P. Cvirkos dvasia veržiasi į Grūtą

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

P. Cvirkos dvasia veržiasi į Grūtą

 

Mirusieji nusipelno ramybės. Apie juos gerai arba nieko. „Nieko“ nesigauna, vyksta aršios diskusijos. Vieni P. Cvirką ir jo paminklą Vilniuje peikia, kiti bando apginti. Visuomenė sukiršinta. Kalbėtojai girdi tik save, oponentų stengiasi negirdėti.

Manau, verta išklausyti ir mūsų, išeinančių politinių kalinių ir tremtinių nuomonę.

Akivaizdu, kad kai kuriems paminklo gynėjams tolerancija kolaborantui ir jo paminklui svarbesnė už toleranciją, atjautą labiausiai nusvilusiems nuo Cvirkos ir Co parvežtos „Stalino saulės“. Tai suprato geriau už kai kuriuos, paklydusius savo minčių raizgalynėje, intelektualus Vilniaus Jėzuitų gimnazijos moksleiviai. Jie kreipėsi į Vilniaus savivaldybės Atminties kultūros grupę dėl kolaboranto Petro Cvirkos ir kitų kolaborantų paminklų pašalinimo („Respublika“ 2019 liepos 20-26). Už rašytojos, istorijos tyrinėtojo, menotyrininkės vingrių, suktų išvedžiojimų ginant kolaborantą ir jo paminklą slypi homo sovietikus sąmonės atsidūsėjimai. Tai panašu į bandymą save susireikšmint, pavaizduot neva drąsų, originalų savo požiūrį. Tad ir kankinasi beviltiškai kurdami P. Cvirkos ir jo paminklo reabilitavimą.

Buvusių sovietų paminklų Lietuvoje situaciją palyginkim su nacių laikmečio buvusių paminklų situacija Vokietijoje. Ten neįsivaizduojama, kad kažkas gintų tuos buvusius paminklus.

Mes, lietuviai, per visą savo istoriją pasižymėjom tolerancija. Ir dabar mes nesiekiam barbariškai sugriauti P. Cvirkos paminklą. Tik stovėti Vilniaus centre jam kankinamai nepakeliama garbė. Tad natūralu, kad jo dvasia veržiasi nuo apšaudomos įvairių nuomonių strėlių vietos Vilniuje prie bendražygių Grūto parke, kur galės mėgautis amžina ramybe.

Beje, latviai ir estai, apsilankę Grūte, buvo maloniai nustebinti lietuvių išradingo sprendimo nesunaikinti okupacijos laikų paminklus, o juos „ištremi“ į Grūtą. Tai buvo tolerantiškas, logiškas sprendimas. Latviai ir estai apgailestavo, kad savo Grūto neturi.

Paminklai neturi kiršinti visuomenės, o ją įkvėpti, ugdyti pasididžiavimą. Vilniuje pastatytas J. Basanavičiaus paminklas – visi džiaugiasi, Kaune – A. Sakalausko „Laisvės karys“ – taip pat. O P. Cvirkos paminklo vietoje galėtų būti genijaus M. K. Čiurlionio ar nemirtingojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus Mykolo Kleopo Oginskio paminklas. Tai būtų įkvepiantis džiaugsmas.

 

1941 m. tremtinys Algimantas Lelešius

Peržiūros: 538

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti