Jonas Mažintas : JEI TAUTA ŽINOTŲ…
AMB
JEI TAUTA ŽINOTŲ…
1993 liepą S. Dariaus ir St. Girėno aerodrome Kaune vyko didžiulė šventė, skirta S. Dariaus ir St.Girėno 60 – osioms skrydžio per Atlantą metinėms. Šventėje dalyvavo gausybė garbingų svečių. Į šventę atskrido J. Juknius ir E. Slušnys su Lituanica -3. Jie šventės garbei su lengvamotoriu „paiperiuku“ buvo perskridę Atlantą. Į šventę iš Soldino atskrido V. Kensgaila su Lituanica -2 (replika filmui „Skrydis per Atlantą“). Apie tai šventės vedėjai labai trumpai informavo publiką. Daugiausiai dėmesio buvo skirta Lituanica – 4 skrydžiui iš Niujorko į Kauną. Šį lėktuvą „pilotavo“ verslininko iš JAV S.Velonskio sūnus. Trumpai aie šventę, šį skrydį ir jo pasekmes.
Stoviu aerodromo skrydžių lauke. Iš abiejų pusių gausybė žmonių. Iš vienos pusės matau ateinantį Lietuvos aero klubo Garbės prezidentą V. Landsbergį su svita, iš kitos pusės – Lietuvos Prezidentą A.M. Brazauską su svita. Pirmoji prisiartina profesoriaus svita. Prezidento svita sustoja kelių metrų atstumu ir akylai stebi opozicijos atstovus. Prisistačiau profesoriui. Jis padavė ranką. Staiga profesorius pirštu parodė į riedantį latvių lėktuvą ir rūsčiai paklausė:
– O čia dabar kas, kokia čia netvarka? Sakykite, ar čia mūsų žemė ir oro erdvė?
– Taip , gerbiamas profesoriau.
– Tai kodėl šis lėktuvas mūsų oro erdvėje yra ne su mūsų nacionaliniais ir atpažinimo ženklais? Negerai, netvarka. Ir dar per tokią gražią šventę.
– Todėl, kad šis lėktuvas yra latvių. Latviai savo dalyvavimu šventėje pagerbė mūsų Atlanto nugalėtojus.
– Latvių pagarbą aš ir be jūsų suprantu, bet kodėl jie pažeidžia mūsų oro erdvės suverenitetą? Kodėl jie atskrido į Kauną be lietuviškų orlaivio nacionalinių ir atpažinimo ženklų?
– Todėl, kad šis lėktuvas yra įregistruotas Latvijos civilinių orlaivių registre. Jei jis įsiregistruotų Lietuvos civilinių orlaivių orlaivių registre, tai…
– Pakaks kalbų, pareigūne, aš dar išsiaiškinsiu, – griežtai tarė profesorius ir nuėjo su savo svita pasukdamas į dešinę, kad nesusitiktų su Prezidento svita.
Abi svitos, panašiai kaip lėktuvai, prasilenkė kairiais „bortais“, tiksliai taip, kaip to reikalauja vizualiųjų skrydžių taisyklės. Aš visą dėmesį sukaupiau į pašaipiai besišypsantį A.M. Brazauską ir besijuokiančius jo palydovus, kurie artėjo prie manęs. Pasisukau į Prezidentą ir bandžiau raportuoti. Jis ištiesė ranką pasisveikinimui ir tarė: – „Na, tu gerai suraitei šį garbų profesorių į ožio ragą. Aš viską girdėjau ir vos vos susilaikiau, kad nepradėčiau garsiai kvatoti.
– Jūsų Ekscelencija, aš nieko neraičiau į ožio ragą, aš tik atsakiau į gerbiamo profesoriaus klausimus. Kiekvienas profesionalas būtų tai padaręs.
– Nesikuklink, šaunuolis, geros šventės, – palinkėjo Prezidentas ir nuėjo. Tiesa, vienas žmogus iš jo svitos pasiliko su manimi. Tai JAV verslininkas S. Velonskis. Su juo ir lakūnu B. Walkeriu aš susipažinaus prieš savaitę. Jie buvo atėję pas mane pasitikslinti detalių lėktuvo skrydžiui iš Niujorko į Kauną. Ponas Simas tuomet man papasakojo, kaip kaip jo sūnus Ernestas skraidė treniruoklyje ruošdamasis skrydžiui per Atlantą. S.Velonskis finansavo šį skrydį – išnuomojo lėktuvą su dviem pilotais profesionalais.
Greitai Kauno danguje pasirodė gražuolis reaktyvinis verslo klasės lėktuvas „Gulf Stream IV“, pavadintas Lituanica – 4. Jis žemai, gal 50 metrų aukštyje, porą kartų praskrido virš kilimo tūpimo tako, pamojavo sparnais ir nutūpė Karmėlavoje. Po kurio laiko į tribūną pakilo karštomis ir ilgomis ovacijomis sutiktas Atlanto nugalėtojas E. Velonskis ir B. Walkeris. Ernestas buvo buvo apsivilkęs tarpukario Lietuvos civilinio lakūno uniforma, Bilas – savo aviakompanijos lakūno uniforma. Merginos abiems lakūnams uždėjo ažuolo lapo vainikus. Prezidentas čia pat apdovanojo E. Velonskį Dariaus ir Girėno medaliu. Žmonių minia, tai matydama, tiesiog alpo iš džiaugsmo ir didžiavosi dar vienu lietuviu – Atlanto nugalėtoju. Džiaugėsi ir p. Simas tokia sūnaus sėkme. Jis perdavė man Prezidento kvietimą atvykti į iškilmingą vakarienę. Padėkojau p. Simui ir čia pat pribėgau prie foto žurnalisto, kuris vos nepalindo po atskridusios Lituanicos – 2, valdomos V. Kensgailos , propeleriu. Aš šį žurnalistą stipriai timtelėjau už peties. Jis minkštai „nutūpė“ ant užpakalio. Vladas suregavo į mano rankų mostus ir išjungė variklį. Paaiškinau žurnalistui, kad propeleris sukasi labai greitai ir žmogus nemato jo. Žurnalistas padėkojo man. S. Velonskiui pasakiau, kad turiu būti aerodrome, kol šventė nesibaigs ir atsiprašiau, kad nespėsiu atvykti į Prezidento rengiamą priėmimą. Verslininkas suprato mano užimtumą „užtikrinant skrydžių saugą“ ir pažadėjo pasakyti Prezidentu mano neatvykimo priežąstį. Nelaukdamas šventės pabaigos, palikau šį žaidimą, skirtą liaudžiai, kuri ji gauna kaip kompensaciją už duonos stygių. Dar Romos valdovai žinojo, kad liaudžiai reikia „duonos ir žaidimų“. Tad liaudis ir gavo žaidimą, mano nuomone, labai bjaurų. O aš nutariau politikų ir verslo žmonių rate nedalyvauti. Bet gyvenimas privertė. Mat B. Walkeris tapo aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ (toliau LAL) oficialiu konsultantu.
1994 m. vasarą sužinojau, kad LAL ruošiasi pirkti verslo klasės reaktyvinį lėktuvą tipo „Lockheed Jet Star – 731“ (liet. Reaktyvinė Žvaigždė), kurio salone buvo tik 9 keleivių krėslai. Ši 19 metų senumo Reaktyvinė Žvaigždė, turėjo pakeisti Vyriausybei skirtą reaktyvinį lėktuvą JAK – 40, kurio salone buvo 32 keleivių krėslai. Mano nuomone, Reaktyvinė Žvaigždė dėl mažo krėslų skaičiaus netiko būti prezidentiniu lėktuviu, nežiūrint tos informacijos, kad kažkada juo skraidė JAV prezidentas. Savo nuomonę išsakiau LAL generaliniam direktoriui S. Dailydkai, susisiekimo ministrui J. Biržiškiui ir premjerui A. Šleževičiui. Premjeras nuramino, kad tai ne galutinis sprendimas, nes ieškoma ir kitų geresnių sprendimo variantų. Patikėjau premjeru, nusiraminau. Po savaitės buvau komandiruotas Į JAV išduoti jau nupirktai Reaktyvinei Žvaigždei tinkamumo skraidyti pažymėjimą (toliau TSP) ir įrašyti šį lėktuvą į Lietuvos civilinių orlaivių registrą, suteikiant jam nacionalinius ir registracijos atpažinimo ženklus. To reikalavo JAV oro teisės aktai.
Amerikoje, remonto įmonėje „Cyprus inc.“ LAL-o specialistai, apžiūrėdami jau nupirktą minėtą lėktuvą, rado defektą – kuro bakai, įtaisyti sparnuose, buvo nesandarūs. Parduodančios firmos viceprezidentas Bilas Walkeris neigė šį defektą, o LAL-o technikos direktorius T. Buržinskis nenorėjo priimti šio lėktuvo su defektu. Jau dvi dienas vyko ginčai šiuo klausimu. Pagaliau T. Buržinskis, nepaisydamas nurodymų nesinaudoti mano paslaugomis, pakvietė mane į derybas.
Aš B. Walkeriui pasakiau, kad būdamas Valstybinės civilinės aviacijos inspekcijos vadovu, negaliu išduoti lėktuvui su defektu TSP ir įrašyti jį į Lietuvos civilinių orlaivių registrą bei suteikti jam nacionalinius ir atpažinimo ženklus LY – AMB. LY – reiškia nacionalinę priklausomybę , o AMB – Algirdas Mykolas Brazauskas. Bilas atsakė:
– Tai jūsų reikalas. Aš turiu ginti pardavėjo interesus ir negaliu be reikalo švaistyti pinigų abejotinam remontui. Noriu jums maloniai paaiškinti, kad Amerikoje aviacijos valdžia nesikiša į įmonių komercinius santykius. Jūs esate Amerikoje ir turite elgtis kaip ir pridera svečiui.
– Vilniuje aš mačiau B. Walkerį, kuris gynė LAL-o interesus, ruošiantis pirkti lėktuvą. Čia aš matau Bilą Walkerį, kuris atstovauja pardavėjo interesus. Aš norėčiau pasikalbėti su tuo Walkeriu, kuris atstovauja LAL-o interesus. Tarp kitko, 1993 m. liepą aš buvau pažįstamas su reaktyvinio lainerio kapitonu B. Walkeriu, atskridusiu į Kauną. Tiesa, S. Dariaus ir St. Girėno 60-ųjų metinių proga, B. Walkerio pilotuojamas lėktuvas vietinių čiabuvių buvo vadinamas Lituanica – 4. Tai su kuriuo Bilu iš minėtų trijų Bilų aš dabar kalbuosi? Noriu Jums maloniai paaiškinti, kad būtent, tuos žodžius, ką tik dabar pasakytus, aš pakartosiu laikraščių žurnalistams grįžęs į Lietuvą.
– O ar jūs įsitikinęs, kad į Lietuvą grįšite dar būdamas Inspekcijos viršininku? Pagalvokite. O dabar derybos nutraukiamos. Aš išeinu, – jau piktai tarė Bilas ir išėjo. Po pusvalandžio Bilas grįžo . Jis pasakė, kad derybos baigtos ir mes rytoj galėsime išsktristi. Lėktuvo defektą pašalins pardavėjas savo lėšomis.
Po to, Bilas pakvietė mane prieiti prie lango, parodė šalia stovėjusį lėktuvą „Cesna – 421“ ir tarė: – „Jonai, mes abu esame pilotai. Štai stovi mano lėktuvas. Siūlau Jums sėsti už šturvalo. Skrisime į mano aerodromą. Žmona su šalto šampano taure laukia mūsų. O visus kitus formalumus sutvarkys mūsų žmonės“.
Mes su Bilu sėdome į lėktuvą. Jo aerodrome, saloje, esančioje už 20 min.skrydžio, mus pasitiko simpatiška Bilo žmona su šampano taurėmis.
Amerika – stebūklų šalis.
Kitą dieną Reaktyvinė Žvaigždė, pilotuojama Edmundo Janušo ir amerikiečių piloto – instruktoriaus Noelo, išskrido ir numatytu laiku atskrido į Vilnių, kur buvo pompastiškai sutikta. Po sutikimo laukė vaišių stalas ir linksmybės. Eilinį kartą jose nedalyvavau. O, Viešpatie. Jau baigiasi trečias puslapis – užsižiopsojau. Tad tik vienas klausimas: – „Kaip tauta elgtųsi jeigu žinotų Tiesą apie minėtus žaidimus ir jų pasekmes?
Gal kitame straipsnyje papasakosiu apie minėto žaidimo pasekmes. Nežinau…
Visiems, kuriems užteko kantrybės perskaityti strapsnį, visokeriopos sėkmės ir Dievo Palaimos.
JEI TAUTA ŽINOTŲ
(tęsinys)
Trumpai apie Reaktyvinės Žvaigžės „nušvitimo“ Lietuvos padangėje pasekmes. A.M. Brazauskas 1995 m. ne kartą sakė žurnalistams, kad asmeniškai jam šis lėktuvas nereikalingas. Panašiai kalbėjo ir premjeras, ir susisiekimo ministras, ir LAL-o gen. direktorius. Tuometinės aviacijos valdžia nepritarė šiam pirkiniui. Tai kam jis buvo reikalingas? Taip, taip Jūs atspėjote. Jis buvo reikalingas S.Velonskiui ir jo kompanijonui B. Walkeriui. P. Simas gana rizikingai investavo pinigus į „patriotinį“ Lituanca – 4 skrydį. Kokią sumą? Nežinau. Spėju, kad 30 tūks. dolerių turėjo užtekti, kaip sakoma „per akis“. Aišku, kad tuometiniu lietuvių supratimu tai buvo didžiuliai pinigai, kurie bylojo apie didelį p. Simo ir jo sūnaus Ernesto patriotizmą bei meilę Lietuvai. Tuo galima būtų ir užbaigti – juk nemandagu skaičiuoti svetimus pinigus. Aš taip ir padarysiu – skaičiuosiu tik valstybės pinigus, nes LAL-as tuomet buvo valstybės įmonė. Primenu, kad susisiekimo ministras, po St. Dailydkos paskyrimo LAL-o vadu, uždraudė man kištis į LAL-o finansinius reikalus, o Stasys nematė reikalo pažeidinėti ministro įsakymą. Tad šio lėktuvo kainą ir verslininkų dueto iš JAV bendradarbiavimą su LAL-u bei finansines operacijas aš sužinodavau iš laikraščių ir savo senų bičiulių, dirbusių LAL-e, žodinės informacijos. Šio gražaus „žaisliuko“ pirkimo kaina buvo 2,28 mln. JAV dolerių, plius 170 tūkst. už lakūnų permokymą skraidyti šio lėktuvu. Papildomai minėtas duetas parengė LAL strateginį verslo planą, kuris kainavo 150 tūkst. dolerių. Lėkuvo pirkimo kaina buvo daug maž reali. Žinoma teko šiek tiek ir minėtam duetui už tarpininkavimą. Tai normalu ir viskas gerai bet… Bet daugelį žurnalistų labai domino pinigai už minėtą planą, o mane ir 170 tūkst. dolerių už pilotų permokymą. Kodėl? Todėl, kad 150 tūkst. dolerių kainavęs strateginis vystymo planas turėjo būti…nuostabus. Pagal pareigas aš jį turėjau bent matyti ir įvertinti. Deja, nemačiau. Nei vienas mano bičiulis, dirbęs aviakompanijoje, jo nematė. Tai reiškia, kad šio plano arba visai nebuvo, arba šis labai brangus pirkinys buvo toks nevykęs, kad jį rodyti buvo gėda. Mano galva, labiau tikėtinas antrasis variantas. Na, o kaina už pilotų permokymą galėjo stebinti tik Amerikoje persimokius pilotus E. Janušą, A. Žilinską ir mane, nes tik mes trys (iš Lietuvos pusės) konkrečiai žinojome kaip vyko šis permokymas. Edmundas buvo labai patyręs pilotas, skraidęs keliais reaktyvinių lėktuvų tipais. Nedaug atsiliko ir Antanas. Tad šiems pilotams reikėjo sudaryti individualias permokymo programas. Nepasakosiu apie jas detaliai. Trumpai sakant pilotus reikėjo supažindinti su šio lėktuvo konstrukcijos, aerodinamikos ypatumais, taktiniais-techniniais duomenimis ir skrydžių vykdymo instrukcija. Tai teorija, po kurios seka skrydžiai treniruolyje ir treniruočių skrydžiai su instruktoriumi. Kiek tai galėtų kainuoti? Tarkime teorija ir skrydžiai treniruoklyje maksimum maksimorum galėjo kainuoti po 10 tūkst. dolerių kiekvienam. Paprastai daugiausiai kainuoja skraidymo treniruotė. O ji buvo tokia. Jau LAL-o nupirktu lėktuvu aerodromo treniruotė vyko Amerikoje. Amerikiečių pilotas – intruktorius Noelas, sėdėdamas dešiniajame krėsle, davė aerodrominę treniruotę minėtiems mūsų pilotams. Pilotų kabinoje buvau ir aš. Su Noelu susitarėme, kad kai pilotas jau pradės patikimai pilotuoti ir tupdyti lėktuvą, tai Noelas ir aš parodysime vienas kitam nykštį, kas reikš, kad pilotas jau normaliai skraido aerodromo sąlygomis. Edmundas atliko penkis skrydžius ratu ir mes su Noelu vienu metu parodėme vienas kitam nykštį. Antanui, berods, prireikė 7 skrydžių. Treniruotę maršrutu Edmundas atliko parskrisdams į Vilnių su nutūpimu Reikjaviko aerodrome Keipflavike. Kuras šių treniruočių metu buvo jau LAL-o. Tad lakūnų permokymo išlaidos buvo minėti 20 tūks. dolerių plius užmokestis pilotui – instruktoriui Noelui. Tarkime, kokie 2 tūkst. dolerių. Susumavus viską gauname, kad pilotų mokymo Amerikoje reali kaina 22 tūkst. dolerių. O LAL-as sumokėjo 170 tūkst. Dabar prisiminkime S. Velonskio investiciją (30 tūkst. dolerių) į Lituanica – 4 skrydį į Kauną ir pažiūrėkime kaip ji atsipirko. Manau, kad laikraštinė informacija apie LAL-o užmokestį už strateginį planą bei lakūnų permokymą buvo teisinga (niekur nebuvo paskelba oficiali informacija, kad tai neatitiko tikrovės). Tad galiu teigti, kad ši investicija grįžo patriotiškam verslininkui su kaupu ir sudarė 298 tūkst. doleriu Oi, atsiprašau. Nepaskaičiavau kiek kainavo šio dueto įdėtas darbas, parengiant minėtą verslo planą, organizuojant Reaktyvinės Žvaigždės pardavimą LAL-ui ir lakūnų permokymą. Su šypsena sakau, kad šie du verslininkai, įtemptai dirbdami, per metus uždirbo 298 tūkst. dolerių. Na ką padarysi…Toks jų verslas. Palyginimui galiu pridurti, kad didžiųjų reaktyvinių lainerių kapitonai Vakaruose per metus vidutiniškai uždirbdavo apie 140 tūkst. dolerių. Tai kodėl „garbingi verslininkai – Lietuvos patriotai“ negali uždirbti daugiau už orlaivių kapitonus? Kaip pasirodo gali ir tegul, tai jų reikalas. Tik man labai gaila, kad broliai lietuviai leidosi taip gražiai „išmaudomi“. O gal…? Ir pabaigai. Gal todėl Lietuva, vienintelė valstybė Europos Sąjungoje, neturi savo nacionalinės aviakompanijos.
Visiems geros nuotaikos, visokeriopos sėkmės ir Dievo Palaimos.
Nuoširdžiai ir pagarbiai,
Gintas Jonas Mažintas
Facebook komentarai
