Prof.Stanislovo Tomo pergalė prieš „Fake news“ 15 min. Perkama žurnalistika. 1 dalis

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Prof.Stanislovo Tomo pergalė prieš „Fake news“ 15 min. Perkama žurnalistika. 1 dalis

 
 
Prof. Stanislovas Tomas savo Facebook sausio 6 dieną parašė: „Laimėjau bylą prieš 15min šmeižikus: jie įpareigoti paskelbti, kad aš buvau Andoros advokatas, kai pradėjau pensininkų bylą, ir kad esu Paryžiaus Sorbonos universiteto teisės mokslų daktaras.“
 
 
Stanislovas Tomas savo video pasakoja šią tipingą Lietuvos žiniasklaidai šmeižto istoriją, tokią aktualią šiandien, kai užsienio kapitalo ir vietos oligarchų nupirktų MIP cholopai, tris dešimtmečius kūrę paralelinio pasaulio vaizdą, nuodiję Lietuvos piliečių smegenis, pagaliau pamatė, kad jų šeimininkų užsakymų skleidžiami sąmonės nuodai mūsų nebeveikia, kad žmonės pamatė, kokių smirdančiu mėšlu jie buvo tiek metų nuolatos maitinami.
 


Dabar šitie nevalyvi „fake news“ gamintojai ėmė ieškoti priežasties, iš kur pas visuomenę atsirado imunitetas jų nuodams, jų kiekvieną dieną be paliovos skleidžiamam melui. Šitie siaurapročiai daugiau nieko nesugeba sugalvoti originalaus, kaip kartoti JAV demokratų pasakas apie iš kiekvienos kertės kyšančią „Kremliaus ranką“, nors ta „Kremliaus ranka“ yra tų pačių globalistinių jėgų sukonstruota, visų pirma, rusų tautai smaugti, rusų tautai naikinti, čiulpti Rusijos žemės turtus ir juos gabenti iš šios antrą šimtmetį chazarų naikinamos valstybės. Bet apie šią globalistų paranoją, kaip aš ją įsivaizduoju, aš aprašysiu žemiau.
 
Perkama žurnalistika atsirado daug anksčiau, negu endeminė „fake news“, apšmeižusi prof. Stanislovą Tomą. Tai globalus reiškinys, į Lietuvą atėjęs po Michailo Gorbačiovo „glasnost“, po Sąjūdžio, po nepriklausomybės Lietuvoje paskelbimo. Jis atėjo karu su Rotšildų-Sorošo „laisvosios rinkos“ ir „atviros visuomenės“ ideologija, atvira tik apiplėšimui šių globalistinių sektantų, dažniausiai apmokytų JAV. Jis atėjo kartu su Vašingtono konsensusu, įpareigojančiu atidaryti valstybės sienas kapitalo išvežimui, su užsienio bankais, su užsienio „investicijomis“, kurios skirtos apiplėšti mūsų tautą, ją išvalstybinti, atpratinti nuo benrojo gėrio, mus atomizuoti. Būtent perkama žurnalistika lėmė įdiegimą siaubingo „Matuko įstatymo“, kuris, jeigu mes su šaknimis ir šakalienėmis jo neišrausime, galutinai pražudys mūsų tautą. Būtent perkama žurnalistika ilgai padėjo slėpti nuo Lietuvos visuomenės šalies valdžios gėdingai slepiamus, o 2018 metų pabaigoje gėdingai pasirašytus Junginių Tautų Organizacijos Globalų migracijos ir pabėgėlių paktus. Tik dar laisva išlikusios negausios žurnalistikos dėka ši globalistų klasta ir apgaulė iškilo į dienos šviesą pirma JAV, Vokietijoje, o tada ir Lietuvoje.
 
Perkama žurnalistika – mirtinas mūsų tautai užkratas, kiekvieną dieną vis labiau naikinantis paskutines Tautos organizmo ląsteles.
 
Stanislovo Tomo pergalė prieš Fake news 15 min., mano nuomone, svarbi tuo, kad ji tiesiog privalo suteikti stimulą mūsų visuomenės imuninei reakcijai prieš totalitaristinį neoliberalizmo blogį, kuris, padedamas perkamos žurnalistikos, JAV prezidento taikliai pavadintos „Fake news“, užgožė ES vakarų valstybes, o dabar aktyviai ir agresyviai baigia užvaldyti postsovietinę ES dalį.
 
15 min „Fake news“ neoliberalizmo kariaunos buvo mesta prieš prof.Stanislovą Tomą todėl, kad jis apsiėmė ginti Lietuvos pensininkų interesus ES teisinėse institucijose. Juk prieš šiuos nelaimingus žmones Grybauskaitės chunta vykdo tikrą genocidą, moka tris kartus mažesnes pensijas, negu yra apskaičiavę Briuselio biurokratai, pagal BVP tenkančio vienam Lietuvos žmogui rodiklį.
 
Tokia ramybė, tokios tylios, valdžios nupirktus vadukus turinčios pensininkų organizacijos, prieš valdžią pilvu šliaužiojančios profsąjungos, ir staiga - Stanislovas Tomas, vienintelis stojęs ginti Lietuvos vargdienius. Štai tuomet ir buvo paleisti piktai lojantys oligarchinės valdžios skalikai – jos nupirkti žurnalistai...

 

Prof.Stanislovo Tomo pergalė prieš „Fake news“ 15 min. Perkama žurnalistika. 2 dalis

 

 
 
Straipsnio 1 dalis: čia ir čia.
 
Apie perkamą žurnalistiką dar prieš kelis dešimtmečius ėmė rašyti fundamentalų, panašų į prof. Stanislovo Tomo, išsilavinimą turintis teisininkas ir plačiai žinomas Vokietijos žurnalistas Udo Ulfkotte, kuris už savo publicistinę veiklą buvo Merkel režimo pjudomas ir mirė 2017 metų sausio 13 dieną, vos 57 metų amžiaus.
 
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel liberal-fašistinio režimo kritikas Udo Ulfkotte gimė 1960 metų sausio 20 dieną Lippštate, Šiaurės Reinas-Vestfalija. Jurisprudenciją ir politiką studijavo Freiburgo ir Londono universitetuose, buvo laikraščio Frankfurter Allgemeine Zeitung (FAZ) redaktoriumi, Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio vyriausybės patarėju. Jis dėstė Liuneburgo universitete, buvo Vokietijos organizacijos kovojančios prieš islamizaciją Pax Europa aktyvus dalyvis. Yra gyvenęs daugelyje pasaulio šalių. Tuo jis man irgi primena prof.Stanislovą Tomą.
 


 
Udo Ulfkotte išgarsėjo su savo knygomis "Krisenherd nahost" ("Artimieji Rytai - konfliktų židinys"), "VerschluBsache BND" ("Įslaptinta byla BND") ir "Marktplatz der Diebe" ("Vagių turgaus aikštė"). 2003 metais Buvo išleista pirmoji Udo Ulfkotte knyga lietuvių kalba: „Taip meluoja žurnalistai.“
 
Šioje knygoje autorius „pateikia daugybę faktų, akivaizdžiai rodančių, kaip žiniasklaidos priemonės dėl reitingų, didelių tiražų manipuliuodamos informacija apgaudinėja skaitytojus, televizijos žiūrovus ir radijo klausytojus. Autoriaus sukaupti ir šokiruojantys, ir linksminantys pavyzdžiai, kruopščiai išnagrinėti užkulisiniai faktai knygoje"„Taip meluoja žurnalistai" leidžia skaitytojams žvilgtelėti į šiuolaikiškos (dez-)informacijos mašinerijos mechanizmą. Visi, ir žiniasklaidos atstovai, ir vartotojai, turi nedelsdami keisti mąstyseną. Žinoma, be žurnalistų visuomenė neišsivers, tačiau, kad informacija nebūtų vien ginklas kovoje dėl valdžios ir įtakos sferų, reikia neprarasti budrumo ir išlaikyti atstumą, iš kurio galima vertinti kritiškai. Jau seniai žurnalistai ne informuoja apie tikrovę, o kuria tariamą tikrovę. Šioje knygoje Udo Ulfkotte rašo, kokį produktą žiniasklaida mums kasdien pateikia kaip informaciją. Pasirodo, jog dažnai tai būna įžūliai išgalvotas melas. Vaikantis populiarumo ir didelių tiražų, akivaizdžiai manipuliuojama informacija, papirkinėjama, slepiama tai, kas žurnalistui ar jo užsakovui nenaudinga, o išgalvojama tai, kas naudinga.“ (citata iš knygos anotacijos)
 
Knygoje „Pabėgėlių industrija“ (2015) autorius sako: „Aš pabėgėlis savo šalyje. Man du kartus teko pervažiuoti pagal policijos rekomendacijas. Mane nori nužudyti. Ypač musulmonai. Be to ne tik Vokietijoje, bet visame pasaulyje. Taip pat ir politikai ir ne tik kairiosios krypties“. Autorius šioje knygoje atveria užkulisius įstaigų, kurios išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su pabėgėliais. Jo nuomone iš „pabėgėlių industrijos“ pelnosi politikai, žurnalistai ir socialiniai susivienijimai.“
 
Autorius rašo: „Vokietijos Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos organizacijos, dirbančios su pabėgėliais, turėjo 140 milijardų eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams žmonių. Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš viso 738 000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su filialais 167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia vos 70 milijardų eurų metinę apyvartą.“
 
„Iš pabėgėlių antplūdžio gauna naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas, Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.“
 
Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino: partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose, arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.“
 
Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5 tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu apskaityti visas dar nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago, Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos, Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.“
 
„Kitas palyginimas, kad įvertinti išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.“
 
Ulfkotte mano, kad  „prieglobsčio suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų ir anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams gresia pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios pagalbos, jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam aštuonkojui – pabėgėlių industrijai.“
 
Parsidavimas už pinigus yra vadinamas prostitucija. Ar prostitučių paslaugas teikiančią įstaigą pavadinsime institutu, ar viešosios nuomonės tyrimo agentūra, ar labdaros organizacija, ar bordeliu – jokio skirtumo.
 
2016 metų rudenį dienos šviesą išvydo paskutinioji Udo Ulfkotte knyga, kurios bendraautorius buvęs policijos darbuotojas Stefan Schubert, knyga „Nusikalstamumas nesant sienų“ (Grenzenlos-kriminell)
 
„Kažkas turi pasakyti žmonėms teisybę“, kad Vokietijoje „dar niekada tiek piliečių neįsigijo licenzijų ginklams. Niekada anksčiau nepirko tiek seifų. Niekada anksčiau tiek daug žmonių neužsirašė į kovos menų mokyklas. Niekada nebuvo parduota tiek aerozolių. Žmonės supranta, kad reikia rūpintis savo saugumu. Ir tai teisinga!“, - sako nesenai dienos šviesą išvydusios knygos autoriai - žymus žurnalistas Udo Ulfkotte ir kriminalistas Stefan Schubert.
 


Tai saugaus gyvenimo pabaiga“, pasakoja autoriai anonsuodami leidyklos „Koop-verlag“ puslapyje savo naują knygą. 
 
Autorių žodžiais, politikai ir spauda žaidė žaidimus su piliečių saugumu. Neturintys sąžinės politiniai veikėjai atidarė sienas ir į šalį įleido nusikaltėlius bei teroristus. Nusikaltimai įgijo neregėtus mastus. Paaiškėjo ir tai, kad valstybė nebegali apsaugoti savo piliečių. 
 
Udo Ulfkotte ir Stefan Schubert parodė, kokia iš tikrųjų yra rimta padėtis. Jie išanalizavo informaciją iš įvairių šaltinių, be to, slaptus specialiųjų tarnybų dokumentus, bendravo su insaideriais ir policininkais. „Gauti rezultatai sukrečiantys. Nusikalstamumas pasiekė neregėtą lygį“.
 
„Policija nebegali mūsų apsaugoti“, konstatuoja autoriai. Politikai ir MIP, jų žodžiais, bando nutylėti šį faktą. Nusikaltėlių kilmė sistemaingai nutylima, statistika falsifikuojama, o policininkai savo darbe priversti prisitaikyti prie sistemos.
 
Pristatydamas savo naują knygą „Grenzenloss Kriminel“ (Nusikalstamumas nesant sienų), kurią parašė kartu su buvusiu policijos darbuotoju Stefan Schubert, Udo Ulfkotte pažymėjo, kad „Politikai ir masinės informacijos priemonės sako mums: dėl masinės migracijos niekas nesikeičia. Atviros sienos-tai puiku! Pabėgėlių srautai tai pliusas. Niekas iš „Biodeutschen“ neturi keisti savo gyvenimo. Kiekvienas gali vaikščioti bet kuriuo paros laiku, bet kuriame mieto rajone. Moterys per daug nerizikuoja. Automobiliai nebus pavogti arba apšaudyti. Mes gyvename geriausiame iš visų pasaulyje! Bet šis melas nesutampa su tuo, ką pergyvena žmonės kiekvieną dieną. Kad atėjo įprastinio gyvenimo pabaiga, saugumo jausmo pabaiga – tai patirtis.“
 
Žurnalistinio tyrimo rezultatai akivaizdūs: islamo valstybė jau senai šeimininkauja Vokietijoje, šariatas praktikuojamas Vokietijoje, radikalūs musulmonai treniruojami Bundesvere, realiai gresia pilietinis karas, turkų ir libaniečių nusikaltėlių gaujos dalinasi Vokietijos teritoriją, kuria No-Go teritorijas, 600000 nelegalių migrantų, kuriems nesuteiktas prieglobstis, nėra deportuojami iš Vokietijos, Vokietijoje veikia ROCKER klubai “Osmanų Vokietija”, kurie skelbia siekį užkariauti Vokietiją.
 
Jų knyga, autorių nuomone, „tėra lengvas pasivaikščiojimas“, ji švietėjiška. Tai informacinis priešnuodis kairiųjų liberalų valdomai valstybei ir jų kontroliuojamoms MIP. Kiekvienas turi gydytis pats, gydyti savo gimines, pažįstamus ir draugus. „Dar niekas neprarasta! Mes turime teisę saugiai gyventi pasaulyje! Mes turime teisę gyventi nebijodami.“ – rašo autoriai šios knygos anotacijoje.
 
Tik pasirodžius knygai, knygų platinimo tinklas “Amazon” boikotavo knygą, bet šiuo metu ji jau yra platinamųjų knygų sąraše.
 
Savo interviu RT Udo Ulfkotte papasakojo apie savo konfliktą su Facebook administracija.
Udo Ulfkotte pasakoja: „Aš paskelbiau Facebook pranešimą su reklama savo naujos knygos, kurią parašiau kartu su buvusiu policininku. Savo puslapyje aš tiesiog papasakojau apie jos turinį. Bet jie ėmė ir užblokavo mano paskyrą. Mūsų teisingumo ministerija ne kartą skelbė, kad, jei vartotojai talpins į Facebooką politiškai nekorektiškus pranešimus, jų paskyros bus blokuojamos. Dabar tai įvyko su manim“, – pasakė žurnalistas.
 
Jo žodžiais, tas pats vyksta su šimtais ir tūkstančiais kitų vartotojų. „Tokia dabartinė situacija taip vadinamose laisvose demokratinėse valstybėse, kur yra MIP ir žodžio laisvė. Tokia šiandien yra Vokietijos realybė“, – pabrėžė Udo Ulfkotte.
 

Kelis dešimtmečius užtrukęs „Spiegel“ melas

 
2018 metų pabaigoje kilo didžiulis skandalas Vokietijoje dėl didžiausio šios šalies žurnalo „Spiegel“ skleidžiamo melo. Atpirkimo ožiu buvo padarytas šio žurnalo darbuotojas Claas Retorius, tapęs 2018 CNN premijos laureatu.
 
Viena iš šio žurnalisto topinių istorijų buvo pasaka apie pabėgėlį iš Sirijos, kuris rado gatvėje 1000 eurų ir šiuos pinigus grąžino.
 


Mahmoud Abdullah, pabėgėlis iš Aleppo, Srijos, keliavo į prekybos centrą, kai jis padarė keistą atradimą Alsdorfo miesto gatvėje Greater Aachen. Jis ėjo apsipirkti ir, aure, pėsčiųjų tako viduryje pamatė tamsiai mėlyną knygelę. Mahmoud Abdullah pažvelgė aplink, kas galėjo ją pamesti. Knygelėje buvo dvi kupiūros po 500 eurų. Siras, suprantama, pinigų nepasiėmė, kaip tai būtų padarę nevalyvi europiečiai, o nunešė radinį į policiją. Gaila, kad klastotė paaiškėjo, būtume turėję dar vieną ES pilietį, galėtume džiaugtis „europinėmis vertybėmis“.
 
Paaiškėjo, kad Spiegel skaitytojus kvailino dar tuomet, kai jų laureatas vaikščiojo ant puoduko.
1977 metais Spiegel melavo apie ledynmečius ir tvirtino, kad Žemė buvo elipsės formos, o per pastaruosius 20000 metų ji tapo apvalesnė. Būtent esant tokiai žemės formai, teigė šie aferistai, būdingi ledynmečiai. Buvo teigiama, kad nuo 4-jo praėjusio šimtmečio dešimtmečio vidutinė metų temperatūra nukrito 0,3 laipsnio, o ledo paviršius žemėje išaugo 1/10.
 
1981 metais Spiegel skelbė pasaulio pabaiga dėl „rūgštinio lietaus“, kad nuo jo miršta Vokietijos miškai. Paaiškėjo, kad tai melas.
 
1984 metais Spiegel skelbė, kad nyksta Švarcvaldo miškai. Per ateinančius 25 metus miškų plotas Vokietijoje liko stabilus. Medžiai tapo brandesni ir storesni.
 
„Spiegel“ 1986 metais pranašavo pasaulio pabaiga dėl ozono skylės. Tiesa: 2017 metais ozono skylė buvo maža, kaip retai anksčiau.
 
2000 metais „Spiegel“ tvirtino, kad jau niekada Vokietijoje nebus sniego, rėmėsi mokslininkų išvadomis, bet po to buvo lediniai sniego kalnai ir pūgos. 2006 įvyko tikra sniego katastrofa, kuri kainavo milijonus.
 
2017 „Spiegel“ vaikams sekė pasakas, kad šiaurėje miršta baltieji lokiai. Paaiškėjo, kad baltieji lokiai niekada negyveno taip gerai, kaip dabar. Mokslininkai paskaičiavo, kad jų skaičius nuo 2004 metų padaugėjo 50%.
 
Baltus garus iš šiluminių elektrinių kaminų Spiegel paversdavo juodais dūmais, kai norėdavo išgąsdinti skaitytojus klimato kaita
 
„Spiegel“ transliuoja savo politinę nuomonę, retai faktus. Žurnalas prieš Trampą, AfD, Putiną, CO2. Tam jis pasitelkia visas priemones. Pakanka pavadinimo, kas rašoma straipsnyje. Tikslas – formuoti nuomone, ja manipuliuoti.
 
"Spiegel" pasaulis labai primityvus: CO2 griauna klimatą, kalti automobiliai ir anglis. Kad sustiprinti emocijas pakeičiamas paveikslėlis, vietoj baltų vandens garų padaromi juodi dūmai. Kad sustiprinti pabėgėlių problemą, vaizduojamos moterys ir vaikai.
 
Melas tai ne tik „Spiegel“ problema, tai liečia visą liberalų-globalistų kontroliuojamą spaudą. Vienas leidinys yra demaskuotas, bet sistema liko. Lietuvos žiūrovai ir skaitytojai Fake news maitinami kiekvieną dieną, tereikia įsijungti LRT, ką jau kalbėti apie „Delfį“, „LNK“ ir kitas užsienio kapitalo MIP.

Vokietijos fake news krachas

 
Vokietijos fake news krachas vyko akcijų biržoje 2018 metų pabaigoje, kur media gigantų akcijos krito nuo 25% iki 50jų vertės: Axel Springer: -25%; Ströer (t-online.de) -32%; RTL Group: -31%; ProSiebenSat.1: - 46%.
Tai Merkel epochos pabaiga. Dabar tai jau galutinai nulemta, rašoma Vokietijos portale Mmnews. Šios talmudinio neoliberalizmo ideologija paremtos valdymo sistemos žlugimą lydi ir ją aptarnaujančių fake news žlugimas.
 
(bus tęsinys)

 

Pranešimą parašė 

Peržiūros: 882

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti