Daiva Skuolytė Esė

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 1.17 (3 Votes)

Daiva Skuolytė

Esė

Taip, (kaip ir niekada) aš gyvenu be iliuzijų. Man visiškai neįdomu aukštieji proto pilotažai virš žmonijos brūzgynų nei naujoviški iššūkiai ar prabangios kelionės, viliojančios tinklalapiais neregėto pasaulio takais...

Netikiu 7G galingųjų susėdusių užstalėje ir postrigaujančių kaip „sutramdyti“ gamtą, kad netrukdytų toliau lobti jos turtais; tartum bando patraukti vežimą, dardantį į tirpstančių ledynų pragarmę.

Įklimpę kombinacijų liūne, toliau svarsto pramušti kosminį kiaušinį, kurio viduje, pastebėję pro mikroskopą, gemalą, besidauginantį pinigų bakterijomis. Pažėrus ant žemės, apvyniotos popierine „makulatūra“, sunaikintų bankų korteles, o iš internetinių „kišenių“ kapsėtų bitkoinais. Be jokių žmonijos įgaliojimų taptų nuasmenintų vertybių slaptaisiais archyvarais, internetinių pokyčių gaudytojais.

Kas ir kada paklojo pamatus gyvenimo siekiui, kad širdis geistų tiktai kūniškų turtų?

Tyruose pasigirdę šūkavimai apie nudvasintą žmogaus sielą ir išmargintą kūną „genderizmo“ piešinėliais.

Nors šimtmečių šimtmečiais nuo antikos laikų kartojasi atgimimo „vajai“, iškeliamas šūkis: „Koks prakilnumas žmogaus proto!” …

Bet mokslas spardosi vietoje, neišbrisdamas iš seklumos... Visokiom sąvėlom aptekusi gyvastis (be amžiaus tapatybės), suvysčiusi gėrio sėklą, nesudaigina mąstančio.

Kartais išmesdamas grumstelius, iš kurių pridygsta apdžiūvusiom viršūnėlem ir papuvusiom šaknelėmis... – Tai natūralus standartas. Pakopa po pakopos silpnėja smegenų veikla, naujoviškų projektų ūkanos užgožia tai, kas neįrodoma, tuo netikima.

Gal teisybę sakė Einšteinas, jog „vaizduotė galingesnė už mokslą.

Kartais priešais akis iškyla žmogus, girdžiu jis kalba... klausausi, ar tas jo garsas ne klastotė, tikras? Ar nesusipainios šmaikštaudamas, kartodamas mokslų motinos žodžius, daugžodžiaudamas... tarsi musės voratinklyje pripainiotam svetimybių, zyzia. Tarsi į kiauras padangas pumpuoja orą, ar gravitacijos traukos pagautas, tuoj praras savastį, pataps kitokiu... moderniu... Kas tas „modernus“ pilietis ar tautietis, galvoju“...

Neklausiu, nepertraukiu, nepykstu... viskas „o`kei!“, žmogus neperžengė ruleikono, neišėjo iš rėmų, apibendrintų, suderintos vienovės, derinių.

Kas atsitiktų su mūsų planeta ( turiu omenyje Lietuvos žemę, jei tame taške, kur pirštu bedė G tašką, reklamuodami pasauliui lietuvius, kaip „tokius“ tipus ), kas būtų, jei kalbantis žmogus nustotų daugžodžiauti ir vienu sakiniu (saldžiu laisvė), skalsiu it motinos pienas gimtąja kalba apibūdintų visą savo kaip žmogaus dvasinį amžių?

Kas būtų, jei visus daugžodžiavimus ištiktų „pasaulio pabaiga“, o kaip Einšteinas sakė išliktų tiktai žmogaus pasąmonės vaizdai?

Turbūt nusišnekėjau... O gal per daug jaučiu? Ne taip mąstau? Gal man reikia pagalbos?... Esu akla, kurčia?

Bet ne, aš laiminga gyvenu be iliuzijų. Anot Poškos „mužiko“: neder pirštus tarp durų kaišioti ir svetimoj bažnyčioj žvakeles degioti, ar melstis už „anų“ sveikatą“ ...

Sėdžiu balkone. Staiga girdžiu „griūvant“ ant galvos muzikos garsus, iš viršūtinio aukšto pro silikatinius langus liejas modernaus amžiaus preliudas... Kažkokia apraiška, matau fortepijono klavišus maigant... aš matau rankas, pirštų falangas it geležinio roboto...

Esu savo vaizduotės galioje. Dūzgia mintys, galvoju, gal ir mes 12-ką metų kastume kastume, kaip graikų archeologai, tiek metų kasė ir 7 metrų gylyje atrado Aleksandriją, miestą, įkurtą Makedoniečio, karvedžio statulą, kapą, auksinę karūną...

O mums nerūpi, kur dingo Vytauto Didžiojo karūna?... Negirdžiu nė žodžio, pritariančio ar pašiepiančio... Bet juk aš nesu svajotoja. Turbūt  nesulauksiu... eros pabaigos.

Daiva Skuolytė

 

 

 

Peržiūros: 425

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti