Daiva GUOBIENĖ PARKLUPDYTA IR UŽČIAUPTA LIETUVA

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (3 Votes)

Daiva GUOBIENĖ


2002 metų pavasario pabaiga. Artėjant nuosprendžio dienai, pradėjau jausti nerimą ir kažkokį keistą jaudulį. Staiga apimdavo vidinis drebulys, imdavo svaigti galva, o krūtinę tarsi dešimtys kačių draskė. Naktimis sapnavau košmarus – visi mano bylos „veikėjai“ ir „globėjai“ puotavo prie vieno stalo, linksmi, apsvaigę nuo kažkokios euforijos ir keistai besididžiuojantys savimi... Jaučiau, kad visi šie ženklai lemia man negerą bylos baigtį. Tuo metu man teko bendrauti su žurnalistu Audriu Kutrevičiumi. Jis nesusidomėjo mano teikiama informacija, nes tada jam rūpėjo tik skandalas, kilęs Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje. Man buvo žinomos to įvykio aplinkybės, tačiau aš supratau, kad tai – tik „kontoriniai žaidimai“, todėl apsimečiau nieko apie tai negirdėjusi. Dieną prieš nuosprendžio paskelbimą aš paskambinau A.Kutrevičiui ir, pažadėjusi suteikti jį dominančią informaciją, paklausiau, kas jam žinoma apie mano rytdienos nuosprendį. Žurnalistas man pasakė, kad būsiu nuteista už sukčiavimą dėl aštuonių tūkstančių JAV dolerių ir už dokumentų klastojimą, dėl kitų sukčiavimo epizodų būsiu išteisinta. Nuo išgirsto man užėmė kvapą: mano skambutis jam – buvo spontaniškai sugalvotas atsitiktinis „kabliuko užmetimas“, bet jis suveikė. Vis tik buvo netikėta, kad žurnalistas žino nuosprendžio esmę iki jo paskelbimo. Tai dar kartą mane įtikino, kieno pusėje dirba A.Kutrevičius. Visgi pasitikrinau, ar jis neklysta, nes tokio nuosprendžio nesitikėjau. Žurnalistas patvirtino, kad informacija tiksli, tačiau man paskirtą bausmę atskleisti atsisakė. Daugiau su A.Kutrevičiumi man neteko bendrauti. Vėliau jis, dar dirbdamas dienraštyje „Lietuvos rytas“, parašė mane šmeižiančią informaciją, o po kiek laiko pradėjo dirbti viename teisme atstovu spaudai, šiuo metu jis eina garbingas Teisingumo ministerijos Informacijos valdymo ir visuomenės informavimo skyriaus patarėjo pareigas. Štai tokia graži ir „nedulkėta“ buvusio žurnalisto Audrio Kutrevičiaus karjera... Padėjusi ragelį ir išjungusi įrašinėjimo aparatūrą(visi pokalbiai po prieš tai vykusių įvykių dabar buvo nuolat įrašinėjami), sustingau: toks nuosprendis reiškė tik VIENĄ – realų laisvės atėmimą mažiausiai dvejiems metams, kitokia bausmė įstatyme nebuvo numatyta. Nors pasąmonė tai jautė ir siuntė signalus, protas su tuo susitaikyti niekaip negalėjo. Kaip? Kaip??? Po tokių nu
statytų klastojimų ir įrodymų naikinimo faktų? Kaip teismas juos galėtų paneigti? Kas ten tame nuosprendyje surašyta tokio, kad mane galima būtų pripažinti kalta? Slogias mintis nutraukė skambutis – A.K. pasiūlė susitikti, aptarti rytdienos nuosprendžio galimybes. Nors mane jau senokai erzino jo įkyrumas ir noras viską žinoti, bandant tai pridengti tariamu meilės jausmu, sutikau pasimatyti. Maniau, kad susitikimas leis geriau išryškinti rytdienos situaciją. Vaikščiojant Vokiečių gatve, papasakojau jam apie pokalbį su žurnalistu. Jo susirūpinimas ir išgąstis buvo tokie natūralūs, kad vienu momentu net suabejojau, ar teisingai vertinu šį žmogų. Gal tikrai jo toks būdas, ir jis niekaip manęs neišduoda SISTEMAI? Deja, susitikimas su A.K. jokio aiškumo nesuteikė. Kitą rytą žingsniavau Gedimino prospektu link Vilniaus apygardos teismo.

 

Skambutis – A.K. ėmė reikalauti tuoj pat grįžti į ofisą ir į jokį teismo posėdį neiti. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau: kaip neiti? taigi už neatvykimą į teismo posėdį mane gali suimti? A.K. nesiliovė reikalavęs kuo greičiau eiti tolyn nuo teismo, sakė, kad jam tapo žinoma, jog būsiu suimta teismo salėje. Pasižiūrėjusį į rankoje laikomą maišelį, kuriame jau buvo paruošti būtinieji daiktam pirmam sulaikymo laikui, paklausiau, jei neisiu, kas manęs laukia po to? Atsakymas privertė net sustoti viduryje gatvės – man dar šiandien bus parūpinta pažyma, kad sergu psichine liga, to dėka, pasak A.K., aš būsiu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Dar ilgai tylėdama, klausiausi buvusio draugo išvedžiojimų, jog tokia išeitis yra geresnė nei ilgi metai nelaisvės, jog gal vėliau kaip nors tą ligą galima bus paneigti, jog jis tuoj pat atvažiuoja manęs pasiimti... Pabaigai paklausiau, iš ko man reikės gyventi – juk psichinis ligonis negali būti advokatu. Į tai A.K. kažką neaiškiai numykė, jog ką nors sugalvos. Viskas išsidėliojo kaip ant delno: aš nenueinu į teismo posėdį – mane arba suima už neatvykimą pagal teismo šaukimą, pažeidus kardomosios priemonės sąlygas, arba man iš tiesų įteikiama pažyma apie mano tariamą psichinę ligą, ir byla nutraukiama. Abu variantai SISTEMAI būtų tinkami. Pirmasis – mano suėmimas, neatvykus į teismo posėdį, būtų tarsi savo kaltės netiesioginis pripažinimas, vengiant nuosprendžio vykdymo. Be to, aš, uždaryta už grotų, tapčiau nesaugi ir pažeidžiama. Antrasis – pažyma apie psichinę ligą iš tiesų mane išgelbėtų nuo sufabrikuotos bylos, tačiau aš jau niekada niekam negalėčiau pasakyti TIESOS. Kas manim, psichine ligone, tikėtų? Aš tiesiog tapčiau pajuokos ir patyčių objektu. O visi tie R.Jancevičiai, A.Klimavičiai, Igoriai B., D.Stankevičiai ir kiti „veikėjai“ švęstų savo eilinę pergalę. Visai, kaip mano sapnuose... Taip, pamaniau, paskutinis variantus visus tenkintų geriausiai. Ir kaip čia neprisiminus vieno mūsų kliento Jurijaus Rudanovo nelaimingai susiklosčiusio likimo? Jam pradėjus kovą prieš aukštus politinius veikėjus dėl gana buitinio dalyko, buvo sužlugdytas jo verslas, atsiradus keistai pažymai apie jo tariamą psichikos sutrikimą, jis nebuvo ginamas teisėsaugos, o po jo kitų advokatų išdavystės ir jo suėmimo, žmogus neišlaikė ir nusižudė. Jei nusižudė... A.K. pažadėjau grįžti į ofisą, kur jo liksiu laukti, o pati, išjungusi mobilų telefoną, pravėriau Vilniaus apygardos teismo duris...

Žiniasklaidos atstovai šurmuliavo, bėgiojo sekretorė, advokatai vengė mano žvilgsnio, vėlavo konvojus – viskas fiksavosi kažkaip momentiškai ir kaip rūke. Neužmiršau tik vieno – šypsotis ir dar kartą šypsotis. Jei jau pralaimėti, tai bent neklūpant ant kelių... Teisėja ilgai skaitė nuosprendį, rankose vartydama kažkokias suklijuotas popierių paklodes – esmę supratau: esu kalta ir nuteista dvejiems metams laisvės atėmimo, bet kodėl ir kuo remiantis esu nuteista, kad ir kaip atidžiai klausiausi, negalėjau suvokti. Ne mažiau nei nuteisimas bei paskirta man bausmė nustebino ir teismo sprendimas skubos tvarka, nelaukiant nuosprendžio įsiteisėjimo, sunaikinti dalį mano pateiktų įrodymų: mano asmenines užrašų knygutes, V.Novickio laiškus ir dar kelis raštelius. Tada pagalvojau: „Kam? Kaip galima naikinti byloje ištirtus įrodymus, kuriais remiamasi, dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui? O kaip apeliacinės instancijos teismas vertins mano skundo argumentus, kuriuose aš minėsiu šiuos įrodymus? Kaip galės įsitikinti mano skundo motyvų teisingumu, jei tie įrodymai bus sunaikinti?“ Sustabdyti įrodymų sunaikinimo nepavyko – mano prašymas buvo atmestas. Rašteliai buvo dar vienas svarbaus klastojimo įrodymas, neparankus prokuratūrai ir teismui. Ekspertams buvo pateikti du rašteliai, dėl kurių jie pasisakė sekančiai – negalime atsakyti, ar pirmą raštelį surašė D.Guobienė, antrą raštelį galimai surašė D.Guobienė. Kai jiems buvo pateiktas trečias nežinomo asmens surašytas raštelis, ekspertai, lygindami jį TIK su aukščiau aptartais kitais dviem rašteliais, pasisakė, kad trečią raštelį surašė D.Guobienė(?). Prokuratūra nesitikėjo, kad aš pastebėsiu eilinę jų „kliurką“, o teisme apklausti ekspertai nesugebės paaiškinti, kaip iš dviejų raštelių, kurių vieną surašiusio asmens nustatyti nepavyko, o kitą tik GALIMAI surašė D.Guobienė, galima buvo padaryti kategorišką išvadą, kad trečią surašė D.Guobienė. Patys rašteliai ir jų turinys man niekaip nekenkė, tačiau man buvo svarbiau išsaugoti patį tokių klastočių, atliekant rašysenos ekspertizę, įrodymą. Kodėl buvo sunaikintos mano asmeninės užrašų knygutės, man nebuvo sunku nuspėti. Be ten buvusių mano nekaltumo įrodymų, jose buvo sužymėtos tam tikros svarbios schemos ir tam tikrus prokuratūros darbuotojus demaskuojantys faktai. Sakykime, dėka vienos schemos, kurią man pavyko išsiaiškinti, aš, naudodama paprastą stacionarų telefoną, galėjau klausytis kitų asmenų telefonuose esančius balso pranešimus. Tam tereikėjo pakelti telefono ragelį, surinkti tam tikrą skaičių kombinaciją, po jos suvesti norimo perklausyti kito asmens telefono numerį – ir viskas. Tokio informacinio ginklo mano rankose SISTEMA negalėjo palikti. Po kelių dienų susitikau advokatą A.Liutvinską, kurio paklausiau, kaip jis vertina mano nuosprendį. Šis man paaiškino, kad klausinėjo teisėjos, kodėl toks keistas nuosprendis, į ką jam teisėja atsakė – perskaitysi, suprasi. Beje advokatas mane užsipuolė dėl to žaidimo su atsisakymo nuo jo paslaugų: „Juk jie dabar pagalvos, kad mes išvien, kad čia aš tai sugalvojau.“

Keista reakcija ar ne? O kaip turi būti – argi ne išvien eina advokatas ir klientas? Ar nebūtų garbė advokatui, padaryti niekiniu neteisingą nuosprendį, pasinaudojus grubiu procesiniu pažeidimu? Kai pagaliau nuosprendis buvo surašytas ir man įteiktas, prisiminiau pokalbį su A.Liutvinsku ir supratau, ką turėjo omenyje teisėja – tokio jovalo, be logikos, be aiškių argumentų, be ištirtų įrodymų įvertinimo man dar neteko skaityti. Nuosprendis pats savaime šaukėsi būti panaikinamas. Mintyse padėkojau teisėjai, kuri bent taip priešinosi prokuratūros savivalei. Dar iki nuosprendžio paskelbimo, vienas man artimas teisėsaugos pareigūnas papasakojo, kad teisėja negali daugiau tverti viso to absurdo, vadinamo teisingumu, kad net jos artimieji meldžia Dievą greitesnės mano bylos nagrinėjimo baigties vardan teisėjos ramybės ir galimybės greičiau išeiti iš darbo. Tačiau SISTEMA iš šios teisėjos pareikalavo dar vienos bylos išnagrinėjimo ir tik tada ją „paleido“. Pastaroji byla buvo ne mažiau skandalinga nei manoji – pagal analogiškus straipsnius buvo teisiamas advokatas A.Bartusevičius. Dabar nelabai atsimenu jo bylos, atmintyje įstrigo tik vienas epizodas – advokatas buvo nuteistas už didelės sumos iš kliento gavimą, kai šis buvo laikomas Lukiškių kalėjime. Jokių patikimų įrodymų tam nusikaltimui patvirtinti nebuvo, ir niekas net nekreipė dėmesio į tai, kad mūsų kalėjimuose kaliniai neturi galimybės disponuoti grynaisiais. A.Bartusevičiaus bylą kažkiek siejau su jo atstovavimu ir teisinių paslaugų B.Dekanidzės tėvui G.Dekanidzei teikimu. Tiesiog man susidarė
įspūdis, kad bet kas, kažkaip priartėjęs prie šios giminės, būdavo naikinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas V.Greičius drausmine tvarka nubaudė teisėją, per ilgai nagrinėjusį G.Dekanidzės bylą, nors pati drausminė byla kėlė daug abejonių dėl savo teisėtumo ir objektyvumo. Advokatams, ginusiems B.Dekanidzę, vis iškildavo kažkokių neaiškių problemų. Gal kaltės jausmas dėl B.Dekanidzės bylos vertė šalinti visus, bent kiek tą kaltę priminančius jau viens savo buvimu? Rašydama apeliacinį skundą, jau žinojau, kad realiai kalėti, net ir išlikus neteisėtam nuosprendžiui, neteks – greitu laiku turėjo įsigalioti Amnestijos aktas, kurį pritaikius, nuo bausmės atlikimo, kaip motina, auginanti mažametį vaiką, būčiau atleista. Bet tai žinojo ir SISTEMA. Ir jos tai netenkino – reikėjo kažką sugalvoti, kad tiek įdėto vargo dėl D.Guobienės nuteisimo nenueitų veltui. Mano kolegos mane įspėjo, jog bus ieškoma būdų pradėti dar vieną baudžiamąją bylą tam, kad, subendrinus abiejose bylose paskirtas bausmes, būtų pasiekta bendra didesnė nei penkerių metų laisvės atėmimo bausmė – tokiu atveju amnestija man nebūtų taikoma. Ir iš tiesų, prokuratūra mano baudžiamojoje byloje surašė apeliacinį skundą, reikalaudama man paskirti griežtesnę bausmę – penkerius metus laisvės atėmimo. Beliko sulaukti tik dar vienos baudžiamosios bylos, kurioje paskirta bausmė padėtų viršyti bausmę, paskirtą pirmoje baudžiamojoje byloje.. Ir juk nežinai žmogau, iš kurios pusės bus smogta... Mano Achilo kulnu tapo mano pati artimiausia aplinka... A.K., matydamas, kaip jo kontrolė slysta jam iš rankų – informacijos apie klientus neteikiau, klientų neapleidau, baudžiamojoje byloje nuo „pažymų“ atsisakiau, - ėmėsi kitos taktikos. Jau kuris laikas pastebėjau, kaip jis gan intensyviai ėmė bendrauti su mano mama, seserimi, mano buvusia sūnaus aukle. Pati aš buvau spaudžiama, kuo greičiau už jo ištekėti. Šį įdomų pasipiršimo variantą vertėtų aprašyti. 2003 metų pavasarį pokalbis vyko ofise, A.K. nežinant, kad jis yra girdimas mano kolegės Anželikos. Vyras ėmė primygtinai reikalauti, kad mes susituoktume, todėl jis jau šiandien norėtų persikraustyti į mano namus. „Na, ne... Aš – padori moteris: pirmiau vestuvės, po to jau lagaminai į namus,“ – paaiškinau jaunikiui. „Gerai, aš pasitariu su draugais,“ – atsakė A.K. ir išėjo iš ofiso. Tarpduryje pasirodžiusi Anželika neslėpė nuostabos: „Na, ko juos ten moko? Ko jie taip lengvai išsiduria? Ir šitas, matai, bėga tartis su „draugais.“ Kitą dieną A.K. pareiškė, kad viskas sutarta – ryt einame paduoti pareiškimus, o šiandien vakare jis kraustosi pas mane. „Oi, ne... Na ką tu? Aš noriu normalių vestuvių, gėlių, šampano, povestuvinės kelionės,“ – maivausi toliau. „Gerai, matysime, ką nors sugalvosime,“ – pasimetė A.K. „Su draugais,“ – paantrinau aš.
VII. „TEISINGUMO“ MĖSMALEI MALANT...

 

„Ką su draugais?“ „Su draugais pagalvokite,“ – nekaltai pridūriau. Trečią dieną išgirstu naują A.K. ir „draugų“ pasiūlymą – ryt einame paduoti pareiškimus, savaitgalį, tai yra po kelių dienų, švenčiame vestuves ir tą pačią dieną važiuojame pas mane. Žiūrėjau į jaunikį ir nežinojau, juoktis ar verkti, gražiai atsisveikinti ar mesti pro duris. „Ach, moriak, tu ochenj dolgo plaval(jūreivi, per ilgai tu plaukiojai – dainos žodžiai)... Aš persigalvojau – netekėsiu už tavęs,“ – nutariau daugiau nekankinti A.K. „O kas tau netinka?“ – pratrūko nesėkmingai tik ką besipiršęs jaunikis, - „Na, taip – mes(?) stebėtume tave, tu teiktum informaciją. Bet juk turėtum „stogą“, galėtum net teisėja dirbti.“ „Pirma, jei jau man tai būtų priimtina, aš tam sutikimą galėjau duoti prieš ketverius metus STT – ir teisėja dirbčiau, ir „stogą“ turėčiau, ir visų šių kančių būčiau išvengusi. Antra, aš nenoriu vyro, su kuriuo miegodama, jaučiausi taip, tarsi miegočiau su visu Valstybinio saugumo departamentu – juk mikrofonus turbūt net į lovą sukištumėte?“ „Aš žinojau, kad manimi jau seniai nepasitiki: juk net ne dokumentus man saugoti perdavei, o šiaip... šiukšles...“ – priminė man A.K. vieną „lakmuso“ popierėlį. Dar iki nuosprendžio priėmimo A.K. ėmė iš manęs reikalauti rimtai pasirūpinti turimų įrodymų saugumu, pasisiūlė ir pats juos pasaugoti. Aš nusprendžiau jį patikrinti – suruošiau paketą, į kurį sudėjau tuščius popieriaus lapus, kažkokį seną laikraštį ir raštelį, pasišaipantį iš nevaldomo žmonių smalsumo, jei tas paketas būtų atplėštas. Paduodama tą užklijuotą popierių ryšulį, pasakiau, kad juo tikiu ir paprašiau jo neatidaryti. Paaiškinau, kad tai – tik dalis dokumentų, be to jis yra dubliuotas. A.K. pažadėjo paketo neatplėšti ir saugiai paslėpti. Ir štai dabar prasitarė... „Juk žadėjai jo neatplėšti?“ „Man buvo įdomu,“ – atsikirto A.K. „Tau ar tavo draugams?“ Tyla. Kelias dienas buvo ramu. Ir štai vieną vakarą A.K. pasirodė prie mano namų vartų. Kadangi kieme lakstė dobermanas, aš be baimės priėjau prie tvoros ir liepiau jam važiuoti pro šalį. Tačiau A.K. net ir nemanė to daryti – jis, nebodamas šuns, peršoko per tvorą ir įėjo į mano namus. Nežinau, ką jis ten darė, nes, čiupusi sūnelį į glėbį, nubėgau pas kaimynus. Mačiau, kad A.K. kažkokios keistos būsenos, tarsi apsvaigęs. Jaučiau baimę, nes nebuvau jo tokio mačiusi. Paprašiusi kaimynų prižiūrėti mano sūnų ir priėjusi prie vartų, ėmiau skambinti policijai dėl neteisėto įsibrovimo į mano namus. Policija, nieko neaiškindama, atvažiuoti atsisakė. Išsikviečiau Anželiką, paskambinau Arui – man reikėjo bent draugų pagalbos. A.K., išėjęs iš namo, atsisėdęs verandoje ir visa tai girdėjęs, tik juokėsi. Bet, kas buvo keisčiausia, jis glostė mano dobermaną Lakį, kaip kačiuką. Lakį, kuris neapkentė svetimų, o, jei tie dar ir su kvapeliu būdavo, galėjo sudraskyti nekviestus svečius į gabalus... Gan greit atvažiavusi Anželika
kažkaip įtikino A.K. važiuoti namo, tuo labiau, kad ėmė rinktis kaimynai, situacija jam darėsi akivaizdžiai nepalanki... Po kelių dienų visai netikėtai, einant atidaryti vartus svečiams, buvau užpulta Lakio – vos spėjau užsirioglinti ant beveik dvimetrinės tvoros. Tačiau nugara, pečiai ir rankos liko išdraskytos dobermano dantų ir nagų. Tuoj pat pribėgęs sūnelis, Lakį nubaudęs, uždarė jį į voljerą. Tik ką mane puolęs ir draskęs šuva, kaip ėriukas, pakluso šešerių metų vaiko komandoms... Susiskambinau dėl šios situacijos su muitinės kinologu, dresiravusiu mano dobermaną, ir viską papasakojau. Jis liko nustebęs: „Dobermanai šiaip jau isterikai, bet Lakis – iš Favoritų linijos ir gan stabilios psichikos. Jei jo nenuskriaudei, reiškia, kad jam buvo padarytas poveikis. Paskutiniu metu svetimi nesilankė tavo namuose?“ Viskas ir vėl ėmė aiškėti. Žinoma, Lakis negalėjo manęs užmušti – tai sunku būtų suveikti. Bet kažkam gal reikėjo mano rimtesnio sužalojimo ir gydymosi ligoninėje, nebūnant namie? Kai „užtaikai“ ant teisingos minties, viskas ima skleistis, kaip krentant domino kaladėlėms – vaizdas atsivėrė... 2002 metų gegužės 27 dieną teismui paskelbus nevykusį nuosprendį ir man parašius apeliacinį skundą bei artėjant amnestijai, SISTEMAI tapo svarbu išgauti iš manęs turimus įrodymus ir jai svarbią informaciją, kol ji nepasklido. O tai galėjo įvykti bet kada. Ir tada aš prisiminiau, kaip 2002 metų lapkričio mėnesį man mano mama ir buvusi sūnaus auklė pranešė apie įsibrovimą į mano namus. Tuoj pat atvažiavusi, radau išverstus doku
mentų segtuvus, išmėtytus daiktus. Tačiau niekas nedingo, liko nepaliesti net šalia gulėję pinigai, tiesiog matėsi, kad kažko buvo ieškoma. Žinojau, kad į policiją kreiptis neverta – jie netiria mano atžvilgiu padarytų net akivaizdžių nusikaltimų, o čia juk nieko nebuvo pavogta. Viską nufotografavau ir ėmiausi tvarkyti sujauktą antrą namo aukštą. Tada aš neatkreipiau dėmesio į tai, kad apie įsibrovimą buvau įspėta mamos ir auklės Vandos, kurios NIEKADA nebuvo pakilusios į antrą namo aukštą – tai buvo neįmanoma dėl techninių aplinkybių. Man tada nekilo klausimas, kaip šios moterys, būdamos pirmame namo aukšte, sužinojo apie tai, kas įvyko jo antrame aukšte. Beveik po pusmečio nuo to įvykio ofise paprašiau vieno darbuotojo padaryti man kavos. Skaitydama bylą, gurkštelėjau gėrimo ir nustebau, pajutusi burnoje keistą geležies skonį. - Kokia keista kava...- nusistebėjau. - Jei kas nors kažką ir įpylė, tai tik į tą indą, kurioje ji laikoma. Aš čia ne prie ko... – skubiai sureagavo darbuotojas. Mane jo atsakymas privertė suklūsti: savo fraze aš jo niekuo neapkaltinau, o jis puolė teisintis ir dar tokiu keistu būdu – kažkas įpylė, jei įpylė, aš ne prie ko... Nutariau pasisaugoti ir, niekam nematant, perpyliau į du atskirus maišelius kavos tirščius ir sumaltą kavą. Po kelių minučių pakaušiu ėmė „bėgioti skruzdėlytės“, aptirpo pirštų galiukai, pradėjo svaigti galva. Anželika iškvietė greitąją pagalbą, gydytoja, išmatavusi spaudimą, pasiūlė važiuoti į ligoninę – kraujo spaudimas buvo pavojingai per aukštas. Važiuoti į ligoninę atsisakiau, paprašiau vaistų. Nuėjusi į virtuvę,
tabletes išmečiau į kriauklę ir išgėriau visą stiklą karštos arbatos su medumi. Visi patirti simptomai man jau buvo pažįstami, o vienintelę priemonę bent minimaliai poveikiui sumažinti turėjau pasiruošusi po ranka. Po dešimties minučių dar kartą išmatavus kraujo spaudimą, gydytoja pasidžiaugė, kad viskas normalizavusi, vaistai man akivaizdžiai padėjo. Jeigu ji būtų žinojusi, kur atsidūrė tie vaistai... Išvažiavus greitajai pagalbai, su Anželika negalėjome atsistebėti darbuotojo, paruošusio man kavą, demonstruojamu „spektakliu“ – jis išsirengė beveik nuogas iki juosmens ir taip vaikščiojo po ofisą, tarsi rodydamas: „aš nieko prie savęs neturiu.“ Keistas būdas apsiginti, tuo labiau, akd niekas tavęs dar niekuo neapkaltino. Tuo jis ir išsidavė dar kartą. „Apsirenk, nedaryk mums gėdos ir dink iš čia,“ – darbuotojas buvo išvarytas lauk. Bet ir save aš nemenkai kaltinau: taip saugotis, ir taip apsikvailinti – leisti svetimam žmogui paruošti gėrimą... Tada mes tik spėliojome, su kuo tai galėjo būti susieta: ar su A.K., ar su Pinskų problemomis. Atsakymo mes neradome, bet ištirta „kava“ abejonių nepaliko – man dar kartą tiesiog pasisekė, Dievas saugojo. Prisiminus tuos įvykius, kaleidoskopu pradėjo bėgti vaizdai – A.K. atvažiuoja pas mano mamą, A.K. bendrauja, man nesant, su aukle Vanda, A.K. lankosi pas mano seserį, pagaliau A.K. net vestuvių kaina bando patekti į mano namus, o vėliau į juos ir įsibrauna, po ko Lakio užpulta aš turėčiau bent neilgam gydytis ligoninėje... Jie tiesiog bet kuria kaina turėjo pakliūti į mano namus ir rasti ten tai, kas atėmė jų ramų miegą – jiems rei
kėjo visų mano įrašų, nuotraukų, dokumentų... Tai supratusi, žinoma, į ligoninę nesiguliau – šuns padarytas žaizdas „apsilopiau“ pati. Bet liko svarbiausias klausimas – ar visa tai, ką suvokiau, reiškė, jog mano artimieji veikia prieš mane? Iš tiesų paskutiniu metu jautiesi pokyčiai bendravime su seserimi, mama, o buvusi auklė Vanda net akivaizdžiai reiškė man savo nepasitenkinimą. Bet visa tai aš susiejau su turtiniais klausimais, todėl neieškojau kitų galimų priežasčių. Pablogėjus mano mamos sveikatai, ji nutarė persikraustyti gyventi arčiau manęs. Be to, ir nuosavą namelį netoli miesto išlaikyti iš pensijos buvo lengviau nei butą Vilniuje, o dar ir kokią daržovę ar uogą užsiauginti galima buvo. Tokia pat mintimi užsikrėtė ir buvusi mano sūnaus auklė Vanda. Prieš kelis metus persikrausčiusi gyventi į Kauną arčiau sesers, suprato suklydusi – tai jos butą apvogė, tai ėmė trūkti pinigų vaistams, komunalinėms paslaugoms apmokėti. Nors jos, kaip auklės, paslaugų man jau nereikėjo, bendravimas nenutrūko, ir, kiek galėjau, finansiškai ją rėmiau: pirkau vaistus, palikdavau pinigų, kartais apmokėdavau komunalines paslaugas. Tačiau abi supratome, kad, gyvenant arčiau viena kitos, lengviau spręstume iškylančias problemas. Taip Vanda nusprendė grįžti į Vilnių. Buvome sutarusios, kad aš jai surasiu nebrangų namelį, kurį, buvusiai auklei pardavus butą Kaune ir man prisidėjus savo pinigais, nupirksime abi per pusę. Vanda turėjo jame gyventi iki mirties, o savo pusę žadėjo man palikti testamentu – nei šeimos, nei vaikų ji neturėjo, o senyvas amžius reikalavo priežiūros ir globos. Man pavyko rasti savo mamai ir buvusiai auklei namus kaimynystėje visai šalia manęs – vos už šimto metrų. Prasidėjo namų rekonstrukcijos ir remonto darbai(namus dar reikėjo komunikuoti –įvesti vandentiekį, kanalizaciją, šildymo sistemą), buvo vežami baldai, buities įranga. Su Anželika supratusios, kad advokatūroje mums neleis likti, būsime bet kuria kaina išstumtos, ėmėmės ir kito verslo – įkūrėme savo statybines paslaugas teikiančią įmonę. Taigi, darbo jėgos ir galimybių tokiems darbams atlikti netrūko. Už Vandos parduotą butą pinigai buvo perduoti namo savininkei, likusi dalis iš mano pusės turėjo būti sumokėta po namo dokumentų sutvarkymo. Tačiau iki galutinės sutarties pasirašymo namo savininkė leido namą rekonstruoti ir į jį įsikelti. Kai jau viskas ėjo į pabaigą, Vanda staiga pareiškė, kad namas turi būti nupirktas jos vienos vardu: „Tu, Daiva, sumokėk savo pusę, bet namą įforminsime mano vardu, o vėliau aš tau surašysiu testamentą... arba tavo sumokėtus už namą pinigus grąžinsiu dalimis...“ Pamaniau, kad juokauja: „Kaip tai? Juk tarėmės kitaip – mokame perpus ir perkame abiejų vardu. Na, kam man tas testamentas, kurį galima keisti kiekvieną dieną, kurį pagaliau gali užginčyti ir jos senyva sesuo, reikalaudama sau privalomosios palikimo dalies ?

 

Ir dar gražiau – grąžins dalimis: per kiek metų, kokiomis dalimis, jei pensijos net vaistams neužtenka? Grąžins sumokėtus už namą ir už jo pagerinimą? Tokių pinigų aš niekada neatgausiu...“ Bandžiau su Vanda gražiuoju kalbėti, aiškinau, kad manęs nedomina tokia neaiški ir keista investicija. Bet jis užsispyrė ir ne iš vietos – namas turi būti nupirktas jos vardu, ir taškas. Numojusi ranka į jau sumokėtus už namo pagerinimą pinigus, pasiūliau jai pačiai sumokėti likusią pinigų dalį ir pirkti namą savo vardu – manęs daugiau šis klausimas nedomino. Vanda pasipyktino – juk ji neturinti tiek pinigų. Atsakiau, kad reikia laikytis susitarimo, nes tokio mąsto labdara manęs nedomina, jaučiuosi mulkinama ir išnaudojama. Tada ir išgirdau iš Vandos tai, į ką iš karto neatkreipiau dėmesio: „Nieko, nieko, sumokėsi tu tuos pinigus. Prokuratūra tave privers.“ Po to pokalbio mano bendravimo ėmė vengti mama ir sesuo, o aš ir nesipiršau pokalbiams. Maniau, turtiniai klausimai, nesusikalbėjimas – reta giminė to išvengia. Taip, maniau tuo metu... Bet dabar, viską sudėliojusi ir prisiminusi A.K. intensyvų bendravimą su mano artimaisiais, supratau, jog klydau... Štai JI, mano antroji baudžiamoji byla, kaip ir sakė mano kolegos, už kurią man ruošiamasi reikalauti bent dviejų mėnesių laisvės atėmimo, jungiant prie sugriežtintos bausmės pirmoje byloje, viršijant penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, kas leistų netaikyti man amnestijos... Supratau, kad spąstai jau paspęsti, bet buvo per vėlu... Anželika kategoriškai nenorėjo sutikti su mano įžvalga, aiškino, kad man tikrai jau paranoja: pirma, čia nebuvo jokio nusikaltimo, nei aš Vandos pinigus paėmiau, nei namą atėmiau, antra, kaip galima buvo galvoti, kad patys artimiausi žmonės ims kartu su prokuratūra veikti prieš mane, o svarbiausia – KAIP veikti? Protu aš irgi suvokiau, kad nieko neteisėto nepadariau, dar ir pati nukentėjau, sukišdama pinigus į namo, kuris man niekada nepriklausys, rekonstrukciją, bet nuojauta kuždėjo, jog ne tai svarbu – prokuratūra šį kartą viską varys, kaip sviestu patepusi. Ir nuojauta neklydo... Jau 2003 metų rudenį man buvo pateikti įtarimai – buvau apkaltinta sukčiavimu, nes nesumokėjau pažadėtos pinigų sumos ir nenupirkau Vandai namo. Štai taip! Kiek rodžiau tuos kaltinimus savo kolegoms, tiek mačiau nuostabą jų akyse. Jie skaitė po kelis kartus tą formuluotę ir niekaip negalėjo suprasti, kame tas sukčiavimas: na, tarėsi žmonės dėl namo pirkimo, nesutarė, išsibėgiojo – ir? Kame problema? Vienas iš mano draugų man atnešė prokuratūros nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą advokatui, už vienos politikės pinigus SAVO VARDU nusipirkusiam nekilnojamąjį turtą. Prokurorai neįžvelgė čia sukčiavimo ir pasiūlė santykius aiškintis teisme civiline tvarka. Kolega man pasiūlė kreiptis į prokuratūrą, reikalaujant paaiškinti, kodėl taip skirtingai verti
nami baudžiamąja prasme įvykdyti veiksmai – ten, kur tikrai buvo įvykdytas sukčiavimas, jie baudžiamąją bylą iškelti atsisakė, o ten, kur žmogus nei pinigus pasisavino, nei namo savo vardu nusipirko, jie sugebėjo įžvelgti kriminalą. Nutarėme su Anželika kreiptis į tuometinį LR Generalinį prokurorą A.Klimavičių – R.Jancevičiaus prokurorai „stūmė“ pirmąją bylą Apeliaciniame teisme, antroji byla buvo tiriama, vadovaujant J.Rėksnio kontorai, todėl į šiuos pareigūnus apeliuoti nebuvo prasmės. 2004 metų pavasarį pokalbio su prokuroru A.Klimavičiumi metu bandėme žmogiškai aiškinti, kad toks neteisėtumas ir persekiojimas tiek baudžiamąja prasme, tiek įtakojant mūsų, kaip advokačių, veiklą turi liautis, kad prokurorų savivalė mano atžvilgiu peržengė visas ribas. Nuoširdžiai manėme, kad „tėveliui-carui“ nėra žinoma, ką išdarinėja jo pavaldiniai. Tačiau prokuroras tik išsišaipė – užtikrino, kad Rimas(Advokatūros Pirmininkas R.Andrikis) mūsų daugiau nepalaikys, o man pasiūlė viską surašyti raštu: „Tu gi, girdėjau, parašei knygą? Tai ir surašyk man tai viską raštu, kaip moki, kad įdomu būtų prieš naktį pasiskaityti.“ Į ofisą grįžau įsiutusi dėl tokio pasityčiojimo ir ėmiau rašyti raštą prokuroro skaitymui prieš miegą – su visomis pateiktomis dokumentų, nuotraukų kopijomis gavosi maždaug šimtą lapų. Rašte apkaltinome prokurorą A.Klimavičių neaiškiu bendradarbiavimu su Baltarusijos Respublikos saugumu, įrodymų naikinimo ir klastojimo slėpimu, nusikaltimų netyrimu. Visa tai pateikiau oficialiai per raštinę. Su Anželika bandėme nuspėti, kokią reakciją sulauks tokie mūsų kaltinimai – baudžiamosios bylos už šmeižtą neiškels, nes žino, kad savo teiginiams patvirtinti turime visus įrodymus. Galėtų vėl grįžti prie temos – psichinė liga, tačiau neįmanoma apkaltinti psichiniu sutrikimu iš karto dviejų, raštą pasirašiusių advokačių. Prieš vizitą pas Generalinį prokurorą nutariau atimti iš A.K. galimybę toliau įtakoti įvykius – apskundžiau jo veiksmus VSD. Tarnybinis tyrimas buvo atliktas skubiai. Pareigūnui, jį atlikusiam, parodėme, kiek ir kaip užfiksavome ne tik A.K. bendravimą su mumis, bet ir kitų VSD pareigūnų „išsišifravimą“. Pastebėjau, kaip pareigūną sudomino ir mano pakankamai sena informacija apie VSD galimą susidomėjimą brangiu nekilnojamuoju turtu. Veiksmas vyko dar 1996 metais. Į mane kreipėsi vieni pažįstami, prašydami padėti neteisingai apkaltintam jų kaimynui. Pačioje Vilniaus miesto širdyje, Vokiečių gatvėje, erdviame trijų kambarių per du aukštus bute gyveno keturių asmenų šeima. Šeima eilinė su įprastomis asocialiomis problemomis: joje buvo mėgiama ir padykaduoniauti, ir pagirtauti. Vieną dieną miršta motina, po kelių mėnesių – vienas sūnų, o neužilgo bute randamas mirtinai sumuštas tėvas, kurio nužudymu apkaltinamas vienintelis likęs gyvas sūnus – invalidas, neturintis vienos rankos. Kaimynai patvirtino, jog tėvas tą dieną namo grįžo jau žiauriai sumuštas ir beveik nesąmoningas, nesiorientavo
aplinkoje, kritinėjo nuo laiptų. Sūnus kaltinimus neigė, aiškino, kad visą dieną girtavo su sugyventine namie. Radęs ant laiptų sąmonę praradusį tėvą, iškvietė greitąją pagalbą ir policiją. Mirtys šioje šeimoje buvo keistos, kėlė daug klausimų, o ir invalidą sūnų įtarti nužudymu buvo kvaila – jis dėl savo fizinės negalios kita ranka net taburetės pakelti negalėjo. Paprašiau savo kitos ilgametės draugės advokatės užsiimti šia byla ir atkreipti dėmesį į tai, kad likęs gyvas sūnus vargiai turėjo galimybę nužudyti savo tėvą, kad jaučiu, jog viskas daroma dėl brangaus buto, kurį dabar, jei nebūtų apkaltintas tėvo nužudymu, turėtų paveldėti sūnus – invalidas. Draugė noriai ėmėsi bylos, tačiau labai greitai pareiškė, kad niekuo padėti negali – sūnus bus apkaltintas tėvo nužudymu ir nuteistas, o buto jis niekaip nepaveldės. Man sukėlė įtarimą toks greitas advokatės pozicijos pasikeitimas. Nors nenorėjau prarasti draugės, bet man svarbiau buvo išsiaiškinti, kad yra šalia manęs, kam aš galiu ar negaliu atsukti nugarą. Paprašiau jos kreiptis į notarę, vedusią paveldėjimo bylą, ir savo kliento vardu reikalauti jam atiduoti dalį buto, kuris jam priklausė po motinos mirties. Dėl šios buto dalies jam neturėjo kilti jokių keblumų – įstatymas numatė tokią jo teisę. Vos išgirdusi tokį mano prašymą, draugė, nieko nepaaiškinusi, numetė ragelį. Sekančią dieną sulaukiau skambučio iš man nepažįstamo žmogaus, kuris prašė susitikimo dėl buto Vokiečių gatvėje. Atseit, jam yra žinoma iš kaimynų, kad aš kažkiek turiu informacijos apie šį nekilnojamąjį turtą. Pokalbis buvo kvailas, iš karto supratau, kad esu „gaudoma“, bet į susitikimą atvykau. Kartais būna tokie keisti sutapimai, kurių niekaip nepaaiškinsi, kaip Dievo valia – vyriškį, prisistačiusį potencialiu buto pirkėju ir dirbančiu nekilnojamojo turto sferoje, aš prieš kelias dienas mačiau su kitu pareigūnu išeinantį iš VRM pastato. Dėl demonstratyvaus operatyvinio darbuotojo elgesio tada ir atkreipiau į jį dėmesį. Ir štai dabar jis sėdi šalia manęs automobilyje ir prašo padėti jam įsigyti tą butą, nes jis jam taip patiko, taip patiko... Mielai jam sudiktavau advokatės, kuri ir užsiima byla bei buto klausimais, telefono numerį ir atsisveikinau. Neslepiamas nusivylimas užtemdė „pirkėjo“ veidą. Štai, kaip pasirodo viskas vyksta – struktūras domina brangus turtas, kurio savininkais yra asocialūs, negalintys save apginti asmenys. Tada tik reikia sugalvoti schemą, kaip juos patraukti sau iš kelio – ir štai turtas jau tavo kišenėje. Sakysite šiuo atveju turtą perimtų valstybė? Taip, turėtų perimti, bet realiai neperėmė. Ir tai, kad advokatė nepadarė to, kas žinoma net pirmo kurso teisės studentui, ir tai, kad jos brolis dirbo VSD, ir to „pirkėjo“ pasirodymas, kuris turėjo baigtis mano visišku išeliminavimu iš tolimesnių įvykių – visa tai tik patvirtina mano spėjimus. Žinoma, daug „juodųjų rejelterių“, kaip juos tada vadino, ieškojo bomželių, girdė juos, atiminėjo butus, o dar apsvaigusius vargetas trėmė į Didžiasalį ir Visaginą. Tačiau rimtus nekilnojamojo turto objektus „priglo
bė“ sisteminiai pareigūnai. Buvusi draugė pasirinko pinigus ir karjerą, o vėliau netgi savotiškai prisidėjo prie mano naikinimo, savo padėjėją pasiuntusi ginti buvusią auklę Vandą mano baudžiamojoje byloje. Net ir dabar dar kartais vartydama albumus, matydama buvusią draugę savo vestuvių, kuriose ji buvo pirmąja pamerge, nuotraukose, prisimindama, kaip kartu vasarojome jos senelės sodyboje, kepėme cukinijos blynus arba, pasislėpusios apleistame tvarte, traukdavome dūmą, negaliu suvokti, kaip paprastai žmonės keičia savo prioritetus, kokia lengva ranka braukia kitų žmonių likimus. Pagalvoju: „Na, gerai, gal nenorėjai tu pakenkti savo broliui, ar nesugebėjai pasipriešinti SISTEMAI“, tai galėjai pasakyti man, nesusipratusiam žmogui: „Atsitraukt, užmiršk šį reikalą, nieko tu čia ką pakeisi, tik sau ir man problemų pridarysi.“ Viskas baigtųsi taip pat, bet bent nesijausčiau išduota, nors galėčiau išsaugoti tau pagarbą ir gražų atsiminimą apie mūsų buvusią draugystę.“ Po atlikto VSD patikrinimo buvome paklaustos, ko mes siekiame ir ko norime. Atsakiau, kad man nereikia niekieno „kraujo“, nes jie nieko nepripažins ir nieko nenubaus. Man reikalingas tik toks atsakymas, kuriame mūsų skundas nebūtų pripažintas nepagrįstu, kaip paprastai jie linkę atrašinėti visiems besikreipiantiems į juos. Priešingu atveju pažadėjau jų atsakymą apskųsti teismui, o tai reikštų, kad būtų paviešinta nemažai negražių faktų, minimų mūsų skunde. Ir iš tiesų gavome tokį atsakymą – su „reveransais abiem pusėms“, kaip aš tai vadinu: jūsų nurodyti faktai dėl A.K. bendravimo su jūsų motina, seserimi ir buvusia vaiko aukle nepasitvirtino, A.K. pažadėjo ateityje panašių problemų daugiau nesudaryti. Vat taip – lig ir nebendravo, bet kartu pažadėjo, kad daugiau bendravimo nebus. Iš prokuroro A.Klimavičiaus atsakymo nesulaukėme nei po mėnesio, nei po dviejų. Nutarėme stebėti, kas bus. O bylose prasidėjo neįtikėtinas dalykas. Apeliaciniame teisme pirmos baudžiamosios bylos nagrinėjimui ėmėsi pirmininkauti teisėjas, buvęs Generalinės prokuratūros prokuroras S.Knizleris, Vilniaus miesto trečios apylinkės teisme nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje vadžias į rankas paėmė teisėja L.Tarčevskaja. Šis duetas ėmėsi man labai įdomios ir dar nepažįstamos taktikos – teismo posėdžius jie skyrė vienas šalia kito: jei vieną dieną byla paskiriama nagrinėti Apeliaciniame teisme, kitą dieną aš jau buvau toliau teisiama Vilniaus miesto trečios apylinkės teisme. Posėdžiai sekė vienas po kito, jų intensyvumas ir skuba, kuria buvo nagrinėjamas bylos, negalėjo nestebinti. Pabandžiusi suprasti jų strategiją ir radau tam atsakymą. Neužmirštant, kad abejose bylose man turėjo būti paskirta bendra didesnė nei penkerių metų bausmė, Apeliacinio teismo tikslu tapo išteisinimo dėl dviejų kaltinimų panaikinimas. Tik tada man daugiau nei dvigubai sugriežtinta bausmė neatrodytų absurdiškai. O minėtiems dviems kalti
nimams jau artėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Taigi, abu teismai „šuoliavo“ kaip du eržilai – ausis ausin. Situacija su namu „pakibo ore“ – jame gyveno Vanda, tačiau namas nebuvo nupirktas, namo savininkė reikalavo problemą kuo skubiau išspręsti. Tada man kilo mintis pasiūlyti Anželikai nusipirkti už tą nedidelę pradinę kainą jau pagerintą namą. Tokiu būdu būtų galima galutinai pabaigti namo pirkimą, o Vanda atgautų savo pinigus ir nuliptų nuo mano galvos. Paklausėme Vandos sutikimo namą parduoti Anželikai, ji raštu patvirtino, jog neprieštarauja, kad namą pirktų bet koks kitas žmogus – jai svarbu atgauti savo pinigus. Namo savininkė, pajudėjus namo pirkimui iš mirties taško, tik apsidžiaugė tokia išeitimi. Anželika sumokėjo namo savininkei likusią pinigų dalį ir nusipirko namą savo vardu. Vandai per antstolius ji įteikė pasiūlymą atvykti ir atsiimti savo pinigus. Buvusi auklė ant gauto pranešimo pasirašė apie jo gavimą ir dar pridėjo, kad paskaičiuos palūkanas už laikotarpį, per kurį jos pinigai buvo pas ankstesnę namo savininkę. „Mat tave gegutė, skaičiuok tu tas savo palūkanas ir palik mane ramybėje,“ – pagalvojau ir apsirikau. Prokuratūrai netiko toks posūkis įvykiuose: Vandai atsiėmus pinigus, baudžiamoji byla, sukurpta ir taip ant oro, taptų visai neįmanoma. Sureaguota buvo staigiai – teisėja L.Tarčevskaja tuoj pat priėmė nutartį sugriežtinti man paskirtą kardomąją priemonę – uždrausti man pačiai ir per TREČIUOSIUS ASMENIS BET KOKĮ kontaktą su nukentėjusiąja. Net žagtelėjau: „O kam bus su pinigų grąžinimu? Tai Anželika net pinigus Vandai įteikti negali? Nei pati, nei per antstolius?“ „Ne. Kitaip pakeisiu kardomąją priemonę,“ – nukirto teisėja. „Bet juk jus iš manęs, jei jau esu teisiama, atimate mano procesinę teisę atlyginti kad ir tariamą žalą nukentėjusiajai???“ – negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. „PAKEISIU KARDOMĄJĄ PRIEMONĘ!!!“ – užriaumojo teisingumo atstovė. Vėliau ta pati L.Tarčevskaja savo nuosprendyje parašys:“... pažadėjo nupirkti namą, savo pinigų dalies nesumokėjo, namo nenupirko, PINIGŲ NEGRĄŽINO.“ Kuriozinė situacija... Tai, kad aš negrąžinau pinigus Vandai, kuriuos jai siūlė atsiimti Anželika, kalta esu ne aš, o teisėja. Tai ją, kaip mano bendrininkę, jei jau remtis jos nuosprendžiu, reikėjo nuteisti kartu su manimi už pinigų negrąžinimą. Bet bylos vis tiek braškėjo, bliūško, Vanda painiojosi ir blaškėsi, liudytojai negalėjo paaiškinti, kodėl tardymo metu vengė akistatų su manimi. Matyt, tada ir kilo SISTEMAI mintis dar kartą pabandyti mane sustabdyti. Tik jau ne kartojant senų klaidų su spec.medžiagomis... 2004 metų gruodis. Skubėjau į eilinį L.Tarčevskajos paskirtą teismo posėdį. Tik pravėrusi išėjimo iš ofiso duris, priešais pamačiau stovintį vyriškį. Jis staigiai užsimojo ir smogė man peiliu...

Peržiūros: 1239

Komentarai   

-3 # Atas 2019-05-27 01:26
Girdėta istorija, tik kam berašyti beveik pries 20 metų gvildentus įvykius
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # J.Radovičius 2019-05-27 01:52
Jeigu gėrimo skonis keistas, reikia tuoj pat išvemti: virš klozeto įsikišti du pirštus giliai į ryklę ir dirginti ryklės liežuvėlį. Du tris kartus. Ir pasisekė Guobienei, kad jai nepaskyrė priverstinės psichiatrinės ekspertizės, kadangi psichiatrinės diagnozės niekados neatšaukiamos. Jeigu neturi draugų ar šiaip kitokių priemonių, žinoma. Mano diagnozė "sistemingas persekiojimo kliedesys" bei "nepakaltinamumas" išlieka iki gyvos galvos.
O šiaip, kaip turtiniuose ginčuose galima tikėtis kokios nors moralės ar kokių nors normų? Jų ir neturi būti. Kartą pradėjai - ir štai rutuliuojasi metų metais. O kitiems neįdomu, deja. Na ir kas, kad SISTEMA? Turtiniai santykiai yra asmeniniai, ne politiniai. Net politiniai žmonių rimtai nedomina, o dar kažkieno asmeninės nuoskaudos... Mane pati Guobienė nesenai sugėdijo, kad aš savo nuoskaudas kišu.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # Alvydas Veberis 2019-05-28 08:41
Aferistė, kokių reta. Vienoje byloje pradžiai prašė 3000 litų. Dar nepradėjus darbo daviau tik 1500. Po to davė vietoje savęs kažkokį savo įkurtos įmonės advokatą, kuris ko gero net neegzistuoja. Nekėlė telefono, negalėjau jo rasti. Kai Guobienę informavau apie tai, paprašė dar 1500, kad jau tipo kitas jos parinktas teisininkas pradėtų darbą.Tuomet pamačiau, kad su tokia teisininke toli nenueisi. Paprašiau grąžinti pinigus ir jai pateiktus dokumentus. tęsinys kitame komentare...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # Alvydas Veberis 2019-05-28 08:41
...Negrąžino. Tuomet nuvažiavau iš Panevėžio į Vilnių jų pasiimti. Užsirakino kabinete ir manęs neįsileido. Iškviečiau policiją, bet ir jų neįleido. Po kurio laiko vis tik dokumentus atsiuntė, o pinigus išvartė, kad paėmė teisėtai ir priskaičiavo dar didesnę sumą. Superinė teisininkė. Tuoj pat apie tai informavau leidinio redaktorių, kuris buo priblokštas tokio jos elgesio. Matyt, kai savo šeimos nariai apgaudinėja savus, reikia tą patį daryti su klientais, o kaip kitaip išgyventi? Todėl ir turime teisinio nihilizmo sistemą, kurią patys teisininkai, šiuo atveju, buvusi prokurorė D.Guobienė, visą tai įvardija. Po šio įvykio daugelis apgautų, prašė, kad paduotume D.Guobienę į teismą. Nenorėjau beprasmiškai kovoti su teisininke, nes ji bet kokiu atveju būtų teisiniuose dalykuose gudresnė ir žino, kaip sudoroti savo priešininką. Juk gudresni taip pat pasielgė su ja, net jeigu ji čia rašo tiesą.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-3 # J.Radovičius 2019-05-28 11:26
Net ir pats gudriausias teisininkas nieko napasiekia, jeigu nedirba bent minimaliame kontakte su kurių nors kolegų ar teisėjų grupuote. Vienui vienas gyvenime nieko nepasieksi, reikalinga būti ko nors nariu, kad tavimi būtų bent kas suinteresuotas. Guobienė tokią nuolatinę grupę turi, mini ją. Todėl į tokius disidentus bei narsuolius, kurie vis tiktai turi galimybę dirbti, normaliai gyventi ir viešai reikštis, dera žiūrėti skeptiškai. Taip, buvo gavusi net su peiliu, tai tikrai baisu. Betgi neliko viena, jai neleido visai pražūti, grįžo į normalų gyvenimą.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-2 # Daiva Guobiene 2019-05-30 16:38
Alvydai, as tikrai atidirbau tuos pinigus. Ir net gailiuosi del to...
Gerai, kad bent sustojau ir nutraukiau paslaugu teikima.
Man pakako duomenu, kad pasibjaureti jumis, kaip zmogumi.
Nezinau, kaip baigesi jusu tuometine baudziamoji byla, bet man, kaip teisininkei, viskas tapo aisku.
O ir velesni jusu "zygdarbiai" tik patvirtino mano pasirinktos pozicijos teisinguma.
Tad - jei kas nepatinka, kreipkites i teismas. Ten bent as galesiu viesai kalbeti apie jusu veikas ir ju vertinima.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti