Ir naujasis Vilniaus apylinkės teismo pirmininkas M.Kursevičius dengia korupciją teisme

Ir naujasis Vilniaus apylinkės teismo pirmininkas M.Kursevičius dengia korupciją teisme

Aurimas Drižius

Naujas Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkas Marius Kursevičius nėkuo nesiskiria nuo kitų šio teismo teisėjų ir jų buvusių vadovų.

Mat dar pernai spalio mėn. šiame teismui pateikiau skundą, kuriuo jau aštuntą kartą paprašiau panaikinti šio teismo įvestą cenzūrą – panaikinti teismo draudimą man rašyti straipsnius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su ‚Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Kartu pareiškiau valstybei 1 mln. eurų ieškinį dėl to, kad teismas man dešimt metų neleidžia verstis teisėta veikla – žurnalistika, už tai, kad aš rašiau straipsnius, mane nuteisė net šešis kartus, ir paprašiau, kad man padaryta žala būtų išeiškota iš 16 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjų, legalizavusių cenzūrą.

2018 m. spalio 1 d. kreipiausi su skundu dėl cenzūros panaikinimo šioje byloje, tačiau šis mano skundas tiesiog dingo teisme – joks sprendimas dėl jo nebuvo priimtas iki tol, kol pakartotinai kreipiausi 2019-02-18 ir pareikalavau kuo greičiau išnagrinėti mano skundą.

Tada taip vadinamas Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkas Marijus Kursevičius man parašė raštą „dėl pateikto prašymo“.

Savo rašte M.Kursevičius man nurodė, kad neva mano skundą persiuntė Vilniaus apygardos teismui, kuris neva savo 2018-11-12 nutartyje išaiškino, kad mano nušalinimas atmetamas. Tačiau savo skunde Vilniaus apylinkės teismui prašiau visai kitų dalykų – prašiau atnaujinti terminą skundui paduoti, nes šio teismo teisėjai jau aštuonis kartus klastodami savo nutartis atmesdavo mano prašymus panaikinti cenzūrą šioje civilinėje byloje.

Nors Vilniaus apylinkės teismas privalėjo išnagrinėti mano prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau sąmoningai tai nuslėpė ir nieko nepasisakė.

Mat įstatymas numato, kad gavęs prašymą atnaujinti bylą teismas privalo patikrinti, ar toks prašymas atitinka įstatymo reikalavimus ir priimti sprendimą dėl bylos atnaujinimo.

Nieko panašaus teismo pirmininkas M. Kursevičius nepadarė, nei perdavė mano skundo teismui, kaip reikalauja CPK, o tik pacitavo seną Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria nurodoma, kad teismas Konstitucijai ir įstatymams pritaikė 5 metų senaties terminą.

Tokiais savo veiksmais teismo pirmininkas M. Kursevičius padarė visą eilę CPK pažeidimų:

3 straipsnis. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę

1. Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Kaip žinia, Konstitucija aiškiai pasisako, kad „cenzūra draudžiama“, tačiau visa teisinė sistema apeina Konstituciją, nieko apie cenzūrą nepasisakydama, arba pavadindama Konstituciją „deklaratyviais teiginiais“, kaip padarė teisėja Zoja Monid.

6 straipsnis.          Teisingumą vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu

Teismas nuo 2009 m. klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai, ir ignoruoja Konstituciją ir Visuomenės informavimo įstatymą.

7 straipsnis. Proceso koncentracija ir ekonomiškumas

Jau aštuntą kartą prašau teismą panaikinti cenzūrą – penkis kartus teismas atmetė prašymus klastodamas savo nutartis, o dabar sako, kad „suėjo senatis“. Tai sąmoninga nusikalstama veikla.

Savo pareiškime nurodžiau, kad šioje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas yra įvedęs neteisėtą cenzūrą, ir jau septynis kartus šio teismo teisėjai, klastodami savo nutartis ir įvairiai manipuliuodami teise, atmetinėjo mano prašymus panaikinti cenzūrą. Galiausiai septintą kartą teismas atmetė mano prašymą panaikinti cenzūrą formaliai dėl to, kad neva jau suėjo senatis paduoti skundui.

T.y. teismas beveik dešimt metų atmetinėjo prašymus panaikinti cenzūrą klastodamas nutartis, o paskui sako, kad „jau suėjo senatis skundui paduoti“.

Tada paprašiau atnaujinti terminą skundui paduoti, nes teismas sąmoningai vilkino šią bylą beveik dešimt metų, ir niekaip nepanaikino cenzūros.

Tada apylinkės teismo pirmininkas M.Kursevičius apsimetė kvaileliu, šio prašymo nenagrinėjo, o persiuntė į apygardą, man jokios nutarties nepateikė.

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi taip pat paliko galioti cenzūrą ir nurodė, kad mano nurodytos aplinkybės, kad aš jau šešis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir visus šešis kartus Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai atmetė mano prašymus, klastodami savo nutartis, „nėra teisiškai reikšminga“.

Nurodau, kad daugiau nei 16 Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismo teisėjų sąmoningai veikė prieš Konstituciją ir įstatymus, įvesdami cenzūrą, ir atsisakinėdami ją panaikinti. Tai tęsiasi beveik 10 metų, ir tai sukėlė man labai sunkias pasekmes (buvau daug kartų nuteistas, varžytinėse parduotas vienintelis mano turėtas nekilnojamasis turtas, teismas atsisakė man leisti dalyvauti Seimo rinkimuose, nors buvau iškeltas kandidatu, nes „neva buvau atlikęs bausmės“).

Nurodau, kad dėl visų šių neteisėtų persekiojimų esu pareiškęs Lietuvos Respublikai 1 mln. eurų ieškinį, ir reikalauju, kad žala būtų išieškota iš neteisėtas nutartis priėmusių teisėjų. Ieškinys šiuos metu yra Apeliaciniame teisme. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas man raštu pasiūlė kreiptis į STT, kad būtų įvertintas minėtų teisėjų darbas.

Todėl papildomai paaiškinu :   buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Minėtas Vilniaus miesto apylinkės  teismas jau šešis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus dėl tariamo “teismo  sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros),mano nekilnojamas turtas iš manęs atimtas, o aš pats paverstas ubagu,  tam pačiam teismui ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Tai, kad teisėjai manipuliuoja teise, parodė ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos Gasiulytės nutartis – ji nurodė, kad aš “piktnaudžiauju man suteiktomis subjektinėmis teisėmis”, reikalaudamas panaikinti cenzūrą.

Prieš tai Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kasimovienė pritaikė Konstitucijai penkerių metų senaties terminą. Toks teisėjų elgesys yra niekas kitas kaip piktnaudžiavimas tarnyba, pasinaudojant įstatymo spragomis – “teisėjas niekaip neatsako už savo priimtą sprendimą”.

Papildomai pranešu, kad dėl cenzūros panaikinimo buvau kreipęsis jau septynis kartus, ir ne dėl mano (o dėl šio teismo teisėjų) kaltės visi mano prašymai buvo atmetami tol, kol suėjo senaties terminas paduoti skundui panaikinti cenzūrą.

Nuo to laiko buvau nuteistas septynis kartus vien dėl to, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigas ir pateikiau įrodymus, kaip jau minėtas pilietis A.Sadeckas yra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu. Cenzūra kažkodėl buvo pavadinta „teismo sprendimu nevykdymu“, ir aš buvau nuteistas dėl tokio tariamo nusikaltimo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija B. byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino šioje byloje, nurodžiusi, kad negalima žmogaus teisti už savaime teisėtą veiklą. Tačiau net LAT išplėstinė kolegija neįtikino apylinkės teismo, kad cenzūra neteisėta – šis teismas toliau vykdo neteisėtą ir nusikalstamą veiklą mano atžvilgiu.

Tačiau iki šiol lieku nuteistas dar šešiuose bylose, nes tas pats Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai atsisako panaikinti cenzūrą. Nors jau šešis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir visus šešis kartus minėtų teismų teisėjai atsisakė cenzūrą panaikinti, klastodami savo nutartis ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi.

Nors pats A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, ką ir pats deklaravo, tačiau jis asmeniškai ir neteisėtai pakeitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, kad šią įmonę galėtų įsigyti Rusijos kompanija Jukos. Tačiau teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą ir uždraudė man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ spausdinti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Cenzūrą įvedusi teisėja Vancevičienė atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, o taip pat tai, kad A. Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime buvo viešai žinoma informacija – apie tai viešai prabilo ir tuometis VRM sekretorius Jonas Liaudankas. Nors žiniasklaida neatsako už politikų žodžius, tačiau teismas vis tiek nusprendė įvesti cenzūrą o dėl viešų Liaudansko pasisakymų teisėjas Vancevičienė taip parašė : „Dėl šių pačių argumentų atmestinas atsakovo paaiškinimas, jog jis, rašydamas apie ieškovą, rėmėsi oficialaus asmens VRM sekretoriaus Jono Liaudansko išsakyta nuomone“.

Kai teismui šioje civilinėje byloje pateikiau pačio A. Sadecko pateiktą viešųjų ir privačių interesų derinimo deklaraciją, kurioje jis pats įrašė save kaip ‚Mažeikių naftos“ akcininką, todėl paprašiau panaikinti cenzūrą, pirmą kartą mano prašymą atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-5322-501/2010 nagrinėjęs Vilniaus apylinkės teismo teisėjas  Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A. Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti bylą Nr. 2-117-734-2009, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“.

Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą apie juos žinoti anksčiau, nei jie buvo įvykę, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Tai dokumento klastojimas – jokie teisės aktai manęs neįpareigoja turėti pareigos „aktyviai ypatingai domėtis Seimo archyve esančia medžiaga“, o teisėja F.Vitkienė, negalėdama sugalvoti kitos labiau įtikinamos priežasties tiesiog suklastojo savo nutartį, įrašydama žinomai melagingus duomenis apie mano tariamą pareigą „domėtis Seimo archyvu“.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A. Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą – jau trečią kartą –  kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A. Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią  bylą Nr. 2-117-734-2009, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“.  Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z. Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“. Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą.

Teisėja Z. Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“. Kai apskundžiau šį Z. Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R. Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais. Ji nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas jau pasisakė dėl cenzūros, nors to niekada nebuvo. Visi išvardinti teisėjai padarė didelę žalą man ir valstybei, nes jie ne tik kad mane nuteisė, tačiau niekaip nevertino „nukentėjusiojo“ A.Sadecko melagingų parodymų. Be to, nuosprendyje buvo formuluojama, jog rašymas, žurnalistika prilyginama nusikalstamai veikai. Visos šios aplinkybės rodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai negali išnagrinėti tokios paprastos cenzūros bylos, nes savo veiksmais įrodė, kad nėra nepriklausomi, o tik vykdo A.Sadecko valią. 

Remdamasis išdėstytu, prašau atnaujinti terminą šioje civilinėje byloje, ją atnaujinti ir galų gale panaikinti cenzūrą.

Jeigu teismas mano, kad cenzūra Lietuvoje yra legalizuota, prašau man išaiškinti, nuo kada Lietuvos teritorijoje negalioja Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, ir remdamiesi kokiais teisės aktais jūs tai nusprendėte.

Aurimas Drižius