JAV atvirai deklaruoja : tikslas sunaikinti (dekolonizuoti) Rusiją

Dekolonizuoti Rusiją
Norėdamas išvengti dar didesnio beprasmiško kraujo praliejimo, Kremlius turi prarasti dar išlikusią imperiją.

https://www.theatlantic.com/ideas/archive/2022/05/russia-putin-colonization-ukraine-chechnya/639428/

Casey Michel
Iliustracija, kurioje pavaizduotas Rusijos caras su raudonu „X“ ant veido.
Getty; The Atlantic
2022 M. GEGUŽĖS 27 D.

Buvęs patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis kartą pasakė, kad be Ukrainos Rusija nustotų būti imperija. Tai šmaikštus teiginys, tačiau jis nėra teisingas. Net jei Vladimirui Putinui nepavyks susigrąžinti Ukrainos, jo šalis liks atsitiktine regionų ir tautų, turinčių labai skirtingą istoriją, kultūrą ir kalbas, sankaupa. Kremlius ir toliau valdys kolonijines valdas Čečėnijoje, Tatarstane, Sibire ir Arktyje.

Rusijos istorija – tai beveik nesibaigianti ekspansija ir kolonizacija, ir Rusija yra paskutinė Europos imperija, kuri priešinosi net elementarioms dekolonizacijos pastangoms, tokioms kaip autonomijos suteikimas pavaldiems gyventojams ir svarus balsas renkant šalies vadovus. Kaip matėme Ukrainoje, Rusija yra pasirengusi griebtis karo, kad vėl užkariautų regionus, kuriuos laiko savo teisėta nuosavybe.

Phillips Payson O’Brien: Karas niekada nebebus toks gremėzdiškas

Sovietų Sąjungos žlugimo metu ir po jo, kai Rusijos imperija pasiekė savo šiuolaikinę viršūnę, Jungtinės Valstijos atsisakė saugoti naujai iškovotą daugelio posovietinių valstybių nepriklausomybę, motyvuodamos nepagrįstu susirūpinimu pažeminti Maskvą. Padrąsinta Vakarų nenoro, Maskva ėmė susigrąžinti prarastas žemes. Dabar Rusijos revanšizmas, kuriam padėjo mūsų neveiklumas ir Rusijos imperializmo istorijos neišmanymas, atgaivino branduolinio konflikto galimybę ir sukėlė didžiausią saugumo krizę, kokią pasaulis matė per pastaruosius dešimtmečius. Kai tik Ukraina sustabdys Rusijos bandymą ją rekolonizuoti, Vakarai turi paremti visišką Rusijos imperijos pavaldinių laisvę.

JAV jau turėjo galimybę panaikinti Rusijos imperiją. 1991 m. rugsėjį, kai Sovietų Sąjunga žlugo, prezidentas Džordžas Bušas sušaukė savo Nacionalinio saugumo tarybą. Prieš posėdį Baltieji rūmai atrodė nežinantys, kaip elgtis su besiskaldančia supervalstybe. Kai kurie artimiausi Bušo patarėjai netgi ragino stengtis išlaikyti Sovietų Sąjungą.

Gynybos sekretorius Dikas Čeinis (Dick Cheney) nebuvo vienas iš jų. „Vis dar galime sulaukti autoritarinio režimo [Rusijoje]“, – perspėjo jis per susitikimą. „Man neramu, kad po metų ar kelerių, jei viskas žlugs, kaip galėsime atsakyti, kad nepadarėme daugiau“. Jo galutinis tikslas buvo aiškus: kaip vėliau rašė patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Robertas Gatesas, D. Cheney „norėjo išardyti ne tik Sovietų Sąjungą ir Rusijos imperiją, bet ir pačią Rusiją, kad ji niekada nebegalėtų kelti grėsmės likusiam pasauliui“.

Bušas suabejojo. Užuot spartinęs sovietų dezintegraciją, jis stengėsi išvengti Maskvos supriešinimo, net kai prezidento Boriso Jelcino administracija pradėjo skatinti antiukrainietišką priešiškumą, kurį dabar įkūnija V. Putinas. Daugelį metų, kai Rusija stabilizavosi ir galiausiai suklestėjo, o D. Cheney vadovavo vieniems pražūtingiausių Amerikos užsienio politikos sprendimų per pastaruosius dešimtmečius, daugelis manė, kad G. Bushas pasirinko geresnę strategiją. Armagedono, kaip išsireiškė vienas istorikas, buvo išvengta.

2022 m., kai V. Putinas bando atkurti Rusijos imperiją, išmėtydamas lavonus Ukrainoje, Bušo pozicija atrodo trumparegiška. Jis – o po jo ir Amerikos politikai – nesugebėjo įžvelgti Sovietų Sąjungos pabaigos: tai buvo ne tik komunizmo, bet ir kolonializmo pralaimėjimas. Užuot numalšinę Rusijos imperinius siekius, kai tik turėjo galimybę, Bušas ir jo įpėdiniai tiesiog stebėjo ir tikėjosi geriausio. Kaip vėliau apie Sovietų Sąjungos žlugimą sakė Bušo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Skoukroftas (Brent Scowcroft), „galiausiai mes neužėmėme jokios pozicijos. Mes tiesiog leidome, kad viskas įvyktų.“

Eliotas A. Koenas: Kohenas Cohenas Cohenas Cohenas: „Kas atkaklus, tas laimi

Mes nebeturime tokios prabangos. Vakarai turi užbaigti 1991 m. pradėtą projektą. Jie turi siekti visiškai dekolonizuoti Rusiją.

Daugeliui buvusių Rusijos kolonijų, įskaitant tokias vietas kaip Azerbaidžanas, Uzbekistanas, Kazachstanas ir Armėnija, po SSRS žlugimo pavyko pasiekti ir išlaikyti nepriklausomybę. Nesunku suprasti, kodėl. Kiekviename žingsnyje Rusiją stabdanti Ukraina tapo didžiausia kliūtimi Kremliaus pastangoms vėl konsoliduoti savo imperiją ir panaikinti dešimtojo dešimtmečio pradžios nepriklausomybės judėjimus.
Ne kiekvienai Kremliaus kolonijai tais metais taip sėkmingai pavyko pasiekti nepriklausomybę. Dešimtys tautų – rusiškai tariant, „autonominių respublikų“ – taip ir neišsivadavo iš Kremliaus kontrolės. Daugeliui jų dekolonizacijos procesas vyko tik pusiaukelėje.

Pavyzdžiui, Čečėnija, dešimtojo dešimtmečio pradžioje paskelbusi nepriklausomybę, išgyveno daugybę siaubingų karų. Tačiau kai Čečėnijos vadovybė kreipėsi pagalbos į Vakarus, JAV pareigūnai žiūrėjo pro pirštus. Daugelis Vakaruose liko apakinti „sūraus vandens klaidos“, kuri teigia, kad kolonijas galima išlaikyti tik tolimose užjūrio teritorijose. Užuot žiūrėję į tokias vietas kaip Čečėnija kaip į Maskvos diktatūros kolonizuotas tautas, Vakarų pareigūnai paprasčiausiai laikė jas Rusijos tęsiniu. Todėl užuot pripažinęs čečėnų kovą kaip pasaulinio dekolonizacijos siekio dalį, JAV prezidentas Billas Clintonas palygino juos su Konfederacija ir palaikė B. Jelciną, nepaisant jo žiaurumo. Clintono pozicija ne tik veiksmingai sankcionavo baisumus, išprovokuotus prieš nekaltus čečėnus, bet ir parodė Putinui, tuomet dar tik kylančiam biurokratui, kad Vakarai nekvestionuos Rusijos jėgos. Kaip sakė buvęs Rusijos ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras, Vakarų spaudimas galėjo užkirsti kelią smurtui Čečėnijoje. Analitikai su tuo sutinka. Tačiau Vašingtonas sukosi rankomis, ir Groznas buvo sulygintas su žeme.

Čečėnijos istorija yra viena iš daugelio. Tauta po tautos – Karelija, Komija, Sacha, Baškortostanas, Čiuvašija, Kalmukija, Udmurtija ir daugybė kitų tautų – reikalavo suvereniteto, kai sovietų imperija griuvo aplink jas. Net Kremliaus šimtmečius kolonizuoti regionai siekė nepriklausomybės. 1992 m. referendume Tatarstane beveik du trečdaliai gyventojų balsavo už nepriklausomybę, nors sovietų valdžia buvo nubrėžusi respublikos sienas taip, kad į ją nepateko apie 75 proc. totorių. Kaip rašė rinkimų stebėtojai, respubliką paskatino „metų metus kauptas pasipiktinimas“ rusiškuoju kolonializmu, o etniniuose totorių regionuose referendumas sulaukė „didžiulio palaikymo“.

Užuot rėmusios šias kylančias valstybes, JAV pirmenybę teikė stabilumui. Vašingtonas baiminosi, kad dėl bet kokio nestabilumo regione Rusijos branduoliniai ir biologiniai ginklai gali patekti į netinkamas rankas. Administracija po administracijos darė tą pačią klaidą. Džordžas Bušas (George H. W. Bush) savo kalboje „Kijevo viščiukas“ perspėjo Ukrainos separatistus dėl „savižudiško nacionalizmo“ (kurį Ukrainos separatistai nedelsdami ignoravo). Billas Clintonas ir toliau palaikė bičiuliškus santykius su Jelcinu, o Rusijos pajėgos masiškai žudė čečėnus. George’as W. Bushas į Putino režimo stiprinimą žiūrėjo atsainiai, net kai Rusijos pajėgos veržėsi į Gruziją. Baracko Obamos akla „perkrovimo“ politika sudarė sąlygas pirmajam V. Putino įsiveržimui į Ukrainą 2014 m. Donaldas Trumpas pamalonino Putiną ir Ukrainos interesus pajungė savo vidaus politinės naudos siekimui.

Rezultatas: Čečėnijoje ir toliau viešpatauja Kremliaus paskirtas despotas. Tatarstane Putinas sunaikino bet kokią suverenumo pretenziją. Maskva žygiavo ir žygiavo, susigrąžindama tautas, kurios desperatiškai bandė ištrūkti iš jos gniaužtų. Ukrainoje matome tą pačią istoriją. Vargu ar Maskva ten sustos.

Rory Finnin: Didžiausia grėsmė Putino Krymo kontrolei

Rusija nėra vienintelė poliglotų tauta, kuri nesugebėjo išspręsti savo kolonizacijos palikimo problemos. Kinija šiuo metu prižiūri didžiausią nuo Holokausto laikų pasaulyje koncentracijos stovyklų sistemą, skirtą uigūrų kaip atskiros tautos sunaikinimui. O didžioji dalis JAV vis dar atsisako vertinti savo istoriją kaip imperinio užkariavimo istoriją – nuo tėvų įkūrėjų, kurie užgrobė čiabuvių žemes, iki tebesitęsiančio kolonijinio statuso tokiose vietovėse kaip Puerto Rikas.

Tačiau didžiausią grėsmę tarptautiniam saugumui kelia Rusija, o tiksliau – Rusijos imperializmas. Dabar reikia atsiskaityti už tai, kad Maskvai buvo leista išsaugoti savo imperiją, neatsižvelgiant į jos kolonijinę istoriją.

Dekolonizuojant Rusiją nebūtinai reikėtų ją visiškai išardyti, kaip siūlė D. Cheney. Vietoj to dekolonizacijos siekis galėtų būti sutelktas į tai, kad Rusijos konstitucijoje žadamas demokratinis federalizmas taptų daugiau nei tuščiu pažadu. Tai reikštų, kad visiems Rusijos piliečiams, nepriklausomai nuo regiono, pagaliau būtų suteiktas balsas renkant savo vadovus. Netgi paprasčiausias Rusijos kolonijinės praeities ir dabarties pripažinimas šiek tiek pakeistų padėtį. „Rusijos dekolonizavimas yra labai svarbus anksčiau jos okupuotoms teritorijoms, tačiau jos istorijos perdirbimas taip pat yra labai svarbus Rusijos išlikimui dabartinėse jos ribose“, – neseniai rašė mokslininkės Botakoz Kassymbekova ir Erica Marat.

Tačiau kol Maskvos imperija nebus nuversta, regionas ir pasaulis nebus saugūs. Nebus saugi ir Rusija. Europa išliks nestabili, o ukrainiečiai, rusai ir visos kolonizuotos tautos, priverstos kovoti dėl Kremliaus, ir toliau žus. „Nėra jokio būdo Rusijai judėti į priekį su Putinu ir nėra jokio būdo Rusijai judėti į priekį nesprendžiant savo imperinės praeities ir dabarties klausimų“, – neseniai tviteryje rašė analitikas Antonas Barbašinas. „Atsisakyti imperijos ir bandyti klestėti arba laikytis [jos] ir toliau degraduoti“.

Rusija pradėjo didžiausią karą, kokį pasaulis matė per pastaruosius dešimtmečius, ir visa tai – tarnaudama imperijai. Norėdamas išvengti tolesnių karų ir dar didesnio beprasmiško kraujo praliejimo pavojaus, Kremlius turi prarasti tą imperiją, kurią dar išlaikė. Rusijos dekolonizacijos projektas pagaliau turi būti baigtas.

Casey Michelis yra Niujorke gyvenantis rašytojas. Jis yra knygos „Amerikietiškoji kleptokratija: kaip JAV sukūrė didžiausią pasaulyje pinigų plovimo schemą istorijoje“ (American Kleptocracy: How the U.S. Created the World’s Greatest Money Laundering Scheme in History) autorius.