Į Norvegiją – gaudyti gyvenimo žuvies

Jau bene dešimtą kartą kasmet važiuojame į Norvegijos šiaurę žvejoti, ir šis įprotis neatsibosta. Tiesa, metams bėgant norisi vis daugiau komforto, ir mažiau gryno važiavimo, tačiau jau keli metai esame radę idealų variantą nuvažiuoti daugiau nei 2 tūkst. km non stop ir be jokio nuovargio.

Žinoma, lengviausia būtų skristi iki kokio didesnio Šiaurės Norvegijos miesto, tačiau iš karto kyla logistikos problemos – ką daryti su dideliu kiekiu krovinio? Man reikia vežti meškeres, drabužius, maistą, galų gale alaus dėžę kiekvienam žvejui – juk Norvegijoje daug jo nenusipirksi. Lėktuvo viso šio reikalingų daiktų nesusiveži, tad kelionė bus kombinuota – automobiliu-keltu-traukiniu. T.y. mums iš Vilniaus reikia nukakti iki Vanojos salos, kuri yra dar apie 100 km nuo šiaurinio Norvegijos maestro Tromsės. Tiesiai bus daugiau nei 2 tūkst. km. Tačiau anksti ryte išvažiavę iš Vilniaus, po kelių valandų sėdame į keltą Taline, ir vakare būname jau Helsinkyje. Po valandos pasikrauname į Suomijos geležinkelių naktinį traukinį, kuris važiuoja per visą naktį iki Laplandijos sostinės Rovaniemi. Mūsų automobilis pakraunamas ant platformos ir rieda kartu su mumis daugiau nei 800 km., kai mes patogiai knarkiame visą naktį plačiose traukinio kupe lovose. Tiesa, kas prieš 20 metų važinėjo rusiškomis električkomis, būna šokiruoti – traukiniui važiuojant negirdime jokio garso, nors jos greitis siekia 130 km. per valandą, o kiekviename kupe keleivių patogumui yra ir dušas.

Tas naktinis traukinys – tikras išsigelbėjimas žvejams ir tinginiams, kurie tingi vairuoti per naktį. Bilietas vienam žmogui pirmyn atgal nuo Helsinkio iki Rovaniemi – apie 150 eurų, kartu su vežamu mikroautobusu, tačiau išlaidos atsiperka su kaupu – atvažiuoti į vietą žvalus, linksmas ir pailsėjęs. Nes rytą išlipus Rovaniemi iki Tromsės liepa apie 600 km. per tuščius Suomijos ar Švedijos kelius užpoliarinėje gamtoje.

Už Tromsės sėdame į keltą ir po pusvalandžio pasiekiame Vanojos salą jau beveik atvirame Atlanto vandenyne. Sala nemaža, apie 50 km. tačiau tokių salų Norvegijoje – tūkstančiai, tarp kurių kaip troleibusai siuva keltai. Atvažiuojame į vietą – jaunas norvegas, tik prieš kelis metus pradėjęs šį žvejybos verslą, sparčiai plečiasi – nuomojami namai ant jūros kranto kartu su jūriniu kateriu su galingu 140 AJ varikliu. Kateris didelis, su echolotu, pritaikytas vandenynui, tačiau vis tiek norvegas mus įspėja, kad esat didesniam nei 13 m/s vėjui, geriau į jūrą neplaukti. Vieną dieną jo nepaklausom, ir vėliau smarkiai pasigailim. Kartu duodamas ir jūros žemėlapis, kuriame pažymėti akmenys, ir įspėjami nuo jų laikytis toliau.

Kitą rytą išplaukiame žvejoti – kateryje po tris vyrus, oro temperatūra apie 5 laipsniai, jūroje – apie 6, geriau nesimaudyti. Porą valandų trinamės po jūra, apiplaukdami sužymėtus “taškus”, kur kimba, kol galiausiai užtaikome ant didelio būrio – iš pradžių menkės, “icefish”, vėgėlės, net jūros velniai (norvegiškai steinbit) kimba kaip pasiutę, kol galiausiai pilkeris įkabina kažkokią uolą. Tampau meškerę, tačiau uola nepaleidžia. Žvejų žargonų sakant, tai “zacepas”, kai užsikabini už uolos, tačiau mano uola piktai tampo ir daužo meškerės galą. Tačiau ritės sukti negaliu nė per milimetrą, tik jaučiu smūgius. Taip galynėjamės ilgai, kol kolega ima mano meškerės galą kaip štangą ir kelia ją į viršų – tada galiu susukti šiek tiek valo. Taip galynėjamės apie 10 minučių, žuvis pamažu artėja prie valties, nors kibimas nedideliame gylyje, apie 40 metrų. Širdyje meldžiuosi, kad tik galėčiau pamatyti, kas ten per žvėris, ir jis pasirodo – prisitraukiame prie katerio didelį uotą, ne mažiau 30 kg. Esama apstulbę ne mažiau nei jis, tačiau kai tokią juodą keptuvę pritraukti prie valties, kolega bando jam stuktelėti kabliu. Kalbys nuslysta per juodą nugarą, o uotas, nors jo burnoje tabaluoja smarkiai įstrigęs pilkeris, pliaukšteli uodega ir paneria – ate. Karabinas, kuris rišamas prie valo, ištiesintas kaip sąvaržėlė, nors rankomis jo neištiesinsi.

Stovime sumišę ir garsiai keikiamės tačiau širdyje džiaugiuosi, kad toks grožis pabėgo – kur mes jį būtume dėję? Vėliau vietos lietuviai pakraipo galvas – kol nepaleisite bent penkių uotų, tol neišmoksite jų gaudyti. Nes jiems reikalinga speciali įranga ir visai kiti žaisliukai – menkėms tinkantys kabliai yra juokas. Šalia mūsų gyvenę latviai pasakoja prie katerio prisitraukę apie 100 kg. uotą – ir tiek žinių – kaip tu įkelsi tokį stiprų žvėrį į valtį. Jis vis tiek viską nusitrauks ir pabėgs.

Padėkoję Odinui, žvejojame toliau, ir dar kelias dienas gaudom menkes, net jūros ešerius iš didelio, apie 100 metrų gylio. Randame vietą, kur kimba didelės, iki 15 kg. menkės, ir lupame jas kaip pasiutę. Net nepastebime, kaip prabėga diena. Vakare namo – maloniausia dalis žuvis išdarinėti ir užšaldyti. Po to visi susirenka virtinėje ir svetainėje žuvienės. Šnekos ir įspūdžiai netyla, ir nuo įspūdžių net netraukia miegoti, tuo labiau, kad už lango net ir naktį šviesu – poliarinė diena.

Taip žvejojame tris dienas, šaldiklis jau pilnas žuvies, ketvirtą dieną prognozė mums siūlo niekoki orą, tačiau iš ryto vėjas nurimsta, tad plaukiame į savo vietas. Po kelių minučių jau jūroje viskas pasikeičia – vėjas pučia iš visų pusių, bangos didelės, štormas, jokio malonumo, bandome slėptis už uolų, tačiau vėjas neša per greitai, kad galėtume žvejoti. Tad per audrą plaukiame namo – laukia keli kilometrai audringos keteruojančios jūros, tačiau paskui užlendame už uolos ir vėjas nurimsta.

Žvejyba baigta, iš ryto keliamės ir tuo pačiu keliu į Vilnių, Helsinkyje nusimetame žieminius drabužius, išsitraukiame šortus. Buvo puiki vyriška žvejyba – gera bent kelioms dienoms palikti žmonas namuose, nes ir joms be mūsų gerai.

Tekstas Aurimo, nuotraukos Jokūbo