Kardinoliškas sapnas

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 3.10 (5 Votes)

Autorius nežinomas. Humoreska

 

Kardinoliškas sapnas

 

Laisvas šeštadienio rytas, sakau, ilgiau pamiegosiu ir dar pasivartinėsiu lovoje. Tačiau, paryčiais kad susapnavau sapną, tai nubudau lyg apdujęs, išpiltas šilto ir šalto prakaito. Sapnas ilgas ir keistas, apie visokius bažnytinius dalykus, dangų ir pragarą, melą ir išdavystes, pirkimą ir pardavimą. Viskas akyse stovi kaip gyva, nors sveiku protu suprasti neišeina. Galvoju: kas čia galėtų paaiškinti tokį keistą sapną? Šmėsteli mintis, kad pas vieną pažįstamą geraširdį klebonėlį kažkada teko matyti nuvartytą, nuskaitytą senovinį sapnininką. Išeitis! Rengiuosi ir skubu pas geraširdį klebonėlį.

Kaip visada, pamatęs, klebonas apsidžiaugia. Tačiau, kai išdėstau prašymą, senuko veidas apsiniaukia:

  • Tu ką, nežinai, kad Bažnyčia draudžia sapnais tikėti? Tai vien tik prietarai.
  • Bet, tėveli, ir Senajame ir Naujajame Testamente apstu įvairių pranašingų sapnų. Ir šventieji, ir popiežiai, ir vienuoliai sapnuodavo daugybę sapnų ir jie yra užrašyti. O šiuolaikiniai mokslininkai net klasifikuoja sapnus į įvairias kategorijas, juos rimtai nagrinėja. Negi jūs jau taip nepaisote nei Šv. Rašto, nei istorinių pasakojimų, nei mokslininkų tyrinėjimų? Pagaliau, mačiau ir jūs pats turit smarkiai nuskaitytą sapnininką. Ir galvoju, kad galite išaiškinti mano sapną, nes tai mano kardinoliškas sapnas apie Bažnyčią. 

Matau, kaip keičiasi pašnekovo veido išraiška ir suvokiu, kad paskutiniai mano argumentai yra patys svariausi.

  • Na, gerai, bala tavęs nematę, išklausysiu tavo pasakojimą, dėstyk.
  • Taigi, sapnuoju, kad aš tapau visai kažkokiu kitu žmogumi, gyvenu kažkokiam tai laikinam mieste ir užsiiminėju visokiais niekais – tai dviračius, tai motociklus remontuoju, tai važinėju po visą kraštą, susitikinėju su žmonėmis ir jiems visokias pasakas pasakoju, kaip kovojau fronte - miškuose, laukuose, bažnyčiose Tėvynę gyniau ir didvyriu tapau. Tačiau tikras mano uždavinys iš tiesų yra visai kitas – žmonių gyvenimus griauti, žinias, informaciją rinkti ir savo valdžiai perduoti, kuri toli toli tamsių kabinetų glūdumoje sėdi... Taip man besidarbuojant savo ir savo gausių giminaičių labui, vieną dieną, gimtuosiuose namuose valgant pietus su brangiais giminaičiais, gaunu telegramą, pagalvok tik, iš paties popiežiaus. Joje raudonomis raidėmis parašyta, kad už didelius nuopelnus tautai esu skiriamas kardinolu. Akyse net tamsu pasidaro, juodi žaibai pradeda blykčioti. Ką, nejaugi tai rimtai ar tik pasijuokimas? Negi tuos visus tamsius mano gyvenimo užkaborius jie laiko nuopelnais? Ir kodėl raudonomis raidėmis, ką tai reiškia? Mintyse prabėga daugybė praeities įvykių, kuriuos išvystu raudonoje spalvoje, - jie paženklinti mano išduotų žmonių kančiomis ir šimtų kitų sutremptais gyvenimais... Tai nejaugi jie ten suuostė, kad aš daugybę metų tiems raudoniesiems agentu dirbau, išdavinėjau savus ir svetimus, tačiau jų globojamas bei dengiamas gebėjau gerai vaidinti tikrą didvyrį? Palauk, o gal tos raudonos raidės yra kaip koks perspėjimas? Gal jie jau sužinojo, kad aš visą gyvenimą buvau aktyvus gėjus, dalinausi lova su daugybe vyrukų ir daugeliui savo pameistriukų ir meistriukų, kurie dienomis ir naktimis uoliai miklino mano dviratuką, daviau geras ir įtakingas pareigas, kuriose jie yra ir šiandien. Bet tuoj nurimstu: ne, to negali būti, nes aš visuomet viešai ir garsiai pasisakydavau prieš gėjus. Niekas šito negali įtarti, nes, būdamas neeilinės reikšmės agentas, puikiai sugebėjau mėtyti pėdas. Viskas čia gerai. Pagaliau Partija ir Vyriausybė įvertino - būsiu kardinolu. Taip, taip ilgos, ilgos mūsų rankos, net ir Vatikaną siekia...

Tuo tarpu giminaičiai džiūgauja, sveikina,  bet ir sunerimsta: 

-Taigi, brangus dėde, o kas bus su tais šimtais hektarų pietiniame krašte, kuriuos ir tu ir mes susipirkom, susigrobėm iš žmonių? Juk tu tikriausiai išvažiuosi gyventi iš laikinojo miesto į amžinąjį miestą ir paliksi visas tas žemes ir namus?

-Taip, brangūs sūnėnai, tikriausiai išvažiuosiu. Neilgam. Ir paklausykit: pagal seną paprotį kiekvienas kardinolas Romoje gauna bažnyčią ir kartais gana neprastus rūmelius gyventi prie tos bažnyčios. Aš ten apsigyvensiu, viską gerai apžiūrėsiu ir gal atrasiu kokią galimybę už visai gražią sumą parduoti vieną kitą tų rūmų kertelę, o gal ir visą palocių. Juk mano patirtis šitoje srityje gana didelė, atsimenate, laikinajame mieste laisvai pardavinėjome šimtamečius namus ir butus už visai mažas, o iš tiesų už gana solidžias sumas. Ir šitie pinigėliai gana stipriai praturtino mūsų gausią, bet, deja, neturtingą giminę. Nenusiminkite, Romoje kainos bus kitos, kardinoliškos. Tikrai visiems užteks. Pagaliau gal ir amžinajame mieste patyliukais teks įvesti 20% pajamų mokestį man pavaldiems meistrams ir pameistriukams. Atsimenate, kaip buvo laikinajame mieste? Murmėjo, dejavo šunsnukiai, bet procentus man mokėjo, nes žinojo, kad kitaip nebus nei karjeros nei ramaus gyvenimo. Na, o dėl žemės?.. Sako, Italijos Toskanos sritis yra raudonas kraštas. Ten ir žemių, ir vynuogynų, ir vilų turi nemažai Rusijos politikų bei magnatų. Manau, kad jie neužmirš savo žmogaus, atrėš ir man kelis hektarus, juk aš kaip ištikimai jiems dirbau dešimtmečius, taip ir toliau ištikimai dirbsiu. Taigi, bus ir žemių, bus ir vilų, bus ir darbo, bus ir pinigų. Tikras kurtizaniškas spindesys nušvies mūsų lietuvišką skurdą!

Tada visi pradėjo garsiai šaukti „valio!“ ir mėtyti mane į padanges. Štai tuomet ir nubudau persigandęs. Nors ir sapnas, bet vis tiek baisus ir nemalonus, nes atrodo, tarsi ne žmogumi, o kažkokiu velniu buvau tapęs.  

-Matote, klebonėli, galvoju, kad ne tik man, bet ir visiems labai reikšmingas sapnas. Ką tai gali reikšti, gal galėtumėte žvilgtelėti į savo sapnininką?

-Žinai, aš tau pasakysiu tiesiai šviesiai: tas tavo sapnas tai vieni niekai. Dabar kas antras mulkis panašius sapnus sapnuoja. Vieni vyskupais nori būti, kiti kardinolais. Gal pilnatis, gal frustracija, o gal sąžinė miegoti neleidžia... Na, bet iš draugiškumo žvilgtelėsiu į tą sapnininką, ką jis sako... Žiūrėk, tikrai rašo, kad kardinolą sapnuoti reiškia paaukštinimą pareigose. Tai lyg ir būtų tiesa, pildysis tavo sapnas. Bet štai toliau rašo, kad aukštai iškilus, gali žemai kristi. Ir dar: jei šūde sėdi, tai vis tiek visuomet šūdu dvoksi, kad ir kokiais blizgučiais rėdytumeisi...

Tfu, kokios čia nesąmonės surašytos. Ir tu, ir tavo sapnai, ir tas sapnininkas niekam verti. Keliauk namo ir lįsk po dušu šiam slogiam sapnui ir smirdinčiam dvokui nuplauti!  

   

 

    

Peržiūros: 1008

Komentarai   

+6 # niekai 2019-10-15 12:49
baznycios hierarchams kai kuriems reikia susimastyti apie paskirti dabartineje piligrimineje ,sovietizuotoje ir komunistineje Lietuvoje-gal reikia nesti sviesa-prieblandoje jau gyvenom-kodel tik kokia Sadunaite ar Drizius turi sviesti-kiek jie tai vieni gali?Labai apmaydu ir keista kodel mutavbo Lietuva-is bai,es ir Priespaudos -juk ne caras valdo,ne Breznevas-savi veikejai..baisus veikejai.kad baznycia uztilo.nera jokios kronikos.jokios tiesos ar atjautos
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # Antanas 2019-10-15 13:05
Manau ne ten ieškojo sapnuotojas sapnininko? Sapnininkai po Vatikano II reformos, kas liečia ir Lietuvos bažnytinius išsiaiškinimus, išvežti Į Sverdlovską. Mat ir šventieji kurie minimi Šventajame rašte yra pertvarkyti pagal to krašto pamaldumą,, tradiciją. Tyrėtų būti ir išsamus Lietuvos bažnyčios sapnininkas. Nes buvo vykdomas stebėtinai platus įvairių religinių bendruomenių gyvenimas. Naujo sapnininko registravimas prasidėjo su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu. Kodėl? Nes daug reiškinių natūraliai neįmanoma išaiškinti. Pvz. Partizanai, disidentai, Sausio 13 gynėjai niekaip taikos metu, laisvais rinkimais nesustabdė, kad prezidentais nebūtų renkami komunistai.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # virsinikas 2019-10-15 19:44
kas dabar Lietuvoje darosi sverdloske nesapnavo
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # Jovaras 2019-10-16 10:39
Dievo baimė - pagrindinis tikėjimo variklis.
Tikintieji šliaužioja keliais aplink bažnyčias ir prieš nukryžiuotąjį iki gyvenimo pabaigos. Jeigu tik neįgauna sveiko proto ir neprasikrapšto akių. Mano buvęs uošvis (vargonininkas) visą gyvenimą ištikimai tarnavo bažnyčiai, meldėsi, buvo padorus žmogus. Visada sakydavo, jog bijo dievo. Susirgęs vėžiu vis tikėjosi "dievo malonės". Numirė 52 m. Nepadėjo nei maldos, nei užperkamos mišios, nei vaikščiojimai keliais priešais Šiluvos "švenčiausiąją", nei gulėjimas kryžium prie Žemaičių Kalvarijos koplyčių. Pusmetį prieš mirtį su dievuliu atsisveikino ir net testamente parašė, kad laidotų be bažnyčios apeigų. Įsitikino žmogus, kad tas dievulis yra aklas ir kurčias savo "kūrinių" maldoms. Kelios dienos prieš mirtį pasakė: "Jokio dievo nėra. Netikėkit kunigų pasakomis. Viskas tik dėl pinigų" .
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti