Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: Metiniam automobilių taršos mokesčiui dar per anksti

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: Metiniam automobilių taršos mokesčiui dar per anksti

2019 m. liepos 25 d. pranešimas žiniasklaidai

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie ketinimą Lietuvoje apmokestinti taršius automobilius. Nors kol kas valstybinės institucijos nėra priėmusios jokių konkrečių sprendimų ir viskas tėra idėjos stadijoje, visgi, internete netyla diskusijos dėl tokio mokesčio įvedimo reikalingumo. Šalys yra pasiskirsčiusios į dvi fronto puses, kurių didesnė – prieš tokio mokesčio įvedimą. Šiame kontekste turiu pasakyti, kad pastarųjų greton stoju ir aš: esu prieš bet kokį metinį automobilių apmokestinimą taršos mokesčiu. Tam tiesiog per anksti. Ir atskleisiu priežastis kodėl.

Visų pirma, tiek Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kaip vienas tikslų, yra numatytas socialinės atskirties mažinimas. Noriu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išsakytos nuostatos įvesti automobilių taršos metinį mokestį, mokestiniu kriterijumi nustatant viename kilometre išmetamą CO2 kiekį gramais (kuris, anot ministerijos, turėtų būti 130 g/km), niekaip neprisideda prie Vyriausybės programos įgyvendinimo. Tokia mokestinė tvarka (mokėti mokestį kas metus) ypač paliestų seniausius, o tuo pačiu ir taršiausius, automobilius vairuojančius asmenis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokias transporto priemones asmenys vairuoja ne todėl, kad jiems tai tiesiog labiau patinka, o todėl, kad dėl per mažų pajamų ar kitų priežasčių, jie neįgali nusipirkti kelerių metų senumo ar naujutėlaitės transporto priemonės. Tai reiškia, kad mokestinė našta ir aplinkos taršos atsakomybė būtų užkelta tiesiai ant būtent šių asmenų pečių. Ir vietoje to, kad būtų įgyvendinami Vyriausybės programos tikslai, šiuo atveju būtų judama visai priešinga kryptimi: susaistant gyventojus naujomis mokestinėmis prievolėmis, socialinė atskirtis tik dar labiau didėtų.

Kaip teigė Aplinkos ministerijos atstovai, toks mokestis būtų nustatomas nuo 20 Eur (minimaliam CO2 kiekiui (130 g/km) ir toliau pagal koeficientą didėtų kas 2,5 g/km išmetamo CO2  kiekio. Taigi, kai kuriems asmenims piniginę tektų patuštinti po bemaž 100 Eur kas metus. Taigi, vietoje to, kad būtų mažinama socialinė atskirtis, skatinamas aplinkai draugiškas transportas, mažiausiai pasiturintys asmenys būtų dar labiau klampinami mokestinėse prievolėse. Kol Lietuvoje nėra panaikinta didžiulė socialinė atskirtis, tol yra per anksti kalbėti apie bet kokius metinius automobilių taršos mokesčius arba bent jau tokia forma, kokia neseniai buvo įvardinta ministerijos.

Antra, ypač diskutuotina dėl mokestinio kriterijaus pasirinkimo. Nors transporto priemonės ir yra skirstomos pagal CO2 emisiją, visgi tai nėra ir negali būti vienintelis apmokestinimo kriterijus. Pažymėtina, kad natūralu, jog didesnio tūrio varikliams, reikalingas ir didesnis oro kiekis kurui sudegti, dėl ko automatiškai į aplinką yra išmetamas ir didesnis anglies dvideginio kiekis. Pažymėtina, kad į aplinką kartu su CO2 yra išmetamos ir kietosios dalelės, kurios ypač kenkia oro kokybei ir aplinkai. Ir šiuo atveju būtina paminėti, kad net ir didelių tūrių variklių naujesnės transporto priemonės dėl savo modernių techninių sprendimų aplinką teršia, t. y. kietųjų dalelių išmeta gerokai mažiau už senus mažo tūrio variklių automobilius, kurių anglies dvideginio emisija gali būti bene dvigubai mažesnė.

Prie šio veiksnio ypač prisideda ir techninė transporto priemonės būklė. Ko gero gatvėje ne kartą teko matyti, juoduose dūmuose paskendusį automobilį? Tai, dažniausiai, reiškia, kad automobilyje nebėra kietąsias daleles sulaikančių detalių: katalizatoriaus ir/ar kietųjų dalelių filtro. Dėl šios priežasties viskas, kas atsirado kuro degimo metu (suodžiai), patenka tiesiai į aplinką. Pažymėtina, kad šios detalės iš senesnių automobilių išmetimo sistemos yra gana dažnai išimamos vien tik dėl jų didelės vertės metalo supirkimo punktuose. Be kita ko, senesnių automobilių variklių skyriuje yra skysčių (alyvos) nutekėjimai, kurie taip pat patenka į aplinką ir t. t. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, dar kartą kyla pagrįstas klausimas, ar mažesnės CO2 emisijos transporto priemonės būtinai yra draugiškesnės aplinkai, kad reikėtų taikyti būtent tokį mokestinį kriterijų?

Trečia, nėra nė menkiausių abejonių ir prieštaravimų apie tai, kad būtina mažinti oro taršą, taip pat kovoti su klimato kaita. Tačiau, kaip ir minėjau, ši kova negali būti paskelbta socialinio teisingumo sąskaita, kas metus iš mažiausias pajamas gaunančių žmonių nurašant dalį jų pajamų vien tik todėl, kad jie neįgali nusipirkti naujesnės transporto priemonės. Tačiau kaip tada kovoti su ta oro tarša, klimato kaita?

Pirmiausia, žmones reikia skatinti, o ne riboti. Labiausiai prie to prisidėtų patraukli visuomeninio transporto infrastruktūra, kad žmonės bet kurį kelionės tikslą galėtų pasiekti greitai ir patogiai su daugiau nei viena alternatyva. Reikia siekti tikslo, kad kelionė visuomeniniu transportu taptų patogesnė nei kelionė nuosavu automobiliu. Tiek valstybė, tiek savivaldybės vietoje to, kad baustų žmones metiniais taršos mokesčiais, turėtų pačios rodyti pavyzdį ir savo transportą, įskaitant visuomeninį, modernizuoti aplinkai draugišku elektriniu transportu. Skatinimo programą ypač efektyvintų ir finansinė parama, mokestinės lengvatos asmenims, perkantiems aplinkai draugiškas transporto priemones arba iškeitusiems jas į visuomeninį transportą.

 Toliau, siekiant atnaujinti automobilių parką Lietuvoje, kaip alternatyvą metiniam mokesčiui, galima svarstyti vienkartinį registracijos mokestį labiausiai taršiems automobiliams, kad kiekvieną kartą registruojant automobilį, naujasis savininkas turėtų sumokėti ir automobilio taršos mokestį. Atsižvelgiant į tai, asmenys šias išlaidas įvertintų dar prieš įsigyjant automobilį. Identiškas vienkartinis mokestis galėtų būti taikomas ir į Lietuvą įvežamiems automobiliams.

Be kita ko, būtina dažninti senų automobilių techninės apžiūros atlikimo periodiškumą. Šiuo metu visiems lengviesiems automobiliams techninė apžiūra yra atliekama kas dvejus metus, nepaisant jų amžiaus. Natūralu, kad senų automobilių nusidėvėjimas yra gerokai didesnis nei naujesnių, todėl jiems turėtų būti taikomas dažnesnis techninės apžiūros atlikimo periodiškumas. Visgi, pastarasis klausimas yra reguliuojamas Europos Sąjungos lygmeniu, todėl šioje vietoje iniciatyvos reikėtų laukti iš Lietuvos europarlamentarų. Taip pat, transporto priemonių techninės priežiūros atlikimo įstaigos turėtų prisiimti didesnę atsakomybę tų transporto priemonių, kurios net ir neatitinkančios keliamų oro taršos reikalavimų, tarkime su pašalintu katalizatoriumi, dideliu išmetamųjų dujų kiekiu ir pan., sklandžiai atlieka techninę apžiūrą.

Taigi, su aplinkos tarša kovoti yra būtina, tačiau taip pat būtina pasirinkti ir tam tikslui pasiekti protingas priemones ir išeitis. O jų yra, tik reikia priimti tinkamus sprendimus, o ne, aklai siekiant tikslo, nueiti lengviausiu keliu – apmokestinti. Kiekvienas mokestis reiškia finansinę tam tikrų asmenų prievolę, todėl prieš jį įvedant, būtina nustatyti, ar jis tinkamas, socialiai teisingas, pagrįstas, proporcingas, taip pat, ar juo bus pasiekti norimi tikslai. O šiuo atveju galima tik pagrįstai teigti, kad kol nebus panaikinta didžiulė socialinė atskirtis, tol automobilių taršos mokesčiui, bent jau su tokiais mokestiniais kriterijais, kokius pateikia Aplinkos ministerija, yra tikrai per anksti.

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: VALDAS SINKEVIČIUS, LRS KANCELIARIJOS SEIMO RYŠIŲ SU VISUOMENE SKYRIUS
Peržiūros: 1267

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti