JAV prisipažįsta įstūmusios Ukrainą į karą, kurio ji negali laimėti

JAV prisipažįsta stūmusios Ukrainą į kovą, kurios negali laimėti
JAV „netikėta sėkmė” Ukrainoje kainuoja nesuvokiamą kainą.
AARON MATÉ

(Win McNamee/Getty Images nuotr.)
Praėjus beveik mėnesiui po Rusijos invazijos, laikraštis „New York Times” tyliai atsisakė bet kokių pretenzijų, kad JAV tikslas – apginti Ukrainą ir greitai užbaigti karą. Baltieji rūmai, rašė „Times”, „siekia padėti Ukrainai įkalinti Rusiją pelkėje, nekurstydami platesnio konflikto su branduolinį ginklą turinčia priešininke ir neatribodami galimų deeskalacijos kelių”.

Praėjus aštuoniolikai mėnesių, trokštama aklavietė pasiekta. Taip atsitiko ne tik dėl didžiulio NATO ginkluotės antplūdžio, bet ir dėl to, kad Vakarai blokavo visus apčiuopiamus deeskalacijos kelius, visų pirma 2022 m. balandžio mėn. sudarytą Ukrainos ir Rusijos taikos susitarimą, kurį Borisas Johnsonas sužlugdė.

Siekdamos svarbiausio tikslo – Rusijos pelkės, JAV ir jų partneriai ėmė nepaisyti dešimčių tūkstančių Ukrainos gyvybių, paaukotų šiam uždaviniui įgyvendinti.

Ankstyvaisiais karo etapais tik patys entuziastingiausi įgaliotieji kariai, tokie kaip senatorius Lindsey Grahamas, galėjo atvirai pripažinti, kad JAV parama užtikrino, jog Ukraina „kovos iki paskutinio žmogaus”. Dabar, kai Ukraina stengiasi surengti plačiai išreklamuotą kontrpuolimą, plačiau pripažįstamas vyraujantis abejingumas žmonių aukoms.

Kaip neseniai pranešė „Wall Street Journal”:

„Kai šį pavasarį Ukraina pradėjo didelį kontrpuolimą, Vakarų kariniai pareigūnai žinojo, kad Kijevas neturi visų mokymų ar ginklų – nuo sviedinių iki karo lėktuvų – kurių jam reikia, kad išstumtų Rusijos pajėgas. Tačiau jie tikėjosi, kad ukrainiečių drąsa ir išradingumas padės pasiekti pergalę. Taip ir neįvyko.”

Neaišku, kaip Vakarų pareigūnai galėjo „tikėtis”, kad ukrainiečių „išradingumas” kompensuos mokymus ir ginklus, kurių jie nesuteikė. Juk karo zona – tai ne serialo „Makgaiveris” ar „A-Team” epizodas, o Ukrainos priešininkas yra viena galingiausių pasaulio kariuomenių. Tačiau nesunku pastebėti, kad Vakarų „ukrainietiškos drąsos” apibrėžimas – tai noras panaudoti Ukrainos karius kaip patrankų mėsą.

„Aukšto rango JAV pareigūnai, – rašo „New York Times”, – privačiai išreiškė nusivylimą, kad kai kurie ukrainiečių vadai… baimindamiesi didesnių aukų savo gretose” pastaruoju metu „grįžo prie senų įpročių – dešimtmečius trukusių sovietinių mokymų artilerijos pabūklams – užuot laikęsi vakarietiškos taktikos ir stipriau spaudę, kad pralaužtų Rusijos gynybą”.

Laikraštis „Times” nepaklausė tų pačių JAV pareigūnų, ar dera reikšti „nusivylimą” dėl kitos kariuomenės – tos, kurią mes teigiame remiantys – sprendimo vengti „didesnių aukų” savo gretose. Tačiau buvęs Ukrainos gynybos ministras Andrijus Zagorodniukas savo kolegoms iš JAV uždavė ne mažiau svarbų klausimą: „Kodėl jie patys neatvyksta ir to nedaro?”

Nusivylę JAV pareigūnai gerai žino Ukrainos aukų skaičių. Kaip rašo laikraštis „New York Times”, Vakarų valstybių vertinimu, Ukraina per pirmąsias kontrpuolimo savaites prarado apie 20 proc. savo ginkluotės, o tai yra „stulbinantis nuostolių rodiklis… Ukrainos kariams kovojant su grėsminga Rusijos gynyba”. Keista, kad „Times” neužsimena apie ukrainiečių gyvybių nuostolius – galbūt tai tylus pripažinimas, kad žmonių aukos yra dar labiau stulbinančios.

