Lietuviškasis pūlinys

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.83 (3 Votes)

Lietuviškasis pūlinys

 

Rasa Šimkevičė                                                                                              2018.12.25  21:11

 

       Dvokia, oij kaip dvokia, kad net Žemaitijoje šita smarvė pasiekė maksimaliausią dvoko lygį... Pūliuoja ir gangrenuoja mūsų  lietuviškoji laisvės temidė.                                                                  

Mūsų labai nedaug, mes ne drąsūs, esame pilki „kardinolai“ ir vis dar užbetonuoti CCCP cementu. Mes -  tamsūs ir viduje be galo kompleksuoti, save matantys tik per raudonąjį kaspiną, kurį mums užrišo dar būnant vaikais.  

       Kas mes tokie, lietuviai?   

       Sergame, kaip stipriai mes sergame jau net visus dvidešimt devynerius metus ir nenorime sau šito pastebėti, pirmiausia tai priimti ir juo labiau kuo greičiau pasveikti. Liga pasiekė net penktąją vėžio stadiją, bet mes iki šiol vaidiname ir apsimetame, kad mums tik nuo to geriau. Koks išdidus ir baisiai pasipūtęs sadomazochistinis pasitenkinimo jausmas, apėmęs daugumą, kaip užkrėsta maro infekcija, žinant kad sergi, bet apsimeti, jog tau viskas gerai.                           

   Sąjūdžio Bremeno muzikantų grupės, dar vadinamų sąjūdiečių, himnas lygiai po 29-rių „laisvės“ metų pavirto gatvės šlageriu, kurį begali „išgiedoti“ tik būdamas gerokai apsisvaiginęs ar apsimyžęs nežinia iš kokios ir dėl kokios tos laimės. O galbūt iš tos ilgai lauktos „laimės“, kad gyveni „laisvojoje“  Lietuvoje...                                                                                                                        

   Ambicijos, nuoskaudos, nusivylimai, praradimai bei laiku nesuteikti įvertinimai – skaudūs tokios kad ir netolimos praeities prisiminimai, pastatyti ir užmūryti ant Lietuvos valstybingumo pamatų.          

Ką statėte? Ką kūrėte, Sąjūdžio Bremeno muzikantų grupė?                        

                                      Kuria nata barškinote pagal jums senai paruoštą komsomolkės pravdą?                                                                                      

Kur tie Tautos šaukliai, vedliai, kurie vedė mus į laimingesnį rytojų, o tiksliau – “į kokį džiaugsmingą rytojų tu mus vedi"?                                                                                           

   Dvokia, kaip stipriai nuo jūsų dvokia, jog šis kvapas pasklido net iki rytų…                                

  Kovoję su savo paties trūkumais, ligomis bei negaliomis, atsiradusiomis iš nežinia kur ambicijomis, išaugintais metų iš metus savyje ir užgrūdinę juos sukilote naujam perversmui su subrandintais šūkiais bei lozungais aikštės viduryje Tautą tiesiog palikote nežinomybėje, t.y. nuvarėte ją kaip nuvarytus arklius laukuose ir palikote juos skerdyklose. Kai gyvulys serga – jį reikia gydyti, o ne pribaigti savo kalaviju. Tas pribaigynėjimo procesas toks nedėkingas, jog net Sąjūdžio rykliai nusileido ir galų gale pakluso diktatoriaus pasiūlymui - genociduoti Tautą iš pagrindų. Jei nepadarysi tu, kitas tai padarys už tave ir kriukis baigtas.                            

     Genocidinė skerdykla sėkmingai šiandien daro iš to verslą, nes į Tautą jai tik nusispjaut. Žmonės, kaip gyvuliai yra išmesinėjami, o tie, kurie skerdyklų privengia, turi trauktis į Vakarus, į Šiaurę, kad ir į visas keturias pasaulio puses. Ten, berods moderniškesnės ir skerdyklos, o ir ne taip baisu, kaip kad Lietuvoj. Atseit, ten “šviesos” daugiau ir linijos greitesnės už mūsiškes, ir gyvybės praradimas rodosi kone lengvesnis, o ne toksai sulėtintas kaip Marijos Žemelėj…                                                                                    

 

                 Gyvename ir ėdame kaip gyvuliai – vistiek pribaigs – jei ne šiandien, tai tikrai pribaigs rytoj… 

                                                                                                                                          Negali alsuoti, giliai įkvėpti, nes visur aplinkui tvyro klaikiai pasklidęs smirdantis dvokas.   Ir nieko, juk pripratome mes ar ne? Tas genocidinis tempiamas Tautos vagonas, apraizgytas iš visų pusių valstybinėmis grandinėmis bei pakankamai gerai surakintas puškuoja kone laimingai visus tuos 29-rius “laisvos” bei “nepriklausomos” Lietuvos metus.                                                                                                                                      

Bet baisiausia užvis tai, kad tas pūlinys išvirto į nepagydomą rožę, kurios net drąsiausieji šamanai bei mūsų “raganos” gydyti nedrįsta. Sako, čia baisiau nei liga. Ir tikėk tu žmogau tais „burtininkais“ ir šarlatanais, kad sergi ir esi kone beveik jau nebepagydomas.                                                                                                                      

  Bet aš tikiu, jog tai tėra tik liga ir ne bet kokia liga, o pavojinga ir kilusi jinai iš Tautos ryklių būstinės štabo, kuria jie patys serga ir būdami pasiligoję, jie šito sau niekados neišdrįs pasakyti. Juk baimės akys didelės, netgi didesnės už bet kokias jų ambicijas, jų pačių rėkavimus ir Tautos mulkinimus plačiose aikštėse anuomet. Baimė juos sukausto visus iki vieno – “O kas bus, jei sužinos, jog aš sergu?”                                                                                                               

Riedame tuo pačiu skerdyklos vagonu tolyn ir vis tolyn, tik su dar didesniu pagreičiu, nei kad riedėjome tuomet…                                                                                                                        Pūlinio jau nebepaslėpsi taip lengvai, neužmaskuosi po gražiais drabužiais, o ir bintai jų jau nebegali pakavoti. Išlindęs, smirdantis ir su kas diena didėjantis pūlinys puikuojasi visu savo gražumu, kurio “grožį” jau niekur nebeužkiši, nes kaip jau nebėra ir kur.                Kaip tik įmanoma, stengiamės visaip užlopyti pūliuojančias tas mūsų žaizdas, atsivėrusias votis bei šalia besipuikuojančią didelę ir išdygusia kaip niekur nieko sulyg mūsų sąžine, baisią rožę. Ši, atsivėrusi mums prieš akis, rožė aiškiai rodo, jog tai senojo kelio pabaiga ir naujojo kelio pradžia. Pabaiga – visų senųjų mūsų ambicijų, rietenų, klyksmų bei šauksmų iš pavargusių tribunų, savęs susireikšminimo, susidvejinimo, susiasmeninimo ir vaikiškai kvailo pasipūtimo. Priėjome ties diagnozės riba, t.y. prie tuometinės Sąjūdžio šizofrenijos su tokiais pat ir jų šizofrenikais, kurie ir lipdė tą lietuviškąjį pūlinį, ant kurio iki šiol nebuvo pastatytas nei vienas iš privalomų Valstybės pamatų…                                                                                                                            Todėl nereikia ir stebėtis, jog šiandien mes einame į niekur, išeiname su nieku, grįžtame į nieką ir esame palikti be nieko – pliki, basi ir alkani…                                                    Bet pūlinys su metais tik gylėja, vis didėja, kyla ir auga kaip ant mielių. Mes, gink dieve, ar negalime tai matyti, ar galbūt mes tikrai nenorime šią žaizdą apžiūrėti, o gal tik mes jos nematome, nes galvojame, kad jos net ir nėra?  

                   Per kokią dykumą mes klaidžiojame šiandieną?                                                                            Kaip apmaudu ir baisiai gaila, kad mes ne žydai ir neturime to vienintelio mus ir mūsų Tautos gelbėtojo, taip skambiai išreklamuoto “mesijo” vardu, kuris bent išvestų paklydusius savo palikuonis į pažadėtąją rojaus žemę. Tebūnie nors ir 40 metų įvairių klajonių bei paklidimų po dykumą, bet svarbu, kad būsim išvesti iš tos vergijos, iš kurios taip jau seniai troškome pabėgti.  

 

                     Mes bėgome, mes lėkėme, mes griuvome, mes atsistojome ir vėl bėgome, ir vėl lėkėme, ir vėl kėlėmės ir taip kas kartą vis iš naujo ir iš naujo. Bet paskutinis nukritimas mums buvo nedėkingai per žiaurus, jog ligi šiolei negalime prisikelti iš pasiligojusio patalo, kuris vis dažniau ir vis stipriau prikausto Lietuvą bedalę prie invalido vėžimėlio.  Iš nevilties, bet ne – greičiau iš baimės – praradome bet kokią kontrolę ir savidisciplinos vadžias, kurias pakinkyti per naujo mums klaikiai nebepavyksta. Griebiamės skolų, nerūpestingai, kaip kalėdinį žaisliuką, tarptautines paskolas, kreditus, namus, būstus bei žemę, ir visą, ką mums dar gali prakišti lengvai bankai, unijos ir lobiai. Juk esame bėdni, vargšai ir neturtingi, išmokę tik dejuot, kentėt ir verkti.                                                         Kančia mums – tai tik didelė palaima, kuri tarsi kaip manų kruopos iš dangaus, nukrenta tik porą sykių per metus. 

                     Kankinio Tauta, amžinai dejuojanti Tauta, verkianti Tauta ir nei vieno nemėgiama Tauta.  

                     Iki ko mes šitaip nusiritome?   

                     Kančia mums suteikia dar šiokią tokią viltį, jog iš to begalinės “palaimos” norisi tik verkti, šauktis ir gelbėtis kaip galima kuo greičiau. Bet ir čia to išsigelbėjimo kaip ir nebėra...                                                                                                                               Susiėmę už galvų ir pasimetę šaukiam, rėkiam, klykiam, staugiam lyg skerdžiami gyvuliai: - „O kas dabar bus?“                                                                                                 O gi, nebus nieko, o gi visiškai nieko - netgi jūsų taip ilgai laukto pasaulio pabaigos. Jums ir mums visiems kartu neduota patirti paties aukščiausiosios „palaimos“ viršūnės – išmirti vienu sykiu, su atbanguojančiu iš Vakarų pusės tvanu.                                               Visagalė Visata nenori ir nesiruošia paskandinti mūsų Tautos galutinai. Visata, ir tik ji viena, mus supranta, kad pirmiausia juos reikia gydyti ir gydyti labai ilgai ir labai rimtai.

    

             Straipsnio autorė – Rasa Šimkevičė                                                                                                                                                                  

                                                                      

Peržiūros: 663

Komentarai   

-1 # jeronimas 2019-01-09 15:48
Labai daug ,labai filosofiskai ir vis apie tuos pacius.O kokios perspektyvos ir vel nieko???
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # gal kam padės? 2019-01-09 17:01
Šiek tiek priešnuodžių masiniam vergų kvailinimui:

www.lzskelbimai.com/s/puikus-vaistai-smegenu-plovimo-212021
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti