Henriko Daktaro bylos klastotė: naujas nuteisimas, manipuliuojant žmonos baime prarasti milijoninį turtą?

Kristina Sulikienė

Po ilgo laiko į mane kreipėsi Henrikas Daktaras. Paprašė padėti, nes nenori visą gyvenimą laukti teisingumo.

Iš Henriko Daktaro šeimos pusės jau kokius metus – pusantrų spengianti tyla. Jeigu anksčiau bendradarbiavo, prašė padėti, rodė sprendimus teismų protokolus, po to, kai prisijungė toks advokatas S.V., tarsi burtininko lazdele mostelėjus – ir byla pradėjo griūti, ir viskas, kas buvo dirbama nuo 2013 metų.

Nors Henrikas Daktaras laišką iš kalėjimo parašė man dar sausio pradžioje, iki šiandien šeima nesugebėjo atsiųsti nei vieno sprendimo – nors jis, kaip supratau, jais tiki ir pasitiki.

Pasitikėjimas šeima lėmė, jog nuo pernai metų visą šį laiką vyko pakartotinis apeliacinis procesas, bet dėl teatralinių Ramutės Daktarienės sugebėjimų, kai ji alpo teismo salėje LAT (turbūt iš laimės, kad bus svarstomas jos turto arešto panaikinimas) – visuomenė patikėjo, kad Henrikas Daktaras sėdės iki gyvos galvos. Jis pats irgi nesuprato, koks procesas vyksta, arba jeigu ir suprato, nesugebėjo pasipriešinti „patarėjams“, kurie už jį surašinėjo naujus apeliacinius skundus, kur gynė visiškai ne jo interesus.

Apeliaciniame procese Henrikas Daktaras turėjo teisę kelti klausimus, teikti prašymą pervarstyti bylą PILNA APIMTIMI (prašymas dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo), nes Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato „dalinio baudžiamojo proceso“, bylai grįžus į apeliacinę instanciją.

Beje, 2017 01 27 teismo sprendimas – kaip išprievartautų rašytas.

Šiaip ne taip pagaliau pati gavau per savo kanalus, nes Ramutė Daktarienė bei jos šeima suteikti šį sprendimą atsisakė.

O laišką iš Lukiškių kalėjimo nuo Henriko Daktaro dar vieną gavau, su dideliu prašymu gelbėti. Kaip matau, pats supranta, kad yra mulkinamas, teisės nėra baigęs, bet kažką jaučia, ir tiek. Nes pusę gyvenimo buvo tąsomas po teismus, vis tik procesą išmano.

Ramutė Daktarienė jeigu parašydavo man kokį trumpą laiškelį, tvirtindavo, kad čia jos byla dėl namo.

Susiradau LAT sprendimą, ten aiškiai parašyta, kad byla VISA grąžinta į apeliaciją, nes teismas padarė teisės pažeidimą – nesprendė dėl kitų asmenų, yra tokia įstatyminė nuostata.

Bandžiau jai paaiškinti, jog ji nėra bylos dalyvis.

„Mano kasaciją patenkino“, – nukirto.

Dar vienas melas. LAT sprendime nei žodžio apie R.D. kasaciją, nes kasacijos paduoti ne bylos dalyvis negalėjo. Tai, ką nusprendžia teismas, yra numatyta rezoliucinėje dalyje. Ten nėra nei žodžio apie jokią ne tik R. D. bet netgi ir H.D. kasaciją.

Iš esmės, Lietuvos Aukščiausias teismas padarė labai grubius teisės pažeidimus, kuriuos galėjo ištaisyti apeliacinis. Tačiau Lietuvos Apeliacinis nenorėjo gadinti „semiorkei“ reikalų. Nors tokių nutarčių kaip surašė LAT rašyti negalima, nes LR BPK nenumato, kad būtų galima pasinaudoti visomis LR BPK 382 str. galimybėmis, įstatyme aiškiai parašyta, kad teismas priima VIENĄ iš nutarčių. VIENĄ reiškia 1 – o ne 5 (penkias) galimybes, tačiau LAT posėdžiavo 7-ių kolegija, ir jiems matyt galima pažeidinėti įstatymus.

382 straipsnis. Teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, nutartys

Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš šių nutarčių:

1) atmesti kasacinį skundą;

2) panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti;

3) panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles;

4) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų;

5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka;

6) pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį.

Kaip matome, LR BPK 382 str. nenumato „dalies bylos“ grąžinimą į apeliacinę instanciją. Nors LAT pribūrė iš kavos tirščių apie „kitų nuosprendžių dalį“, tačiau LapT iš pasirėmė LR BPK 382 str. 5 d. nuostata, jog VISA byla grįžo pas juos. O kadangi kaltinamasis neprašė jos nagrinėti, tik prašė dėl namo ir kito turto – tai teismas ir nagrinėjo tai, kas prašoma. Man tik įdomu, kaip padarytą žalą atmokės advokatai, kurie rašinėjo naują apeliaciją? Bylai grįžus teismas galėjo nagrinėti pagal byloje esančią apeliaciją. Henrikas Daktaras turėjo nieko nedaryti, nieko naujo nerašyti, nepasiduoti provokacijoms. Prašyti atnaujinti įrodymų tyrimą, prašyti išteisinti dėl neegzistuojančių lavonų nužudymo.

Įdomiausia, kad nors spauda ištiražavo, kad „Henrikas Daktaras sėdės iki gyvos galvos“, jo kasacija nebuvo atmesta – kiek ieškojau LAT sprendime, nėra parašyta, kad atmetama. Teismas pasirinko tokią išeitį – nieko nepasisakė dėl Henriko Daktaro kasacijų.

Teismas panaikino nuosprendį nes išteisino trečiojoje instancijoje kažkurį iš „gaujos“. Pasinaudojo LR BPK 382 str.2d. tačiau teigia, jog bylą nutraukė tik jam vienam.

Tačiau nusikalstamo susivienijimo bylose tokie dalykai yra neįmanomi. Jeigu vienas išteisinamas, tada sugriūva visa byla. LAT nuosprendis iš tikrųjų nutraukė visą bylą, tačiau teismai išradę tokias formuluotes, ir tokius išsidirbinėjimus, kad štai Henrikas Daktaras visiškai neaišku kokiu pagrindu šiuo metu laikomas kalėjime.

Pernai Lietuvos Aukščiausiasis teismas nustatė dar ir kitų pažeidimų, todėl parašė, kad bylą iš viso grąžina pernagrinėti.

Tačiau Ramutei Daktarienei, kuri alpo teismo salėje – kaip dabar suprantu, iš džiaugsmo dėl turto – advokatai pribūrė neįtikėtinų nesąmonių, kurias ji atkartojo vyrui.

Vietoj to, kad Henrikas Daktaras galutinai išsiteisintų, dabar jis lieka kalėjime, bet žvelgiant į nutartis, aš iš viso nebesuvokiu, kokiu pagrindu.

LAT pripažinęs daugybinius proceso pažeidimus, nes nuosprendį naikino net 5 skirtingais būdais, – ko kaip minėjau, LR BPK 382 str. nenumato – vis tiek visuomenei ištiražavo, jog „Henrikas Daktaras lieka kalėjime iki gyvos galvos“.

Norėčiau, kad man teisininke – ne Sapnų ir šešėlių karalystės advokatams, kurie kažkokiais sapnais vadovaujasi, o ne teise ir tuo kas parašyta – parodytų teisės aktuose, kur įmanomas toks procesas. Nes dabar matau vientisą klastotę.

LAT nesugebėjo iš viso pasisakyti dėl Henriko Daktaro, nei dėl jo gynėjų kasacijų, rezoliucinėje dalyje nieko apie tai neparašyta – o apeliaciniame procese ne tik kad nebuvo nagrinėjama iš naujo byla, bet dar iššoka sakinys, kad Henrikas Daktaras pripažintas kaltu dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo organizavimo.

Vietoj to, kad aiškintųsi šitas klastotes, aktyvioji žmona renka parašus dėl „malonės“.

Už galimai išsaugotiną turtą juk reikia atidirbti.

Jeigu netyčia kas nors parašytų malonę – juk nebereikų aiškintis advokato Vytauto Sirvydžio elgesio – kai jis ne proceso dalyviui „rašė kasaciją“, kuri „buvo priimta“, ir apie kurią nė žodžio irgi LAT nepasisako, nes pritaiko visiškai kitą įstatyminį punktą dėl asmenų, nesusijusių su byla, teisių gynimo.

Tačiau pinigus advokatas S.V. už „kasaciją“ gavo – tas yra svarbiausia glaudžiame teisininkų – monopolininkų klane. Už kasaciją, kurios nėra.

Gįžus bylai į apeliaciją, Henrikas Daktaras galėjo nedaryti nieko – prašyti vėl svarstyti jo senąjį apeliacinį skundą. Kur tau. Paslaugūs advokatai surašė apipjaustytą naują apeliaciją – nors procesas to nenumato (advokatai elgiasi kaip civiliniame procese, kuriame galimasa „dalinis nagrinėjimas“, „dalyje klausimų“ – deja, baudžiamasis procesas to nenumato, ypač nusikalstamo susivienijimo bylose) – ir svarstė tik Ramutės Daktarienės interesus – ko procesas irgi nenumato, nes turėjo visų pirma būti svarstomi Henriko Daktaro kaltės klausimai.

Tačiau dar viena įdomybė.

Nors teismas neva pasisako dėl „apeliacijos numatytoje apimtyje“, nors man, kaip baigusiai teisės mokslus VDU tokia „numatyta apimtis“ baudžiamojoje byloje iš viso yra negirdėta, nes čia – ne civilinis procesas, o baudžiamasi, ir numatytų apimčių nebūna, ypač jeigu LAT iš viso nesugebėjo pasakyti, tai kokiu pagrindu grąžina bylą pernagrinėti – jeigu visais penkiais, kaip nurodyta, vadinasi, buvusi nutartis yra visiškai niekinė, ir reikia iš naujo išnagrinėti bylą.

Jeigu Lietuvos Aukščiausias teismas pripažino ne vieną, o visus LR BPK 382 str. pagrindus naikinti nuosprendį, vadinasi, 2015 07 02 nuosprendis buvo panaikintas, o Lietuvos Apeliacinis teismas atliko grubų teisės pažeidimą, kad nevykdė pakartotinio bylos nagrinėjimo.

LapT išvedžiojimai, jog dalys nuosprendžių įsiteisėję – nors baudžiamoji teisė nenumato dalinių nuosprendžių – yra iš piršto laužtos, nes teismų sistemoje šis H. Daktaro procesas buvo pažymėtas kaip procesas iš naujo apeliacine tvarka.

LapT Išvedžiojimai, kad H. Daktaras pripažintas kaltu dėl Sigito Čiapo nužudymo organizavimo rodo, jog LapT bylą nagrinėjo iš naujo, ir nuteisė Henriką Daktarą, nors prieš tai jis buvo išteisintas.

Tačiau jeigu LapT prisipažįsta, jog iš naujo nuteisia Henriką Daktarą, tada akivaizdu, jog tikrai vyko pakartotinis procesas PILNA APIMTIMI , 2015 07 02 Lietuvos Apeliacinio teismo VISĄ nutartį panaikinus, o Henrikas Daktaras su tariama „namo byla“ buvo apmulkintas kaip mažas vaikas.

Nes teismas traktavo – naujame procese kaltinamasis neskundžia Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo, todėl ši dalis įsiteisėjusi.

Ar jūs suvokiate, kokia bylos klastotė ką tik įvyko?

Žmogus įsivaizduoja, kad galioja 2015 07 02 LApT nutartis, kuria jis dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo yra išteisintas: tačiau taip ištiražavo spauda, o baudžiamojo proceso teisė nenumato, kad bylai grįžus apeliacine tvarka, galiotų senasis sprendimas. Tą turėjo išaiškinti advokatai.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis priima protu nesuvokiamą nutartį, kurią geram teisininkui reikėjo kelių dienų, kad suvoktum tą klastotę – ir tada šitokiu gudriu ėjimu nuteisia Henriką Daktarą dėl to, dėl ko jis išteisintas. Tuo pademonstruoja, kad visi nuosprendžiai buvo panaikinti, o jis neva atsisakė skųsti Klaipėdos apygardos sprendimą visa apimtimi.

Todėl Klaipėdos apygardos 2013 06 14 sprendimas tiesiog įsiteisėjo…Nepykite ant mūsų, mes tik teisėjai.

Aš nežinau, kaip į tokius advokatus dar kas nors gali kreiptis, kurie šitaip sudirbo Henriką Daktarą.

Lietuvos Apeliacinis teismas tiesa ir rašo, kad nagrinėja apeliaciją dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 06 14 „nuosprendžio dalies“, tačiau kadangi LAT nesugebėjo paaiškinti, ką nutarė, tai nesuvokiama, dėl kurios nuosprendžio dalies, jeigu LAT nustatė, kad abudu nuosprendžiai turi vieną dalį.

Tačiau bandykime žiūrėti Henriko Daktaro akimis. Jam pasakyta, kad byla grįžusi tik dėl turto arešto, nes viskas, ko jis prašė, atmesta, vadinasi, išteisinimas irgi lieka galioti – taip bent jam ir žmonai atrodo. Tačiau juk čia baudžiamoji teisė, kur dalinio proceso – nėra.

Toliau dar gražiau. Nors Henrikui Daktarui tiek šeima, tiek advokatai tiek teismas aiškino, jog čia procesas tik dėl namo, staiga atsiranda fantastinis sakinys:

„Atsakant į šį argumentą būtina nurodyti, jog H. D. įsiteisėjusia nuosprendžio dalimi pripažintas kaltu ir dėl veikų, padarytų jam esant suimtam, nors tiesiogiai ir nedalyvavus darant tuos nusikaltimus, bet juos planavus, organizavus (S. Č. ir V. V. nužudymą; A. M., UAB ,,xxx“ savininko R. S. turto prievartavimą).“

Nors net Lietuvos Aukščiausias teismas pripažįsta faktą, kad Henrikas Daktaras Sigito Čiapo nužudymo nei organizavo, nei vykdė – nes Lietuvos Aepliacinis teismas 2015 07 02 būtent apie tai ir pasisakė, naujai nagrinėdamas neva „namo bylą“, Lietuvos Apeliacinis teismas nuteisia Henriką Daktarą dėl 2 žmonių nužudymo štai šiuo sakinuku, o jo ištikimoji žmona bėga rinkti parašų peticijai dėl malonės – nors iki 2017 04 27 galima ir būtina pateikti kasaciją, ir būtinai dėl to, kad Henrikas Daktaras staiga pasidarė kaltas dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo – nors Lietuvos Apeliacinis teismas pareiškė, jog „nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinį skundą nagrinėjamoje apimtyje atmesti.“

Šiuo sakiniu teismas išsidavė, jog liko neišnagrinėta apeliacijos dalis, dėl kito dalies teismas nei atmeta, nei tenkina: nes uolūs Henriko Daktaro gynėjai Vytautas Sirvydis ir Kristupas Ašmys surašė naują, apipjaustytą apeliaciją, kurioje buvo prašoma nagrinėti tik dėl Ramutės Daktarienės turto arešto. Kadangi daugiau nebuvo prašoma nagrinėti, tai Klaipėdos apygardos teismo 2013 06 14 nuosprendis dėl Sigito Čiapo nužudymo įsiteisėjo. Labai gudriai apžaistas vargšas kalinys. Jeigu tu neprašai, kad būtų nagrinėjama apeliacija, tada įsiteisėja pirmosios instancijos sprendimas.

Kadangi kalėjime Henrikas Daktaras neturi net pieštuko, ką jau kalbėti apie internetą, o taip pat nepasitikiu jo šeima, kuri tiesiog reketavo iš manęs laiškų – gal gal galėtų mane kuo nors apkaltinti, kad kažką įdėjau į voką, matau geriausią galimybę į jį kreiptis šiuo straipsniu.

Kalėjime veikia gera vamdžių komunikacijos sistema, prokuratūra nustatė, ten Morzės abėcėle ar kažkaip kaliniai susižino.

Neramina tik viena: Henriko Daktaro byla yra visiškai suklastota.

Patys matome, jog teismas ne atmeta apeliaciją, o atmeta „nagrinėjamoje apimtyje“, nes kitos apimties iš viso nenagrinėjo – nes apeliantas neprašė, o patys ex officio (lot. Savo iniciatyva)– nors privalėjo – to nedarė.

Šioje byloje nuo LAT sprendimo pats svarbiausias dalykas – apginti Ramutės Daktarienės turtą.

Tam dirba susidvejinęs advokatas Vytautas Sirvydis, kuris mano galva, negali atstovauti abiems sutuoktiniames vienu metu, nes jų interesai byloje – priešingi.

Henrikas Daktaras nori išeiti į laisvę, o Ramutė Daktarienė nori išsaugoti turtą.

Henrikas Daktaras, nors iš viso nieko nesuprato, koks čia procesas vyko, „per klaidą“ „netyčia“ ir labai tyliai buvo ką tik pripažintas kaltu dėl Sigito Čiapo ir jo vairuotojo – nužudymo organizavimo. Nes Algimantas Kliunka tiesiog iš kėdės vos neišskrido įrodinėdamas tai TV eteryje, kur teko žiūrovų pusėje dalyvauti 2015 03 18, Alvydas Sadeckas, šalia Kliunkos pasodintas, pritarė. Sigito Čiapo nužudymas įrodomas rašteliu ant cigarečių pakelio, kur buvo prašoma atnešti česnakų, ir tas raštelis niekada nepasiekė laisvojo pasaulio, o nusėdo Kliunkos kabinete. Čia yra pagrindinis įrodymas, kad asmuo kaltas.

Tačiau kadangi Ramutei Daktarienei labai rūpi apsaugoti milijoninį turtą bei pačiai išvengti baudžiamosios atsakomybės – nes tuo jai yra grasinama, nes H. Daktaras sėdėjo kalėjime, o ji turtėjo sklypais ir net arti pusės milijono litų perlaida iš JAV, dėl kurios JAV netgi vyko federalinis tyrimas, ir nebuvo nustatyta, kad tai pagal sutartį suteikti pinigai – tai iš jos pusės bus nedaroma NIEKO. Sistema suklastojusi nutartį, triumfuoja, žmona, vykdanti besąlygiškai visus Vytauto Sirvydžio nurodymus – sistemos rankose. Tokiu būdu suklastojamos daugelis bylų, kai neadekvačiais giminaičiais sumanipuliuojama – nes jie vieninteliai tik ir gali padėti kaliniui. Be giminaičių kalinys – gyvas užmūrytas.

Apie tai, kaip sovietinis saugumas infiltravo savo agentes šalia pagrindinių grupuočių vadų – čia yra atskiro straipsnio tema, ir šiame neišsiplėsime. Priminsiu tik, kad Sigitas Čiapas buvo KGB karininkas. KGBistai po Sąjūdžio ne dienomis, o valandomis turtėjo – iš prichvatizacijos, ir žemės sklypų, nes jie valdė ir tebevaldo informaciją. Todėl tokia isterika, kai pasikeitė valdžia.

Beje, šioje byloje Henrikas Daktaras privalėjo pasisakinėti apie savo spirito biznelį, dėl kurio niekada nebuvo nei pričiuptas, nei teistas – tokį biznelį vykdė ir tebevykdo sistemos stogus turintys asmenys, vienas man prisipažino, jog 1995 metais vykdė tokį biznelį, o kelis milijonus legalizavo per statybų įmonę.

Naujoji nutartis yra klastotė, nesąmonių nesąmonė, tačiau Henrikas Daktaras šį kartą ne su 150 puslapių išvedžiojimais, bet vos su 5 lapų bylele dabar jau tikrai pasodintas iki gyvos galvos, nes iki tol trūko kažkokios tokios nutarties.

Nebent jis apskųs surašydamas kasaciją.

Kad prokuratūra skųs nesąmoningą sprendimą – abejoju. Nors Evaldas Pašilis galėtų pademonstruoti principingumą. Kodėl prokuratūra toleruoja teisėjų klastotes? Juk kitą kartą gali suklastoti gerai ištirtą prokuratūros bylą?

Ši byla tai kažkokių senų tarybinių bylų kratinys, legalizuota su klastota nutartimi.

Vargšas kalinys, kuris man rašo iš kalėjimo – gudrių Sirvydžio kontoros advokatų įkaitas.

Jie vienas po kito jam „atstovauja“: tai pieštuko, tai dantų byloje, tačiau kad reikia surašyti kasaciją, nei vienas nepatars ir nesurašys, o šeima, jeigu kas ir rašys – neduos nei supuvusio cento iš savo milijoninio turto.

Tiesa, sausio mėnesį gavau avanso už konsultavimą, negaliu skųstis, tačiau aišku, tai per maža suma kasacijai rašyti, nors be to, ji beveik ir parašyta. Kadangi kalinys pats gali pasirašyti, galima būtų bandyti – bet juk Dantarienei būsiu didžiausias priešas, nes jos tikslas – kažkokiu būdu išsaugoti turtą. Dėl to turto vargšas kalinys buvo padarytas kaltu dėl Čiapo nužudymo – kas kaip tik apsunkino turto išgelbėjimą, nes anksčiau jis buvo išteisintas nuo absurdiško kaltinimo.

Kaip bendrauti su tokia šeima, kuri pirma atrodė, jog nori gelbėti savo šeimos narį, tačiau kai buvo durta į advokatų nekompetenciją – atsiribojo. Kodėl svarbiau advokatai ir jų nekompetencija, o ne šeimos narys?

Didžiausias priešas pasidariau tada, kai rašiau kitos bylos atnaujinimą, ir pamačiau ne tai kad vidutinę, bet begalinę advokato Vytauto Sirvydžio nekompetenciją – LAT nutartyje baudžiamoji byla 2PA-96/2016 netgi tai nurodė raštu, kad yra neteisingai surašytas skundas, kad ne tuo pagrindu, ir nurodė, kuriuo pagrindu reikėtų rašyti.

„Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašoma atnaujinti ne baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjos minėtu nuosprendžiu buvo nuteistos pagal LR BK 290 straipsnį, o tą bylą, kurioje buvo nagrinėjamas jų 2016 m. gegužės 2 d. prašymas taikyti įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą“, parašė LAT Vytauto Sirvydžio adresu 2 016 11 14. Be to, pažymėjo apie skundo Aukščiausiam teismui silpnumą, teisinį neraštingumą:

„Pažeidimai, susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, nurodomi tik deklaratyviai ir yra grindžiami ne teisiniais argumentais, o subjektyvia pareiškėjų nuomone apie nusikalstamos veikos dekriminalizavimo ir įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, taikymo apimtį“. Kitais žodžiais skundą rašiusiam Vytautui Sirvydžiui teisėjai parodė atsarginių suolelį. Čia yar parašyta „tu Sirvydi, nesigaudai baudžiamojoje teisėje, sėsk, 2“.

Po to garsusis advokatas netaisė savo klaidų: o kam – pinigus gavo, bylą „sudirbo“. Iš tikrųjų Vytautas Sirvydis galimai laiko Daktaro šeimą kaip auksine višta, kuri deda kiaušinius. „Aro“ bylą atnaujinti aš sugalvojau, Sirvydis pasigavo mintį – surašė bet kaip pareiškimus, skundus, viską pralošė, bet rezultate juk gavo honorarą.

Vytautas Sirvydis toje aplinkoje laikomas kone gelbėtoju, bet kaip gelbėja, mes matome visi: įvyko apeliacinis procesas. Jame Vytautas Sirvydis gynė visiškai ne kliento, o kliento žmonos turtinius interesus.

Dar pasakyčiau, jog Sirvydis ir Ašmys gynė teismų interesus, – nes byla taip baisiai suklastota, kad ją reikėjo pernagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas išteisino vieną iš gaujos narių, tačiau to nenumato procesas. Neįmanoma atlikti tokių stambių bylos keitimo darbų kasacinėje instancijoje, nepanaikinus viso nuosprendžio. Tokių dalykų kaip „daliesa nuosprendžio ištaisymas“, kai kalba eina apie išteisinimą, – įstatymas nenumato, nes aiškiai parašyta, kad tada byla nutraukiama.

LAT negali atlikti jokių panašių veiksmų, nes LAT nesvarsto iš naujo bylų, nenustatinėja faktų. Vien tas faktas, kad LAT išteisino vieną iš gaujos narių rodė, jog bylą buvo privaloma iš naujo nagrinėti visa apimtimi, nes visiškai nebeaišku, su kuo Henrikas Daktaras bendrininkavo, jeigu jo bendrininkas – išteisintas, o LR BK iki 1961 m. nenumatė bendrininkavimo mažiau negu 3 asmenų.

Dar krito į akis vienas dalykas: Lietuvos Apeliacinis teismas naujausioje nutartyje naudoja SSRS laikų bylas, kurios seniausiai jau nuėjusios į archyvus.

Kaip neteisėto praturtėjimo aplinkybę mini Ramutės Daktarienės vykimą pas vyrą į Sibirą.

„Vadinasi, turėjo pinigų“, daro juokingą išvadą teismas, pamiršęs apie transsibirijos traukinį, bei labai pigius skrydžius SSRS viduje.

2017 01 27 sprendimas yra toks galimai kliedesių pilnas išvedžiojimas, kurį tiesiog maga apskųsti.

Rizikuoju, kad Vytautas Sirvydis vėl bėgs pas Daktarus ir prašys vieno kito naujo tūkstančio eurų kasacijai.

Tačiau – kadangi jis būdamas teisininkas viską arba turi suvokti (jeigu preziumuosime, jog jis baudžiamosios teisės nelabai išmano – ką matome iš LAT nutarties Nr. 2PA-96/2016), arba suvokia, kad čia vyksta bylos klastojimas, bijodamas dėl savo licencijos (o aš jo vietoje bijočiau dėl kitų dalykų – juk teisėsauga tiki, kad Daktarų gauja yra pati baisiausia – advokatas irgi turi tikėti), tylės kaip žemę ar žemės sklypus, kuriuos valdo Ramutė Daktarienė, pardavęs.

Bažnyčioje ne kartą tenka girdėti pamokslą, kad jeigu nori sekti Dievą, tu turi viską parduoti iki paskutinio nsiūlo.

Henrikas Daktaras iš viso nieko neturi. Sėdint kalėjime, be galo be krašto turėjo jo žmona, šeimos nariai.

Jis pats – plikas basas, ir net be dantų, net neleidžiama jų susitaisyti.

Jis tenori į laisvę. Tačiau jo turtinga šeima, ir aukso vištą dedančią aukso kiaušinius pasičiupę „advokatai“, tiesa, vienas kurių labai cituoja šv. Raštą – net nesiruošia pasiduoti.

Turtas svarbiau. Juk toks svarbus dalykas. O ką čia tas vargšas kalinys?

„Namo byla“ pasirodė yra naujas apeliacinis procesas, kuriame Henrikas Daktaras, turėdamas net du šeimos advokatus, nieko nesusigaudė, ir buvo pripažintas kaltu dėl to, dėl ko jau yra išteisintas.

Tačiau jeigu visiškai teisiškai – apeliacinis teismas turi tokią teisę – pernagrinėti bylą iš naujo. Juk ir teismų sistemoje buvo parašyta, kad byla grąžinama į apeliacinę instanciją. Teismas, pripažindamas kaltu dėl Čiapo, tarsi jokio nusižengimo nepadarė – kaltinamasis tiesiog neprašė nagrinėti bylos, taigi, jie paklausė jo, ir nagrinėjo tik dėl žmonos turto.

Kadangi Henrikas Daktaras neprašė nagrinėti dėl nuteisimo dalies, teismas ėmė ir išsinagrinėjo dėl tos dalies, kur jis buvo išteisintas. Juk teismas baudžiamojoje byloje gali išeiti iš apeliacinio skundo ribų, tiek kiek nori.

Nors yra ir principas, jog negalima bloginti padėties: tačiau pakartotiniame procese normalu, jog teismas bandė įrodyti turto konfiskacijos būtinybę, todėl „pripaišė“ tuos nusikaltimus,dėl kurių Henrikas Daktaras buvo išteisintas.

Nors tas nekaltas sakinukas atrodo visiškai atsiradęs netyčia, tačiau jis įrašytas į nuosprendį, kurio, kaip tikimasi, kalinys apsuptas puikių patarėjų Ašmio ir Sirvydžio, bei dėl milijoninio turto drebančios žmonos – neskųs.

Kasaciją pasirašyti turi teisę pats kalinys, todėl jam tie patarėjai nė nereikalingi.

Man iškyla vienintelis klausimas – ar jo laisvėje, išskyrus mamą, kas nors laukia? Nes iš visų šitų veiksmų matyti tik pagalbos imitacija, teatrališki alpimai posėdžių salėse, o iš tikrųjų yra begalinis turtas išlaikyti milijoninį turtą.

Tiesa, jeigu kalinys surašytų kasaciją, ir nurodytų, jog jis buvo apmulkintas, teismas privalėtų išnagrinėti tokią bylą. Nes paduoti kasaciją galima ir dėl neapskųstų sprendimų, jeigu nepraėjo 1 metai. Aišku, teismas sakys, kad Klaipėdos apygardos teismas įvyko 2013 metais. Kad senatis. Šiaip tai labai intelektualiai suklastota byla. Bet ar tikrai visiems tai yra labai gražu – nes čia teisia Daktarą? O jeigu tave vieną dieną teis toks teismas su tokiais va advokatais, kurie tau patarinės tokiu būdu? Ar tikrai tu Lietuvos pilieti nori tokių teismų ir tokio teisingumo?

O yra klasika, kad turtas ir labai didelis nebeleidžia žmogui mąstyti.

Nors jeigu Ramutė Daktarienė pradėtų mąstyti, tai būtent visiškas išteisinimas garantuotų turto išsaugojimą, o ne lankstymasis ponams, advokatams ir Daliai Grybauskaitei, kuriai Lietuva ir jos žmonės yra labai toli. Juk jeigu galima šitaip apmulkinti Henriką Daktarą, vadinasi, bet ką galima apgauti. Ir vadinasi, jokios teisminės kontrolės iš viso nėra.

Ir jokios advokatų kompetencijos kontrolės nėra, taipogi. Nors jie ir skelbiasi esantys vieninteliai ir nepakatojami. Kodėl paprastas teisininkas, bet baigęs ne Kapsuką, o VDU, mato klaikią nekompetenciją? O kiti „nemato“? O gal nenori matyti?

Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-177/2017, Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-202/2015