Kaip vis dažniau pripažįstama, visa tai buvo numatyta. „JAV gynybos departamento analitikai jau šių metų pradžioje žinojo, kad Ukrainos fronto kariai sunkiai atlaikys Rusijos oro atakas”, – pažymi „Wall Street Journal”. Arba, kaip rašo „Washington Post”: „Privačiai JAV kariuomenės pareigūnai pripažįsta, kad jų šių metų pradžioje nutekintuose žvalgybos dokumentuose aprašyti lūkesčiai, jog Ukraina kontrpuolime greičiausiai pasieks tik nedidelių laimėjimų, nepasikeitė, nepaisant viešų pareiškimų, kuriais siekiama sumenkinti atskleistų duomenų poveikį.”

Kitaip tariant, JAV „vieši pareiškimai” reiškė melą visuomenei, siekiant „sumenkinti pasekmes” dėl sąmoningai katastrofiško ir beprasmiško karo kurstymo. Tarp šios apgaulės dalyvių yra ir gynybos sekretorius Lloydas Austinas, kuris kovo mėn. pareiškė, kad Ukrainos kariuomenė turi „labai gerus šansus pasiekti sėkmę”, nors privačiai jam buvo sakoma priešingai.

Viena iš dabartinių Ukrainos bėdų priežasčių, kaip neseniai CNN prisipažino prezidentas J. Bidenas, yra ta, kad „ukrainiečiams trūksta amunicijos”, o „mums jos taip pat trūksta”. Kitas svarbus veiksnys, kaip pažymėta vasario mėn. slaptame Pentagono vertinime, yra Ukrainos „nesugebėjimas užkirsti kelią Rusijos oro persvarai”. Arba, kaip dabar perspėja vienas aukšto rango Europos pareigūnas, „visi nerimauja, kad ukrainiečiams pritrūks šaudmenų ir oro gynybos priemonių”.

„Amerika niekada nebandytų įveikti parengtos gynybos be oro pranašumo, tačiau jie [ukrainiečiai] neturi oro pranašumo”, – pastebi Džonas Naglas (John Nagl), į pensiją išėjęs JAV kariuomenės pulkininkas leitenantas ir JAV kariuomenės karo koledžo profesorius. „Neįmanoma pervertinti, koks svarbus yra pranašumas ore kovojant antžeminėje kovoje už priimtiną aukų kainą.”

Pasak Pentagono, naujausias NATO sunkiosios ginkluotės antplūdis padėties nepakeis. Šį mėnesį kalbėdamas Vašingtono saugumo konferencijoje JAV gynybos žvalgybos agentūros personalo vadovas Džonas Kirchhoferis (John Kirchhofer) teigė, kad karas Ukrainoje yra „aklavietėje” ir kad „nė vienas iš šių” naujai pateiktų ginklų, įskaitant raketas „Storm Shadow” ir kasetines bombas, „nėra šventasis gralis, kurio ieško Ukraina”.

Atitinkamai, pažymi „Wall Street Journal”, mažai tikėtina, kad „ukrainiečiai pasieks kokį nors didelį proveržį… todėl Vašingtonui ir jo sąjungininkams kyla nerimą kelianti ilgesnio karo perspektyva – karo, kuriam reikės naujų sudėtingų ginkluotės priemonių ir daugiau mokymų, kad Kijevui būtų suteikta galimybė laimėti”.

Vašingtonui ši perspektyva galbūt nekelia nerimo. Pasak „Washington Post” apžvalgininko veterano Davido Ignatiuso, karas Ukrainoje NATO aljansui jau atnešė „triumfo vasarą”.

„Labiausiai neapgalvotas Vakarų priešininkas buvo sukrėstas, – rašo D. Ignatiusas. „NATO gerokai sustiprėjo, nes prie jos prisijungė Švedija ir Suomija. Vokietija atsikratė priklausomybės nuo Rusijos energijos ir daugeliu atžvilgių iš naujo atrado savo vertybių jausmą.”

Todėl „Jungtinėms Valstijoms ir jų NATO sąjungininkėms šie 18 karo mėnesių buvo strateginis netikėtas laimėjimas, kainavęs palyginti nedaug (išskyrus ukrainiečius)”.

Iš tiesų, gana lengva gauti „naudą” iš 18 mėnesių trunkančio karo, kai JAV pačios nekariauja. Vietoj to ji paaukojo ištisos tautos ateities kartas, kurių vertė taip nuvertinta, kad jų besiartinanti katastrofa atvirai sumenkinama iki antraeilio dalyko.