Prezidentas G.Nausėda Valdo Adamkaus konferencijoje pamiršo pastarąjį pasveikinti su jo vardo slaptu kalėjimu Lietuvoje

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Prezidento Valdo Adamkaus konferencijoje

Jūsų Ekscelencijos Sakartvelo Prezidente Salome Zurabišvili, Prezidente Valdai Adamkau,

Ekscelencija Moldovos Respublikos Ministre Pirmininke Maia Sandu,

Gerbiamieji ambasadoriai,

Brangūs konferencijos dalyviai,

pirmiausia noriu pasidžiaugti galimybe tarti žodį Prezidento Valdo Adamkaus vardo konferencijoje. Laikau Jo Ekscelenciją savo mokytoju, iš kurio sėmiausi politinės kultūros, pagarbos kitiems dialogo dalyviams, nacionalinių interesų iškėlimo virš siaurų partinių interesų.

Prezidentas Valdas Adamkus man taip pat visada buvo pavyzdys ir užsienio politikoje. Jis nepailsdamas dirbo – ir tebedirba – siekdamas kuo glaudesnės Lietuvos euroatlantinės integracijos. Jo Ekscelencija taip pat ne kartą darbais įrodė esąs neabejingas mūsų brangių draugų ukrainiečių, kartvelų ir moldavų likimui.

Mielieji,

jau rytoj mes minėsime 80-ąsias Molotovo ir Ribentropo pakto, o kartu – ir 30-ąsias Baltijos kelio metines. Tai yra puiki proga atsispirti nuo praeities, įvertinti išmoktas pamokas ir kartu žengti į bendrą ateitį.

Kodėl šiandien verta kalbėti apie Baltijos kelią? Tai buvo didvyriškas pilietinio pasipriešinimo aktas, priminęs visam pasauliui apie neišspręstą okupuotų Baltijos šalių bylą ir grąžinęs Lietuvą, Latviją ir Estiją į pasaulio žemėlapį. Neužmirštos 1940 metų skriaudos žadino Baltijos šalių gyventojų moralinio pranašumo pojūtį. Tai leido jiems pakelti galvas, sukaupti jėgas ir susikabinti į dar niekur pasaulyje nematytą gyvą 650 km grandinę.

Tačiau Baltijos kelio esmė nebuvo abstraktus kalbėjimas apie patirtą neteisybę. Lietuvoje Sąjūdis ne tik organizavo didžiąją protesto akciją, bet ir lygiagrečiai reikalavo išvesti okupacinę kariuomenę. Nors okupacija tebebuvo nepaneigiamas faktas, daugelis žmonių mintyse jau buvo laisvi. Tai ne tik padėjo siekti galutinio išsivadavimo, bet ir nubrėžė tolesnę nepriklausomos Lietuvos valstybės judėjimo trajektoriją. Baltijos šalys pirmos perėjo nuo antisovietinių protestų prie konkrečių politinių reikalavimų kėlimo, pirmos skelbė nepriklausomybę ir, atitinkamai, pirmos labai aiškiai deklaravo euroatlantinės integracijos siekį.

Šiandien Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė. Mes visateisiškai dalyvaujame Vakarų politinio, saugumo ir ekonominio bendradarbiavimo struktūrose. Tačiau mes negalime jaustis visiškai saugūs, kol kaimynystėje agresyviai veikia postimperinis Rusijos režimas, kol prie pat mūsų slenksčio, Kaliningrade, toliau kaupiama puolamoji karinė ginkluotė, o Rytų Ukrainoje tęsiamas kruvinas karinis konfliktas. Negalime jaustis saugūs, kol saugūs nesijaučia mūsų kaimynai.

Mūsų neblėstantis įsipareigojimas Europos Sąjungos Rytų partnerystei, šiemet mininčiai 10 metų sukaktį, pirmiausia kyla iš Lietuvos istorinės patirties. Per 15 metų Bendrijoje mes geriau nei kas kitas išmokome vertinti narystės teikiamus privalumus. Mes esame eurooptimistų šalis, tikinti, kad bendros vertybės paklos pamatus stipriai, efektyviai ir vieningai Europai. Europinė integracija mums nėra ir negali būti savaiminis tikslas – tai yra priemonė, skirta užtikrinti ilgalaikiam Europos Sąjungos šalių stabilumui, saugumui ir klestėjimui. Didelį dėmesį skiriame ir bendradarbiavimui su kaimynėmis – Latvija, Estija, Lenkija bei Šiaurės šalimis.

Diskusijose dėl naujos Europos Sąjungos strateginės darbotvarkės visos trys Baltijos šalys pasisakė už tai, kad Bendrija būtų moderni ir inovatyvi, stiprintų savo lyderystę pasaulyje, kurtų didesnę valstybių narių sanglaudą, skirtų dėmesio tvariam augimui, gerintų vidaus rinkos funkcionavimą, užsitikrintų energetinį saugumą ir ruoštųsi atremti įvairias hibridines grėsmes. Prioritetiniu uždaviniu laikome taip pat ir branduolinės saugos užtikrinimą Bendrijos kaimynystėje. Negali būti jokių kompromisų Astravo atominės elektrinės saugos klausimu – iškylančios projekto problemos turi būti nedelsiant sprendžiamos Europos Sąjungos lygmeniu.

Europos Sąjunga taip pat privalo būti aktyvi Rytų kaimynystės politikos formuotoja ir išlikti atvira savo kaimynams, kurie puoselėja europietiškas vertybes, demonstruoja aiškią europinę orientaciją ir geba vykdyti būtinas reformas.

Šiandien džiaugiamės daugeliu svarbių pasiekimų. Europos Sąjunga pasirašė asociacijos sutartis ir bevizio režimo susitarimus su Ukraina, Sakartvelu ir Moldovos Respublika, kaip ir visapusiškos bei tvirtesnės partnerystės susitarimą su Armėnija. Tačiau ši sėkmė nereiškia, kad jau metas atsipalaiduoti.

Esu tikras, kad Europos Sąjunga privalo ir toliau remti demokratines reformas, kurios padėtų Rytų partnerystės šalims užtikrinti jų europinės integracijos tęstinumą ir šviesesnę ateitį jų pačių piliečiams. Mūsų partnerių šalys turi būti pasirengusios narystei Europos Sąjungoje, vos tik atsivers galimybių langas. Tam reikia jau dabar užtikrinti teisės viršenybės principą, žiniasklaidos laisvę, pagarbą nevyriausybinių organizacijų veiklai ir mažumų atstovams. Tam reikia ugdyti dialogo kultūrą ir siekti nacionalinės vienybės, pasitelkiant Europos idėją taip, kaip prieš keletą dešimtmečių tai darė trys Baltijos šalys.

Gerbiamieji,

Rytų partnerystės ateitis didžiąja dalimi priklausys nuo mūsų polėkio ir mūsų drąsos kylančių iššūkių akivaizdoje. Puikiai žinome, kad mūsų partnerių pastangos artėti prie Europos Sąjungos nuolat susiduria su kuriamais naujais kliuviniais.

Vos prieš keletą savaičių Sakartvelas minėjo 11-ąsias Rusijos karinės invazijos ir dalies jo teritorijos okupacijos metines. Iki šiol nieko nėra padaryta, kad būtų sustabdyta agresija Ukrainoje, tęsiasi Krymo okupacija. Agresyvūs Rusijos veiksmai neapsiriboja vien karinės jėgos panaudojimu – didžioji kaimynė aktyviai veikia ir daugiausiai pasiekia ten, kur tvyro juodžiausi šešėliai.

Štai kodėl mūsų pareiga yra stengtis visada ir visur įlieti daugiau šviesos. Vakarai privalo sutelkti visas pastangas, kad atsvertų destabilizuojančią Rusijos politiką. Turime remti Ukrainą jos pasirinktame reformų kelyje, kartu padėdami jai įveikti sunkumus, kylančius dėl Rusijos karinės agresijos, ir toliau besąlygiškai remti Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos suverenitetą bei teritorinį integralumą.

Dabartinėje situacijoje NATO išlieka svarbiausias ir nepamainomas Europos saugumo garantas. NATO sąjungininkai, įskaitant ir Jungtines Amerikos Valstijas, – galinga jėga, kuri jau vien savo buvimu stabilizuoja neramią kaimynystę. Privalome aiškiai suvokti, kad stipriausi esame tada, kai nesvyruodami remiamės bendromis vertybėmis, veikiame išvien ir neleidžiame priešininkams tarp mūsų įkalti pleišto. Negalime pasiduoti organizuotai dezinformacijai ir kiršinimui, kuriais siekiama įnešti sumaišties į mūsų gretas ir taip mus susilpninti.

Žvelgdami į Aljanso ateitį, privalome užtikrinti, kad esminiai sprendimai, priimti Velso, Varšuvos ir Briuselio viršūnių susitikimuose, būtų visapusiškai įgyvendinti, ir kad dar daugiau pažangos būtų pasiekta Londone. Dviejų procentų įsipareigojimas Velse nebuvo vien tušti pažadai. Jis tikrai nėra tokiu laikomas šiame regione, kur išorės grėsmės – tai konkretūs žmonės ir reali karinė technika, o ne kokie nors teoriniai išvedžiojimai. Kitose NATO sostinėse taip pat turi būti suvokiama, kad viso Aljanso ateitis priklauso nuo mūsų solidarumo ir gebėjimo didingus žodžius prireikus paversti ryžtingais veiksmais.

Tuo pačiu tampa vis akivaizdžiau, kad Europa nebegali aklai kliautis Amerikos dosnumu – ji pati turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą. Svarbu išvengti etikečių klijavimo, vadinant plečiamus Europos Sąjungos gynybinius pajėgumus „strategine autonomija“ ar „Europos armija“, nes tai gali veikiau pakenkti negu padėti siekiant veiksmingos sąveikos su NATO. Europos Sąjungos ir NATO šalių gynybiniai pajėgumai turi vieni kitus papildyti ir sustiprinti, o ne dar labiau skaidyti ribotus išteklius.

Kalbant apie kolektyvinį saugumą ir gynybą, reikia pabrėžti, kad negali likti ryškių spragų ar aklųjų dėmių. Mūsų regione tai pirmiausia reiškia gynybos planų rengimą ir savalaikį atnaujinimą, NATO priešakinių pajėgų stiprinimą bei oro policijos misijos transformavimą į oro gynybą. Tačiau kartu reikia kalbėti ir apie patikimų saugumo partnerysčių mezgimą ir stiprinimą, siekiant užkirsti kelią galimai destabilizacijai.

Mielieji,

Europos Sąjungą ir NATO laikau dviem to paties medalio pusėmis. Mes gyvename pasaulyje, kur laisvu prekių ir paslaugų judėjimu grįstas ilgalaikis ekonominis klestėjimas, kaip ir netrukdoma demokratinių institucijų raida, neįmanomi be solidaus karinio saugumo elemento. Atitinkamai ir galingiausio karinio Aljanso sėkmė priklauso nuo sudėtingų politinių kompromisų, kurie kasdien įtvirtina atviros visuomenės principus ir sudaro sąlygas laisvai kūrybai įvairiose srityse, įskaitant ir ekonomiką.

Nors svarbiausios Vakarų pasaulio institucijos patiria vis didesnį vidinį ir išorinį spaudimą, būtų gerokai per anksti skambinti varpais ir įsivaizduoti artėjantį žlugimą. Mes esame ir būsime stiprūs tiek, kiek patys tikėsime savo jėgomis ir gebėsime jas telkti didžiųjų iššūkių akivaizdoje.

Nuo to, kas artimiausiu metu vyks Europos Sąjungos ir NATO artimojoje kaimynystėje, priklausys mūsų patiriamo išorinio spaudimo galia bei intensyvumas. Nereikėtų savęs apgaudinėti ir raminti, kad tiesioginės agresijos tikimybė lieka maža. Visos suvienytos Europos saugumas priklauso nuo tolesnio Rytų partnerystės šalių likimo – nuo to, ar jos liks potencialiais kurstomo nestabilumo ir karinių konfliktų židiniais, ar vis tvirtesniais žingsniais eis politinių ir ekonominių reformų keliu, paskui save ilgainiui patraukdamos ir Rusiją.

Iš tiesų tai nėra sudėtingas pasirinkimas. Mes žinome, ko siekiame, ir numanome, kaip tai geriausia daryti. Telieka palinkėti mums visiems tos pačios vidinės tvirtybės, kuri prieš 30 metų į gyvą Baltijos kelio grandinę sujungė milijonus beginklių žmonių. Jie nugalėjo, nes buvo laisvi širdyse ir savo moralinio pranašumo jausmu sklaidė tamsą.

Sklaidykime tamsą ir mes.

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: PAULIUS KALMANTAS, LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJA
P.s.
 
kaip visi žinome, Lietuvoje bent kelis metus veikė Valdo Adamkaus vardo slaptas kalėjimas, kuriame buvo kankinami žmonės. labai gaila, kad nausėda apsimeta, kad tokio kalėjimo niekada nebuvo ir toliau tęsia šios mafijinės pseudovalstybės griovimą
Peržiūros: 1397

Komentarai   

+11 # BIRUTE 2019-08-22 20:45
Nu kazkas su prezidentu netvarkoje-tai Pabaisko mociute tai Adamkus............spreskite patys
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+9 # Arvydas Brunius 2019-08-23 07:52
Kas mums ta uzslepa zyduka atsiunte!Atsirado kartu su kalejimu ! Atsakymas!
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+13 # Rita 2019-08-23 08:52
Bet kaip tas Adamkus prilipo prie prezidento .Bijo Adamkus ,iesko uztarejo ir stebi prezidenta ar bus galima ji palauzti .
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+9 # BIRUTE 2019-08-23 14:58
gal ne NAdamkus prilipo ,o atvirksciai...kai kas juos sieja.,matyt
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # tfu! 2019-08-23 17:50
Vos neapsivėmiau skaitydama-visiško neadekvato sapalionės,neturinčios nieko bendro su realiu pasauliu.

Gal šito jankių okupantų paskirto zombio smegenėlėse tikrai įmontuotas koks nuotolinio valdymo čipas?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # ABU 2019-08-23 18:28
" reiškia susirūpinimą" ;-)
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # zenonas išpriekulis 2019-08-23 22:02
Europos sąjunga yra uždraudusi kapstytis apie praeitį, tik apie dabartį, pakol kas nesijaučia? Bet męs nepamiršim ir praeities?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti