VYTAUTAS RADŽVILAS: APIE KLANŲ KOVĄ IR JUDO PABUČIAVIMĄ

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.75 (2 Votes)

VYTAUTAS RADŽVILAS: APIE KLANŲ KOVĄ IR JUDO PABUČIAVIMĄ

Straipsnis parašytas rinkimų išvakarėse, tačiau nespėtas paskelbti iki įsigaliojant draudimui agituoti už kandidatus ir referendumų klausimu. Nors Prezidento rinkimų rezultatai žinomi, pagrindiniai straipsnio teiginiai ir įžvalgos tebėra aktualūs ir gali būti naudingi ne tik iki visų rinkimų pabaigos, bet ir po jų. Šiuo atžvilgiu tekstas nepaseno. Jį skaitant pakanka mintyse rašant vartotą būsimąjį laiką pakeisti būtuoju, o kur analizuojant bendrąją politinę ir rinkiminę situaciją kalbama esamuoju laiku, jis nesikeičia, nes ir po rinkimų kandidatų ir jų rėmėjų pozicijos politiniame lauke tebėra tos pačios.

Taigi metus politologinį žvilgsnį į rinkimų lauką atsiveria gerokai kitoks nei verdančiose diskusijose dažniausiai aptarinėjamas interesų sankirtų ir galios santykių laukas. Vertinant padėtį ir svarstymų alternatyvas rytojaus rinkimų išvakarėse, jokiu būdu nepatartina kliautis tik kandidatų kalbomis. Jos smarkiai iškreipia tikrąjį vaizdą. Pavyzdžiui, itin paplitusi nuomonė, kad G. Nausėda ir I. Šimonytė yra du tos pačios partijos statytiniai, nes kalba iš tiesų panašiai. Taip manyti nereikėtų. Pernelyg tikėti ir pasitikėti kalbomis neverta. Mat kalba tuo ir ypatinga, tiksliau – klastinga, kad ji yra ne tik priemonė išsakyti savo mintims. Ji puikiai tarnauja ir kaip įrankis nuslėpti, kas iš tiesų slypi kalbėtojo galvoje ir mintyse. Todėl pirmiausia patartina įsižiūrėti į anapus kalbų besidriekiantį politinio ir rinkiminio veikimo lauką. Jame išvystame visai kitokią politikos žaidėjų, jų interesų ir santykių konfigūraciją nei ta, kuri matoma žvelgiant į šį lauką tik per kalbų prizmę.

Griežtai ir tiksliai vertinant padėtį Prezidento rinkimų kampanijos metu ir ypač jų išvakarėse akivaizdžiai matyti, kad galimybių lauką apibrėžia ir struktūrinė dviejų klanų kova. Šie rinkimai yra ne kas kita, o MGB ir Agrokoncerno žūtbūtinio mūšio laukas, vis labiau panašėjantis į mirtinai kovai susikibusių gladiatorių kovos areną.

Vienas rytojaus mūšio dalyvis – MGB steigėjo D. Mockaus sukurtas politikos-verslo-žiniasklaidos sindikatas. Jis atsirado ir įsitvirtino įsteigus jo veiklą ideologiškai pagrindžiančią „idėjų kalvę“ – Laisvosios rinkos institutą, sindikatą aptarnaujančios žiniasklaidos tinklą ir savo tikslams pajungus net dvi partijas – Liberalų sąjūdį ir TS-LKD. Strategijos įgyvendinimą užbaigė D. Grybauskaitės išrinkimas Lietuvos prezidente. Sindikatas be jokios konkurencijos šeimininkavo Lietuvoje kaip nuosavame dvare iki praėjusių Seimo rinkimų. Atrodė, kad jis viešpataus ir vienvaldiškai siaubs kraštą amžinai. Tačiau netikėtai jį pastūmėjo į šalį ir vyraujančias pozicijas užėmė kitas – R. Karbauskio vadovaujamas Agrokoncerno klanas. Rytojaus rinkimai kaip tik ir taps prasidėjusios nuožmios dviejų klanų kovos kulminacija. Juose grumsis I. Šimonytė ir S. Skvernelis – abiejų klanų remiami kandidatai.

G. Nausėda – atskiras atvejis. Laikyti jį antruoju ir „atsarginiu“ MGB sindikato atstovu bei paprastu I. Šimonytės „dubleriu“ nėra jokio pagrindo. Tai tiesiog nesusipratimas, kurį diktuoja pernelyg didelis kliovimasis kandidatų kalbomis ar jiems rodomomis partijų simpatijomis bei antipatijomis. G. Nausėda neabejotinai nėra joks nepriklausomas kandidatas. Bet jis nėra ir nė vieno iš dviejų klanų statytinis. Jis yra Lietuvoje veikiančių užsienio bankų žmogus, uoliai ir ištikimai daugybę metų gynęs vieno iš šių bankų interesus. Tai yra akivaizdu ir nepaneigiama. Tačiau būtent sąsajos su užsienio bankais galiausiai virto didelių jo bėdų ir vargų šiuose rinkimuose priežastimi. Kad ir kaip skambėtų paradoksaliai, būdamas susijęs su bankais, jis tam tikra prasme netinka ir užkliūna abiems klanams. Mat dėl šių sąsajų tam tikra prasme ir sąlygiškai iš tiesų yra nepriklausomas. Būtent nepriklausomas nuo abiejų klanų, o tai reiškia – ne visai patikimas. Ne visiškai valdomas ir galimai neprognozuojamas.

Šitoks klanams netinka. Ir vienam, ir kitam reikia besąlygiškai ištikimo ir klusnaus statytinio, kuris tvirtai suimtų Lietuvą į geležinį kumšti. Kas ją suims – klanai tai nori išsiaiškinti tik tarpusavio kovoje, nedalyvaujant pašaliniams. Jie jau dabar žino, kad toje kovoje absoliučios pergalės nebus, tad iš principo pasiruošę kompromisams ir sandėriams.

Pirmas sandėris jau įvyko: susitarta pašalinti iš žaidimo jo taisykles vien savo dalyvavimu pažeidžiantį pašalietį. Todėl prasidėjo žaidimui trukdančio, todėl nereikalingo trečiojo – G. Nausėdos – kryptingas ir koordinuotas puolimas. Jo viršūne tapo kandidato į prezidentus N. Puteikio „pasiaukojimas“, kad rinkimuose būtų sustabdytas Lietuvą plėšiančių ir skurdinančių bankų atstovas. Tačiau tokiais atvejais privalu kalbėti absoliučiai tiksliai ir aiškiai. Vadinti G. Nausėdą bankų atstovu – sąmoningas arba nesąmoningas rinkėjų klaidinimas. Arba tikslingas ir ciniškas mulkinimas. G. Nausėda nėra ir iš principo niekada negalėjo būti bankų atstovas Lietuvoje griežta šio žodžio prasme. Ji galima vadinti bankų atstovu viešiesiems ryšiams, patikėtiniu ir tarpininku bendraujant su valdžia, bet jokiu būdu ne atstovu. Ir nesunku suprasti, kodėl. Taip, G. Nausėda buvo vienas iš A. Kubiliaus pasikviestų patarėjų ir ekspertų, diktavusių Lietuvai katastrofiškai pasibaigusių „naktinių reformų“ konceptualines gaires. Jam turime „padėkoti“ už tai, kad šios „reformos“ visam laikui iš Tėvynės išvarė daugybę mūsų piliečių. Ir vis dėlto jis veikė ne kaip bankų atstovas. Jis buvo tik jų įgaliotas pasiuntinys, perdavęs Lietuvos valdžiai savo šeimininkų sudarytą pageidavimų sąrašą. Jis neturėjo jėgos priversti tuos reikalavimus vykdyti.

Tikrieji bankų atstovai buvo tie, kurie šiuos reikalavimus nuolankiai ir uoliai įvykdė. D. Grybauskaitė, A. Kubilius ir I. Šimonytė – štai kas yra tikrieji bankų atstovai ir tarnai. Jie buvo valdžia. Tad niekas jiems netrukdė pasielgti taip, kaip jų vietoje būtų pasielgę V. Orbanas ar L. Kačinskis – išklausius bankų pasiuntinio pageidavimų koncertą mandagiai, bet tvirtai parodyti jam duris. Bet jie šito nepadarė. Jeigu pretendentė į „žmonių prezidentės“ titulą, to meto finansų ministrė I. Šimonytė būtų jautusi nors kokią atsakomybę už tautos ir valstybės likimą arba bent jau būtų virptelėjusi jos sąžinė, ji paprasčiausiai galėjo ir privalėjo atsistatydinti protestuodama prieš sumanytą Lietuvos naikinimo planą. Tiesa, kad bankai skurdina Lietuvos žmones. Bet jie tai gali nevaržomai daryti tik todėl, kad šiltnamio sąlygas beatodairiškai lupikauti jiems sukuria nuolankiai jiems tarnaujanti, o ne savo šalies piliečių interesus ginanti krašto valdžia.

Baigiant norisi pabrėžti – tai nėra raginimas balsuoti už G. Nausėdą pirmame ture. Menkinti šio kandidato atsakomybę ir balinti jo įvaizdį – beprasmiška ir net kvaila. Tačiau dar pavojingiau nematyti, kad vykstančio jo puolimo tikslas – nukreipti rinkėjų dėmesį nuo didesnių prieš dešimtmetį Lietuvą ištikusios neoliberalių „reformų“ tragedijos kaltininkų, tikrųjų ir svarbiausių jos iniciatorių ir vykdytojų.

Šis rašinys yra tik politologinė susiklosčiusios padėties analizė ir kandidatų tikrosios vietos politiniame Lietuvos žemėlapyje apibūdinimas. Galbūt tai kam nors padės apsispręsti renkantis dviejų turų balsavimo strategiją bei pasirinkti priimtiną kandidatą. Būtų gerai, jeigu šį rinkimų scenarijų sutrikdytų arba – dar geriau – sugriautų patriotiškas ir iš tiesų Lietuvos išlikimu nuoširdžiai besirūpinantis kandidatas. Todėl galbūt verta pirmajame rate vis dėlto mąstyti ir rinktis vadovaujantis ne vien galva, bet ir širdimi. Tokia strategija šiek tiek rizikinga, nes gali iš karto atverti kelią į antrąjį turą, kartu į Prezidento krėslą, turinčiam tvirtą politinį užnugarį ir todėl ypač pavojingam kurio nors klano statytiniui. Ir vis dėlto mąstant apie tautos ir valstybės likimą, verta rizikuoti ir pabandyti pakeisti valdžios ir verslo šulų kabinetuose suplanuotą įvykių eigą. Juk būna stebuklų šiame pasaulyje.

Jeigu stebuklas vis dėlto neįvyktų, antrojo turo alternatyvos aiškios: pašalietis ir klano statytinis arba du klanų statytiniai. Tokiu atveju širdies balsą tektų visiškai užgniaužti ir mąstyti tik instrumentinio proto kategorijomis. Tai reiškia – rinktis mažesnę blogybę.

Dabar alternatyva jau aiški. Straipsnyje išsakytos įžvalgos apie jos ištakas, pobūdį bei padarinius Lietuvai nesikeičia ir gali būti šiek tiek naudingos svarstant, kuris kandidatas vertesnis tapti šalies prezidentu.

Porinkiminis prierašas: Judo pabučiavimas

N. Puteikio „pasiaukojimas“ ir suvaidinta „parama“ A. Juozaičiui neabejotinai pakenkė šiam kandidatui. Apskritai tai buvo vienas tamsiausių visos rinkiminės kampanijos epizodų. Tokios ciniško ir įžūlios apgavystės, atrodo, dar nėra buvę jokiuose per trisdešimt metų Lietuvoje vykusiose rinkimuose. Jos esmė – nesisteminių kandidatų, pirmiausia A. Juozaičio potencialūs rėmėjai iš pradžių buvo sumaniai suginti į abiejų konkuruojančių klanų rėmėjų gardą, o po to didelė jų dalis suktai stumtelėta į S. Skvernelio glėbį. Tam kaip tik ir buvo pasitelktas „bankų atstovo“ baubas.

G. Nausėdos padaryti blogi darbai tik ką buvo aptarti. Tačiau vertinant tolesnės ateities požiūriu nėra abejonių, kad tapęs prezidentu šis asmuo turėtų kur kas mažiau galimybių sutelkti valdžią savo rankose ir užgniaužti demokratiją, o tiksliau – paskutinius jos likučius. Taip yra nebūtinai dėl jo geros valios, o paprasčiausiai todėl, kad jis neturi to, kuo disponuoja abu klanų statytiniai – ji remiančios politinės partijos ir jos deleguotų „savų“ žmonių valstybės valdymo ir teisėsaugos institucijose. Todėl N. Puteikio dirbtinai pučiamas „bankų atstovo“ tariamai keliamo ypatingo pavojaus burbulas būtų tik juokingas – jeigu nebūtų pavojingas. Ir ne tik demokratijai. Kita šio burbulo paskirtis kaip tik ir buvo grėsmingojo G. Nausėdos prisibijančius A. Juozaičio rėmėjus suvaryti į galimų balsuotojų už tariamai mažiau pavojingus jo konkurentus intelektualinį gardą. Į jį patekus nors kiek svyruojančio A. Juozaičio rėmėjo iš karto laukia sunkus galvosūkis. Širdis liepia balsuoti už mėgstamą kandidatą. Tačiau protas liepia įvertinti garde laukiančią alternatyvą: I. Šimonytė ar S. Skvernelis? Net menkiausias svarstymas tik sustiprina abejones, nes I. Šimonytė atrodo blogiausias galimas pasirinkimas. O kas bus, jeigu ji laimės? – šitoks nerimastingas klausimas neišvengiamai turėjo sukirbėti ne vieno A. Juozaičio šalininko galvoje. Kita alternatyva – S. Skvernelis. Jeigu ne kaip gelbėtojas, bet tikrai kaip mažesnė blogybė. Tačiau šito dar nepakanka, kad apniktas dvejonių ir svyruojantis ilgalaikis A. Juozaičio šalininkas galutinai palinktų į S. Skvernelio pusę. Juk toks šalininkas supranta arba bent jau nujaučia, kad šis kandidatas – sisteminis. Trūksta paskutinio nedidelio postūmio. Juo ir tapo N. Puteikio pareiškimas, kad A. Juozaitis ir S. Skvernelis jam yra vertybiškai artimiausi kandidatai. Tuo faktiškai pasakoma: jie yra iš esmės lygiavertis pasirinkimas.

Tai ne tik melas, bet atviras pasityčiojimas iš A. Juozaičio asmens ir šiurkščiausias jo pažiūrų bei vertybinių nuostatų iškraipymas ir sukarikatūrinimas. Šitaip teigti – absurdiška. A. Juozaitis gali patikti ar nepatikti, bet net aršiausias nors kiek sąžiningas jo priešininkas pripažins, kad tarp jo ir S. Skvernelio pažiūrų tvyro neperžengiama praraja. Neįmanoma įsivaizduoti, kad A. Juozaitis pritartų Stambulo konvencijai ir LGBT ideologijos diegimui darželinukams, migracijos paktui, masiniam darbo jėgos įvežimui į Lietuvą, nepabaigiamam nuolaidžiavimui nepagrįstiems Lenkijos reikalavimams darkyti lietuvių kalbos abėcėlę ir t. t. Visam tam S. Skvernelis ne tik karštai pritaria, bet ir uoliai viską įgyvendina. Abiejų kandidatų lygiavertiškumo miražas turėjo pateisinti svyruojančių A. Juozaičio rėmėjų perėjimą į S. Skvernelio stovyklą – išsklaidyti jų dalykines abejones ir nuraminti galinčius rastis sąžinės priekaištus.

Tačiau tokio postūmio – tik klaidinančio pareiškimo, kad abu kandidatai lygiaverčiai – dar nepakako. Reikėjo šio to daugiau – pasiekti, kad A. Juozaičio buvęs rėmėjas kai ką pamirštų ir nekeltų nereikalingų klausimų. Jis turėjo pamiršti mįslingas R. Karbauskio užuominas apie pokalbius su vienu pasiruošusiu atsisakyti prezidentinių ambicijų kandidatu. Neturėjo kilti ir potencialiai pavojingi – skatinantys kritiškai mąstyti ir blaiviai vertinti padėtį – klausimai. Pavyzdžiui: kaip įmanoma rinkimų išvakarėse tuo pat metu paremti ne tik du (jeigu jie būtų tokių pat pažiūrų, iš bėdos tai dar būtų galima suprasti), bet, negana to, visiškai skirtingų pažiūrų kandidatus? Kodėl parama pareikšta pavėluotai, jau vykstant išankstiniam balsavimui? Ką reiškia rinkėjams pasiųsta nedviprasmiška žinia, kad dera balsuoti už realų kandidatą, kai lyg tyčia tą patį rytą buvo paskelbti apklausos duomenys, rodantys keistą A. Juozaičio ir M. Puidoko populiarumo sumažėjimą ir nepaaiškinamai stabilų ir santykinai didelį, palyginti su minėtais kandidatais, N. Puteikio populiarumą?

Tokios abejonės ir klausimai iš tiesų galėjo kilti. Juos užgniaužti buvo įmanoma vieninteliu būdu – paleidžiant A. Juozaičio šalininkų budrumą turėjusią nuslopinti dūmų uždangą. Tokia uždanga ir tapo LRT įvykęs parodomasis imituojamos „paramos“ A. Juozaičiui spektaklis. N. Puteikio teatrališkai demonstruojamas plakatas, skelbiantis, kad jis remia A. Juozaitį, buvo didžiausio tos uždangos sutirštėjimo akimirka. Plakatu buvo siekiama pakurstyti stebuklo trokštančių A. Juozaičio viltis, kad štai paskutinę akimirką netikėtai pasirodė pasiaukojantis „gelbėtojas“, kilniadvasiškai tiesiantis pagalbos ranką. Reikėjo sukelti entuziastingą jausmų protrūkį, kad nepriekaištingai tiksliai žaidžiant sisteminio-nomenklatūrinio kandidato užsakytą A. Juozaičio galimybes galutinai žlugdantį rinkėjų klaidinimo žaidimą jų akyse atrodytum tikras nesisteminės stovyklos atstovas ir didžiadvasis riteris. Trumpai tariant, dūmų uždangos paskirtis buvo atrodyti „savam“ opozicijos stovyklai, kad būtų galima įtikinamai suvaidinti A. Juozaičio bendraminčio ir bendražygio vaidmenį. Kitaip apgaulė nebūtų pavykusi, o tikslas nukreipti S. Skverneliui dalį A. Juozaičio rėmėjų balsų nebūtų buvęs pasiektas.

Kiek tų balsų buvo šitaip perviliota – tiksliai į šį klausimą leistų atsakyti tik specialus sociologinis tyrimas. Bet reikia manyti – gana nemažai. Šitaip spėti verčia neįtikėtina daugelį A. Juozaičiui likusių ištikimų rėmėjų apėmusi euforijos banga sužinojus apie N. Puteikio pasiųstą „gerąją naujieną“. Ji liudija, kad „parėmimo“ spektaklis buvo suvaidintas visai neprastai ir daug kam pasirodė įtikinamas. Tai reiškia, kad neišvengiamai daugelį A. Juozaičio rėmėjų turėjo pavykti įtkinti ir tuo, kad tarp jo ir S. Skvernelio nėra didelio skirtumo, todėl protinga ir sąžininga balsuoti už pastarąjį kaip „realesnį“ kandidatą.

Matyti pakilios euforijos vaizdai ir karštos liaupsės tariamam „gelbėtojui“ kelia nemalonias mintis ir verčia klausti, kada tautinėje stovykloje bus pasiekta tokia politinės nuovokos branda, kad bent jau nebevyktų panašūs patriotiškų žmonių mulkinimo spektakliai. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, vis dėlto buvo nejauku stebėti džiaugsmą žmonių, nesupratusių, kad kaip tik didžiausio jų džiaugsmo akimirką A. Juozaičiui klastingai į nugarą buvo smeigiamas peilis. Tokio žiauraus žaidimo žmonių balsais dar neteko regėti. Tokie išdavikiški ir klastingi poelgiai seniai turi jų esmę tobulai nusakantį vardą. Jau du tūkstantmečius jie vadinami Judo pabučiavimu.

Peržiūros: 1763

Komentarai   

+9 # taigi 2019-05-15 14:39
Malonu skaityti, tai ką mintyse jau seniai žinai, tiesiog kai tai pasako žmogus oficialiai esantis autoritetu, tai jau paranoja nebepavadins niekas. Tai ką balsuojam už Nausėda, kaip tai bebūtu parodaksalu :)) ?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # Nu jo 2019-05-15 15:14
Ir gerai, kad laiku neisejo sita straipsniukas. Su daugeliu minciu negaliu sutikti. As ta situacija matau kitaip ir vertinu kiek kitaip. Pritariu tik vienam be jokiu abejoniu - tai katastrofa. Nei jusu simpatijos Nausedai,nei antipatijos Simonytei cia nieko nepakeis....
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+8 # Asta 2019-05-15 16:05
Tiek lietuviškas vergas ir tegali - rinktis iš „mažesnės” blogybės
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti