situacijų atvejams, net stebėjimui prietaisų nėra… kad savivaldybės turinčios pavojingą pramonę neturi instrumentų avarijų atvejams…net daviklių, kurie sektų aplinkos stovį… Tai tokia tvarka. p. Prezidentas pasenusiuose naujuose šarvuočiuose pozuoja ir politiką vaizduoja. Seimas svarsto biudžetą, kaip čia padalyt, be iš ko jį padaryt…? Ne nacionaliniais interesais rūpintasi…
Ne už tokią… Šitokias valstybes Bálint Magyar taikliai pavadino mafijozinėmis ir interviu Rusijos žmonėms kalbėjo— «Мафиозное государство» построено на концентрации политической власти и аккумуляции персонального богатства. Балинт Мадьяр: «Мафиозное государство Россия уже прошло точку невозврата»
Tai va valstybė – pasiturinčių personų aptarnavimo instrumentas… Jelcino užleistoje valstybėje ilgai vyravo absoliuti oligarchato valdžia ir šiandien tebevyksta vadavimasis, valstybė žingsnis po žingsnio atkovoja pozicijas, siautėja juvenalka, anarchistinis liberalizmas tebėra galingas, bet jau nepražūtingas.
Bet politinė valdžia daugelyje tų vadinamų „posovietinių“ valstybių yra turčių valdžioje ir „pasaulinės vyriausybės“ įtakoje ir visi skolingi bankams…
Būtume nestovėjį… kaip sakė viena dzūkė… O ir iš tokių kaip R.Ozolas tai liko tik galima atminimo lenta… viltys palaidotos…
Viltis gaivina didieji pasaulio lyderiai tikri revoliucionieriai, jie suka link ištakų, prie amžinųjų vertybių. (revoliucija graikiškai tai laivo pasukimas atgal) Amerika nustoja būti „pasaulinės vyriausybės“ policninku, formuojasi daugiapolis pasaulis su nacionalinėmis valstybėmis apjungtomis savitų civilizacijų, kur svarbią vietą turi tikėjimas Dievu.. Dabar civilizacija- tai anglosaksai, o kiti barbarai kuriems neša „demokratiją“. Bet jau aiškėja, kad kartojasi senosios Romos imperijos likimas…
Viltis yra, kad moralūs pasaulio lyderiai susitars ir tik tokio lygio galia gali įveikti prekybos žmonėmis ir jų organais pandemiją, sukurti teisingesnį bendrojo gėrio perdalijimą, atsakingą gamtos turtų naudojimą. Aš tikiuosi naujų viduramžių, naujų stabilumo laikų pergalėjus priešpaskutinę satanizmo stadiją -anarchistinį liberalizmą.
Kodėl Lietuvai aktuali vadinama Garliavos byla. Teisinga tos bylos baigtis atskleistų kokia valdžia įsigalėjo ant idealistų aukų ir atskleistų galimybes atkovoti valstybę piliečiams ir naujai statyti ant senų žmonijos patirties pamatų. Tai nėra privatus reikalas, kaip ir Abramavičiaus susprogdinimas, Pociūno mirtis, Prezidento Pakso nuvertimas, Kusaitė, A.Paleckis.
A.Paleckis, manau, yra tikintis žmogus ir tos patirtys jį dar labiau išugdys. Marksizme yra daug idėjų pasisavintų iš krikščionybės, bet marksizme jos negyvos. Socializmas neįmanomas be tikėjimo antgamtine žmogaus prigimtimi. Ateistinį socializmą taikliai apibūdina N.Beriajevas: „Социалисты берут у буржуазного капиталистического общества его материализм, его безбожие, его поверхностное просветительство, его нелюбовь к духу и духовной жизни, его жадность к жизни, к ее успехам и удовлетворениям, его борьбу за эгоистические интересы, его неспособность, к внутренней сосредоточенности. Капитализм и социализм одинаково сопровождаются упадком и угасанием духовного творчества, убылью духа в человеческом обществе.“ Бердяев Н.А. Новое средневековье
Ramybės palinkėjimas Algirdui! Kai žvelgiam į ikoną, matom beveik tik siluetą… nes šviesa iš nugaros, nuo Tėvo iš kurio išėjom, be tos šviesos mūsų tarsi nėra… Linkiu to visiems kurie išėjom į gyvenimo rungtynes lydimi tos Šviesos… Na jūs, gelmių gyventojai, žinokit, toj šviesoj regėsis ir jūsų darbai… ir net jau šiame pasaulyje…
